Pernai pavasarį kaip užsukta pradėjo tiksėti mintis: „Krymas, Krymas, Krymas…“ O aplinkiniai, su kuriais pasidalinau šiais planais, stebėjosi: „Fu, geriau jau Turkija ar Egiptas“. Na, nenoriu aš tų skudurinių gulbių ir žiedlapiais nubarstytų lovų… Neradau bendraminčių ar galinčių į Krymą keliauti kartu, todėl išsiruošiau tik su tada dar šešiamečiu sūnumi. Kad būtų paprasčiau, kelionę nusipirkau agentūroje. Iš karto galiu pasakyti, kad kaina buvo daug didesnė nei būtų kainavęs poilsis Turkijoje, bet aš n o r i u į Krymą.
Anksti ryte pakilę iš Vilniaus oro uosto, po poros valandų leidžiamės Simferopolyje. Užpildome imigrantų korteles ir kantriai laukiame eilėje „prie būdelės“. Eilė vos juda. Laukiančiuosius budriai saugo ginkluotas karys. Neįprastai atrodantis tautietis (su kasyte ir raudonais masyviais karoliais) pabando pajuokauti ir peržengti baltą liniją, todėl greitai sulaukia įspėjimo. Išsidirbinėti čia ne valia… Į akis krenta užrašai trimis kalbomis. Pirmiausia – rusiškai, tada – angliškai, galiausia – ukrainietiškai (priminsiu – mes esame Ukrainoje )…
Atlikę visus privalomus pasienio formalumus, sėdame į mūsų laukiantį autobusą ir lekiame Aluštos link. Pro langą – nuostabiausi vaizdai: kalnai, vynuogynai, kiparisai, jūra… Beje, Simferopolį su Jalta jungia troleibuso linija. Ilgiausia Europoje ir antra – pasaulyje.
Kelionės tikslą pasiekiame gan greitai, nes autobusas skriejo kaip išprotėjęs (ir visas kitas transportas Kryme – taip pat). Pasirinkau Aluštą, nes kelionių agentūroje patarė, jog ji tinkamiausia poilsiui su vaiku. Išmeta mus prie sanatorijos „Alušta“ ir nurieda toliau, o mes einame registruotis. Išklausau paliepimą anketą pildyti rusiškai, priekaištus, kad neturiu jokio rusiško dokumento, bet galiausia užsiregistruoju ir gaunu leidimą „pro vartelius“ eiti pas kitą registratorę. Mano vaikas taip pat „prainstruktuotas“, kad nevalia viskuo domėtis. Antroji, smulkesnio rango registratorė, pasirodo gana maloni. Paaiškina visą sistemą, išduoda raktus ir šiaip geranoriškai pasišnekučiuoja.
Ką gi, raktai rankoje, beliko kažkaip laiptais užsitempti lagaminą. Na, bet turbūt tik aš su lagaminais. Kiti gal be jų atvažiuoja poilsiauti . Nėr čia ko dėl tokios vienos liftą įrenginėti.
Atsirakiname duris, o į mus tooooks chlorkalkių kvapelis tvoksteli… Bet ir tai niekai. Jis greitai išgaruoja ir jau tada ima kvepėti kvepalais, nagų lakais ir pan. Kambarys prieš kokių dvidešimt metų buvo liukso klasės . Karštas vanduo – pagal grafiką, bet ir tai daug nepatogumų nesudaro, nes kažkaip į jį „įsipaišome“. Maistas – valgyklinis, bet skanus ir sotus. Sanatorijos teritorijoje – baseinas, vaikų žaidimų aikštelė, teniso kortai, karaokė, kelionių organizatorius, t. t.
Jau pirmą naktį supratau, kad kietai ir ramiai išsimiegoti nepavyks, nes už langų virte verda kurortinis gyvenimas. Dainos, šokiai, estrada. Iki skausmo pažįstami tarybiniai atlikėjai ir jų šlageriai. Net širdis dainuoja. „Каждый хочет любить… и солдат, и моряк… ля, ля, ля, ля, ля …“ Ryte atsibudusi su vis dar dainuojančia širdimi plačiu mostu atitraukiu užuolaidą, o ji… taip ir lieka mano rankose. Va ką dabar daryt??? Atsakymą lyg ir žinau, bet nenoriu būti apšaukta, todėl ropščiuosi sienomis ir panaikinu įkalčius…
Jūra buvo visai netoli. Mes ateidavome apie 8.30 val., tai dar rasdavome vietos gana arti jūros. Atėjus vėliau, rasti vietos beveik neįmanoma. Link jūros vesdavo keliukas per turgelį. Arba turgelis įsikūręs ant keliuko. Na, tokie mini Gariūnai. Labiausiai įstrigo labai pigūs akmenukų papuošalai, bet deja, visai be fantazijos suverti. Dar – daug šiukšlių, nes šiukšliadėžių paprasčiausiai niekur nėra. Tačiau turiu pripažinti, kad rytais šiukšlės būdavo išvežtos.
