Štai ir vėl mes dalyvaujame šiame nuostabiame projekte. Aplankyti visus Estijos ir vieną Latvijos objektą nutarėme per ilgąjį Joninių savaitgalį. Šį kartą mūsų ekipažas padidėjo, prie mūsų prisijungė jauna keliauninkų šeima iš Visagino ir paskutinę minutę sugalvoję latviukai iš Cesio. Ilgai dirbome prie maršrutų, nes, pasirodo, ne taip lengva suderinti objektų darbo laikus, ypač švenčių metu. Pamatę mūsų maršruto planą latviukai konstatavo, kad maršrutas kaip kare… Iš tikro, norint aplankyti 10 objektų Estijoje ir 1 Latvijoje, reikėjo išdėstyti viską valandų ir net minučių tikslumu, užsisakyti iš anksto bilietus į keltą ir suplanuoti nakvynės vietas. Pirma nakvynė buvo numatyta Cesyje, pas braliukus. Nusprendėme, kad savo kelionę pradėsime Joninių išvakarėse. Įdomu tai, kad per Jonines latviukai puošia mašinas ažuolo lapais ir vainikais. Daug matėme Latvijos pakelėse pardavinėjant pintų vainikų ir lauko gėlių. Taip ir norėjosi sustoti ir pasipuošti mašiną, juk mes Joninių išvakarėse (Ligo) ir dar Latvijoje, kur šias šventes švenčia visa tauta ir ne taip, kaip kitose Baltijos šalyse. Įdomiai švenčiama viename Latvijos miestelyje Kuldigoje. Jau devintus metus 3 valandą nakties susirenka keliasdešimt nuogalių ir bėga per 19 amžiaus 164 metrų ilgio tiltą per Ventos upę. Tiesa, kas labai drovisi, leidžiama prisidengti gėlių vainikais ir ąžuolo lapais arba maudymosi kepuraitėmis. Bėgikams reikia didelės drasos pasirodyti nuogiems, nes miestelis nedidelis ir žiūrovai, kurių paprastai būna tiek pat kiek bėgikų – miestelio gyventojai, kurie vieni kitus puikiai pažįsta. Bėgimas išsirengus – tai naujas požiūris į seną tradiciją , kai būdavo prausiamasi rasoje tekant saulei. Latviai tikėjo, kad trumpiausią metų naktį rasa turi ypatingų galių, tad joje išsimaudžiusieji visus metus būdavo stiprūs ir sveiki. Teko ir mums praeitais metais nusimaudyti Kuldigos Ventos krioklyje. Jei važiuosite per šį nuostabų miestelį, būtinai atsigaivinkite po upės kriokliu.
Į Cesį atvykome vėlų vakarą ir mūsų laukė didelis vaišių stalas. Visgi Joninės. Tiesa, paparčio žiedo nėjome ieškoti, nes mūsų laukė 2 dienų kelionė į Estiją .
Birželio 24 d. (penktadienis )
Atsikėlę anksti patraukėme į Estijos miestą Piarnu, kur reikėjo aplankyti pirmą žygio objektą – Marijos Magdelenos gildiją . Ši gildija vienija šio miesto taikomosios dailės menininkus ir unikalių rankdarbių kūrėjus, todėl čia galima pamatyti daug pripažintų meistrų dailės darbų , įsigyti juos ir net sudalyvauti naujų darbų kūrime.
Parnu miestelis Estijoje garsėja kaip vasaros sostinė, kaip sveikatingumo ir SPA procedūrų poilsiavietė. Parnu mieste gyvena daugiau nei 43 tūkstančiai gyventojų, o vasaros savaitgaliais atvyksta apie 20 tūkstančių atostogautojų.
Latviukai keliauninkai pasakojo , kad Parnu mieste labai geras vandens parkas. Pasivaikščioję po Parnu patraukėme į Haapsalu, kur mūsų laukė kitas lankomas objektas – Ilonos stebuklų šalis.
