Keista kelionė Portugalijoje automobiliu

Kodėl keista? Sunku paaiškinti. Dar gerokai prieš kelionę paklausiau kolegos, kuris taip pat šalį apkeliavo mašina: „Kaip patiko?“ Žinai, – sako, – „keista, tik grįžęs, po kurio laiko supratau, kad ten buvo faina. O kai keliavome – nieko nejaučiau“. O man net ir dabar, po dviejų metų, nekyla emocijų. Viskas gerai, tikrai labai graži, įdomi šalis, matėme nuostabių vietų, vienuolynų, miestelių, bet… Nes vis tik man kelionės – tai ne tik pamatyti objektai, juos gali pasižiūrėti kompe visais kampais. Man kelionė – tai kelias, tai jausmas, kurį tuo metu patiri. Jeigu Madeira man buvo visų kelionių topas, ypatinga, nepamirštama, sielos kelionė, tai žemyninė Portugalija mano širdies nepasiėmė. Spalio mėn. skrendame į Azorus – labai tikiuosi, kad bus gerai.

Keista dar ir todėl, kad tai tikrai buvo pirmoji kelionė, kai kiekvieną dieną kas nors atsitikdavo, kažkoks nesusipratimas, liapsusas – nieko baisaus, bet vis kas nors įvykdavo. Mes paskui ryte jau net klausdavome vienas kito: Na, tai kas šiandien atsitiks? Prieš tai keliavome po Austriją savo mašina – atrodė, kad mums kažkas buvo nutiesęs raudoną kilimą. Portugalijoje raudono kilimo tikrai nebuvo.

Įdomybės prasidėjo tik išlipus iš lėktuvo Portugalijos žemėje. Atskridome jau vėlai vakare, praktiškai naktį. Pasiėmėme automobilį, labai ir nežiūrėjome, tamsoka buvo tame parkinge, gerai, kad automatiškai vyras nufotografavo spidometrą. Turėjome savo navigatorių, išbandytą, patikimą, lietuviškai kalbantį, prieš kelionę atnaujintą – bet jis nepanoro mūsų vesti į nakvynės vietą, atkakliai rodė vien tik Lenkiją. Gerai, įsijungėme telefoną. Po pusvalandžio pasiekėme savo kelionės tikslą – visiškuose tyruose, kur nė kvapo nėra ne tik viešbučio, bet apskritai nieko. Naktis, tamsu. Telefone ieškome to viešbučio jau ne pagal adresą, pagal paveiksliuką, susirandame, – aleliuja, pagaliau atvažiuojame.

Ryte sėdame į automobilį, o, pasirodo, benzino bake – apskritas nulis. Nulis! Kai pagal sutartį turėjome pasiimti pilnu baku. Paskutinę dieną, jau grąžinant mašiną, be abejo, bandė reikalauti iš mūsų pilno bako. Iš tikrųjų ne tragedija pripilti tų degalų, ne karvę kainuoja, bet tai jau buvo principo reikalas. Bendravome su vadybininkais, siuntėme spidometro nuotrauką, – pripažino savo klaidą.

Obidoje neradome savo nakvynės vietos. Bet reikėjo pamatyti, kaip ir kiek mes jo ieškojome, visų klausėme, rodėme nuotraukas. Kiekvienas siuntė vis į kitą pusę. Juokingiausia, kad klausėme žmonių, kurie gyveno antrame aukšte, virš mūsų apartamentų, toje pačioje gatvėje, tame pačiam name. Ir jie nežinojo, ko mes ieškome! Susiskambinus su šeimininku mažai kas paaiškėjo. Galiausiai pasikliovėme vyro intuicija ir pabandėme vienas duris – be jokio numerio, be jokio užrašo. Pataikėme, pagaliau. Pasirodo, navigatorius mus atvedė beveik gerai, reikėjo tik apeiti namą iš kitos pusės.

Bet čia tai nieko, neradome namo. Bet kitą dieną mes neradome ir viso miestelio😊. Neradome Aveiro, niekaip. Jau ruošėmės pasiduoti ir važiuoti tolyn. Bet vėl gi kažkaip pagaliau atvykome.

Porte savo apartamentuose sulaužėme lovą. Pasirodė, kad ji jau ir buvo tik apramstyta, mes pribaigėme. Todėl dvi naktis miegojome ant grindų pasitiesę čiužinį, lovą palikome taip pat apramstytą, kad kitiems būtų nuotykis.

Buvo pirma kelionė, kai absoliučiai visas devynias ar kiek ten tų dienų nešiojau, nepakeisdama, tuos pačius džinsus, megztinį, iš vyro atimtą golfą ir striukę. Man buvo labai šalta, visą laiką, o jokių šiltesnių drabužių neturėjau. Ir apartamentuose, beveik visuose, buvo šalta, drėgna.

Kažkokius kitus smulkius kasdienius nutikimus jau pamiršau. Bet viską vainikavo paskutinė diena. Po ginčo su nuomos punktu, atsipūtę, laukėme savo skrydžio. A, dar vartus praėjome tikrai ne iš pirmo, ir ne iš antro karto. Mat vis skenavome bilietą Ryga – Vilnius… kol priėjęs darbuotojas mums pasakė, kad mes dar Lisabonoje, ne Rygoje😊 O darbuotojas, beje, buvo lietuvis!

Taigi, laukiame skrydžio, o jis vis atidedamas, atidedamas. Mūsų turimas 40 min rezervas persėdimui seniai ištirpo. Jau tapo nebesvarbu, ar išskrisime, kada išskrisime, nes į Vilnių grįžti 23.59 val. mes aiškiai nespėjame. O man tai buvo ypatingai svarbu, nes 6.00 val sūnus turi išskristi į Farerų salas. Lėktuve į Rygą visą kelią praverkiau, nekęsdama savęs, avialinijų ir apskritai kelionių. Grįžome 9 val ryte, pavėlavę į darbus, sūnus išskrido nepalydėtas…Airbalticas jau trečią kartą taip mus pavedė; kartą iš viso nuėmė skrydį iš Vilniaus ir jau du kartus nespėjome persėsti Rygoje.

Taigi, apie Portugaliją. Pradžioje – susirankiotos bendros žinios apie šalį, o paskui – mūsų maršrytas.

Portugalijos Respublika – pietvakarių Europos valstybė. Portugalija šiaurėje bei rytuose ribojasi tik su viena šalimi – Ispanija (sienos ilgis – 1214 km), o likusią šalies pusę skalauja Atlanto vandenynas (pakrantės ilgis – 1793 km). Atlanto vandenyne Portugalijai priklauso Azorų salos ir Madeira.

Portugalija paliko gilų kultūrinį, architektūrinį ir kalbinį pėdsaką visame pasaulyje. Portugalų kalba, diegta kolonijiniais laikais, išlieka viena plačiausiai paplitusių pasaulio kalbų – ja šneka 250 milijonų vadinamųjų lusofonų (portugalakalbių).

Portugalija yra viena seniausių valstybių Europoje. Šalies sienos Portugalijoje nesikeičia nuo 1249 metų (jau maždaug 800 metų). Portugalijos pavadinimas pirmą kartą paminėtas 868 metais per Rekonkistą (krikščionių valdovų vykdytas maurų karalysčių Iberijos pusiasalyje užkariavimas).

Lisabona yra senesnė negu Roma. Pasirodo, kad ji senesnė maždaug 400 metų. Taigi, tai yra antra pagal senumą Europos sostinė po Atėnų. Daug istorikų įsitikinę, kad Lisaboną prie didžiausios Pirėnų pusiasalyje Tacho upės įkūrė finikiečiai apie 1200 m. pr. Kr.

Portugalija kadaise turėjo mirusią karalienę. Kai Petras I-asis buvo karūnuotas Portugalijos karaliumi 1357 metais, karaliene jis paskelbė savo mylimąją, Ines de Castro, nepaisant to, kad ji buvo mirusi 1355 metais.

Portugalijoje yra vienas pagrindinių banglenčių sporto taškų. 2011 metų spalį profesionalus banglentininkas iš Havajų pagavo didžiausią bangą (30 m), ant kokios yra tekę užšokti su banglente Šiauriniame Portugalijos paplūdimyje netoli Nazaro miesto.

Portugalai buvo pirmieji, kuriems XVI amžiuje pavyko pasiekti Japoniją. Japonijoje nuo to laiko netgi naudojami kai kurie portugališki žodžiai. Pavyzdžiui „pan“ (port. pão), reiškiantis duoną, arba „sabato“ (port. sabado), reiškiantis šeštadienį.

Portugalijos sostinėje Lisabonoje yra seniausias pasaulyje knygynas. Chado rajone esantis „Bertrand Bookstore“ įkurtas 1732 metais.

Portugalai neįsivaizduoja savo dienos be kavos. Kavos gėrimas yra šventas reikalas ir šiuo ritualu netgi galima pertraukti darbą. Įprastai protugalai kava mėgaujasi iš nedidelų espresso puodelių.

