Rudeninė Kroatija ir Juodkalnija

Kai kas per visą gyvenimą nesiryžta jokiam rimtesniam žygiui, bet su malonumu ima į rankas knygą ar straipsnį, kurioje aprašyti keliautojų nuotykiai, todėl nors straipsnių apie Kroatiją ir Juodkalniją pastaraisiais metais parašytas ne vienas, tikiuosi, jog šios kelionės dar viena patirtis kai kam bus tik pasakojimas apie aplankytą kraštą, o kai kam gal ir akstinas išbandyti save savaip suplanuoto maršruto kelionėje.
Kodėl rudeninė? O todėl, jog manau, vasarą, kokie bebūtų orai Lietuvoje ir taip po šalį keliauti galima, savaitgaliais atsipūsti gamtoje, todėl taupant vasaros laiką ir pratęsiant šiltą sezoną kelionėm į svečias šalis tradiciškai renkamasis ruduo.
Kelionės ekipažas „Jis“ ir „Ji“, automobilis Toyota Picnic. Planuojamas išbuvimo laikas 14-16 d. Tikimasi sutilpti į realistinį išlaidų planą 5000 Lt. Mintyse neatsisakome išbandyti ir optimistinio išlaidų plano: 4000 Lt. per abu. Kelionės atributai: europos žemėlapis, navigacija, dujinė viryklė, palapinė, pripučiamas čiužinys. Devizas – kuo daugiau pamatyti.
1. Diena. Iš Klaipėdos pavyksta ištrūkti Rugsėjo 21 d. ,pirmadienį, įsidienojus -12 val. Sieną kertame 15 val. Ir čia jau kiek pavažiavus informaciniai skydai byloja iki Čekijos esant 770 km. Nors kelionės planelis šioks toks buvo sudarytas, tačiau nutarėm nesprausti savęs į jokius rėmus, patinka – stojam, būnam kiek norim, jėgų kupini- važiuojam iki kol akys nelimpa. Pirmą saulėtą rudeninę kelionės dieną iki Varšuvos mūsų pakeleiviai buvo pintinaitės, kupinos kriaušių, slyvų, pomidorų, bulviakasės ir kombainai. Augustove nuotaiką praskaidrina „ypatingo“ rusiško dizaino sunkvežimiukas, spėriai burgzdamas miesto keliukais ir gerokai duodamas mums per „šonus“.
Vakarienės stojam 50 km iki Varšuvos, prie Bug upės. Varšuvoj iš pirmo karto neradę tinkamo posūkio, prisimename, jog turime ir navigaciją, kuria pirmą kartą teks naudotis. Paminami keliavimo „tik su žemėlapiu principai“. Naujovės yra naujovės, ypač išvažinėjant iš miestų, nors žemėlapis bet kokiu atveju buvo visada po ranka. Nuvažiavę 900 km, antrą nakties, stojame už Krokuvos paitaikiusioj kolonėlėj miegoti.
2 Diena. Rytą, šalia mašinos, išvydusi besimėtančius graikiškų riešutų vaisius, prisimenu nakties sapną, ale vaikai padaužos mėto ant mašinos stogo akmenukus. Šypsodamasi kraunu triukšmadarius į terbą, o gamtai dėkoju už suteiktas vaišes ir jau kelyje pasirodančius pasigerėjimo vertus kalnų vaizdus. Tiesa, pertraukėlę padarome Baltove, išvydę dinozaurų figūras, matome, jog čia kažkos vaikams sukurtas dinozaurų atrakcionų parkas. Nežinau ar parkas veiks žiemą, tačiau kas važiuos panašia kryptimi žiemą slidinėti, verta pasidomėti ir esant galimybei užvešti vaikus ar užvažiuoti patiems. Lenkijos – Čekijos pasienyje, perkame po 48 zl. kiekvienas kainuojančius kelių lipdukus. Austrija pasitinka 27 laipsnių karščiu. Intuityviai pataikome į patį Vienos centrą, mašiną pasistatome prie miesto parko. Pagrindinė miesto aikštė prie Karalių rūmų skleidžia panašiai Smiltynėje užuodžiamus, arklių na ir tų jų dalykų kvapus, tačiau nepaisant to, miestas didingas, muziejų nenorim, tik vaikštom gatvelėm, užeinam suvalgyti strudelį. Aš, vietoj įprastai šalyje ragaujamo alaus, susigundau aplinkinių geriamu kažkokiu orandžiniu gėrimu. Padavėjo išklausiu jo sudėtį: vynas, rabarbarų sultys ir sodos vanduo. Užsisakau, ragauju, patinka ir maloniai gaivina, padavėjo klausiu pavadinimą– Alpherone Sprice (negarantuoju jog ir dabar teisingai parašiau). Visai rekomenduočiau Vienoj būnant išbandyt. Dar pamiklinėję, jau mušant vidurnakčiui grįžtam. Į mašiną lipti nesinori, bet reikia, čia tik tarpinė stotelė, pusdienis Vienos kvapo– ir tai gerai. Automobiliui pajudėjus, akį patraukia už valytuvų užkištas, į politileninį maišelį suvyniotas lapelis, abejonių, jog tai bauda nėra. Vienos Burgemeisteris „pasveikino“ mus į miestą atvykimo mokesčiu. Neuždėtas laiko matuokliukas, na ir be jo viršyta 2 val. stovėjimo norma, užtraukė mums 20 eur čekį. Baisiai neliūdim, būta ir didesnių baudų. Pavažiavus vos 20 km, pakirsti miego, ieškom vietos nakvynei, bet ji ir nesitarus šiąnakt aiški – mašinoje gale patiestas pripučiamas čiužinys. Iki užmigimo nuvažiavome 500 km.