Lanemos muziejuje. Pasirodo ši Ilonos stebuklų šalis – tai galerija – teminis centras, skirtas vaikams ir šeimoms. Labai gražus išpaišytas pastatas, taip ir kviečia aplankyti .
Yra įrengtas net ir Karlsono kambarys. Haapsalu mieste teko lankytis ir praeitais metais, net nakvoti. Jei kas norėtų apsistoti, siūlom šią patikrintą ir nebrangią vietą atskirame name su dideliu balkonu ir virtuvėlė, kur galima pasigaminti kažką patiems (www.mannipuhkemaja.com; tel. +372 475 7238). Haapsalu miestui 732 metai, labai graži viduramžių vyskupų pilis, apipinta įvairiomis legendomis, viena iš jų apie Baltą damą. Čia daug įvairių meno galerijų, kiekvienais metais vyksta senos ir simfoninės, bliuzo muzikos festivaliai, stiklo dienos, teatralizuoti pasivaikščiojimai su Petru Pirmuoju, vyksta Baltos damos dienos, viduramžių šventė Solemnitas Hapsaliensis ir dar daug renginių. Haapsalu miestas suburia daug meninkų iš visos Estijos, čia gyveno, gyvena ir atvyksta ilsėtis daug dailininkų, muzikantų ir rašytojų iš visos Estijos. Mieste yra žymaus estų dailininko Evaldo Okaso muziejus. Haapsalu – tai kultūros miestas.
Toliau mūsų laukė keltas į Hiiuma salą (www.hiiumaa.ee). Ten mums reikėjo aplankyti Kopų švyturį ir Vaemlos vilnos fabriką “Hiiu Vill”. Laikas buvo ribotas , nes atgalinis keltas buvo po kelių valandų, į kurį reikėjo spėti. Kėlimasis į Hiumma salą truko apie 1,5 valandos, tai turėjome laiko pasistiprinti ir arčiau susipažinti, nes tokių galimybių buvo mažai, nes keliaujame visi kartu pirmą kartą. Kaip nekeista būtų, mes buvome iš tikro labai draugiška, vieni kitus gerai suprantanti keliauninkų šeima, kas pasitaiko kelionėse labai retai.
Hiumaa sala – tai antra pagal dydį sala Estijoje, po Saremos. Saloje gyvena apie 11000 gyventojų, iš jų sostinėje Kardloje apie 3800 gyventojų. Pirmą kartą ši sala paminėta 1228 metais. Salą galima pasiekti ne tik keltu iš Rohukiulos (www.tuulelaevad.ee ), bet ir iš Saremo salos bei lektuvu iš Talino (www.avies.ee), kur skrydis trunka 30 minučių. Apie 70 procentų salos teritorijos dengia miškai. Hiumoje vyksta dau įdomių renginių, kuriuose galima sudalyvauti, tik reikėtų suplanuoti iš anksto (eee.hiiumaaturismiliit.ee ). Tiesa, jei lankysitės Kopų švyturyje rugpjūčio 5 , 13 , 19 dienomis, galėsite pasiklausyti ir muzikos, nes vyks koncertai. O rugpjūčio 20 dieną 14 val. pateksite į Žuvies festivalį (www. lestafest.ee).
Tiesiai iš kelto patraukėme į Vaemlos vilnos fabriką, kuris, déjà, buvo uždarytas. Pasirodo šis pastatas, kuriame dabar nuo 1992m. dirba šeimos įmonė “Hiiu Vill”, buvo pastatytas dar IX amžiaus viduryje. Šios įmonės šeimininkai yra Tiiu ir Juri Valdma. Per dieną šiame fabrike, tiksliau manufaktūroje (pagrindinis darbas atliekamas rankomis) pagaminama apie 25-30 kg siūlų. Fabriko šeimininkė dailininkė ir tekstilinkė, kuri pati apipavidalina įvairius gaminius iš vilnos, kuriuos galima čia įsigyti. Darbas vyksta labai senomis mašinomis, kurios buvo atvežtos iš Lenkijos, kur tokios mašinos buvo pradėtos gaminti dar 1860 metais. Manoma, kad ir šios mašinos pagamintos tais metais, nors tikslių duomenų nėra. Viena iš fabriko mašinų pagaminta Taškente.