Kadaise Portugalija buvo itin galinga. XV amžiuje Portugalijai priklausė visa Brazilija, kelios Afrikos valstybės ir nemažai Azijos bei Artimųjų Rytų valstybių.

Portugalijos simbolis – gaidys. Lisabonoje jie gieda kiekvienoje suvenyrų krautuvėlėje, primindami savo išskirtinumą ir svarbą. O gaidžio legenda tokia: viduramžių laikais vienišas keliautojas atvyko į Barcelos miestą, jis teigė ketinantis eiti į Ispaniją ir ten pradėti piligriminį kelią Santiago de Compostela. Smuklės, kurioje buvo apsistojęs nepažįstamasis, šeimininkė bandė suvilioti piligrimą, bet jai nepavyko. Norėdama atkeršyti, gašlioji moteriškė apkaltino jį vagyste. To užteko, kad teisėjas skirtų mirties bausmę pakariant. Piligrimas maldavo leisti jam susitikti su teisėju ir pabandyti atšaukti neteisingą sprendimą. Kai pasmerktasis atėjo pas teisėją, jis su draugais pietavo. Kalinys parodė pirštu į ant stalo garuojantį keptą gaidį ir ištarė žodžius: tai yra taip akivaizdu, kad aš esu nekaltas, kaip ir akivaizdu, kad šis gaidys užgiedos, kai mane kars. Aišku, vargšas buvo išjuoktas ir palydėtas į kartuves. Teisėjas su draugais ketino pratęsti pietus, kai gaidys pašoko iš lėkštės ir užgiedojo, taip įrodydamas piligrimo nekaltumą. Supratęs savo klaidą, teisėjas nuskubėjo prie kartuvių, kad atšauktų bausmę. Atbėgęs į vietą pamatė, kad žmogelis jau tabaluoja su virve ant kaklo, bet mazgas nebuvo stipriai užveržtas, todėl įsakė nupjauti virvę. Pagal kitą versiją, Šv. Jokūbas pribėgo prie pakaruoklio ir leido jam užlipti ant savo pečių, taip neleisdamas užsiveržti mazgui. Bet kokiu atveju, piligrimas buvo išgelbėtas ir išlaisvintas. Prabėgus keliems metams, keliautojas grįžo į Barcelos ir pastatė akmeninį paminklinį kryžių Šv. Jokūbui. Legenda tapo labai populiari ir tokia gaji, kad tapo neatskiriama vietinės kultūros dalimi. Kasmet spalio trečiąjį savaitgalį Barcelos vyksta kepto gaidžio gastronomijos konkursas.

Azulechas – tradicinė portugališka mozaika, sudėta iš kvadratinių keramikinių plytelių, ištapytų dažniausiai melsvos spalvos glazūra. Azulejo puošia daugelio Portugalijos senamiesčių sienas.

Portveinas. Kaip sufleruoja jau pats pavadinimas, portveinas yra kilęs iš Porto miesto, ir didžiojoje pasaulio dalyje portveinu vadintis gali tik toks vynas, kurio vynuogės užaugusios Douro upės, kertančios Porto miestą, slėniuose. Jo yra keturios pagrindinės rūšys: Ruby, tai raudonasis, populiariausias ir masiškiausiai gaminamas portveinas, brandinamas didžiulėse statinėse dažniausiai metus ar dvejus; Tawny – auksinis, brandinamas mažos talpos ąžuolo statinėse dažniausiai apie trejus metus, dėl medienos ir didesnio kontakto su oru įgaunantis specifinę auksinę spalvą; iš žalių vynuogių gaminamas Branco – baltasis – portveinas, ir Rose – jaunas, mažai brandintas rožinis portveinas. Be abejo, yra ir daugiau rūšių: portveino gamintojų yra tikrai daug, ir dauguma jų turi savo specifinius, ypatinguosius brandus. Tarkim, Offley, vienas didžiausių portveino gamintojų turi ne tik visus mano išvardintus, bet ir tik jų gaminamą Cachucha portveiną – baltą, išskirtinio skonio, su razinų poskoniu ir vanilės aromatu, ypatingai saldų portveiną.

Portveinas yra stiprokas gėrimas, dažniausiai būna devyniolikos arba dvidešimties laipsnių. Tokia alkoholio koncentracija išgaunama natūraliu būdu, be jokių saldiklių. Tai daroma taip: vykstant vynuogių fermentacijai, tam tikru metu dar nesubrendęs vynas skiedžiamas brendžiu. Šitas skiedimas sustabdo fermentaciją ir padidina gėrimo stiprumą, o kadangi fermentacija yra procesas, kurio metu rūgstant vynuogėms, jose esantis cukrus konvertuojasi į alkoholį, tai nebaigta fermentacija reiškia, jog ne visas vynuogėse esantis cukrus virsta alkoholiu ir dėl to galutinis produktas, portveinas, išsaugodamas vynuogių saldumą ir pats tampa daugiau ar mažiau, priklausomai nuo rūšies, saldus.

Portveinas gali būti ir ilgo išlaikymo, galima nusipirkti ir ne vieno dešimtmečio išlaikymo produktą, tačiau svarbu yra žinoti, kad ilgai laikyti, t.y., brandinti butelyje tinka ne visi portveinai, o tik specialiai tam paruošti. Juos galima atskirti iš specialaus žymėjimo raidėmis LBV (late bottled Vine). Tokius vynus galite laikyti ilgai ir nebijodami juos sugadinti.

Dar apie alkoholį: Vietinis „ugninis vanduo“, bendrai žinomas kaip aguardente, apima bagaço (labiausiai deginantis, pagamintas iš vynuogių išspaudų), aguardente de figo (pagamintas iš figų, geriant nesaikingai, poveikis tas pats kaip ir padauginus vaisių), ginginha (ginjinha, ginja ir pan. – tai likeris gaminamas fermentuojant į vyšnias panašias uogas ginja brendyje. Jis patiekiamas nedideliame stikliuke su uoga dugne.), anyžiui neatsispiriančius pakerės licor Anis – skoniui akompanuos butelyje žėrintis grožis ir nuostabaus skonio Licor Berão (kažkas panašaus į konjaką su žolelėmis).

Algarvės regione bene žymiausias aguardente yra medronho, gaminamas iš to paties pavadinimo krūmo, ant kurio prisirpsta į dideles žemuoges panašios uogos (jos skanios ir valgomos vėlų rudenį), skonis medronho, galima sakyti, kad pažįstamas – kažkuo maloniai primena lietuvišką „naminukę“ – tiesa, jį gerti rekomenduojama gerai pavalgius; ir amarginha, gaminamas iš migdolų.

Nacionaliniai patiekalai: Porto regiono firminis patiekalas Francesinha – tai toks storas sumuštinis su gausybe įvarios mėsos: jautienos kepsniukas, dešra, kumpis, sūris, o ant viršaus keptas kiaušinis, krūva bulvyčių free ir visa tai užpilta saldžiarūgščiu padažu. Portugalai padavėjai niekada neprieis ir nepaklaus ar jums nieko netrūksta, ar buvo skanu ir panašiai, o aptarnauja su tokia veido išraiška lyg darytų jums didžiausią paslaugą. Portugališkas maistas nėra skanus, nes valgyti ryžių patiekalus su bulvėmis mažų mažiausiai keista. Patiekalai gana sausi, mažai daržovių, tačiau jiems atleisti galima už dieviškus pyragėlius su žuvimi, daržovėmis, krevetėmis, kurie iš kepyklėlių vitrinų tiesiog kviečia jų paragauti. Pastarieji tikrai vieni už kitus skanesni!

Šiek tiek apie sardines: portugalai labai mėgsta žuvį ir jūros gėrybes apskritai, o vasaros žuvų karalienė yra Jos Didenybė Sardinė. Riebi, sultinga ir kvapni – štai tokie yra sardinės grožio standartai. Portugalai tiesiog dievina sardines. Šalyje yra suvalgoma vidutiniškai 13 sardinių per sekundę. Kaip tik ji nevalgoma – ir kepta ant žarijų su skrudintų paprikų salotomis bei virtomis bulvėmis, ir portugališko žuvies troškinio Caldeirada pavidalu, ir konservuota tomatų padaže, alyvuogių aliejuje, su citrina ar čiobreliais, su kaulais ir oda ar be jų… Pasirinkimas didžiulis ir tai yra neabejotinas delikatesas. Sardinių sezonas trunka nuo kovo/balandžio iki rugsėjo/spalio mėn. Skaniausios sardinės liepos-rugpjūčio mėn., nes tuomet jos būna pačios didžiausios ir riebiausios.

֍ Pirma diena. Skrydis 2024.04.12 d. 20.00-22.30 val. šeštadienis VILNIUS – LISABONA reisas BT0989

Lisabona – Sintra 30 km, nakvynė „Wot Sintra Sarrazola“ 84 eur su pusryčiais, nemokamas parkingas.