3 Diena. Kad ir kaip besistengtumėm greit rytą išsikrapštyti, to padaryti be 11 val. neišeina. Kol važiuojam ne automagistrale, važiuojant link Graco, gėrimės Alpių vaizdais. Įvažiavus magistralėn, viskas aklinai uždaryta, juokaujam, nenusuksi nei į kairę, nei dešinę. Slovėnijos ir jų 30 eur mokesčio nusprendžiam išvengti, tiesiog šalį per Vengriją apvažiuojant.Tai padaryti su 30-40 km lanku sėkmingai pavyksta, išskyrus baltai pažymėtame kelyje pasitaikiusį, duobėtą 3 km ruožą, kur šalia pesčiom einantysis turbūt būtų buvęs greitesnis. Ir štai Zagrebas – pasitinkantis miestui būdingu kamsčiu, čia, kaip ir Vienoje ilgai užsibūt neketiname, simboliškai pasivaikščiosim ir pasedėsim kavinėje, pirmą kart paragausim Kroatiško – Ožujsko alaus. Iki Planuojamų Plitvicos ežerų dar 140 km, tariamės ką rinktis ar siūlomus kambarius, ar kempingą nakvynei, tačiau priartėjus prie Plitvicų, sutemus, pastangų ir noro belstis į svetimas duris nebeužtenka. Apvažiavę miestelį, leidžiamės į mažiau apgyvendintą skardį ir su baime tamsoje važiuojame per medinį ( neaišku per ką einantį) tiltą. Šiandien viso 450 km.
4 Diena. Išaušęs rytas parodė, jog apsistojome prie išdžiūvusios upės vagos.Išvažiuodami atradome, jog ir kempingas vos už 200m. Pusryčiaujant, džiaugiamės, jog tik taip keliaujant mes galim gerėtis, kad ir šioje pievoje gamtos dovanotais čiobreliais, kitų žydinčių gėlių kvapų galybe, ir nuo kalno didžiuliu greičiu pro mus nulėkusia stirna. Plitvicose, per daug nesigėdydami, pasinaudojame ankščiau keliavusių patarimu ir paliekame mašiną prie viešbučio, priešais 2 įvažiavimą. Perkam 110 kunų (apie 55Lt. ) žmogui kainuojantį bilietą ir renkames 4-6 valandų, maršrutą. Kas apie Plitvicas? Verti dėmesio gražūs vaizdai, negailėti dienos ir pamatyti tikrai verta. Žmonių rugsėjo gale vis dar daug, praėjimai kartais užstojami, stebimės, o kas tada vasarą dedasi.Pasigendame nors mažytėje kokioje nors balutėje leidimo maudytis, visa kita sunkiai atpasakojama žodžiu. Iš Plitvicų šeštą negaišdami laiko judam, nes šį vakarą norisi jau civilizuotesnę nakvynę su šviesa rasti. Beprasidedantys vingiuoti keliukai, greit važiuot neleidžia, tačiau su besibaigiančia dienos šviesa įvažiuojam į Karlobagą. Kaip vasarą įvažiuojant į Palangą, taip ir čia, mus prie kelio pasitinka vokiškai sunkiai kalbančios moterėlės. 20-25 eur už kambarį, kainos neaukštos, tačiau po tokių gamtos vaizdų vis nesusitaikom su mintimi, jog nakvot papuolėme, gal ir į turistinį, tačiau betonu aplipdytą miestą. Nutariame rizikuoti ir važiuoti toliau. Jau vingiuojant kalnų serpantinais ir stebint iš kalnų į jūrą žvelgiančius pakelės namukus, nejučia išreiškiu norą, jog va čia, tokioj vietoj tai norėčiau nakčiai likti, tačiau reklaminę iškabą su nakvynės pasiūla namo užvertos langinės ir vartai rodė, jog čia jau tikriausiai sezonas pasibaigęs, bet liko dar 4, ant kranto stovintys namai. Vilties nepraradę viename iš namukų pamatę šviesą sukam link jo, tuo pačiu metu, buvom pastebėti ir prie lango sedėjusio kroato, jis išbėgęs pro duris, palydėjo mus pas šalia esamtį kaimyną. Gaudami kambarį su virtuve, terasa ir vaizdu į jūrą, žinojome, jog kaina šiuo atveju nelabai svarbu, o nuo 25 eur iki 20 be vargo nusiderėję, likome daugiau nei patenkinti. Vakare vakarojame ant krantinės, ir kažkodėl gėrėm lietuvišką alų, kai kam alaus buvo daug. Šiandien sukorėme 150 km .
