Teherane apsistojame pas dar vieną HC narį. Šį kartą viengungio butas. Vyrukui, turbūt apie 40 ar daugiau. Kažkoks interjero dizaineris. Butas įrengtas skoningai ir labai jau europietiškai. Tik įžengus į butą jis pareiškia, kad moterys gali skaras mesti lauk, jis nepritariąs šitam absurdui. Skirtingai nei dauguma iraniečių jis daug keliauja (visada tik vienas) ir šiaip matyt, kad vakarietiškos vertybės jam artimesnės nei iranietiškos. Draugiškumu nespindi. Atrodo, kad yra nelabai patenkintas, kad štai čia mes ant jo galvos užkritom. Turbūt jis net nesimeldžia, bedievis tas. Gaila, nepaskundėm jo dorovės policijai. Numeta mums tris čiužinius ir dvi antklodes. Pasidalinkit. O mes tai penkiese, nes Ali irgi pas jį pasilieka nakvoti. Kažkaip išsitenkam su tais jo patogumais. Ali tai blogiausiai gavosi, tokį kelią žmogus atvairavo, o miegot turėjo kaip stovi. Tiesiog atgulti ant sofutės ir tiek. Nei pasiklot nei užsiklot. Vytui irgi, sakė, šalta baisiai buvo. Mes kadangi su Nijole dviese, tai šildėmės vienas kitu. Kartais gera turėti žmoną.
Mūsų nuomonė apie jį stipriai pablogėja iš ryto, kai Vytas už spintos pamato krūvą adijalų. Ot senas ožys, mes naktį dantim kalenom, o pas tą adijalai spintoje rietuvėm sukrauti. Po to dar pamatėm, kad pas jį miegamajame stovi dušo kabina, kurios jis mums net nepasiūlė. Greičiau varom iš šių namų, nes darosi sunku apsimesti draugiškais. Ponas bent jau surašo mums detaliai dienos planą Teherane, kad nesiblaškytume patys kaip vėpliai.
Teheranas nėra populiariausia lankytina vieta Irane. Tai tiesiog žiauriai didelis miestas garsėjantis dideliais kamščiais, revoliucijom visokiom, o ne turistiniais objektais.
Jis yra chroniškai perkrautas, chaotiškas, kamuojamas nuolatinių spūsčių ir didelio užterštumo. Vairuotojai sako, kad jei sugebi vairuoti Teherane, neturėsi problemų niekur kitur pasaulyje.
Kadangi Teheranas yra kalno papėdėje, tai visas miesto reljefas yra nedidelė nuokalnė. Tai gražiai išryškėja pavasarį, kai kalnuose tirpstant sniegui, tirpsmo vanduo per visą miestą teka žemyn, specialiai tam įrengtais grioveliais, skiriančiais gatves ir šaligatvius. Jie yra tarsi mažyčiai sraunūs upeliukai. Vaikštant gatvėmis pastoviai girdimas vandens čiurlenimas, todėl pastoviai norisi sysių.
Išėję į gatvę, pasijutom kaip našlaičiai, nes negalėjom jos pereiti. Mašinos juda nenutrūkstamu srautu ir perėjos neegzistuoja. Aišku, darėm kaip ir visi, praktiškai įsikabinom į parankę kažkokiam imamui ir ėjom su juo kaip kokie jurgeliai meistreliai. Buvo šioks toks šokas, bet kaip jau gyvenime būna, toks šokas daug ko išmoko. Netrukus jau kirtome gatves kaip patyrę vietiniai.
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Arūna, tie flamingai buvo balandžio pirmosios pokštas, ar kaip? Pavėluotas, jei ką :))
O apskritai, tai aišku nuostabu. Ypač tas žuvies turgus. Va kur man reikia gyventi.
Juokauji, koks pokštas. Ten tų flamingų nors sunkvežimiu vežk. Pilnos balos. Tik jie kiek tolokai nuo kelio, tai reiktų stoti, rėplioti iki jų, kad nufotkent tai va ir patingėjom.
O turgus gėris. Būtumėm ilgiau gyvenę, tai ne kartą ten važiuotumėm :))
Nu bet neatleistina tinginystė… :)) Tai nors iš toli reilkėjo nufotkint.
Aha, flamingų neužskaitome :))) O šiaip, tai įdomiai jūs čia pakeliavote, gražu, kaip ir visur Italijoje. Apie maistą tai net nešneku – jau taip tie makaronai su sūriu skaniai atrodo 🙂
Bet tai abi kaip susitare :)), gerai, kad nera flamingu, pacios turesit nulekt paziuret :))
Teisybė, Arūna, teks važiuoti! Bet aš tai su mielu noru 🙂
Būtų mano valia, aš uždrausčiau tokius pasakojimus ir tokias nuotraukas.(per gerai) Tik spalį buvom Italijoj, perskaičiau, pasižiūrėjau, seilė nutyso, Gražu, skanu. Super!!!
Na va, gražiausia :)))) tai gal geriau paimt ir nuvažiuot? 😀