2025.12.01: Mašiną gauni jau su žaliąja Via Verde korta, per visus kelių mokėjimo punktus galima važiuoti kiaurai žalia juosta nestojant; paskui grįžus nuomos punkte susimoki. Su ta kortele ir už parkingus galima mokėti, t. y. nemokėti automatuose.

֍ Antra diena. 2024.04.13 d. sekmadienis, 150 km. Nemiegam!!!!

SINTRA – ESTORILIS 13 km – CASCAIS 5 km – CABO DA ROCA 15 km – OBIDA 118 km; nakvynė Obidos „Casa do Castelo“ 80 eur, pačiame miesto centre, be maitinimo, bet tai apartamentai su virtuve; parkingas nemokamas

2025.12.01:Šitų apartamentų ieškojome gal dvi valandas, visą laiką sukdami ratais, klausdami net tų, kurie gyvena tame pačiame name, rodydami nuotrauką. Dabar labai juokinga, o tada jau galvojome nusispjauti ir eiti į kitą viešbutį. Casa do Castelo reiškia namas prie bažnyčios ir visi mus kreipė link bažnyčios.

SINTRA miestas žymus savo unikalia architektūra ir yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, yra romantizmo atsispindėjimo architektūroje pavyzdys.

Maurų pilis Estrada da Pena, Nuo miestelio centro iki Penos pilies, kuri išsidėsčiusi pačioje kalvos viršūnėje, kursuoja autobusas Nr. 434. Galima susimokėti 6,9 Eur ir važinėtis pirmyn atgal kiek tik nori visos dienos laikotarpyje. pirmadieniais -sekmadieniais 09.00-18.30 val; kaina su parku – 20,00 eur, tik parkas – 14,00 eur; Parkingas: Av. Mario Firmino Miguel- nesaugus?; nemokamas Estacionamento Largo São Pedro Penaferrim Praca dom Fernando II 11.

Karališka vieta, apipinta gyvybingomis spalvomis – tai Sintroje plytintys Romantizmo stiliaus Palacio Nacional da Pena rūmai, (38°47’22.3″N 9°23’32.6″W). tie spalvotieji, pastatyti XIX amžiuje kaip Portugalijos karalių poilsio vieta ir populiariausia turtingų Lisabonos gyventojų vasaros poilsio vieta. Lordas Baironas, rašydamas savo draugui, laiške teigė, jog tai yra pati gražiausia vieta pasaulyje. Baironas šią vietą laikė „Šlovinguoju Edenu“, o kiti dėl jos eklektiškumo paniekinamai ją vadino „Bepročių pasimatymo vieta“.

Sintros senamiesčio širdyje esantys Karališkieji rūmai – geriausiai išsilaikiusius viduramžių karalių rūmus Portugalijoje, kuriuose karališkoji šeima rezidavo nuo XVa.pr. iki XIXa.pab; Gotikinio stiliaus Palacio Nacional de Sintra,Largo Rainhas d. Amelia 13 eur rūmai buvo Portugalijos karališkosios šeimos rezidencija nuo XV ikiXIXamžiaus. Išskirtinis rūmų išorės bruožas – tai du dideli kaminai, išvesti iš virtuvių. Iškilmių salės viduje atspindi autentišką to laikotarpio istoriją.

Maurų pilis, statyta maurų IX-Xa., nuo kurios dantytų sienų atsiveria plati senamiesčio, gretimų Penos rūmų ir tolimos pakrantės panorama. Iš išorės pastatas puošiasi mitologinių būtybių statulomis bei ryškiaspalvėmis sienomis, todėl romantiškai iškilę ant kalvos, rūmai matosi net iš Lisabonos. Beje, interjero grožis nei kiek nenusileidžia iš lauko matomam vaizdui – viduje vis dar tvyro XX amžiaus atmosfera, nes rūmai atkurti tokie, kokie ir buvo palikti 1910 metais, kai bajorai sukėlė šalyje revoliuciją. Apylinkės taip pat magiškos, nes rūmai apsupti miškų, paslaptingų ežerų ir tamsių takelių.

Castelo dos Mouros – toks yra ir adresas, pirmadienis-sekmadienis iki 18.00 val. yra VIII a. maurų ant kalvos pastatyta tvirtovė teritorijai stebėti, apipinta tankiais miškais. Pilis plyti 400 m virš jūros lygio, tad net nereikia kalbėti apie atsiveriančią apylinkių ir Atlanto vandenyno panoramą. Pilis mena pirmojo Portugalijos karaliaus Alfonso Henriko kovas. Įėjimas į pilį kainuoja apie 6 €.

Labiausiai patiko, bilietus iš anksto reikia pirkti, būtinai čia eiti: Quinta da Regaleira R. Barbosa du Bocage 5; pirmadieniais – sekmadieniais 10.00-17.30 val. Tai didelis, smulkiai ir kruopščiai dekoruotas namas, bet įdomiausi yra slapti tuneliai, mistiniai sodai bei gotikiniai bokštai. Iki šio objekto galima nueiti pėsčiomis, nes namas yra netoli Sintros centro. Čia yra tie spiraliniai laiptai tarsi į žemės gelmes.

Patys Regaleira rūmai susideda iš penkių aukštų su labai gražiu gotikiniu fasadu, bokšteliais bei gargolomis, bet pagrindinė šios vietos atrakcija yra nerealus svaiginantis parkas, kuriame esantys statiniai perpildyti tamplierių, masonų ir tamsiosios alchemijos simboliais. Visas 4 ha sodas su savo slaptais tuneliais ir akivaizdžia simbolika reprezentuoja senovines slaptas organizacijas. Daugybė fontanų, grotų, statulų, urvų ir tvenkinių yra sujungti tarpusavyje tiek gražiais takeliais, tiek drėgnais požeminiais tuneliais. Parkas tiesiog įtraukia į savotišką mistinį žaidimą, norisi viską ištyrinėti, pereiti visus tunelius, iššniukštinėti kiekvieną žemės lopinėlį. Iniciacijos šulinys The Initiation Well – apskritai nerealus statinys, požeminis bokštas, į kurio dugną nusileidi suktais laiptais, pilnais ezoterinių simbolių. Jo gylis yra 27 m ir šis keistas statinys simbolizuoja tamplierių riterių įšventinimo ceremoniją. Da Regaleira – vienareikšmiškai labiausiai intriguojantis Sintros objektas. Ši vieta – tai analogų neturintis parkas, nukeliantis į mistinį simbolių, metaforų ir keistenybių pasaulį. Šiek tiek istorijos: 1697-1817 m. valda buvo žinoma Quinta da Torre pavadinimu ir jos savininkai keitėsi itin dažnai, kol 1840 m. teritoriją nupirko baronienė Baroness da Regaleira, turtingo prekybininko Alfredo Allen iš Porto dukra. Ji valdą pavertė elegantiška vasaros rezidencija ir pakeitė pavadinimą į Quinta da Regaleira. 1893 m. viešame aukcione teritoriją įsigijo António Augusto Carvalho Monteiro, savo pasakiškus turtus susikrovęs Brazilijoje. Tuomet jis nusipirko aplinkines žemes, taip suformuodamas penkiakampį sklypą. Carvalho Monteiro, sužavėtas Penos rūmų eklektizmu bei neo-manuelinio stiliaus rūmais Palacio do Buçaco, pasamdė juos projektavusį architektą Luigi Manini ir 1904 m. pradėjo statybas. Rekonstrukcija ir statybos buvo baigtos 1911 m. Kai Carvalho Monteiro pasimirė, valdas perpirko Waldemar d’Orey. 1987 m. jas įsigijo japonų verslininkai, o 1997 m. Sintros vietinė savivalda (miesto taryba) susigrąžino šį svarbų nacionalinį objektą ir 1998 m. atvėrė visuomenei.

Apskritai, Sintra puikus miestelis su didele koncentracija lankytinų vietų.

CASCAIS – (Marchael Carmona is the best in terms of space, ease and location. – parkingas) Buvęs žvejų kaimelis įgavo žinomo kurorto vardą, nes karališkoji Portugalijos šeima mėgo čia atostogauti vėlyvajam XIX a. ir XX a. pradžioje. Dar vienas įdomus faktas – viena scena iš filmų apie James Bond buvo filmuota Cascais esančiame prabangiame 5* viešbutyje „Hotel Palácio”. Apžvalgos aikštelė Pragaro burna Boca do Inferno. (38°41’28.1″N 9°25’47.6″W)

ESTORILIS –(Parkingas Parque Casino Estoril telpark by Empark, Onepark – Estacionamento Estoril – Estoril – puikūs atsiliepimai) visai netoli į vakarus nuo sostinės Lisabonos įsikūręs miestelis, turintis apie 23 000 gyventojų. Kartu su kitu šalia esančiu kurortu Cascais tai – viena iš prabangiausių Portugalijos vietų.