5. Diena. Pusryčiams randame Lietuviškos silkutės, susikrauname daiktus ir judame toliau. Prasidėjo tikras atostogų startas, nutariame neskubėti ir mėgautis kelyje pamatytais vaizdais.Orui šiltėjant, pasigendame ir pliažo teikiamų malonumų, todėl nutolę už Lukovo Sugarje, pradedame ieškoti tam tinkamų vietų. Smulkių akmenukų su smėlio priemaišom pliažą randame Posedarje mieselyje, ne laukinis pliažas, tačiau ir žmonių ne masės, vos vienas kitas. Kelios valandos maudynių, saulės ir popiet traukiam į Zadarą. Zadaras pasitiko dar nemalonesniu nei Zagrebe kamsčiu, kažkur skubančiais ir vis atrodo mums pypsinčiais vairuotojais. Neišlipdami iš mašinos bandome susidaryti pirminį miesto vaizdą: didžiulis uostas, su Jadrankos ir kitomis keltų linijomis. Nepaisant pakrantės aplipusios laivais, įlankos vanduo stebėtinai švarus, čia ir miesto pliažas, žmonės gulinėja ir plaukioja miesto centre, tiesiog prie betoninių krantinių. Po dviejų aplink miestą apsuktų ratų, atrandam kur slepiasi jūros vargonai, neberizikuodami susimokame keturias kunas už 1,5 val stovėjimą ir patraukiame jūros vargonų link.Ypatingo reginio čia nepamatysite, tačiau įspūdį tikrai paliks tikrų vargonų garsas, grojantis priklausomai nuo bangų mūšos, tyliau ar garsiau. Zadaras gilesnio įspūdžio nepaliko, tiesiog didelis kurortinis miestas ir tiek, tačiau verta buvo pamatyti jūros vargonus ir prie jų, kavinėje paragauti Lietuvoj dar neatrastos kavos su tikrais ledais viename. Kelionę tęsiame link Splito, priešaky gražios pakrantės, gatvės turgeliai, dar stojam lietuviškų dešrelių išsivirt ir jau Splitas. Miestas pasitinka neaiškaus plano struktūra, navigacija grybauja. Centro kryptį spėjame pagal mašinų ir pėsčiųjų srautus. Neapsirinkame, parkavimą surandame puskilometis link numanomo centro. Pasiekus krantinę maloniai buvome nustebinti senamiesčio dydžiu ir žmonių gausa jame. Didžiulė alėja, balti jaunimo nusėsti įmantrūs originalaus dizaino suoliukai ir atrastas įėjimas į Dioklitiano rūmus mum patiko. Patekę į III šimtmečio romėnų arcitektūros rūmus nuo mus apgaubusios ypatingos auros negalėjome atsitokėti. Vaikščiojome siaurais, Veneciją primenančiais gatvių takučiais, kur senovinio miesto kambariukuose pilna parduotuvyčių ir įvairaus stiliaus kavinių. Pagyrimai šalies ar miesto valdžiai, duodantiems leidimus šitaip suderinti istorinį palikimą su turizmu. Kad ir istorinė Narodni aikštė, lankytojai sėdi ant aikštės laiptų, šnekučiuojasi, šalia esančios kavinės padavėjas, atnešęs padėklo tipo staliuką, čia pat ir aptarnauja. Netrukus kavinės atvertuose į aikštę vartuose pasigirsta ir gyvai grojančių muzikantų balsai, visa aikštė jiem pritaria….Suprantame, jog į šį miestą būtinai dar norėsime sugrįžti. Link mašinos grįžtame vidurnaktį, tylūs, be žodžių, atidavę visą savo energiją Splitui…Nusprendžiame, jog apartamentų nakvynei ieškoti jau vėloka, tad radę nusukimą prie jūros, parkuojamės ir smarkiam vėjui judinant mašiną atsiduodame miegui. Nuvažiuota 290 km.
6 diena. Dienos tikslas Hvar sala, ir noras kelias dienas nuo važiavimo pailsėti. Pakeliui link Hvar dar užsukame į Makarską. Buvome girdėję nekokius atsiliepimus apie šį miestą, tačiau mum miestelis paliko jaukų įspūdį, nematau masinį turizmą mėgstantiems turistams priežasties ten nevykti. Keltu į Hvar kėlėmės iš Drvenik miestelio. Nespėję į kas dvi valandas kursuojantį keltą, gaudome saulės spindulius šalia esančiam pliaže. 20 min. kelionė iki Sukurčaj, ir gerų dviejų valandų kelionė iki pačio miesto Hvar.Salos pradžioje važiuodama nusausėjusių krūmokšnių keliu, jau buvau bepasigailėjusi, jog nesirinkome kelto iš Splito, vėliau kraštovaizdžiui paagražėjus ir atsivėrus jūros vaizdams susitaikiau, jog malonu bus ir grįžtant pravažiuoti tuo pačiu keliu.Užvažiuojame į Zavalo, Jelsą, bandome privažiuoti ir į tik pėsčiomis pasiekiamus laukinius pliažus, tačiau nusprendžiame pasiekti Hvar ir nakvynės ieškoti ten. Tik trečias namas mum svetingas, pirmasis netiko mum savo netvarka, kitiem dviem tik dvi nakvynes prašantys turistai netinka, tačiau išlaukėme matyt mus laukusio varianto ir apsistojome senyvo amžiaus kroatų, namo prie jūros, antrame aukšte. 40 eurų už kambarį parai, miegamasis, virtuvė, svetainė, terasa su jūros vaizdu, iš pirmo žvilgsnio gal brangoka, tačiau žinome, jog esame Hvar saloj, o ir šeimininkai vis vokiškai porina, jog ši kaina labai pigu, pigu. Buvau pažadėjus Toyotytei poilsį, tad sekančias dvi dienas ji ramiai stovėjo, o mes nuo ankstyvo ryto tenkinomės visais pliažo malonumais, kopimu į pilį. Jūroje pamatę plaukiant baidarę, puolėm ieškoti kur galima ją išsinuomot. Ilgai ieškot nereikėjo, paėjus parko keliuku, ant kranto pamatėme nuomai siūlomas baidares. 15lt.už valadą, nuomai gauname visus atributus. Jūrinėm baidarėm plaukioti teko ir prieš išvykstant, Šventosios pliaže, tad net neabejojome, jog pusdienio pasiplaukiojimas tarp salą juosiančių salelių salų, bus puiki pramoga, o čia dar ir šiltas vaduo ir temperatūra apie 30!
