Birželio 25d. (šeštadienis)

Atsikėlėme anksti, nes mūsų laukė dar viena įdomi ir intensyvi diena. Talino mieste mes turėjome aplankyti Jūrų muziejų, kuris įkurtas 1935m., bet šiemet atidarytas naujose patalpose, “Senosios Margaritos“ bokšte.
Tai vienas turtingiausių muziejų Europoje jūros tematika. Keturiuose senovinio bokšto aukštuose įsikūręs muziejus lankytojus supažindina su Estijos jūrininkystės, žvejybos ir karinės jūrininkytės istoriniu vystymusi. Pirmame aukšte galima pamatyti didžiausią buvusios Kesmu jūreivystės mokyklos burlaivio modelį ir ypatingą giluminio nardymo kostiumą. Čia mes radome ir mūsų Didžiojo Žygio po Baltijos šalis objektą naro kostiumą, prie kurio mums reikėjo nusifotografuoti. Antrame aukšte pamatėme per tris aukštus į viršų besidriekianntį iš Hiumaa salos atvežtą burlaivio stiebą su bure. Tai didžiausias burlaivio modelis šiame muziejuje. Čia vyko dailininko Ants Lepsono dailės darbų paroda jūros tematika.

Tai pirma šio autorio personalinė paroda, kuri vyks iki liepos 31d.. Paveikslai iš tikro labai gražūs ir paliko malonų įspūdį. Trečiame aukšte labai patiko giluminio nardymo kostiumas su visa nardymo įranga, tokio niekur nematėme.

Taip pat čia buvo galima pamatyti 1994 m. tragiškai nuskendusio keleivinio kelto “Estonia” modelį.

Dėmesio verta ir unikali laivų modelių kolekcija. Ketvirtame aukšte galima apžiūrėti seno žvejybinio tralerio vairininko būdelę, taip pat užlipus ant bokšto stogo pasigerėti vaizdu į Talino uostą, stebėti įplaukiančius laivus ir pasigrožėti Talino senamiesčiu. Reginys fantastiškas.

Talinas šiemet paskelbtas Europos kultūros sostine, todėl vyksta labai įdomių renginių (www.tallinn2011.ee). Kažkur skaitėme, kad Talinas kviečia apsilankyti eko-saloje, kuri randasi senoje žvejų buchtoje, kad ten galima praleisti labai įdomiai laiką ir pamatyti labai įdomių dalykų, vienas iš jų – bankomatai, išduodantys eilėraščius estų , anglų , rusų kalbomis. Jei turėsite laiko, būtinai aplankykite šią vietą. Žinoma, būtina pavaikščioti po nuostabų senamiestį arba pasinaudoti mobiliu turu. Einant per senamiestį telefonu anglų kalba galima sužinoti apie kiekvieną senamiesčio vietą, įvairias istorijas, legendas ir kitas įdomybes.
Deja, mūsų laukė kitas objektas, todėl palikę šį nuostabų miestą, patraukėme link Rakverės, kur turėjome aplankyti Rakvere miesto XIII- XVI a. pilį ir nusifotografuoti vidiniame pilies kieme prie senos patrankos. Rakverės miestelyje lankėmes praeitais metais.

Tai iš tikro labai žavus miestukas, į kurį norisi grįžti. Tik įvažiavus į šį miestą visus pasitinka miesto simbolis – bronzinė tauro skulptūra, kuri buvo pastatyta 2002 metais, kai miestas šventė savo 700 metų jubiliejų. Tai iš tikro didingas skulptorius Tauno Kangro kurinys, kurio aukštis 3,5 metro, o su granitiniu padėklu siekia net iki 5 metrų, svoris 7000 kg. Rakvere vienas iš seniausių Estijos miestų. Atvykome per šventes. Atrodė, kad patekome į Viduramžių laikus: čia galima buvo pašaudyti iš lanko, sudalyvauti riterių turnyre, pamatyti naminius gyvūnus, pajodinėti ant arklių, užsukti į kankinimo kambarį ir dar daug įdomybių.