CABO DA ROCA, Uolos iškyšulys – (38°46’50.6″N 9°29’51.9″W) labiausiai į vakarus nutolęs žemyninis Europos taškas. Nepakartojama Atlanto vandenyno panorama nuo Kyšulio krašto. Reikia pasigrožėti, kaip jūra veržiasi į uolų plyšius ir urvus, sukeldama griausmingą garsą ir įnirtingai taškydama purslus. Kas labiausiai įsimena – tai nevaikiškas vėjas, tiesiog nerealus vėjas. Įsivaizduokite, kad norite fotografuoti, bet gūsiai plėšia iš rankų aparatą, judina į visas puses ir sabotuoja bet kokią fotosesiją. Tokiame vėjyje retas yra buvęs. Jausmas kaip kokioje kosminėje centrifugoje.

OBIDOS. (39°21’29.5″N 9°09’26.9″W) Miestelis įkurtas pilies teritorijoje. Miesto pilį pastatė romėnai, vėliau valdė maurai ir galiausiai karalius Dinis, kaip dovaną vestuvių proga, padovanojo savo žmonai.

Obidos senamiestis pilnai apjuostas viduramžių gynybine siena. Pagrindiniuose pietiniuose vartuose įkomponuota barokinio stiliaus koplyčia. Ji gražiai papuošta XVIII a. religinių motyvų „azuležu“. Istoriniame centre yra vos kelios tiesios akmenimis grįstos centrinės gatvės, tarpusavyje sujungtos skersgatvių labirintu. Visi namai čia baltos spalvos, pagyvinti ryškiai geltonais arba mėlynais potėpiais.

Labai fainas miestukas, ir vyšnių likeris Ginja šokoladiniame puodelyje skanus

֍ Trečia-ketvirta dienos. 2024.04.14-15 d. pirmadienis – antradienis. 350 km

Obida – Batalja 58 km – Fatima 20 km – Tomaris 28 km – Aveiras 140 km – Costa Nova 13 km – Portas 84 km. Nakvynė Porte „Apartament Firehouse by sweet Porto“, 2 naktys, be pusryčių, bet tai apartamentai su virtuve, nemokamas parkingas, netoli centro 168 eur.

Tiesiog labai puikūs apartamentai Porte, per du aukštus, vieta tikrai gera, viską galima pasiekti pėsčiomis, o visuomeninis transportas sustoja prie pat durų

Prieš Batalją, žiūrint kaip su laiku, gal užsukti į Nazare, nuo Obido – 40 km, paskui iki Bataljos 32 km?? NAZARE yra banglentininkų Meka, nes čia iškyla didžiausios bangos planetoje. 2021 m. spalio mėn. vokiečių banglentininkas pasiekė naują rekordą, įveikdamas 28,57 m aukščio bangą. Didžiausios bangos matomos nuo spalio iki kovo, o geriausias vaizdas Sitio de Nazare miesto dallies šalia švyturio. Į Sitio taupant laiką, galima pakilti funikulieriumi, nebrangus. Apžvalgos aikštelė Miraduoro do Suberco. (39°36’18.7″N 9°04’32.8″W). Ten pat, praktiškai kabanti ant uolos krašto stovi mažytė koplytėlė Ermida da Memória, susijusi su stebuklingu Mergelės Marijos apsireiškimu. Legenda pasakoja, kad viena ūkanotą 1182 m. rytą vietinis didikas medžiojo elnią ir tik paskutinę akimirką suprato, kad jis atginė gyvūną iki pat uolos krašto. Žirgas buvo taip įsibėgėjęs, kad mirtinas “skrydis” žemyn buvo neišvengiamas. Didikas ėmė šauktis Marijos pagalbos, staiga Nekaltoji Mergelė pasirodė priešais jį ir sustabdė arklį. Stebuklingo išsigelbėjimo garbei didikas įsakė toje vietoje pastatyti koplyčią. Dabar visa ši istorija pavaizduota koplyčioje esančiuose ranka pieštuos „azuležu“.

Tikrai verta: BATALJA. Miestelis dėmesio nevertas, tik vienuolynas. Vienuolyno pavadinimas Mosteiro de Santa Maria da Vitória – vienas gražiausių pastatų Portugalijoje.. Dominikonų vienuolynas buvo pastatytas įamžinti portugalų pergalę prie kastiliečius 1385 m. Aljubarrota mūšyje. Atsidėkodamas dievui už pergalę, Portugalijos karalius Joao I įkūrė vienuolyną, kuris buvo statomas nuo 1386 m. iki 1517 m. ir apėmė septynių karalių valdymo periodą. Kadangi statyba truko ilgą laiką ir joje dalyvavo keletas skirtingų architektų, tai ir pastato architektūroje dominuoja gotikinio ir manuelistinio stiliaus miksas. Šis nuostabaus grožio vienuolynas pelnytai užima aukštą vietą Unesco Pasaulio paveldo sąraše. The Chapterhouse salėje (Sala do Capitulo) yra neįtikėtinai gražios žvaigždėmis puoštos skliautuotos lubos. Tuo metu niekas netikėjo, kad tokį architektūrinį šedevrą apskritai įmanoma paversti kūnu dėl jo sudėtingumo ir įgyvendinimo pavojingumo. Todėl prie lubų darbavosi tik nusikaltėliai, kurių gyvybių niekas nevertino. Kai darbai buvo baigti ir pastoliai išmontuoti, architektas pirmą naktį nakvojo po tomis lubomis, kad įrodytų kritikams, kokie jie buvo neteisūs sakydami, kad konstrukcija yra nesaugi. Šioje patalpoje taip pat yra ir Portugalijos Nežinomo Kareivio kapas, kuriame palaidoti du 1-mojo Pasaulinio karo kariai. Prie jų nuolat budi garbės sargyba. Na, ir įspūdingiausia vienuolyno dalis – Nepabaigtos koplyčios As Capelas Imperfeitas (The Unfinished Chapels), į kurias yra atskiras įėjimas iš lauko.

Labai įspūdinga vieta: FATIMA. 39°37’44.4″N 8°40’42.2″W 1917 m. gegužės 13-ąją Portugalijoje, nuošalioje Fatimos vietovėje, trims piemenėliams – Liucijai dos Santos, Pranciškui Marto ir Jacintai Marto – pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Apreiškimai kartojosi kas mėnesį iki spalio 13 dienos. Viename iš pasirodymų Marija vaikams sakė, jog ji yra Rožinio karalienė, ragino melstis ir atgailauti. Bažnyčia dar 1930 metais oficialiai patvirtino apsireiškimų tikrumą ir ne tik leido, bet ir visaip skatino pamaldumą į Fatimos Mariją, Rožinio karalienę.

Liucija buvo vyriausia iš trijų regėtojų. Jai tada buvo 10 metų; Pranciškui – 9; Jacintai – 7. Trys vaikai, iš netoliese esančio Aljustrel kaimo, Fatimoje ganė avis. 1917-ųjų gegužės 13-ąją, kaip kiekvieną dieną, visi trys kartu sukalbėję Rožinio dalį, apie vidudienį pamatė akinančią šviesą. Iš pradžių vaikai pamanė, kad tai žaibas. Bet šviesa negeso, ir staiga joje pasirodė moteris spindinčiais baltais rūbais su rožiniu rankoje. Švenčiausioji Mergelė vaikams sakė, kad jei žmonija neatsivers, ją ištiks didelės nelaimės; ragino kalbėti Rožinį, melstis už taiką ir už nusidėjėlių atsivertimą.

1917 metų gegužės 13-ąją įvykusio pirmojo apsireiškimo metu Marija paprašė vaikų grįžti į tą pačią vietą po mėnesio. Birželio 13-ąją vaikai vėl susitiko su Marija. Apsireiškimas vėl pasikartojo liepos 13-ąją. Per tą laiką gana plačiai pasklido garsas apie Marijos apsireiškimus. Vaikų pasakojimai apie jų regėtą moterį skaisčiai spindinčiais rūbais suerzino vietos valdžią. Artimiausio miesto – Villa Nova de Ourem meras įsakė vaikus suimti ir bandė įtikinėti, kad Marijos apsireiškimų istorija tai tik paauglių prasimanymai. Trys piemenėliai negalėjo susitikti su Marija sutartu laiku rugpjūčio 13-ąją, nes buvo įkalinti. Tačiau vos atgavusiems laisvę trims vaikams Marija apsireiškė rugpjūčio 19 dieną. Paskui – rugsėjo 13-ąją, galiausiai paskutinis apsireiškimas įvyko spalio 13-ąją. Garsas apie apsireiškimus buvo pasklidęs jau toli už Portugalijos ribų.

1917 metų spalio 13-ąją į Fatimą susirinko apie 70 tūkstančių tikinčiųjų ir smalsuolių. Tą dieną Marija vaikams pasakė, kad ji yra Šventojo Rožinio karalienė ir ragino karštai melstis už žmonijos išsigelbėjimą. Apsireiškusią Mergelę Mariją matė tik trys vaikai. Septyniasdešimties tūkstančių žmonių minia, nors neregėjo Mergelės Marijos, matė apsireiškimą lydėjusius kitus nepaprastus reiškinius: saulės diskas nusidažė ryškiai raudona spalva, atrodė, kad saulė dideliu greičiu skrieja žemės link. Ir tai nebuvo tik įvykio dalyvių haliucinacija, nebuvo kažkokia kolektyvinė psichozė. Tas nepaprastas, meteorologijos dėsniams prieštaraujantis reginys buvo nufotografuotas, nuotraukose užfiksuotus vaizdus galima matyti ir šiandien.