8 dienos pavakare, atsimojavę su mus išlydėjusiais šeimininkais išvažiuojame iš Hvar. 2 val užtrukę kely, nenusirašę tvarkarasčio į artimiausią keltą vėl nespėjame.Tad į Drvernik patenkame po 5 valandų kelionės. Nieko nelieka kaip sukti link žemėlapį parodytos upės ir ieškoti vietos nakvynei. Kelias paupiu nusėtas didžiuliais mandarinų sodais, atgal važiuoti nesinori, nors ir sodai didelio saugaus pasitikėjimo šį kartą nekelia. Už kilometro kelias pasiekia galą reikia apsispręst. Išlipus apsidairyt, pirmą kartą kelionėj, o gal net ir gyvenime užpuola uodų spiečiai, akimirksiu suniežti visas kūnas, ausyse zvimbia, nepadeda net po ranka turėti prieš uodus purškalai. Subėgę į mašiną, susitaikome su mintimi, jog miegoti pravėrus lango tikrai nepavyks, pučiamės čiužinius ir čia vis dėl to apsistojame, suburbame – jog mandarinai irgi turi savo sargus.
9 diena.Rytą papusryčiaut nepavyksta, vis dėl to pasivaišinę mandarinais lekiam iš vis dar nepasisotinusio ir įpykusio uodų spiečiaus tolyn. Sustojame pavalgyti apžvalgos akštelėje, stebėdamiesi kilnojamųjų biotualetų švara. Prie skardį nuo kelio saugančios tvoros pilna šiukšlių, norisi imt ir į šalia esančius konteinerius sunešt. Tai ketinant apdaryt, priešaky pastebiu pusiau raudonom kekėm pomidorų daigą. Neatsistebiu kaip puikiai veikia traukos dėsnis, dėkok gamtai ir ji dar labiau tave apdovanos. Mintyse prisimenu mamą vaikystėj vyniojant žalius pomidorus į laikraštį, dedant į dėžutes ir slepiant į tamsą. Pakartoju šį veiksmą ir jau jaučiu prinokusių pomidorų dėkingumą – nesupuvusių šiame šiukšlių „zavale“. Net neabojojau, jog savo skanumu jie tai tik patvirtins.
Karštą virš 30 laipsnių popietę, kirtę Bosniją ir Hercogoviną atvykstame į Dubrovniką, čia turėtų būti praleista likusi mūsų diena. Patikrinę senamiesčio zonų stovėjimo kainas (1 zona – net 15Lt./val, 2 zona-5Lt.), mašinai vietą surandame už 3 zonos, Konzum parduotuvės vidiniame kieme, nuimame laiką – iki centro lygiai 15 minučių. Susimokame 20Lt. už įėjimą Dubrovniko siena ir tvieskiant karsčiui kopiame aukštyn. Pasivaikščiojimas siena siejasi su monotonišku ėjimu ristute. Nejučiom kyla mintys, gal per ilgai ir intensyviai mes keliaujam ir pripratome prie jau mus nebestebinančių įspūdingų vaizdų? O kada, kur ir kaip surasti tą ribą, kad namo parvykt su maksimaliai įsimintinu vaizdų atsiminimų bagažu? Gyvenimas – laikinumas, susidedantis iš mažų laimės dalelių, jei smukmenos ir pasimirš, didžioji dalis visumos ir pojūčių vis vien susiklosčius aplinkybėm gyvenime kartosis. Apsiraminusi, leidžiuosi siena, nes skrandis moralinės laimės nesupranta – o jam pažadėtas rissoto su jūros gėrybėm patiekalas. Pavalgyti prisėdame prieplaukos lauko kavinukėje, suviliojusioje patiekalais nešamais tiesiog puoduose. Užsakomas alus, salotos ir rissoto. Egoistiškai jam priekaištauju, jog jei rissoto bus labai skanus nelabai norėčiau dalintis. Bet jam svarbiau šiandien alus. Atnešta rissoto puodynė pamaitintų tris, o gal ir keturis asmenis, susigėstu, dedamės abu po kelis šaukštus, vaišinamės, ragaujame. Po kelių kasnių supratau, jog šis kroatiškas rissoto toli gražu neprilygo tailandietiškam „seafoodui”, tai garsiai ir išsakau. Jam norint įdėti iš puodo į mano lėkštę papildomai jūros gėrybių, matyt neapsikentęs rissoto nusprendė, tokių kritikų daugiau nebeklausyti. Staiga išgirstu nedidelį kaukštelėjimą ir pajuntu koją palietusį nedidelį karštį, žvilgtelėjusi žemyn matau kelis rissoto trupinėlius ant savo kojos o visą likusią dalį garuojančią ant jo kojos. Greitai suregavusi imu alaus stiklinę ir pilu ją ant kojos siekiant sumažinti karštį. Čia ateina dar pagalbon padavėjas, palydi iki tualeto kelnes ir batus išsiplaut, o pats tvarkingai su šluotele imasi gelbėjimo darbų. Grįžus dalinamės likusį dalį alaus ir šokui atlėgus gardžiai juokiamės, jog patys kalti, rissoto nepakentė mūsų kritikos. Viskas būtų tuo ir pasibaigę jei ne dar vienas įvykis įvykęs tame pačiame bare. Pakartotinį kartą grįžtant jam iš tualeto, matau jį pareinant šlapia maike ir vandens purslus šluostantis nuo akinių. Čia pribėga vietinė „turų pardavėja” ir maldaujamu balsu beveik verkdama atsiprašinėja. Vėliau jis papasakojo, jog išeinant, tik pravėrus tualeto duris, jį pasitiko gražios, laukusios damos mostas ir kupinos stiklinės vandens į veidą šliūkšnis. Pasikeitęs iš nuostabos merginos veidas bylojo, jog akivaizdžiai išeinantysis asmuo buvo laukiamas ne tas. Mum ir vėl gardžiai juokiantis, prisijungia kikendamas ir atsiprašinėdamas padavėjas, siūlantis rinktis nemokamai dar išgerti ko nors. Aplink rodos visa aikštė krizeno ir gyveno patirtu įvykiu. Tokiais nuotykiais ir baigėsi vizitas Dubrovnike – laisvame, Adrijos perlu vadiname mieste. Deja negalėjome jam skirti daugiau dėmesio, nors išvykdami supratome, kad tai miestas su savo išskirtine dvasia ir nors pusdienio apsilankymu, aplankyti jį buvo verta.Vakarėjant, radę mašiną ten kur ir palikome, judame link išsvajotos Juodkalnijos.
