Iš tikrųjų tai kelionė turėjo būti į pietvakarinę Prancūziją – maršrutas jau buvo sudėliotas, vila surasta, beliko tik bilietus nusipirkti, tačiau mano bendrakeleiviai šį pasiūlymą priėmė be jokio entuziazmo – jūra nenusimato, vietos negirdėtos, orai neaiškūs…Be jų palaikymo pradėjau ir pati abejoti…Dabar žinau, kad visas 12 dienų būtų buvusi apie 11 C temperatūra, o juk vietos prie pat Ispanijos sienos, niekada nepagalvotum, kad ten spalio gale gali būti orai kaip Lietuvoj.
Naujas pasiūlymas skristi į žemyninę Graikiją buvo sutiktas džiaugsmingiau, nes nė vienas ten nebuvęs, o ir atostogomis labiau kvepia 🙂
Kaip supratot iš pavadinimo, tai buvo ne paskutinis pakeitimas, todėl, kad norint suskraidyti iš Lietuvos į Graikiją reikia paaukoti 4 atostogų dienas, nes skrydžių patogių nėra.
Ir nors 2002 m. aplankyta Graikija man didelio įspūdžio nepaliko, atsimenu, net nemečiau monetos į jūrą kartu su kitais, nes visai nenorėjau ten sugrįžti, bet jau ne kartą įsitikinau, kad pačios organizuota kelionė nuo agentūrinės skiriasi kaip diena ir naktis. Bet visgi kai kurie dalykai paliko neišdildomus įspūdžius – tai Meteorų vienuolynai ir maistas, ypač graikiškas aliejus. Todėl surizikavau Graikiją pažinti iš naujo ir įsimylėjau ją – noriu ten vėl 🙂
Taigi, pasinaudojam paskutiniu tiesioginiu skrydžiu iš Vilniaus į Kretą, po savaitės skrendam į Kiprą, o po 4 dienų tiesioginiu į Kauną.
Vykstam 8-niese. Trys skrydžiai su Ryanair ir tik rankiniu bagažu kainavo po 550 lt. Dar 30 eur. visiems sumokėjome už bilietų registracijas Kretoje ir Kipre, kurias darėme vietinėse kelionių agentūrose, nes tik prieš savaitę registruojantis skrydžiui galima gauti nemokamas vietas, o mokėti Ryanairui papildomai 80 eur. už 16 bilietų nesinorėjo.
Kadangi būdami Kretoje planavome porai dienų išplaukti į Santorinį, todėl rinkomės pigesnę vilą, kad nebūtų gaila ją palikti 🙂 Tačiau, visus metus keltai į šią nuostabią salą kursuoja tik iš Atėnų, todėl teko atidėti jos lankymą kitam kartui. O vila buvom patenkinti, tik nustebino, jog nebuvo nei muilo, nei indų ploviklio, tik 1 tabletė indaplovei 🙂 Nebeatsimenu kainos, tik žinau, kad už 12 naktų abiejose vilose susimokėjom po 440 lt. – ir čia jau su privalomu civiliniu draudimu (kas buvo mums naujiena). Pilną kainą turėjome sumokėti iki atvykimo, gal dėl to, kad abi jos priklausė agentūrai.
Skrydis į Chanijos oro uostą vėlyvas, skrendame pustuščiu lėktuvu, kuriame gal 70 žmonių, nes atgalinio reiso nėra, o ir pusė jų miega, todėl šmirinėjame po lėktuvą vieni pas kitus, susipažįstame su jauna lietuvės ir kretiečio šeima, kurie mus mokina graikiškų žodžių, parodo žemėlapyje gražias lankytinas vietas, pasakoja apie vietinius papročius ir savo graikiškas vestuves, kuriose dalyvavo per 1000 žmonių.
Nuotaika puiki, oro uoste pasitinka mergina su lentele, ant kurios be klaidų lietuviškai užrašytos mūsų vairuotojų pavardės. Sakom : ,,o, labas vakaras”, o ji mums : ,,labas, labas”. Pasirodo, lietuvė – nereikia nei kreditinės, nei debetinės, nei šaldyt ką, nei užstato. Sako – kreditinės duomenis įvedėt užsakant, turit pilną draudimą, jei kas atsitiks – draudimas viską apmokės, o dėl smulkmenų mes nežiūrim, metų pabaiga, viską sutvarkys – nei kryžiukų nežymėjo, nei tikrino paimant.