Svarbiausia, ko norėjau – pakeliauti po Krymą. Tai nebuvo sudėtinga, nes kelionės siūlomos tiesiog gatvėje. Pirmoji, kurią išsirinkome, buvo Nikitos botanikos sodas – pilis „Kregždutės lizdas“ – vakarinė Jalta.
Botanikos sode 2008-ųjų vasarą – pirmą kartą per 38 metus – žydėjo agavos. Mums pasisekė jas pamatyti. Šiaip sode gražu ir pakankamai įdomu, tik kaip ir daug kur Kryme, trūksta šeimininko rankos. Bet ko norėti, kai šeimininkas – senelis Leninas, stovintis ant baseino krašto, ir, matyt, prižiūrintis, kad kas nors jame nenuskęstų .
Apie Krymo simbolį – „Kregždutės lizdą“ – nepasakosiu, nes apie jį jau daug prirašyta. Galiu pasakyti tik tiek, kad atvirukuose ši pilis atrodo daug įspūdingiau.
Jaltoje laiką leidome krantinėje, kurioje daug vakarietiškų apraiškų, lempučių, blizgučių, žodžiu, kičo. Bet tuo pačiu ir romantiška: jūra, laivai, švyturys… Iš Jaltos išsivežėme daug geros energijos.
Antroji kelionė – vaiko dideliam džiaugsmui – zoologijos sodas ir jūros gyvūnų šou.
Zoologijos sodas įkurtas prieš maždaug 15 metų. Iš pradžių tai buvo gyvūnų gydykla, o vėliau peraugo į zoosodą. Jis tikrai gali pasididžiuoti turtinga ekspozicija. Žvėrys gražūs, vešliais kailiais, ypač įspūdingai atrodo katinių šeimos atstovai. Na, o jūros gyvūnų šou visada palieka teigiamas emocijas.
Trečioji kelionė – į kalną Čatyr-Dag. Pakilome siauru žvyrkeliuku į 1000 m. virš jūros lygio aukštį ir leidomės į Emine–Bair–Chosar ir Mramornaja urvus. Sako, tai vieni gražiausių pasaulio urvų. Negaliu patvirtinti, nes man visokie stalaktitai, stalagmitai, stalagnatai, požeminiai ežerai ir pan. visada gražu, bet turiu pripažinti, kad jau gerokai susipainioję.
Vienas dalykas, kuris visada stebina slaviškuose kraštuose savo nevalyvumu – tai WC kultūra. Kryme ji ypač pasibjaurėtina. Tvarkingiausias (ir mokamas) viešasis tualetas buvo Botanikos sode, bet atlikinėti gamtinius reikalus atsidarius duris… Ir dar kai priešais veidrodis… Gal per tamsu užsidarius? O gal vietos per mažai? Arba tiesiog kultūros stoka, nes durys šiaip jau buvo tvarkingos. Europietiškiausias atrodė zoologijos sodo WC: naujas pastatėlis, plastikiniai langai ir durys. Tačiau viduje tiesiog baisu: dvi senovinės į grindis įmūrytos tupyklos, tarpusavyje neatitvertos net sienele (kolektyvinis pasisėdėjimas ), vanduo nenuleidžiamas, popierių (laikraščių ir pan.) primėtyta kur pakliūva, kvapai – sunkiai apsakomi. Na, o viršūnių viršūnė – lauko tualetas, įrengtas aikštelėje leidžiantis nuo Čatyr-Dag kalno. Be žodžių…
Turbūt tikrai nepasakysiu nieko naujo, kad ten sovietynas ir pan. Nors ir yra vakarietiškų apraiškų, bet tikri vakarai ten turbūt niekada nebus, nes jiems patogu ir taip. Kai kurie vietiniai klausinėjo kaip ten mums NATO, ES. Panašu, kad propaganda savo juodą darbą padariusi ir žmones gerokai įbauginusi. Ir bijo jie ne didelių grėsmių, o paprastų mažų – nedarbo, didelių kainų ir pan.
Kainos ten tikrai ne kuklios. Už vaisius mokėjau daug daugiau nei jie kainuoja čia, bet už tai skonio skirtumas akivaizdus. Ir dėl to verta permokėti. Be to, jei išgirs, kad esi užsienietis, tikrai viskas akivaizdžiai pabrags. O jei esi žioplas – dar ir apgaus.
Savaitė Kryme praskriejo žaibišku greičiu. Gaila, kad toks gražus žemės kampelis taip apleistas. Bet mielai nuvažiuočiau dar kartą, nes liko nepamatyta daug, daug įdomių dalykų.
Kavagne 
Aruna 
pirmas