Trys vaikai savo nepaprastą religinę patirtį išgyveno vaikiškai, bet tai nereiškia, kad dėl to jai stokotų rimtumo ir autentiškumo. Ypač mažasis Pranciškus Marto labai sielojosi, jog žmonės savo elgesiu įžeidžia Jėzų. Pranciškaus seseriai Jacintai greit buvo lemta daug kentėti. Beveik dvejus metus trukusią ligą maža mergaitė pakėlė kupina herojiškos ramybės, savo skausmus aukodama, kaip Marija prašė, dėl pasaulio taikos ir nusidėjėlių. Pranciškus mirė 1919-aisiais, sulaukęs vienuolikos metų. Jacinta – 1920-aisiais, nesulaukusi nė dešimties metų.

Vyriausioji, Liucija, sulaukusi 18-os įstojo į vienuolyną. Pirmiausia pas daratietes, o 1948 metais perėjo pas karmelites. 2000-aisiais prieš Pranciškaus ir Jacintos beatifikacijos Mišias Fatimos bazilikos zakristijoje Jonas Paulius II susitiko su seserimi Liucija – tai ir buvo jų paskutinis susitikimas šioje žemėje. 2005 m. vasario 13 dieną sesuo Liucija mirė. Netrukus, po pusantro mėnesio, į Amžinybę iškeliavo ir Jonas Paulius II.

Iki 2000 metų vis dar buvo neatskleista vadinamoji Trečioji Fatimos paslaptis: ją žinojo sesuo Liucija, Popiežius Jonas Paulius II ir popiežius emeritas Benediktas XVI. Marija stengiasi vesti žmones prie savo Sūnaus. Čia ir glūdi visa paslapties esmė. Marija pasirodė piemenėliams, didžiajam pasauliui nežinomiems vaikams, ne tam, kad sukeltų sensaciją, bet per kad per šių mažutėlių liudijimą paragintų pasaulį į atsivertimą.

Bažnyčia ir šiandien ragina išgirsti Fatimos Marijos kvietimą: atgailauti, melstis už Bažnyčią, už kunigų šventumą, už nuodėmėje gyvenančių žmonių atsivertimą ir už pasaulio taiką…

Mergelė Marija vaikams Fatimoje apsireiškė 1917 metais, vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Jau pirmoje ir antroje Fatimos paslapties dalyse, kurios buvo paskelbtos anksčiau, kalbama apie karą kaip nuodėmės pasekmę. Po pirmojo karo turėjo sekti kitas – dar baisesnis.

SHRINE OF OUR LADY OF THE ROSARY OF FATIMA. Rua de Santa Isabel, 360

BŪTINAI: TOMAR miestą garsina XII a. pastatyta tamplierių pilis, kuriai vietą už dalyvavimą kovose su maurais ordinas gavo iš Portugalijos karaliaus. Tai buvo vienintelė „rami“ vieta tamplieriams, kuriuos Europoje tuo metu beveik išnaikino Prancūzijos karalius. Portugalija tapo tamplierių užuovėja, kur kaip manoma, ordinas paslėpė savo didžiausius turtus, įskaitant šventąjį Gralį. Tomar miestelyje ant kalvos dunksanti pilis – vienintelė tokia unikali ir didelė tvirtovė – vienuolynas pasaulyje, o jos įkūrėju buvo karališko kraujo ordino magistras. Convent of Christ, pirmadienis-sekmadienis 09.00-17.30, 10 eur. 39°36’14.0″N 8°25’02.3″W)

Tamplierių ordiną 1118 m. įkūrė būrys riterių, saugojusių į Jeruzalę keliaujančius krikščionių maldininkus. Iš pradžių ordinas vadinosi Vargšų Kristaus riterių ordinu. Dauguma ordino riterių buvo prancūzai, o prancūziškas žodis “temple” reiškia “šventykla”, todėl ordino nariai ilgainiui imti vadinti tamplieriais. Tamplieriai privalėjo laikytis skaistybės įžado. Jie turėjo trumpai kirpti plaukus, bet auginti barzdą. Ji tapo skiriamuoju Šventyklos riterių bruožu, mat pagal tų laikų madą, visi kiti vyrai skusdavosi. Visi ordino riteriai privalėjo nešioti baltus drabužius. Ilgainiui baltas apsiaustas su raudonu kryžiumi tapo neatsiejama tamplierių įvaizdžio dalimi. Tai turėjo simbolinę reikšmę: užsivilkdamas baltus drabužius, Dievo tarnas palieka tamsųjį, nuodėmingą gyvenimą, ir pradeda naują, kupiną šviesos ir skaistumo, Dievui paskirtą egzistenciją. Ordinas tapo savarankiška valstybe su savo kariuomene, teismais, policija, finansais. Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis turėjo daug skolų ir vienintelis būdas išvengti jas gražinti tamplieriams buvo likviduoti ordiną. Radęs formalių priežasčių, jis liepė sunaikinti ordiną, persekiojo jo narius, kol, galų gale, popiežius visiškai panaikino Tamplierių ordiną. Visas procesas tęsėsi nuo 1307 iki 1314 m. Daugelis tamplierių buvo sudeginti ant laužų kaip eretikai. Taip baigė gyvavimą galingasis tamplierių ordinas.

Bilietas į Convento de Cristo kainuoja 6 Eur. Mašinos parkavimas prie vienuolyno mokamas (2 val. – 1,8 Eur).

Labai graži tamplierių bažnyčia The Charola, visai nepanaši į kitas Portugalijos bažnyčias. Joje jaučiama rytietiška įtaka, o vidus žavi paprastų formų ir gausių dekoracijų kombinacija. Manoma, kad jos apskrita, ratu einanti vidaus forma leido riteriams dalyvauti mišiose raitiems ant arklių.

Pilyje galima pamatyti aštuoniakampį altorių – rotundą, pastatytą pagal Jeruzalės šventyklos pavyzdį. Be to, čia galima išvysti ir kitas autentiškas vienuolyno patalpas: aliejaus saugyklą su milžiniškais moliniais ąsočiais, virtuvę su krosnimis, kuriose stačiomis tilptų kone dešimt žmonių, miegamuosius, nusidriekusius ilguose koridoriuose ir katilinę, kuri tiekdavo „centrinį“ šildymą kambariams.

Tomar išsidėstęs čia pat, kalvos papėdėje. Gyvenvietėje irgi apstu tamplieriškų motyvų, net šaligatviai iškloti plytelėmis su tradiciniais tamplierių kryžiais.

AVEIRAS. 40°38’43.6″N 8°39’16.8″W) Lagūnos pakrantėje išsidėstęs Aveiro yra tikras jūrinis miestelis. Viskas čia yra susiję su vandeniu, o miestelio centrinė dalis išraižyta daugybės kanalų. Aveiro yra vadinamas „Portugališka Venecija“. Miestukas tikrai labai simpatiškas. Seklios lagūnos skiria Aveiro nuo Atlanto vandenyno, todėl čia susiformuoja dideli druskos klodai. Druskos gavybos industrija ir dabar veikia, bet ne tokiais mastais kaip anksčiau. Suvenyrų parduotuvėse prekiaujama vietine druska.

Priemiestis Costa Nova (40°36’39.2″N 8°44’57.8″W). Ši vandenyno pakrantėje ilgame pusiasalyje įsikūrusi gyvenvietė išties yra žavinga. Savo išsidėstymu kažkuo primena mūsų Kuršių Neriją, nes iš vienos pusės – Atlantas, o iš kitos – lagūna (marios). Prieš tampant turistų mėgiama poilsio vieta, Costa Nova buvo paprastas žvejų kaimelis. Vietovės vizitinė kortelė – nedideli spalvoti, raudoni, mėlyni, geltoni, vertikaliai dryžuoti nameliai. Sustatyti greta vienas kito jie atrodo labai simpatiškai ir žaismingai. Kadaise tokiuose nameliuose žvejai laikė savo įrangą, tai buvo tiesiog sandėliukai. Su laiku jie transformavosi į gyvenamas patalpas, kuriose žvejų šeimos vasarodavo. Smėliukas pliaže geras, kokybiškas, niekuo nenusileidžia mūsų Baltijos smėliui. Pliažui suteikta Mėlyna vėliava – Europos Sąjungos paplūdimio kokybės simbolis.

PORTAS – vadinamas Portugalijos Paryžiumi bei Portveino sostine – tai bene taikliausios frazės, apibūdinančios ties Duero upe įsikūrusį Portą. Kartu šis romėnų įkurtas miestas laikomas ir neoficialia šiaurės Portugalijos sostine ir yra antras pagal dydį Portugalijos miestas po sostinės Lisabonos. Be to, miestas davė pavadinimą ir visai šaliai. Portveino sostine miestas laikomas neatsitiktinai – vienu iš Portugalijos simbolių tapęs portveinas yra gaminamas tik viename Duero upės slėnio regione. XVII amžiuje iš šių kraštų vyną gabenę britai, baimindamiesi, jog ilgos kelionės metu vynas gali surūgti, į jį įpylė brendžio. Taip gimė šis tradicinis portugalų alkoholinis gėrimas, garsinantis šalį visame pasaulyje.

Miesto apžiūrėjimui rekomenduotina nusipirkti bilietą specialiems turistiniams raudoniems arba geltoniems autobusams (jie skiriasi savo maršrutu) ir per 1.5 valandos apvažiuoti gražiausias Porto vietas. Autobusas stoja dažnai, tad norint galima išlipti ir nuodugniau apžiūrėti patikusią vietą ar jaukioje kavinukėje išgerti puodelį kavos su plikyto kremo pyragėliu, kurie ten tiesiog fantastiško skonio! Tokio autobuso be stogo kaina – 13 eurų, o bilietas galioja dvi dienas, tad pamatyti galima tikrai daug.

Būtina bilietą pirkti iš anksto ir ateiti griežtai pasirinktu laiku. Mes atėjome pusvalandžiu anksčiau ir tai neįleido. Ir pavėlavęs kažin ar įeitum, milžiniškos eilės, kas šiek tiek stebina. Knygynas Lello buvo paskelbtas vienu gražiausių knygynų pasaulyje. Įkurtas 1906 m. vieno iš prancūzų bibliofilo, talpinantis 60 tūkst. pavadinimų kūrinių, įvairių naujienų, net unikalių bei vertingų leidinių. Į antrąjį knygyno aukštą galima užkilti įstabiais, elipsės formos laiptais, kurie pelnytai laikomi knygyno simboliu. Kolonos yra papuoštos bronziniais portugalų literatūros figūrų bareljefais, o stiklinės uždarytos knygų spintelės viršuje sukuria nedidelę arką. Parduotuvės devizas – „Vecus in Labore“ arba „Garbė darbe“. Toks gražus interjeras įkvėpė Rowling sukurti biblioteką Hario Poterio Hogvartse. Dešimtajame dešimtmetyje Rowling gyveno Porte ir dėstė anglų kalbą, o laiką praleido rašydama „Haris Poteris ir filosofo akmuo“ netoliese esančioje „Majestic“ kavinėje. Įėjimas 8 eur. Rua das Carmelitas 144, Porto 4050-161

Ribeira. Ant aukšto, stačios, uolėtos šlaito palei Douro upę yra įdomus Ribeiros kvartalas. Jis įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Vietovė garsėja namų gausa vaizdingais įvairiaspalviais fasadais. Jie tiesiogine prasme užstrigę vienas ant kito kopdami į kalną. Siaurose akmenimis grįstose gatvelėse galima pamatyti daugybę spalvingų Azulejo keraminėmis plytelėmis išpuoštų pastatų. Po kai kurių namų pamatais matyti senovės romėnų kloti akmenys. Tai tiesiogine prasme portugalų kultūros muziejus po atviru dangumi. Tarp Ribeiros lankytinų vietų yra Jono Krikštytojo skulptūra ir didžiulio bronzinio kubo formos fontanas.

Istoriniame miesto centre stovi vienas gražiausių Portugalijos architektūros šedevrų – Šv.Pranciškaus bažnyčia. Šventyklos statyba prasidėjo 1233 m. Dėl daugybės religinių lyderių nesutarimų šventovės statyba buvo atidėta iki 1425 m. Griežtas pilko akmens pastato fasadas dekoruotas gotikos stiliumi su baroko elementais. Pagrindinis dominuojantis eksterjero bruožas – didžiulis rožinis langas. Vakarinį portalą įrėmina puošnūs stulpai, puošia granitinė Šv.Pranciškaus statula. Gana kukli bažnyčios išvaizda užleido vietą akinančiai interjero puošybos prabangai. Skliautinės lubos, sienos, altoriai, kolonos, arkos ir turėklai gausiai iškloti įmantriais medžio dirbiniais, dengtais aukso lapais. Raštuotas ir įmantrias raižytas detales vaizduoja ornamentai gėlių, vynuogių, angelų, gyvūnų ir paukščių pavidalu. Bažnyčios perlas – Jėzaus Kristaus giminės medis, pagamintas iš įvairiaspalvės medienos. Skulptūrinę kompoziciją sudaro dvylika Judo karalių figūrų. Ant medžio šakų išsidėsčiusią statulų grupę vainikuoja Madona su Kūdikiu. Rua do Infante D. Henrique 4000

Ponti de Don Luis I – Virš Douro upės pakibusi elegantiška metalo arka – vienas iš Porto miesto simbolių. Tai Dom Luis tiltas, kuris Douro upės krantus sujungė 1886 m. Tuo metu šio tilto arka, kurios ilgis yra 172 m, o aukštis 44,6 m. Dviejų pakopų konstrukcija paremta didinga plienine ažūrine arka. Arkinio tarpatramio ilgis daugiau nei 170 metrų. Architektūrinio paminklo projektas priklauso belgų inžinieriui T. Seyrigui, garsiojo G. Eifelio mokiniui. Tiltas pavadintas Portugalijos karaliaus Luiso I vardu.
Ponti de Don Luis I susideda iš apatinio lygio (automobiliams) ir viršutinio lygio (lengvojo geležinkelio). Abiejuose lygiuose yra pėsčiųjų takai, kurie suteikia keliautojams galimybę pamatyti visiškai įvairias ir nuostabias miesto panoramas. Iš 45 metrų aukščio atsiveria vaizdingas vaizdas į senovinės architektūros ansamblį, Doros upės įlanką, spalvingus rajonus, krantines, uolėtus šlaitus ir šiaurinės Portugalijos sostinės pakraščius. Žemutinė tilto pakopa jungia Ribeiros rajoną su Vila Nova de Gaia miestelio vyno sandėliais. 41° 8’23.85″N, 8° 36’34.01″W

Pačiame Portugalijos „šiaurinės sostinės“ centre yra Sao Bento geležinkelio stotis. Istorinis pastatas su mansardiniu stogu ir gausiai dekoruotu akmeniniu fasadu pagrįstai laikomas vienu išraiškingiausių miesto įžymybių. Pirmasis būsimo stoties pastato akmuo buvo padėtas XIX amžiaus pabaigoje apgriuvusio ir apleisto São Bento de Ave Maria vienuolyno vietoje. Už įėjimo į pastatą durų atsiveria nuostabus interjeras, sužavintis daugybę turistų. Vestibiulio sienos išklotos garsiuoju portugališku azulejo. Originalios keraminės plytelės sukuria vaizdingus mėlynos ir baltos spalvos paveikslus, vaizduoja svarbiausius istorinius Portugalijos raidos epizodus, šalies peizažus, mūšio scenas, karalių, jūreivių ir riterių žygdarbius, valstiečių gyvenimą ir gyvenimą. amatininkai. Aukštos lubos su tinku, marmurinės grindys ir dideli vitražai puikiai papildo kambario atmosferą. Praça Almeida Garrett, 4000-069

Bolsa – tai neoklasikiniai XIX a. rūmai, pasižymintys pompastika ir esantys Porto mieste. Šiuose rūmuose kadaise buvo įsikūrusi Porto birža. Prabanga juntama ir rūmų viduje – ypač išpuoštas yra arabiškasis kambarys, primenantis Granados Alhambros rūmus. Rua Ferreira Borges, Porto 4050-253

Prie Porto prisišliejusiame Vila Nova de Gaia mieste įsikūrę apie pusšimtį portveino gamybos bendrovių. Dauguma jų ne tik gamina vyną, bet ir siūlo susipažinti su jo gamybos procesu. Ir, žinoma, paragauti.

Avenida dos Aliados – tai pagrindinė Porto gatvė, kurioje įsikūrusi miesto Rotušė.

Šis turgus visai netoli apartamentų, kuriuose gyvenome: Bolhao turgus yra vieta, kur galima pamatyti, kaip vietiniai žmonės perka ir parduoda savo produktus. Tai autentiška vieta, kurioje galite išbandyti vietinius produktus ir pamatyti vietinę kultūrą. R. Formosa 322, 4000-248 Porto

֍ Penkta diena. 2024 m. balandžio 16 d., trečiadienis 402 km. Nemiegam!!!!

Portas – Braga 60 km – Guimaraes – 25 km – Casal de Loivos 120 km – Pinhao 6 km – Monsanto 190 km. Nakvynė Monsanto GeoHotel Escola, centre, parkavimas nemokamas gatvėje, atvykti iki 23 val., pusryčiai įskaičiuoti 82 eur.