Gaila, kad turėjome vykti į sekantį objektą, kur buvo iš anksto užsakyta ekskursija į Kohtla – Nomme kasyklas, kitaip būtume čia pasilikę ilgiau. Kohtla – Nomme kasyklas radome ne iš karto, nepadėjo net mūsų navigatorius, nuvedė mus į kitas šachtas, kur kasama atviruoju būdu. Ilgai klaidžioję, pasiekėme savo tikslą. Kohtla – Nomme kasyklos – tai iš tikro vienas iš originaliausių ir įdomiausių lankomų objektų Estijoje. Dešimtmetį neveikiančiose degiojo skalūno kasyklose estai įkūrė muziejų. Patekti į šachtas galima tik su gidu ir apsirengus atatinkamą aprangą .Gidai yra buvę kasyklos darbuotojai, todėl pasakojimas buvo labai išsamus ir įdomus. Sužinojome apie svarbiausios Estijos žemės gelmių dovanos, degiojo skalūno gavybą ir naudojimą. Mus lydėjo gidas, kuris dirbo šių kasyklų inžinieriumi net 40 metų ir praleido po žeme apie 50 procentų darbo laiko. Darbas šachtose buvo labai sunkus, galybę skalūnų reikėdavo rūšiuoti rankomis, nes nebuvo sukurtų mašinų, kurios atskirtu nereikalingą uolieną. Paprastai moterys rūšiuodavo viršuje, o vyrai žemai šachtose. Estija pirmauja pasaulyje pagal degiojo skalūno gavybą.

Nusileidę į 35 metrų gylio tikras kasyklos šachtas, kurios tęsiasi ilgus kilometrus, mes galejome susipažinti su darbu, kuris buvo atliekamas anksčiau šachtose ,

galėjome pamatyti dar veikiančias kasyklos mašinas ir sužinoti daug įdomių dalykų.

Prisipažinsiu, kad buvo kai kuriuose vietose nejauku, nes lašėjo vanduo, styrojo laidai, kuriu buvo negalima liesti, nes kėlė pavojų ir reikėjo laikytis tam tikros drausmės ir nenuklysti į šalutinius kelius.

Gidas mus pavėžino labai žemu traukinuku, į kurį storuliukams įlisti buvo sunkoka.

Anksčiau šiuo traukinuku važinėjo darbininkai. Kasykloje galima iš anksto užsisakyti šachtininkų pietus ir išgerti įvairių gėrimų už atatinkamą mokestį požeminėje kalnakasių valgykloje. Sužinojome, kad šią atrakciją ypač mėgsta skandinavai. Apie pusantros valandos praleidę šachtose pakilome į viršų. Nusiėmę šalmus ir striukes vėl patekome į realų pasaulį. Sunkus ir pavojingas buvo tas šachtininkų darbas. Gerai, kad šiuo metu degamojo skalūno gavyba vyksta modernia technika ir nekelia tiek pavojų, kurie buvo anksčiau.
Toliau mūsų laukė vidurio Estijoje įsikūręs Paide miestelis ir šiemet atsidaręs Laiko centras “Wittenstein”. Paidei jau 720 metų ir jis vienintelis miestas Estijoje su geologiniu pavadinimu (Paide iš žodžio pae – reiškia klintis). Čia kas antri metai liepos mėnesį vyksta net tarptautinės klinčių dienos, kur daromos skulptūros iš šios medžiagos. Jei važiuotumėte per Paidės miestelį iš karto atkreiptute dėmesį į senovinį bokštą, kuriame per aštuonis aukštus įkurtas laiko muziejus.

