Po ilgos ir šaltos žiemos pajutau palengva vis labiau kamuojantį kelionių troškulį 🙂 Kasdienė rutina įgrisusi, iki planuojamos vasaros kelionės dar toli, tai nejučia pradėjau mąstyti kaip čia susiorganizavus kokią mini kelionėlę. Ir vieną dieną internete akys užkliuvo už pasiūlymo aplankyti Švediją už gana palankią kainą. Pagalvojau, kad visai neblogai būtų ir keltu prasiplaukti, pažiūrėti ar esu atsparus jūros ligai, ir nematytą šalį trumpai aplankyti. Taip dėliojant savaitgalio maršrutą, pastebėjau, kad ir Kopenhaga tik už 170km. Taigi, Danijos sostinė nejučia tapo pagrindiniu kelionės akcentu. Nakvynę pasirinkome Malmės mieste Švedijoje, kurią su Kopenhaga jungia vienas ilgiausių Europoje – Oresundo tiltas. Švedijoje Formulės viešbutukas kainavo 40 Eurų, Kopenhagoje pigiausią radome už 72 eurus 2 asmenims. Be to, tiltu pirmyn – atgal su automobiliu kainuoja apie 300Lt, traukiniu apie 150 Lt.
Ketvirtadienio vakare keltu pajudame iš Klaipėdos į Pietų Švedijos miestą Karlshamną. Bilietus gavome automobilis + 2 keleiviai sėdimose vietose bendroje salėje. Iš esmės krėslai patogūs, minkšti. Daugumą keleivių sudaro vilkikų vairuotojai, bet dažniausiai jie miega kajutėse. Atskira kalba apie tautiečius, uždarbiaujančius svetur. Į akis krinta daug vadinamųjų „budulių“, plaukiančių uždarbiauti į Skandinavijos šalis. Juos labai lengva atpažinti iš sportinių kostiumų (dažniausiai Adidas), beisbolo kepuraičių. Taip pat dažnas vietoje kuprinės ar kelioninio krepšio daiktus į keltą nešasi plastikiniame maišiukyje. Pradėjus plaukti bendroje sėdimoje salėje neužilgo pasigirsta alaus traukimas iš maišiukų ir atidaromų skardinių pokšėjimas bei, aišku, rusiški keiksmai. Bet lyginant tautiečius, vykstančius dirbti „Ten“ ir grįžtančius iš „Ten“, aiškiai pastebimas nemažas skirtumas- pirmieji tokie dar susikaustę, neįsidrąsinę siurbčioja alutį be didesnės grėsmės aplinkiniams, o antrieji grįžta žymiai „mandresni“, su artypilnėmis kišenėmis pinigų, alutį jau geria kelto baruose, todėl kažkodėl ima jausti savo pranašumą prieš aplinkinius ir bando agresyviai tai įrodyti.
Penktadienio ryte 10h išvažiavę iš kelto pajudame Malmės link. Man, kaip vairuotojui, į akis krinta protingai sutvarkyti keliai, viskas padaryta taip, kad būtų kuo mažesnė tikimybė padaryti avariją (pvz. dvijuostis kelias perskirtas ištisine tvorele ir kairėje, ir dešinėje, todėl avariją įmanoma padaryti tik užmigus ir pačiam šonais perbraukus per atitvarus, nes važiuoji kaip tunelyje. Aišku, gal blogiau būtų, jei priekyje važiuotų koks traktorius – nei aplenksi jo, tektų tik šliaužti paskui jį ). Bet taip nebuvo, todėl jau 12 h palikome mašiną Malmėje prie viešbučio ir patraukėme link geležinkelio stoties, iš kur traukiniu įspūdingu Oresundo tiltu per maždaug pusvalandį nuvykome į Kopenhagą. Tilto ilgis vandenyje – beveik 8km, 4km jo eina sausuma virš salos ir 4km tuneliu po vandeniu. Jis buvo statomas 1995-2000 metais, kainavo apie 1 milijardą eurų. Prieš pradedant statyti šį tiltą irgi vyko aršios diskusijos. Žalieji baiminosi, kad gamtai nebūtų padaryta žala, t. y. kad gali pasikeisti vandens kokybė, išnykti žuvys. Pasak tiltą eksploatuojančios bendrovės, dabar tiltu visi džiaugiasi, klausimų daugiau nebekyla, o žuvų esą daugiau nei kad būdavo anksčiau. Tačiau daugelis vietinių gyventojų ir turistų renkasi romantiškesnę ir pigesnę kelionę keltu.
Kopenhagoje pirmiausia norėjome pamatyti Kristianiją. Einant link jos centre visur matėsi daugybė žmonių su Danijos vėliavėlėmis, daugybė televizijos, reporterių, aikštėse stovėjo ekranai, kuriuose rodė kaip karališkoji šeima mojavo miniai iš kažkokio balkono. Gana linksmai atrodė mažieji danai, pasipuošę karūnomis ir tuom panašūs į princus bei princeses. Viso to esmę greitai supratome – Danijos karalienei tądien sukako 70 metų. O kadangi danai labai myli karališkąją šeimą, tai todėl ir daroma tokia grandiozinė šventė.
Kristianija – „laisvasis miestas“, pritraukęs įvairaus plauko menininkus, hipius, benamius ir kitus panašios pasaulėžiūros žmones. Buvau skaitęs, kad draudžiama joje pardavinėti narkotikus. Bet kur tau – marihuana, hašišas parduodama kaip obuoliai Lietuvos turguje – sukrauta ant taburečių ar kelmukų,ant jų patiestas kartonas ir prekyba klesti 🙂 Pirkėjai vietoje pauosto, išsirenka augaliuką, pardavėjas dar padeda susukti suktinę kokiam žioplesniui turistui ir žiūrėk – jau rūksta dūmelis. Kaip buvusiam Amsterdame, įdomu buvo palyginti šias 2 vietas. Jei Olandijoje visa ši prekyba vyksta daugmaž civilizuotai, prekės siūlomos parduotuvėse, caffeshopuose, gražiai sudėtos už stiklo, tai čia viskas daug paprasčiau…Be to, neįprasta ir įdomu buvo matyti pagrindinėje Pusherstreet gatvėje statines su jose deginamomis malkomis, aplink kurias sukiojasi juodukai ir kiti „ laisvieji Kristianijos gyventojai“.
Palikę Kristianiją, nukulniavome iki Nyhavn krantinės, kuri vadinama „mažuoju Amsterdamu”, nes čia gausu 17a. Nyderlandų architektūrinio stiliaus pastatų, kurie iškilę šalia kanalo. Ilgą laiką šis uostas turėjo prastą vardą, čia daugiausia galėjai sutikti jūreivius. Dabar tai romantiška ir tiek vietinių, tiek turistų pamėgta pasivaikščiojimo vieta. Čia ilgai neužsibuvę, kiek pasižmonėję patraukėme link Mažosios undinėlės skulptūros, kuri laikoma miesto simboliu. Jei tiksliau, tai link vietos, kur ji buvo nuo 1913 metų. Žinojome, kad jos nėra, nes iškeliavusi į pasaulinę Expo 2010 parodą Šanchajuje. Dėl undinėlės išgabenimo net 8 mėnesiams Danijoje virė aistros. Apklausos rodė, jog 6 iš 10 Danijos gyventojų mano, jog skulptūra turėtų likti Kopenhagoje. Po trijų priešingų pasiūlymų ir ilgai trukusių debatų Kopenhagos miesto taryba nutarė pasiųsti garsiąją skulptūrą į pasaulinę parodą – Shanghai World Expo 2010. Už šį pasiūlymą balsavo 36, prieš – 12 tarybos narių, o 2 susilaikė. Radikaliai dešiniųjų nacionalistų Danijos liaudies partijai miesto taryboje atstovaujantis Carlas Christianas Ebbesenas, kuris griežtai priešinosi sumanymui išvežti „Undinėlę” iš sostinės, pavadino šią idėją „beprotiška”.”Ji yra Kopenhagos simbolis, o daug turistų bus nusivylę, kai jos čia nebeliks”, – jis sakė naujienų agentūroms. Sostinės tarybos narys taip pat skundėsi dėl savivaldybės planų „išleisti 2 mln. kronų (apie 930 tūkst. Lt) ją laikinai turinčiam pakeisti muliažui, nors mums neužtenka lėšų socialinėms reikmėms tenkinti”.