Juodkalniečių muitininkai pasitinka maloniai, rusų kalba paprašydami parodyti „žalią kortą” ir susimokėti 10eur už metus galiojantį ekologijos mokestį, tiesa, policininkas dar pasiteirauja ar alkoholio ir cigarečių mašinoje nėra. Didelių Kroatijos ir Juodkalnijos kontrastų, įvažiavus į šalį nepajutau. Taip, Juodkalnijos turizmo ir gyventojų infrastruktūra skurdesnė, tačiau tai tik pliusas vietos gyvenimą siekiantiems pamatyti turistams. Kotoro miestelis pasirodė greičiau nei tikėjausi, vis dar sunku buvo suvokti, jog Juodkalnijos pakrantė kelis kartus trumpesnė ir čia pačio važiavimo ir miestų, objektų lankymo tempai ir tarpai tarp jų kiek kitokie.Tik įvažiavus į Kotorą pradedame ieškoti nakvynės. Dobratos rajono pradžioje nusileidžiame į namais apstatytą pakrantę, iškaba apie nuomojamus kambarius tik viena. Arčiau priėjus išgirstame garsiai klykaujančius apsigyvenusių rusų turistų balsus, tuom nesusižavėję, patikrinę dar vieną gatvelę vžiuojame toliau. Sekantys 3 apžiūrėti kambariai, taip pat mūsų netenkino, 30eur už naktį, net kelis šimtai nuo jūros name, buvo mum per brangu. Apvažiavę ratu Kotoro įlanką, pasigerėję vakare apšviestos lyg vaivorykštės lanko, pilies gynybinės sienos vaizdu, nakvynės bandome ieškoti, kitoje įlankos pusėje. Mane ne juokais supykdo sekančio namo merginos prašyta kaina – 40eur ir patikinimas, jog šioje įlankos dalyje pigiau nerasit, nebent važiuotumėt į Dobratą. Išlemenus nusivylimo ačiū, man jau nebenorint nieko beieškoti jis įkalba, nepasitikėti mergina ir paieškoti toliau. Septintam Kotoro įlankos kilometre, Prčanj miestelyje, pamatę nuomos užrašą užeiname į pilies tipo, mažais langiukais, vienuolyną primenančius namus.Šeimininkas pakviečia angliškai kalbantį sūnų, kuris nudžiugina mus 20eur už kambarį prašyta kaina. Suabejojome ar nedrąsiu tonu pasakyta kaina buvo galutinė, tačiau lygtis nebedrįsome. Per kelią nuo jūros senovinę pilį primenantis namas su aukštomis lubomis ir antikinius laikus primenančiais senoviniais baldais bei vidiniu kiemeliu, tai daugiau nei tikėjomės. Šalia aikštelėje sutinkame grįžtančius. mūsų pily taip pat apsigyvenusius lenkų turistus. Kotoro centras pasirodė panašus į Splito senamiestį. Siena apgaubtoje, namais apstatytose aikštėse ir paprastą vakarą virė yvenimas.Šiek tiek pamiklinėję, patikrinę parduotuvių kainas grįžtame namo, svetainėje matome lenkų ištuštintus ir ant stalo paliktus Judkalietiško vyno butelius.
10diena. Devintą pabudę bėgame į jūrą maudytis, pusryčiaujame ir saulei dar neįsitvieskus skubame kilti Kotoro pilyn. Pusvalandžio trukmės intensyvus kopimas laiptais pareikalauja ištvermės ir atsikvėpimo akimirkų, tačiau nuostabūs įlankos kraštovaizdžio vaizdai priduoda jėgų. Visas lipimas nenuobodus tuom, jog skirtingai nuo prieš tai aplankytų pilių ir miestus juosiančių gynybinių sienų, čia atrodo viskas palikta taip kaip ir buvę senovėje. Jei ne kas 10 metrų prikabinti mėlynini šiukšlių maišai, galvotum, jog į sienos gyvenimą ir tvarką niekas nesikiša. Neišpuoselėti, vietom sugriuvę, paprastu kalno takučiu pavirtę laiptai, neaptvertos į bedugnę vedančios properšos, žavėjo ir darė lipimą nenuobodų. Tai tam tikra prasme žavėjo, tačiau kėlė baimę šį lipimą įsivaizduojant su dar smalsesniais už save vaikais.