Įėję į muziejų negalima nepamatyti originalaus lifto, kuriuo kylant jus galite išlipti vis kitame amžiuje – nuo pačių seniausių epochų iki šių laikų išlipant Baltijos kelio ir Estijos nepriklausomybės salėje. Atstūmus didelį akmenį, patekame į senuosius vikingų laikus. Mums pademonstruoja nuotaikingą filmuką apie vikingų ir jų žmonų išdaigas… Padedame kalviui nukalti geležį, šamanų šokių pagalba iššaukiame žaibą, apžiūrime įspūdingą “Taikos medį”. Antrame aukšte galima pasijusti riteriais, prisimatuojant jų rūbus ir pabandant kovoti su kalaviju rankose. Trečiame aukšte yra patranka, iš kurios galima iššauti, čia iškabinti paveikslai tų žmonių, kurie 150 metų valdė ir kovojo už Estiją. Tarp jų yra rusų caro Ivano IV ir Gustafo II Adolfo, kurie, jei nori lankytojas, gali Jums papasakoti istoriją ir apie savo žygdarbius. Ketvirtame aukšte jus galite pasivažinėti pašto karieta, pamatyti dvarininkų herbus ir visus rusų imperatorių portretus, išgirsti iš Petro I, kokią jis naudą atnešė savo valdymo metais ir kitų įdomybių. Penktame aukšte jus pabuvosite atvaizduotame dailininko Antsa Videlepo Paide miestelio promenadoje. Labai gražiai išpuoštos sienos, atrodo, kad iš tikro patekai į šį senovinį miestą. Čia surandame vietą, kurioje įsiamžiname konkursui. Čia galima pasiklausyti 1930 metais sukurtų linksmų, populiarių dainų, pamatyti filmą apie Estijos valstybę. Šeštame aukšte patenkame į gyvulių vagoną, kuriame buvo vežami žmonės į sovietinio tremimo stovyklas, išgirsti vienos šeimos nelaimingą istoriją. Einant toliau patekti jau į patogius keleivinius vagonus , kur galima pasedėti ir stebėti partijos suvažiavimą arba tokiau pasiklausyti pionieriaus pamastymus apie to meto “perestroiką“. Pačiame viršutiniame septintame bokšto aukšte, mes patenkame į šviesų kambarį, kur galima paskambinti fortepionu “Estonia”, išbandyti laiko mašiną, robotuką, valdomą kompiuteriu ir net pabandyti jį valdyti, o lipant laiptais dar aukštyn patekti į europos kambarį, iš kur atsiveria Paides miestelio vaizdai . Tai Baltijos kelio ir Estijos nepriklausomybės salė.

Toliau traukiame į Tartų, kuriame buvo užsakyta nakvynė viename studentų hostelyje ([email protected]).

Dviviečio kambario kaina 30 eurų, bet čia yra virtuvėlė, šaldytuvas ir net, mūsų nustebimui, šildomos grindys vonioje. Įsikūręs hostelis netoli senamiesčio. Į Tartu atvykome dar nesutemus, todėl turėjome laiko pasivaikščioti po senamiestį ir net pasėdėti vienoje lauko kavinėje ir pasigrožėti Tartu senamiesčio vaizdais, išgerti šalto estiško alaus, pavakareniauti.

Laudies menų gerbėjai turėtų kalendoriuje pasižymėti liepos 20-24 dienas, nes šiais metais antrajam didžiausiam Estijos miestui teko garbė organizuoti tartpautini šokių ir dainų festivalį „Europeade”. Tai didžiausias keliaujantis festivalis, kiekvienais metais vykstantis vis kitame Europos mieste. Festivalis į Tartu atvyko iš Bolzano (Italija), o kitais metas keliaus atgal į Italiją – šalies šiaurėje esantį miesą Padua. Taigi nepraleiskite galimybės aplankyti „Europeade”, kol festivalis neiškeliavo iš mūsų kaimynystės (http://www.europeade2011.eu/EN
http://www.visitestonia.com/en/rouge-water-party-and-boat-race).
Asmeninių iššūkių ieškotojai ras sau veiklos Tartu rugpjūčio mėnesio 14 dieną vyksiančiame didžiausiame riedučių maratone Europoje – SEB Tartu Rulluisumaraton. Dviratininkai maratone varžysis rugsėjo 18 dieną.
(http://www.tartumaraton.ee/index.php?sid=c9e5265c6d59b2b1b41fd50e4646a7c5&lang=eng&www=npkNjZvR7PPjvMP-LaJcfynUfM2) Taip ir baigėsi įdomi, pilna įspūdžių ir netikėtumų mūsų antra kelionės diena.

3 thoughts on “Estija: Didysis Zygis po Baltijos šalis 2011m.(antra diena)”
  1. Viskas yra labai gerai, bet galėjot parašyt ir šiek tiek daugiau. Pats neseniai buvau Latvijoj, man ten daug kas patinka, ir žmonės nuoširdesni atrodo. O gal tik „atrodo”?

  2. Apie Latviją reikėtu parašyti atskirą pasakojimą, nes iš tikro labai nuoširdūs žmonės ir įdomu yra ir Latvijoje. Gal kitame pasakojime pabandysiu.

  3. Na va, Aušra, buvot Klaipėdoj, o kokį nors ženklą duot pamiršot, na, skambučio ar kokio debesies danguje pavidalu.
    Man irgi atrodo, kad Klaipėdoje pikčiurnų per daug. Kultūros stoka, ko gero…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *