Į Varną skrydis truko visai neilgai – apie 2 valandas. Varnos oro uostas kiek nuliūdino tuo, kad reikėjo labai ilgai laukti bagažo. Pats oro uostas – mažulytis, pilna šurmuliuojančių žmonių…. Bet ne esmė.
Mane pasitiko, nuvežė tiesiai i viešbutį. Viešbutis – 4 žvaigždučių, iš tiesų – labai geras. Aišku, juoką kėlė tai, jog prie santurios prabangos buvo puikiai priderintos nulupinėtos lifto durys – jaučiamas sovietinis palikimas.
Viešbučio kambaryje kasdien rasdavau po 2 buteliukus druskos voniai, kondicionieriaus plaukams, dušo želė ir šampūno. Man, kaip ex-tarybinei moterai, tai buvo džiugu.
Kadangi atvykau vidurnaktį, tai ėjau miegot. Kondicionierius dirbo be priekaištų, todėl nakti buvo netgi vėsoka…
Kitą dieną susiruošiau į miestą. Turėjau žemėlapį, tačiau juo nesinaudojau – ėjau link jūros lyg namuose. Viskas aišku ir paprasta, kurlink žmonės traukia nešini rankšluoščiais, pripučiamu inventoriumi, ten ir turi būti jūra…
Varna iš esmės yra kaip 10-20 kartų didesnė Palanga. Pajūryje galima gulti po jau styrančiu skėčiu arba į gultą – prieis darbuotojas, ir sumokėsi atitinkamai 3 levus (5,4 lt) už skėtį ir šiek tiek daugiau už gultą. Paplūdimyje dauguma moterų – pusiau nuogos. Drąsiai deginasi, maudosi. Labai daug rūko. Išvis, rūko visi ir visur.
Buvau viena, todėl bijojau eit maudytis ir palikti rankinę su visais kitais daiktais. Bet pastebėjau daug moterų, kurios buvo vienos, ir drąsiai plūduriavo vos ne po pusvalandį jūroje. Todėl vieną kartą irgi panirau Juodosios jūros bangose, tačiau viena akimi visgi budriai stebėjau savo turtą po skėčiu…
Prisirinkau gražiu kriauklyčių – iš išorės baltos, viduj – violetinės. Ir žuvėdros kitokios – dvigubai didesnės, negu lietuviškosios.
Kadangi bijojau nusvilti, po 3 valandų apsirengiau ir nuėjau pasivaikščioti. Visas Varnos paplūdimys nusėtas barais – nightklubiais..Visuotinis nenutrūkstantis tūsas, kaip sakant.
(beje, tualetai kainuoja 40 stotinkų – 0.72 centai).
O šiek tiek toliau, mazdaug 50-100 metrų nuo paplūdimio smėlio prasideda ir tęsiasi ilgai ilgai „Jūros parkas“. Juo aš ir žingsniavau, nes pagal žemėlapį turėjau surasti zoologijos sodą ir delfinariumą.
Po kankinančių ilgų klajonių aš juos visgi radau, bet šiaip – tik pagal nuojautą, nes nuorodų nebuvo visiškai jokių.
Zooologijos sodas – paprastas, elementarus. Bilietas kainavo 2 levai (dauginam is 1,8 ir gausim litus). Jame galima buvo pamatyti pelikanus, meškas…
Delfinariume buvau 1 valandą iki pasirodymo, todėl nusipirkau bilietą (10 levų) ir nuvingiavau į čia pat esantį restoranėlį. Baltos staltiesės, jūros ošimas, balkonas… Galvojau, sumokėsiu atsakančiai. Tačiau meniu maloniai nustebino: alus kainavo 1,5 levo, o kadangi nenorėjau nieko sunkaus mėsiško, man buvo atneštas žuvų meniu. Kadangi tie angliški žuvų pavadinimai man nieko nereiškė, paprašiau padavėjo, kad pats išrinktų šviežią ir skanų patiekalą. Parekomendavo patiekalą tik už 3,6 levo. Ir atnešė…. 8 sprindžio dydžio šviežaus kepimo žuvį, su citrinos gabaliuku ir salotos lapu. Pirštukus laižiau, laabai skanu. Ir aišku apsiėdžiau.
Delfinų pasirodymas, aišku, buvo nuostabus. Beje, jie turi neseniai gimusį delfiniuką, tai retas įvykis. Kadangi aš sąžininga, prieš įeidama paklausiau, ar galėsiu fotkint. Tuomet bilietus plėšanti mergina baisiai susimėtė, nes nemokėjo nei rusiškai, nei angliškai. Čiupo mane už rankos, nuvedė prie kasos. Ten pasakė, kad už fotkinimą turiu primokėti dar 5 levus. Primečiau, kad aš ir be papildomo mokesčio pafotkinsiu, ir atsisakiau. Dingo sąžiningumas iškart. Kaip sakiau, taip ir įvyko. Fotkino visi, kas tik galėjo. Beje, niekur nebuvo parašyta apie tai, kad už fotkinimą teks primokėt. Todėl ir aš atsipūtusi fotkinau.