BRAGA Bom Jesus do Monte 10-19 val. kasdien, nemokama (41°33’10.1″N 8°22’52.1″W) reikia užkopti 582 laiptelius, laiko trukme apie 1 val., yra ir funikulierius, laiptų apačioje mašinų aikštelė, – portugalų šventovė Bragos mieste, trečiame pagal dydį, šiaurės Portugalijoje. Jos pavadinimas reiškia „Gerasis Jėzus ant kalno“. Šventovė yra lankoma vieta dėl jos paminklų, baroko laiptų, kylančių 116 metrų, bei kaip svarbi piligrimystės vietovė. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie ant kalno esančią koplyčią aptinkami 1373. Ši koplyčia – skirta Šventajam Kryžiui – buvo atstatyta 15 ir 16 amžiuose. 1629 pastatoma bažnyčia, skirta Bom Jesus, pasižymi šešiomis koplyčiomis, skirtomis Kristaus kančioms.

Į kalvos viršūnę galima užsikelti ir funikulieriumi, bet lipimas laiptais ir yra pats tas cinkelis. Į viršų vedančiuose nerealaus grožio laiptuose yra 17 aikštelių, dekoruotų simboliniais fontanais, alegorinėmis skulptūromis ir kitomis baroko stiliaus dekoracijomis, dedikuotomis katalikybei. laiptuose yra koplyčios, simbolizuojančios Jėzaus kelią iki nukryžiavimo. „Penkių pojūčių“ laiptuose stovi fontanai, kuriuose vanduo bėga iš skulptūrų ausų, akių, nosies ir burnos. „Trijų dorybių“ laiptuose stovi koplyčios ir fontanai, simbolizuojantys tikėjimą, viltį ir malonę. Užlipus aukščiau matome skulptūras tema Mozė gauna Dievo įsakymus, o viršuje – aštuonios biblinės figūros. Nors laiptų daug ir jie, atrodo, niekada nesibaigs, lipimas nėra sunkus. Visų pirma, nereikia skubėti, antra – apatiniai laiptai yra medžių pavėsyje, o fontanėliuose galima nusiplauti nuo veido prakaitą, na ir trečia – kai matai tokį grožį, tai apie nuovargį nėra net minties. Įspūdingiausia lipti aukščiau esančiais laiptais, vedančiais tiesiai į bažnyčią. Nepakartojama kelionė į kalvos viršūnę, ant kurios stūkso XVIII a. pastatyta neoklasikinė bažnyčia, harmoningai įsipaišanti į nuostabų šiaurinės Portugalijos. Bom Jesus šventovės dizainas, kurio barokinė kilmė pabrėžiama zigzago formos laiptais, padarė didelę įtaką daugeliui kitų vietovių Portugalijoje. Tradiciškai piligrimai kildavo laiptais ant kelių. Laiptų aikštelėse stovi skulptūros, dedikuotos katalikybei, pavyzdžiui Jėzaus ir Marijos Magdalietės susitikimas.

GUIMARES. Šalies gyventojai Guimaraes laiko Portugalijos gimimo vieta, nes čia gimė ir pirmasis Portugalijos karalius Afonso Henriques, kuris buvo pakrikštytas šalia pilies esančioje bažnytėlėje Igreja de São Miguel do Castelo. Taip pat netoli Guimaraes 1146 m. vyko São Mamede mūšis, po kurio Portugalija įsitvirtino kaip nepriklausoma šalis, o pats miestas tapo vos gimusios šalies sostine. Tiesa, sostinė po 20 metų buvo perkelta į Coimbra, tačiau visvien Guimaraes gali didžiuotis tuo, kad kadaise buvo svarbiausiu šalies miestu. Pilis Castelo de Guimarães -(41°26’56.9″N 8°17’19.9″W) X a. ant kalvos Monte Largo pastatyta pilis buvo skirta apsaugoti gyventojus nuo pastovių vikingų ir musulmonų puldinėjimų. Šalia – Bragansos kunigaikščių rūmai Paço dos Duques de Bragança/Palace of the Dukes of Braganza (6 Eur už pilies ir rūmų lankymą).

Douros slėnis: Douro slėnis visoje Portugalijoje grožiu nusileidžia tik pietvakarinei vandenyno pakrantei (nuo Sagrešo iki Setubalio).

Sunkiai privažiuojama, bet tikrai labai graži vieta. Tik gal nesutikčiau, kad tai vienas įspūdingiausių vaizdų pasaulyje, na jau; prirašo visokių niekų; Douro upės slėnio apžvalgos aikštelė Casal de Loivos, (41°11’55.4″N 7°31’55.2″W) nuo kurios atsiveriantį vaizdą BBC pripažino vienu įspūdingiausių pasaulyje. Nuo aikštelės atsiveria toks nepakartojamas vaizdas, apsvaigina geriau už bet kokį portveiną. Nuo aikštelės matosi dvi upės: Douro ir Pinhao, kaimelis tokiu pačiu pavadinimu ir nuostabūs kalnai, išsidėstę tarp vingiuojančių upių. Na, ir, aišku, vynuogynai vyrauja visame šiame panoraminiame kraštovaizdyje. Iki šių vietų reikia važiuoti labai vingiuotais kalnų keliukais. Tai yra nepatogu ir ilgai užtrunka. Vynuogynų terasų apsuptyje mažas kaimelis Pinhao yra puiki vieta – 1937 m. pastatyta Pinhao traukinių stotį, kuri išpuošta baltai-mėlynais „azuležu“ su scenomis apie šiaurinės Portugalijos žmonių gyvenimą.

Labai smagus ir žavingas kaimukas, nepraleisti: MONSANTO. (40°02’24.0″N 7°06’51.0″W). Mažos, siauros gatvelės tingiai vinguriuoja į stataus kalno viršūnę. Jas ramsto nedidelės trobelės, įsispraudusios tarp milžiniškų akmens riedulių. Šie naudojami vietoj sienų, grindų ar net lubų daugelyje vietovėje sudygusių pastatų. Vienos trobos pūpso tiesiog ant jų, kitos – po jais, tad, sprendžiant iš vietomis tiesiog akmenyje styrančių ryškių durų ir nedidukių, mažus langus primenančių angų, tai kai kuriuose akmens gigantuose gyventojai būstus bus įsirengę netgi išgremžtuose jų viduriuose. Monsanto kaimas įsikūręs ant stačios, į 758 metrų aukštį iškilusios Monsanto kalvos. Tai istorinė Portugalijos žemė, kuri gali pasigirti gilia istorija ir iki šiol kruopščiai puoselėjamomis senomis ir gyvomis tradicijomis.

Pirmieji žmogaus pėdsakai vietovėje aptikti iš paleolitinių laikų. Nesvetimi Monsanto vietovei romėnų, taip pat arabų okupacijos pėdsakai. Portugalijos karalius Afonsas I (portugališkai taip pat vadinamas Afonso Henriques) 1165 metais atkovojo Monsantą iš maurų ir atidavė Templierių ordinui, kurie vietovėje atstatė sugriautą pilį ir ėmė plėsti gyvenvietę. XVII amžiaus viduryje, Ispanijos karaliaus Pilypo IV ministras – Luisas de Haro pabandė užkariauti Monsantą, tačiau jam to padaryti nepavyko. Panašią nesėkmę XVIII amžiuje pakartojo Napoleonas. Portugalų kariuomenė kaskart sutriuškindavo įsiveržėlius dar kalvos prieigose. Tačiau impozantiška Monsanto pilis buvo dalinai sugriauta XIX amžiuje, visiškai atsitiktinai sprogus sandėliukui su jame laikoma karine amunicija. Šios pilies griuvėsius ant Monsanto kalvos galima pamatyti net ir šiandien, o ją supantis kraštovaizdis yra tiesiog stulbinantis. Pilies apačioje, visu stačios kalvos šlaitu driekiasi vaizdingas Monsanto kaimas. 1938 metais jis buvo pripažintas „pačiu portugališkiausiu kaimu visoje Portugalijoje“ ir iki šių dienų laikosi įsikibęs šio titulo. Iš pirmo žvilgsnio, tarp gigantiškų granitinių riedulių įsispraudę ir turistus taip žavintys, namai galbūt visai neatrodo tinkami atstovauti bendrinio portugališko kaimo, mat, Portugalijos namai įprastai nėra susispraudę tarp riedulių. Tačiau šį pirmą įspūdį nulemia tik vietovės kraštovaizdžio savybės. Ant aukštos kalvos stovinčiam kaimui neliko nieko kito, kaip tik kurtis aplink įspūdingo dydžio riedulius. Ir nors Monsantas atrodo šiek tiek netradiciškai, tačiau yra išlaikęs unikalaus, seno, klasikinio portugališko kaimo žavesį. Tai lyg gyvas muziejus po atviru dangumi, kurio aplinka nekito ištisus šimtmečius ir kuriame vis dar gyvos senovinės tradicijos.