Su vila taip pat – raktas bus spynoj, jei kils problemų – skambinkit. Atsipūtę – tikri graikai, bet mums patinka, toks atostoginis požiūris 🙂
Tarp kitko, orų prognozė nieko gero nežadėjo, ir iš tikrųjų tomis dienomis tiek Kretoje, tiek Kipre lijo tikriausiai kasdien, tačiau skėčių mes taip ir nebuvome išsitraukę. Gal todėl, kad stengėmės mes nuo jo pabėgti – kas rytą pažiūrėję prognozes važiuodavome į tą salos dalį, kur lietaus tikimybė buvo mažiausia, o ir sekėsi mums neįtikėtinai, nes kartais danguje matydavosi tik mažytis lopinėlis mėlyno dangaus, o mes pasisukioję valandą serpantinais lietuje, atsidurdavome būtent po tuo saulėtu lopinėliu – matyt graikų dievai buvo mums palankūs 🙂 Tiesa, vieną kartą savo rūstybę jie vis dėlto parodė…
Taigi, vėlai gulę ir keliamės vėlai, todėl po pusryčių jau vidurdienis, pats tas būtų į pliažą. Važiuojam į netoliese esantį, niekur nepažymėtą rojaus kampelį, tik, kad toj pusėj juodžiausias debesis kabo. Visą kelią galvoju – ko mes ten važiuojame per lietų, gal suktis atgal ir atidėti kitai dienai, be reikalo gaištam laiką. Visgi tikimės stebuklo ir jis įvyksta – išlenda saulė, o išlipus atima žadą vaizdas apačioje.
Paplūdimys vadinasi Stefanou, bet nėra jokių nuorodų į jį, mus atvedė draugo ,,Be-on-road” programėlė išmaniajame. Jis yra netoli Chanijos oro uosto, už Akropoli miestelio.
Reikia iki jo nusileisti, bet takas toks, kad tik kalnų ožkos sugebėtų…Na, gali ožkos, pavyks ir mums, tik kad merginos su basutėmis – juk į paplūdimį susiruošė 🙂
Po šio lipimo visada bagažinėje turėdavome sportinius batelius, kurių prireikė ne kartą, nes Kretoje beveik iki visų gražiausių paplūdimių reikia kalnais ar tarpekliu kelis km eiti.
Šiaip taip nusileidžiame ir apdovanojame save maudynėmis nerealaus mėlynumo ir šiltumo jūroje. Vandens spalva tokia, jog atrodo baseine plauki.
Valandėlę pasipliažinę, lipam atgal, nes dangus pradeda niauktis, o sulipus į mašinas, pradeda lyti. Nors nepratę prie laipiojimo ir kojų raumenis maudžia, bet šis lipimas padarė neišdildomą įspūdį, norėjosi visiems dar kažko panašaus.
Toliau važiuojame į Georgioupoli miestelį, su labai tapybiška koplytėle jūroje, iki kurios veda riedulių takelis. Po lietaus akmenys slidūs, krabai tarp jų šmirinėja, bet vis tiek visi nori ten nueiti. Vėl ekstremalus ėjimas, bet visi sveiki, sausi ir laimingi.
Važiuojame į salos pietus, pakeliui stabtelime Agriroupoli, kuriame šalia krioklių įrengtos tavernos ir manau vasarą čia tikra atgaiva per karščius papietauti,
bet mes tik pasivaikštome ir nutariame pietus atidėti, nes sutemus galime nepamatyti gražių vaizdų, kurie atsiveria važiuojant Kotsifou tarpekliu.
Labai gražu, tik, kad labai trumpa ta atkarpa.
Kelią dažnai pastoja šitos gražuolės, todėl nepalėksi.
O dabar jau važiuojame iki artimiausio pajūrio miestelio – Plakios ir apdovanojame save labai skania vakariene, labai gražioje vietoje.
Apie maistą galima būtų kalbėti nesustojant, bet išvada viena – jis nuostabus, skaniausias Europoje! Taip skaniai nevalgėme niekur – ką beimtum ar žuvį ar mėsą, neteko nusivilti, o jau graikiškas salotas, tai užsakinėjom kasdien ir dar namie pasidarydavom. Porcijos labai didelės, o dar su sąskaita kretiečiai visada atnešdavo rakijos, pyrago ar vynuogių pasivaišinti. Po tokių pietų vos pasikeldavom nuo stalo.
O ši pirma diena baigėsi nuostabiu saulėlydžiu, kuriuo tingiai grožėjomės tavernos terasoje, pučiant šiltam vėjeliui ir tyliai skambant graikiškai muzikai…
Grįžome kitu, taip pat gražiu Kourtaliotiko tarpekliu, bet tamsoje ne kažką mes jau matėme.
Antrą dieną keliamės anksti, nes ilgas kelias šiandien laukia – važiuosime į Spinalongą. Tai sala netoli Elundos miestelio, rytinėje Kretos dalyje, kurioje 1903 m. buvo įkurta raupsuotųjų kolonija, veikusi iki 1957 m. Raupsais užsikrėtę žmonės buvo atplukdomi į šią salą ir paliekami čia gyventi izoliuoti nuo sveikųjų. Daugiau apie ją – čia.
Pakeliui užsukame trumpam į Heraklijono uostą, kad sužinoti ar pavyks mums aplankyti Santorinį. Deja, bet keltai iš Kretos jau savaitė kaip nebekursuoja, skrydžiai taip pat tik iš Atėnų. Gaila, bet ir čia tikrai yra kuo pasigrožėti, todėl labai nepergyvenam – kitą kartą.
Nors Elundoje visur reklamuojamas turas į Spinalongą, tačiau mes renkamės kėlimąsi iš Plakos – ir arčiau, ir pigiau, ir kaimelis toks jaukus ir mažytis, kad mielai grįžčiau ten kada nors suvalgyti aštuonkojį ar išgerti kavos kavinukėje su nuostabiu vaizdu į salą.
Nors mums Spinalonga patiko, bet galėjo ten būti palikta kažkokių daiktų, juk ne taip seniai ten viskas vyko. Kažkur rašė, kad tuo metu, kai ten gyveno raupsuotieji saloje nebuvo nė vieno veidrodžio, užtat dabar ten jų daugybė – bet šiuo metu nebuvo nei juodų vėliavų, nei veidrodžių, tik apgriuvę pastatai. Tačiau vistiek apsilankyti ten verta, tik patarčiau prieš tai perskaityti V.Hislop romaną ,,Sala”, o tada tikrai užsinorėsite viską savo akimis pamatyti.
Kitas klausimas ar verta dėl jos važiuoti 200 km. į vieną pusę, nes daugiau nieko mes nebespėjom, o šalia labai gražus Agios Nikolaos miestas, kurio nepamatėm, bet mums vistiek reikėjo į Heraklioną dėl Santorinio, o nuo ten jau netoli. Vakare laukia mūsų vienintelio kompanijos vaiko 14 – tas gimtadienis, todėl perkam tortą ir namo.
Trečios dienos maršrutą nulėmė orų prognozė, nes šitą grožį labai norėjau palikti paskutinei dienai, kaip desertą, tačiau jam reikėjo saulėtos dienos, kad matytųsi visi jūros atspalviai, o sinoptikai kaip tik tą ir žadėjo.Tai Balos paplūdimys, sakyčiau Kretos vizitinė kortelė.
Buvau prisiskaičius visokių siaubų apie kelią iki to pliažo, kad ten taip baisu važiuoti, kad baisiau ir pavojingiau nebūna. Galbūt tą kelią kažkas praplatino, patvarkė ar pan., bet nieko ekstremalaus ten nėra, kai kur tilptų net trys automobiliai, net močiutės už vairo ten važiavo. O baisu gali būti tik padangas pradurti, nes aštrūs tie grunto akmenys, bet visi važiavo ir nė vienam nieko neatsitiko.
Tiesa iš Kastelli(Kissamou) miestelio galima ten nuvykti laivu, pakeliui aplankant ir Gramavusa salą, kurios automobiliu jau niekaip, bet jei atplaukėte laivu, tai nors užlipkite į kalną, nes apačioje to grožio nesimato.Galėčiau valandų valandas sėdėti ir žiūrėti žemyn, nes vaizdas užburiantis, vandens spalva nereali.
O važiuoti iki aikštelės reikia kelis km., pakeliui besigrožint atsiveriančiais vaizdais, pašnekinant pakelės ožkas, po to apie 2 km eiti nuo kalno ir tiek pat atgal į kalną.
Bet jau geriau toks žygis, negu, kad čia vežtų autobusus turistų. Kabo stendai, kad tą kelią galite įveikti ant asiliuko, bet dabar jų nebuvo.
Pusdienį praleidžiame šiame rojaus kampelyje – maudomės, apeiname visur kur įmanoma ir nenorom grįžtame atgal.
Važiuojame į Chaniją, vaikštinėjame senamiesčio gatvelėmis, vakarieniaujame senojo uosto krantinėje, kur labai saldžiais pažadais įsivilioja mus restorano savininkas, pažadėjęs pavaišinti 2 buteliais vyno.
Šį kartą ragavome avienos. Valgome vėl labai skaniai, tik brangiau, negu tuose mažuose miesteliuose ir porcijos kuklesnės, bet bent jau nepersivalgėme. Miestas gražus, jo senamiestyje susipina Venecijos ir Turkijos laikotarpių architektūra. Pavalgę dar šiek tiek mes po jį pasivaikštome kol mūsų ekskursiją nutraukia lietus…
pirmas 
Kavagne 
Aruna
Tikrai, kad puiki kelionė ir nuostabi sala.
Tuos vaizdelius gali žiūrėti ir žiūrėti:))