Taigi, nupėdinę iki Undinėlės buvimo vietos, neradome jokio muliažo, tik plikus akmenis, ant kurių anksčiau buvo skulptūra. Tik šalia esančiame stende parašyta kur yra bei ką šiuo metu veikia Undinėlė.
Atgal link stoties grįžome pėstiesiems skirta Stroget gatve, kuri laikoma pagrindine shoping‘o vieta Kopenhagoje. Matydami galybę žmonių gatvėje ir parduotuvėse nostalgiškai prisiminėme, kad anksčiau ir Lietuvos didmiesčių senamiesčiai atrodydavo panašiai ir pulsuodavo gyvybe…
Traukinys vėl gražino mus į Švediją, į viešbutį grįžome per ištuštėjusį Malmės senamiestį. Keista buvo matyt jį tokį apmirusį 20h penktadienio vakare. Priminė mūsų provincijų miestų gatves. O šiaip Malmė didesnio įspūdžio nepadarė, na, bet ne jos žiūrėti ir važiavome.
Šeštadienio ryte, prieš išvykstant iš Malmės, su mašina nutariame aplankyti 2 objektus – bokštą, besisukantį dangoraižį Turning Torso. Tai aukščiausias Skandinavijoje ir vienas aukščiausių Europoje gyvenamasis dangoraižis. Pastatytas 2005 metais, aukštis – 190metrų, 54 aukštai. Be to, norėjome privažiuoti kuo arčiau iki Oresundo tilto. Pirmąjį objektą pasiekiame, o iki antrojo neprivažiavome tiek kiek norėjome, nes nežinojau kokia gatvę reikia įvesti navigacijoje. Na, gal kada nors dar būsiu čia, tai geriau atliksiu namų darbus ir užsirašysiu tą gatvės pavadinimą. Tada nebenorėjau blaškytis ir vėluoti į keltą.
Grįžtant į Karlshamną, nusukau nuo pagrindinio kelio pasižiūrėti kaip atrodo Švedijos kaimeliai. Na, tai tiesiog mažos, gražios gyvenvietės su dažniausiai tamsiai raudonos spalvos namais. Prabangesnių namų kiemuose stovi stiebai su plazdančiomis Švedijos vėliavomis. Vietoje vištų per keliuką bėgioja fazanai ( nežinau ar čia visur taip). Kiemuose po stogeliu stovi apynaujai automobiliai. Žodžiu, žmonės gyvena gerai.
Iki kelto dar atsirado valandėlė laisvo laiko pasivaikščioti Karlshamne. Tai irgi jaukus, gražus, nedidelis uostas su pagrindine apsipirkimų gatve, centrine aikšte ir t.t.16 h pajudėjome link Klaipėdos. Tarp keleivių matėsi keletas žmonių su juodais kostiumais, neprastais lietpalčiais, kurie akmeniniais veidais taip pat sėdėjo ir nakvojo bendroje salėje. Pradžioje stebėjausi kaip jie čia pateko, paskui dašuto – taigi Islandijoje išsiveržęs ugnikalnis privertė juos atsidurti čia 🙂 Sekmadienį 10h ryte jau buvome Klaipėdoje. Toks buvo mano trumpas pirmasis apsilankymas Skandinavijoje.
Išlaidos:
Keltas 2 asmenims + automobilis 580Lt
Nakvynė viešbutyje 140Lt
Benzinas 130 Lt
Traukinys Malmė-Kopenhaga-Malmė 150Lt
Maistas, lauktuvės, įvairios smulkmenos 300Lt
Viso: kelionė 2 asmenims apie 1300Lt
pirmas 
Kavagne 
Aruna