Visos masinės informacijos priemonės skelbia, kad danai – laimingiausi žmonės pasaulyje. Įdomu, kodėl gi jie tokie laimingi ir ar iš tiesų taip yra. Ir tikrai, daugeliui lietuvaičių žodžiai „Skandinavija“ ir „Danija“ asocijuojasi su turtingu, gėrybių prifarširuotu ir nerūpestingu gyvenimu bei švaria aplinka, o žodis „skandinavas“ – su šviesiaplaukiu, mėlynakiu ir nežinančio materialinio nepritekliaus žmogumi, kuriam pinigai iš ausų dygsta. Tiesos šioje asociacijoje yra, tačiau kai kas yra ir išgalvota.
Kažkada viešėjome Kopenhagoje ir turėjome progą pabendrauti su danais ir netgi Danijoje gyvenančiais lietuviais apie danus ir gyvenimą Danijoje. Noriu pasidalinti įspūdžiais ir kai kuriais aspektais, kuriuos patyriau ir sužinojau viešėdamas Danijos sostinėje. Žinoma, mano susidaryti įspūdžiai negali atspindėti absoliučiai visų danų nuomonės ar požiūrio, tačiau, didžiąja dalimi informacija objektyvi.
Švari aplinka
Labiau mitas. Kopenhaga mus pasitiko senovine, tačiau anaiptol ne švaria traukinių stotimi. Išėjus į lauką, griežtoje aplinkosaugine politika garsėjančioje Danijoje, nuo švaros pertekliaus nenugriūsi. Daug besimėtančių šiukšlių rodo, kad šis miestas nepasižymi ypatinga švara ir nėra švaresnis už bet kokį kitą Šiaurės Europos miestą, tame tarpe ir Vilnių. Na, bet čia su išlyga, nes Kopenhagoje šiukšlės pasiskirsto daugmaž tolygiai, o Vilniuje švarumas baigiasi paėjus kelis žingsnius nuo centro ir vėjeliui papūtus reikia žiūrėti, kad koks nors maksimos maišelis ant galvos neužsimautų…
Daugiau rasite mano bloge: http://nj109.blogas.lt
pirmas 
Kavagne 
Aruna
Džiugu, kad ir apie gimtajį kraštą malonu ir įdomu pasiskaityti.
Žinoma tolimi ir egzotiški kraštai, kitos kultūros ar senųjų civilazijų lopšiai kurkas labiau ‘masina” intriguoja ir šokiruoja. Tačiau tik pažinus savo kraštą gali „iš tiesų” pažinti kitas šalis, jų kultūrą, o ne tik aplankyti turistines įdomybes ir šalia jų nusifotografuoti…
Po tuos kraštus važinėjausi dviratuku (aprašus ir foto įkelsiu vėliau), ale iš Jūsų labai daug naujo ir įdomaus sužinojau. Ačiu 🙂