Nežinau, ar išgerti 2 alaus bokalai buvo kalti, ar delfinai, bet labai jau man tas pasirodymas graudino širdį ir maloniai virkdė.. Jaučiausi pakylėta, pasimaloninusi ir pasikultūrinusi.
Paskui grįžinėjau link viešbučio, nes gavau sms, kad mano padružkė iš Talino jau atvyko. Grįžau tuo pačiu parku. Beje, parkas buvo pilnas mamyčių su vežimėliais, joms netgi išskirtos atskiros „Tylos zonos“. Tyliai pasidžiaugiau, kad Bulgarijoj aiškiai gimstamumas nemažėja.
Labai nuostabą kėlė nuolat pakelėse ar tiesiog vidury kelio gulintys nemaži šunys. Kaip kad kažkokia vietinė policija, kažkur kas 50-100 metrų jie guli. Ne tik parke, bet visam mieste. Tyliai, ramiai… Visi turi „auskariukus“ ausyse, matyt, tai ženklinimas, kad ne benamiai. Bet buvo labai keista, jog visame mieste, ar gal tiksliau būtų – rekreacinėje zonoje (nes kitose miesto dalyse net nebuvau) matyti tuos šunis. Ir nemačiau nei vieno mažesnio šuns. Visi – vidutiniai ir itin dideli. Jie miega pakelėse, ant suoliukų, po suoliukais, vidury kelio, vienas buvo susirangęs šiukšlinėje…. Šunų anarchija.
Tą vakarą vakarieniavome bulgariškame restorane, kur tipo bulgariška virtuvė. Maistas man nepatiko: pagrindinis patiekalas buvo karbonadas, užpiltas kokiu 5 cm storio nepaaiškinamos buizos atšalusiu sluoksniu. Tipo išvirtos ir susmulkintos paprikos, pomidorai, dar kažkokios „gėrybės“. Buvo tikrai neskanu, ir ne tik man.
Dabar keli ispūdžiai bendrai:
Gatvėse susimaišiusi prabanga ir betvarkė. Šalia prabangios parduotuvės gali voliotis purvinos dėžės nuo pomidorų, šiukšlės. Daug gatvės prekiautojų. Ypač pigus sidabras ir papuošalai su akmenimis. Sidabras kainuoja 5.4- 7.2 litai už gramą. Visokie papuošalai is tauriųjų akmenų – nuo 5 lt . Taip pat pigi odinė galanterija – graži madinga odinė piniginė kainuoja apie 18 lt.
Daug kailių salonų, bet nebuvau juose, ne sezonas gi. Viena idomi naujovė: visi šviesoforai turi po sekundometrą. T.y., kai užsidega žalia šviesa, šalia esantis „laikrodis“ skaičiuoja, kiek laiko ta šviesa degs, nuo 20 sek. Iki 0. Sakyčiau, labai patogus dalykėlis.
Vakare išėjus pasivaikščioti, prie labai gražios ir senoviškos katedros esančiame parkelyje teko pamatyt uždarbiaujančių merginų. Tiesiog vietoje….Nejauku kažkaip. Bet šiaip vakarais prie jūros vaikščioti yra tikrai saugu, nes labai daug žmonių.
Dar labai nuostabą sukėlė didžiulis pastatas, ant kurio puikavosi mūsų lietuviškoji vėliava. Puoliau fotkint… O paskui supratau, kad ta geltona iš tiesų yra pagyvenusi balta – tokia Bulgarijos vėliava…
Dar teko pabuvoti labai gražioje vietoje – Aladzos vienuolyne ( Alaja ). Tai buvo vienuolynas uoloje, pasivaikščiojome, labai gražūs vaizdai – horizonte matosi jūra.
Varnoje yra du ilgiausi Bulgarijos tiltai – po 2 km. Taip pat dar yra ir ežeras.
Susišnekėti galima angliškai, rusiškai, o jei dar mokate lenkiškai – suprasit tikrai nemažai bulgariškos kalbos. Beje, nepamirškite, jog bulgarai sakydami „taip“, galvą sukioja į šonus. Buvau papuolusi į kuriozinę situaciją: prie lifto stovėjom trise – aš ir dvi bulgarės. Liftas atvažiavo, aš ir klausiu: į viršų? Viena sako: taip, į viršų. O kita pasukiojo galvą į šonus, supratau, kad ne.. Atvažiavo liftas, jos sulipo abi. Galvoju, kokios durnos, viena į viršų, kita į apačią, ir lipa kartu. Ir tik paskui supratau, ką reiškia tas galvos purtymas.
Ir kogi dar nepasakiau?
Paskutinį vakarą skaniai vakarieniavome restorane ant jūros kranto, lydėjome saulę, o paskui sumerkę kojas į Juodąją jūrą klausėmės ošimo, gėrėm alų, bendravom vos ne visą naktį…
Vienu žodžiu, man viskas labai patiko. Tikrai noriu dar kartą nuvažiuoti į Varną…
Kavagne 
Aruna 
pirmas