Sekantis salos objektas – Kopų švyturys. Taupydami laiką ir norėdami pamatyti ne tik šį garsų švyturį, bet ir aplankyti Hiumaa salos sostinę Kardlą, pasirinkome patį trumpiausią žvyruotą kelią. Nustebino Kopų švyturio didingumas. Vienoje knygoje rusų kalba perskaitėme, kad Kopų švyturys tarsi stambi moteris su balta suknele, su raudona juostele ant galvos ir spindinčiomis akimis. Labai tikslus apibūdinimas. Pasirodo, šiam švyturiui iškilti į 36 metrų aukštį prireikė 6000 tonų akmenų. Tai didžiausia Hiumaa salos įžymybė, salos simbolis. Kopų švyturys yra trečias pagal senumą, niekad nesustojęs veikti švyturys pasaulyje. Jis matomas 35 jūrmylių atstumu. Yra galimybė užlipti ir pasigerėti Hiumaa sala iš viršaus.
Atsisveikinome su šiuo didingu statiniu ir patraukėme link Hiumaa sostinės Kardlos. Pakeliui aplankėme Kryžių kalną (Ristimagi) ir buvome nustebinti vaizdu, nes gal tikėjomės pamatyti panašų į mūsų lietuviškąjį. Pasirodo, kryželiai buvo išmėtyti po mišką ir padaryti jie buvo iš medžio šakelių. Sulyginus su mūsų lietuvišku Kryžių kalnu, atrodė neįspūdingai. Yra daug šio Kryžiaus kalno atsiradimo versijų. Viena iš jų susijusi su 1781 metais, kai rugpjūčio mėnesį buvusi maža švedų kolonija (apie 1000 žmonių) kovojo už savo teises, buvo išvyta dvarininko Stenbok iš savo žemių. Manoma, kad po šių įvykių Ristimagi vietovėje ateidavę žmonės, kurie turėjo palikti šią salą ir palikdavę savo kryželį. Šiuo metu laikai pasikeitė ir dabar daro kryželius ir palieka žmonės, kurie pirmą kartą patenka į šia salą. Kažkaip nesinorėjo palikti savo kryželio…
Kelte spėjome perskaityti knygą rusų kalba (2006m. leidimo) apie šią salą ir kad Kardla miestelis tai miestas-sodas, kad senamiestis prie jūros atrodo kaip lėlių miestelis ir kad būtinai turėtume pravažiuoti Aia gatve, kur kiekvienas sodas turi savo fontanėlį ir kad labai gražu… Deja išgirtas miestas nepadarė tokio įspūdžio, nes atrodė ganėtinai apleistas. Gal 2006 m., kai autorius rašė apie Hiumaa salą, jis buvo iš tikro nepaprastas. Mūsų laukė keltas atgal ir kelionė iki Talino, kur buvo užsakyta nakvynė.
Į Taliną atvykome apie 21 valandą, mus pasitiko senas draugas ir nuvežė į hostelį, įsikūrusį už miesto. Šio hostelio privalumas buvo tas, kad mes galėjome susėsti lauke visi prie stalo, išsikepti ant vienkartinio grilio dešrelių ir ramiai pasėdėti ir aptarti savo pirmos kelionės įspūdžius. Prisijungė prie mūsų šaunios keliauninkų kompanijos ir mūsų draugas iš Talino. Taip ir praėjo mūsų pirmoji kelionės diena.
Kavagne 
Aruna 
pirmas