Pasilabinę su vokiečių ir prancūzų turistais, apžiūrėję įvairius kampelius leidžiamės žemyn. Vėliau dar užsukame į miesto turgelį, stebinantį gana aukštomis vaisių, žuvies ir sūrių kainomis ir važiuojame toliau. Kelionės laiko liko nedaug, kilometražo taip pat, todėl nutariame, jog jį reikia kaip galima dar lėtinti. Likusį pusdienį praleidžiame pavažiavus už Budvos, Kamenovo pliaže. Šį ir prieš tai esančio miestelio pliažus, jungia apie 350m. besitęsiantis per olą, pėsčiųjų tunelis.Vakare sutartinai išreiškiame pasiilgimą palapinei, apsistojame kempinge šalia Sveti Stefan (12eur). Prieš tai bandėme įvažiuoti į Sveti Stefan pliažą, tačiau nusprendėme 6 eur už parkavimą nemokėti. Išsivirę lietuviškų bulvių su raugintais agurkėliais, nusprendėme pajūriu pasiekti vos už kelių šimtų metrų matomą garsių pasaulio įžymybių lankomą ir mėgiamą salą, viešbučių kurortą. Kempingo pliažas driekėsi žemiau ir kiek toliau nei įsivaizdavom, atrodė uolinis, garbanotais rudais akmenimis.Jį pasiekę tikėjomis pakrantėm nueiti iki Sveti Stefan, tačiau kelią kirto uolos, kurias dar vandeniu bandėme prabristi, tačiau nesėkmingai.Temstant, nepavykus prasibrauti pakrante, uolas šturmavom iš viršaus. Lipdami uolom ir braudamiesi pro krūmokšnius, jautėmės kaip paparaciai, norintys nufotografuoti Silvester Stalone, Sofia Loren ar kitą salas lankančią įžymybę.Tačiau fotografuoti nebuvo ką, sala dėl rekonstrukcijos buvo uždaryta, o pakrantėje dar veikiančioje kavinėje gana romantiškai praleidome laiką, tačiau įžymūs buvo čia tik vienas kitas prabėgantys ir mus apuostantys vietiniai šunėkai.
11diena. Nusprendžiame visą dieną likti čia, nes tai diena, paskutinė pakrantėje. Kempingo registratorė atvykus patikino, jog išvažiuoti galime bet kada, nors tai ir paskutinė kempingo darbo diena. Taigi maudymosi reikmenys į rankas ir vėl uolom žemyn! Neapsakoma palaima, laisvė ir ramybė, žmonių nėra, pasijuntame šio, vos poros šimtų metrų pakrantės lopinėlio šeimininkai. Toks jausmas, jog dar kelios tokios dienos ir sulaukėtum visai, į civilizaciją nebegrįžtum. Čia būtent gimsta ir išsilieja šio dienoraščio mintys…..
Vakaro tikslas pravažiuoti likusį pakrantės likutį ir rasti nakvynė Ulcine. Jau saulei leidžiantis pravažiuojame Bar – vieną iš didesnių pakelėj pravažiuotų miestų, apsilankydami parduotuvėj pirkdami lauktuves, truputį palengvinam pinigines. Užklystame ir į Stary Bar – unikalų miestelį, įsikūrusį kalnų papėdėje. Šis miestelis iš tų – su savo dvasia, čia pajaučiame rytietišką stilių ir gyvenimą, išgirstame mulos kvietimus maldai. Centrinėj, jaukumu dvelkiančioj gatvelėj, paprastos, bet vidun eiti viliojančios kavinukės, aplink labai daug vakarojančių vienų vyrų. Aplinka jau kažkokia kitokia, bet miela. Čia apsisprendžiame, jog iš Ulcino dar nevyksime link Taro konjono, o užsuksime į Albaniją. Šią mintį puoselėjome ir ankščiau, net buvome saldainių kaip kiti straipsnių autoriai rašė, mašinas bepuolantiem vaikam pripirkę. Keliai vis dar geri, kai kur net po dvi juostas, priešaky gražūs Petrovaco vaizdai, uolos, granatų medžiai. Kiekvienas tiltas tiek Kroatijoje, tiek Juodkalnijoje su savo pavadinimu. Užsukame į Sutomore miestelį, čia, kaip ir daugelį miestelių pliažus puošia į jūrą išsikišusi uola, sala ir saulė. Ulcine ieškodami nakvynės mieste pasiklystam, po valandos važinėjimo, apsistojame pirmame pasitaikiusiame vilą primenančiame name. Nuo 20, dar 5 eur nusilygstame. Tempiam maistą vakarienei į kambarį ir sulaukiame svečių, juodkalnietiškas katinėlis, meiliai visą vakarą kniaukęs ir trynęsis aplink kojas, su šeimininkų palaiminimu vos vos liko į Lietuvą neparvežtas. Dar vėlų vakarą balkone vakarojant prasideda perkūnija ir liūtis. Lietui beldžiant į langus užmiegame.
12diena. Į Albaniją važiuojame su šiokiu tokiu nerimu. Daugiau baiminamės ne dėl žmonių ar jų kultūros, kaip Albanai mus priims, o dėl vietinių kelių. Navigacija beveik neveikia, tad vadovaujamės žemėlapiu. Dar nepasiekus Albanijos, link Sukodino, jau matome moteris su juodkalniečiam nebūdingom baltom, galvas juosiančiom skarelėm, vytelėm vejančias karves, vyrai, kai kurie su tautiniais šalikėliais, mus, pravažiuojančius sveikina, šypsosi ir draugiškai mojuoja. Rytinis kaimų gyvenimas verda. Iki muitinės likus keletą metrų kelią pastoja piemuo, varantis didžiulį avių ir karvių bandą. Avys tvarkingai į šoną pasitraukusios mus praleidžia, piemuo mojuoja, viduj jaučiu, jog viskas bus gerai. Muitinėj ilgai neužtrunkam, kelias sakyčiau net geras, o jame be vienos mašinos ženklo – mersedes, kitų retai pamatysi. Vairuotojai dažniausiai pagyvenę vyrai, tikros albanų šeimos galvos.Čia jau tikrai jaučiasi artimųjų rytų dvasia. Pravažiavę ilgą, medinį tiltą, valandikei užsukam į Skioderio miestą. Čia viskas kunkuliuoja verda, mašinos dūzgia, pakelėse sandeliuose ar spec patalpose, kažkas kažką stato, taiso, remontuoja, žmonių gausu. Pabuvę tos spūsties dalimi, pilamės kurą, mokame doleriais, nes jų bankomatas neveikia ir judam tolyn. Turėjom įtarimą, jog Skadaro ežero dėl truputį toliau nutolusio kelio galime važiuojant nematyti, tai ir pasitvirtino. Skadaro vaizdus daugiau pamatėme grįžus Juodkalnietiškoje daly, bet nė kiek nenusivylėme, nes tuo tarpu važiuodami visus 40 likusius kilometrų, stebėjome albanietiško gyvenimo ypatumais: begalėm išmestų šiukšlių prieš miestelius, juose ir už jų, laisvai gatvėmis vaikščiojončiomis kriu kriu – kiaulėmis, pakėles arbūzus, sūrius, albanišką duoną ir visą kitą parduodančiomis kaimo parduotuvėlėmis.
Įvažiavę vėl į Juodkalniją, džaugėmės, jog nepabijojome čia atvykt, akis badė tik likęs, vaikam neišdalintas saldainių maišelis.Vidudienį pravažiuojam Podgoricą, vakarykščiai prasidėjęs lietus pila nesustodamas, tad pasisukioję po centrą, nutariame Podgoricai laiko neskirt, neaišku dar kiek truks kelias iki Ostrogo vienuolyno, o jį norėjosi dar su šviesa pasiekt. Kadangi navigacija ne visą Juogkalnijos dalį rodo, pasikliaujame žemėlapiu, kažkur praleidę įvažiavimą į vienuolyną kalnų serpantinais pravažinėjame visą valandą. Sustoję prie pakelėje esančios trobelės, 100 metės su vos dviejais kyšančiais dantim ir tarp jų kyšančios cigaretės senutės, klausiame kuriuo keliu mums važiuot. Mojuodama cigarete ji rodo kelią, vardija kilometrus ir liepia pavažiavus atgal 2km, stačiu kalnu kilt, tiesiai einančiu keliu nerekomendavo – esą ilgai užtruks. Jau kildami į kalną supratome, jog kelias ko gero skirtas tik vietiniam gyventojam, o ne turistam, klausdami savęs, ką darysime jei priešaky sutiksime mašiną, pirma pavara tik galėjome kilti aukštyn, o paskui įsiliejome į kelią pažymėtą jau rodyklėmis, kuris buvo geresnis, tačiau baimę keliantis vis vien. Ostrogeno vienuolynas atrodo kabojo kalnuose ore, neįsivaizdavome kaip galėsime su mašina mes jį pasiekti, tačiau posūkis už posūkio ir – atvykome.Štai ši visus pasaulio piligrimus traukianti, visų balkanų dvasinio centro vieta. Nesu vienuolynų ar bažnyčių ypatinga gerbėja, tačiau koks jausmas užliejo lankantis šitame sunku apsakyti. Beje šis pojūtis galiojo ne vien man. Jis dėl kažkokio stipraus nepaaiškinamo, nesuprantamos energijos jausmo vienuolyne ilgai neužsibuvo. Aš kone puse valandos apstulbusi stovėjau Šv.Vasilijaus- – stebukladario kambaryje. Mažoje, piešiniais ištapytoje kalnų oloje, stovėjo senovinė medinė piešiniais išraižyta spinta, šalia karstas su skraiste uždengtu imituojamu kūnu (vėliau perskaičiau, jog čia sudėtos ligas gydančios ir stebuklus darančios relikvijos), bei gyvu, aukštu, kūdu su ilga juoda barzda vienuoliu, stovinčiu karsto kojugalyje. Šalia mačiau besimeldžiančias turistų poras, vienuolių atvestas šeimas, bučiuojančius karsto vidų, žemę ir prašančius vienuolio palaiminimo, kas vyko taip pat tam tikru ritualu. Apžavėta vis dar stovėjau ir negalėjau nuo viso reginio akių atitraukti, vis žvilgčiojau į vienuolį, galvojau gal ir man prieit, paprašyt palaiminimo, jutau šią vietą esant stebuklinga. Viduj kaltinau save, dėl per mažo apie šią vietą išankstinio apsiskaitymo, tikriausiai dėl to prieiti prie vienuolio ir pritrūko drąsos. Išeidami dar apžiūrėjome piligrimam paruoštus miegojimo kambarius, tačiau šioj vietoje neketinome nakčiai likt. Šios įtemtos dienos galutinis tikslas dar siekė pervažiuoti kalnus ir kaip žemėlapis rodė serpantinais, pasiekti Žabljak miestelį. Laikrodis rodė, jog šviesoj to jau padaryti nebeišeis. Lėtai kalnų keliukais važiuojant per rūka ir lietų, staiga suvokiame, jog jau tuoj para kaip lietus pliaupia ir nežada sustoti, po tiek dienų karščio suvokiame, jog jis tikriausiai ir rytoj nesibaigs ir į išsvajotą raftingą Tara ryte galime tokiam orui ir neišvykti. Nors tai ir buvo beveik akivaizdu, palikome sprendimą rytui. Dar ilgai važiavę, 5 kartus klausę kelio, pagaliau pasiekiame Žabljiak, ir be vargo už 16 eur randame nakvynę.
13diena. Lietui tęsiantis, apžiūrime slidinėjimo sezonui besiruošiantį kalnų miestelį ir vykstame į Dolmitor parką. Nusipirkę po2 eur kainuojančius įėjimo bilietus, drebėdami iš šalčio užsukame į restoraną kavos, bet šalta ir čia. Apėję Juodąjį ežerą, balomis grįžę prie informacinio skydo, suprantame, jog čia kaip ir Plitvicose vaikščiojimo visai dienai, galima rinktis įvairius maršrutus. Pažvelgę į Juodojo ežero papėdėje esančio snieguoto kalno viršūnę, dar labiau pašiurpome ir suvokėme, jog vaikščiojimui arti minusinės temperatūros šalčio, esame tikrai nepasirengę. Galvoju, pati gamta jau veja mus namo ir mintimis jau suku navigaciją grįžti. Pasitarę nusprendžiame gamtai nesipriešinti, bet prieš pasukant vairą link namų, dar nuvykti prie Taros upės konjono pažiūrėti.
Išvažiavę į kelią patenkame į stovinčių mašinų kamštį, išsiaiškinam, jog priešaky du susidūrę automobiliai, vienas iš jų policijos. Laukdami, kol avariją aprašys vieton atvykę kiti pareigūnai, plepam su mus užkalbinusiais vokietukais. Kelios valandos Tarai ir kalnų grožiui, konjonui, kurio didybę sunku aprašyti, o pamatyti tikrai verta.Grįžtant tariames ar važiuoti per Bosiniją ir Hercogoviną ir aplankyti Mostarą ar važiuoti per Belgradą. Nutariame, jog norime pamatyti sušaudytas Belgrado namų sienas.Serbų muitinė i policija pasitinka rūsčiais veidais, tačiau neprisikabina.
Serbijoje veikia kaip ir Lietuvoje, šviesomis pamirksėjimo apie stovinčius pareigūnus sistema. Nors ir buvome įspėti apie ypatingą Serbų policijos gausą, baudų, deja išvengti nepavyko. Pakalnėje darant lenkimą, greitis miesto ribose padidėjo ir čia pat – jau policininko lazdelė. Raiškia anglų kalba apšviečiami, jog už 17 km viršijimą gręsia teismas arba 3000 dinarų /35eur bauda.Visi per pusvalandžio stovėjimą bandymai „gauti nuolaidą baudai” nepavyko, pareigūnai nuoširdžiai aiškino, jog radarai fiksuoja visus įvykius ir ištrinti duomenų neįmanoma. Net palydėję mus iki artimiausio bankomato, padovanojo mum 35 eur čekį ir dar kartą nuoširdžiai atsiprašinėdami palinkėjo namo gero kelio.Sekantys 100 kilometrų šiek tiek prislėgtos nuotaikos ir tylos, bet slogulys greitai praeina ir Lenkiją primenančiais keliais judame toliau. Šeštadienis – vestuvių metas, pakelėse matome pilnus restoranus žmonių ir baltus apdarus vilkinčias nuotakas, baudos likučius išleidžiame arbūzam.
Belgradas nustebina 9 val. vakaro kamščiais. Apie valandą lėtai stumiamės, ieškom sušaudytų namų, nerandam. Šalia vokiečių, čekų ekipažai, džiaugiamės jog svetur ne vieni. Belgrado centras primena Vilnių, šeštadienis, visur pilna, ypatingai jaunų, pasipuošusių žmonių. Pora valandų pavaikščioję grįžtam, bet galvojam dar ir kada ateity čia sugrįžti. 3 nakties kertame Serbijos-Vengrijos sieną, stebime vengrų muitininkus kelis kartus tikrinančius prieš mus stovinčią šveicaro mašiną, kai prieina eilė mum – tiesiogine prasme jais pasišlykštime, tokio nemalonaus tono ir elgesio, baksnojant į kiekvieną tamsoje kelionei reikalingą daiktelį dar neteko patirti ne tik per šią, bet ir ankščiau vykusias keliones. Kelis kartus įvairiais tonais buvome perklausti ar tik nevežame cigarečių, o bene vienintelis mašinoj buvęs lietuviškasis pakelis iš visų galų iššniukštinėtas. Truputį už muitinės, sukam į aikštelę, pučiam čiužinį – miegot!
14diena. Stojam moliūgų lauke pusryčiauti, džiaugiamės vėl pagerėjusiu oru, judam link Slovakijos. Popiet ją pasiekę, neatsispiriame nacionalinių patiekalų paragaut. Porcijos didžiulės ir kainos nebesikandžioja, prisikertam iki negalėjimo.Vakarop už Chyizsnes papuolam į tokį kamštį, kad apie 50 kilometrų važiuoju 15-20/val greičiu, spėju, jog to priežastis savaitgalinio poilsio mėgėjų Tatruose grįžimas į Krokuvą namo. Dvylikta biologiniam laikrodžiui pareikalavus atiduodu vadžias ir einu pogulio.
15 diena. Prabundu Bialistoke, kelias valadas lietuviškai apsiperkame prekybos centruose ir čia pat jau finišas. Lietuvoj suvalgę cepelinų sėkmingai pasiekiame Klaipėdą.
Susumuojame rezultatus: spidometras rodo pravažiuotus 5380km. kurui su kelių mokesčiais išleista 1500, dar 200lt. baudoms.Visumoj su lauktuvėmis sutelpame į tarpinį optimistiškai realistinį kelionių biudžetą apie 4600lt.
Čia tik išlaidos, jų neskaičiuojant patirti įspūdžiai verti daugiau. Skaitantiem ir keliaujantiem ir ieškantiems savo šalies pabaigai norėčiau pasakyti: taip, kiekvienas mes turime savo svajonių šalį, tačiau didelio skirtumo juk nėra kas tai per šalis, tolima ji ar artima, išpuoselėta ar pilna šiukšlių. Esmė viso to yra pats keliavimas ir pojūčiai, kuriuose tu atsiveri koks tu esi ir koks yra šalia tavęs keliaujantis draugas. Tad keliaukime!