Sakoma, kad II a.pr.Kr. vietovės gyventojai atlaikė romėnų apgultį, trukusią septynerius metus. Monsanto yra vienas iš dvylikos oficialių Portugalijos istorinių kaimų, kurie ištisus amžius atliko strateginį vaidmenį ginant šalį nuo įvairiausių įsibrovėlių. Yra graži istorija apie tai, kaip Monsanto tvirtovė buvo laikoma apgultyje daugiau nei metus laiko. Tvirtovės gynėjams tebuvo likęs paskutinis maišas grūdų ir vienas veršiukas. Matydamas, kad kapituliacija yra tiesiog neišvengiama, Monsanto vadas priėmė sprendimą paskutinius grūdus sušerti veršiui, o maišą su likučiais išmetė už tvirtovės sienų. Kai maišas ištiško po kareivių kojomis, jie labai nustebo, kiek dar daug maisto atsargų turi kaimiečiai. Po šio veiksmo kareiviai nusprendė nebetęsti apgulties ir pasitraukė. Ši pergalė yra atkartojama kasmet pirmąjį gegužės sekmadienį, bet supaprastintu būdu. Šiam įvykiui atminti Monsanto kaime kasmet, gegužės 3 dieną, vyksta Kryžių festivalis. Tuomet į kaimą suplūsta daug svečių iš gretimų apylinkių ir užsienio. Festivalio metu, simboliškai paminint istorinį pasipriešinimą, Monsanto moterys neša į pilies viršų tipinę skudurinę lėlę, Portugalijoje žinomą Marafonos vardu ir gėlių žiedlapiais pripildytus molinius ąsočius. Vėliau, iš pilies, jie numetami žemyn.

֍ Šešta – septinta – aštunta dienos. 2024 m. balandžio 17 – 19 dienos ketvirtadienis-šeštadienis. 451 km nemiegam!!!!!

Monsanto – Evora 246 km – Albufeira 205 km. Nakvynė Albufeiroje Orada Appartamentos Turisticos 3 naktys be pusryčių, bet yra virtuvė, parkavimas nemokamas, netoli centro ir paplūdimio 203,40 eur.

Orada apartamentai – didžiulis ryškių, įvairių spalvų apartamentų kompleksas; šiaip labai gerai viskas tenai.

Evora man be įspūdžio: EVORA. Mašiną palikti prie senamiesčio sienos vartų. (38°34’00.6″N 7°54’29.1″W) Vienas gražiausių, UNESCO saugomų miestelių Portugalijoje, įkurtas romėnų. Prieš 500 metų buvo klestintis miestas, nes jame buvo įsikūrę karaliai. Šiandien veikia antras seniausias universitetas šalyje. Evoros akvedukas – XVI a. buvo vienas techniškai sudėtingiausių statybos projektų; juo buvo tiekiamas vanduo miestui iš artimiausio gėlo vandens šaltinio. R. do Cano 87, 7000-592

Nėjome, kaulų koplyčią matėme Čekijoje Kutna Horoje: Kaulų koplyčia Capela dos Ossos (4 Eur žmogui, į kainą įeina ir sakralinio meno muziejus), kuri yra labiausiai lankomas Evoros objektas. Koplyčios statybą XVII a. inicijavo trys Pranciškonų vienuoliai, kurių tikslas buvo perteikti žinią, kad žmogaus gyvenimas yra trumpas ir trapus. Apie tai byloja ir virš įėjimo į koplyčią besipuikuojantis užrašas „Mes, kaulai esantys čia, laukiame Jūsų atvykstančių kaulų“. O Čekijoje užrašyta: „Kas esate jūs, kadaise buvome mes. Kas esame mes, būsite jūs“ Sienos ir aštuonios koplyčios kolonos yra „dekoruotos“ 5 tūkst. žmonių kaulais ir kaukolėmis, o lubos išpieštos mirtį reprezentuojančiais simboliais. Vieta nuteikia niūriai ir slegiančiai. Bet toks ir buvo vienuolių tikslas. Suaugusių žmonių ir vaikų skeletai tik patvirtina, kad mirtis nesirenka, visi prieš ją lygūs. Praça 1º de Maio 4, 7000-650

Algarvė piečiausias Portugalijos regionas. Jos kraštovaizdis ir kultūra kiek skiriasi nuo likusios Portugalijos dalies. Dabar Algarvės regionas savo išvaizda primena Ispanijos ar Turkijos pakrantes. Regiono pakrantes skalauja Atlanto vandenynas, o puikūs paplūdimiai ir įlankos vilioja turistus. Nėra kuo stebėtis, kai čia saulė šviečia beveik visus metus, o vasarą jūros vanduo ypač šiltas! Algarvė pasižymi labai dideliu spalvingumu ir kerinčia gamta. Visur gausu žavingų figmedžių ir žydinčių apelsinmedžių. Regiono sostinė – Faro.

Aplankyti:

Visi paplūdimiai įspūdingi

Ponta da Piedade (37°04’54.4″N 8°40’10.8″W) (ten reikia nuplaukti) yra viena iš populiariausių lankytinų vietų Algarvėje, Portugalijoje. Šį uolėtą tašką su jūros stulpais, arkomis ir mažais, bet neįtikėtinai vaizdingais paplūdimiais galima tyrinėti tiek sausumoje, tiek valtimi. Nuo Praia Dona Ana iki Ponta da Piedade viršūnės driekiasi lentinių takų tinklas. Keliose vietose galima nueiti ilgais laiptais į paplūdimius ir grotas. Tai gražiausias Algarvės natūralios gamtos kampelis.

Falesia paplūdimys (37°05’11.7″N 8°10’05.9″W). Jis labai ilgas, tęsiasi kiek akys užmato. Pati pakrantės smėlio juosta gana siaura ir atsiremia į statų skardį, kurio atodangos tokios raudonos ir baltos spalvos. iš karto mintyse iškyla asociacijos su Marso kanjonais.

Alvor takas. Medinių lentelių takas, kuris driekiasi šalia esančio paplūdimio, jungia visus pagrindinius Alvor traukos centrus – jūros gėrybių restoranus, užkandines, barus. Tako pabaigoje galima atsigaivinti šaltu gėrimu. Puikiai tinka ramiems pasivaikščiojimams.

Nebuvome: Zoomarine – Visai netoli Albufeiros miesto, vienas populiariausių lankomų objektų visame Algarvės regione. Jį yra pamėgę ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Šiame parke vyksta įvairiausi delfinų pasirodymai, jūros liūtų šou, yra didelis akvariumas.

27 eur internetu, dirba kasdien 10.00-18.00 val. N125 KM 65, 8201-864 Guia

Praie de Benagil (37°05’16.1″N 8°25’35.5″W). Pliažas garsus ola (grotu) Algar de Benagil su milžiniškais skliautais ir apvalia anga į dangų. Esmė yra tame, kad į grotą galima patekti tik vandeniu, į jį reikia įplaukti. Kitokiu būdu ola nepasiekiama. Aišku, galima pro angą virve nusileisti į grotą, bet tai jau alpinistiniai reikalai. Iš Albufeiros be sustojimo plukdo ekskursijas iki šios uolos, plaukiant visas pakrančių grožis atsiskleidžia; apie 20 eur, lyg tai, bilietas.

Praia da Marinha išskirtinis simbolis yra iš vandens iškilusi M raidės formos arka Arco Natural.(37°05’24.4″N 8°24’45.6″W). Tai iš tiesų labai gražus pliažas, kuris patenka į šimtuką geriausių paplūdimių pasaulyje ir į dešimtuką – Europoje.

Smėlio figūrų paroda. EN125, Sítio dos Lombos 252-A 8400-395 Lagoa, N: 37º07’40” W: 08º25’35” Uždaryta sekmadienį ir pirmadienį, dirba 10.00-19.00 val, kaina 11,90 eur

Jau nuo 2003 – iųjų metų Algarvės regione vyksta tarptautinė smėlio paroda. Kiekvienais metais, nuo kovo iki spalio mėnesio, tūkstančiai tonų smėlio pavirsta įvairiomis skulptūromis, pastatais bei monumentais. 120 skulptūrų, 5 ha, 60 menininkų, nemokamas parkingas

Fado – tai portugalų dainos apie nelaimingą meilę, išdavystę, mirtį ir neviltį. Fado paprastai atlieka vyras arba moteris, o jiems pritaria du gitaristai, vienas grojantis portugališka, o antrasis – klasikine gitara, Portugval.alijoje vadinama viola. Fado atsirado Lisabonoje. Ji atkeliavo kartu su vergais iš Afrikos XIX a. Iš pradžių fado priklausė šokio žanrui, bet vėliau tapo baltųjų vargšų daina. Ne visi portugalai mėgsta šį žanrą, nes tradiciškai šios dainos buvo nukreiptos prieš išnaudotojus. Labiausiai suklestėjo diktatoriaus Salazaro laikais, 1926–1974 m.

Restoranas Cepa Velha, Rua Vasco da Gama | Areias de Sao Joao, Albufeira bet tik ketvietadieniais?

֍ 9 diena. 2024 m. balandžio 20 d. sekmadienis ?.

1 variantas. Albufeira – Sagrešas 86 km – Setubalis 293 km (autostrada) – Lisabona 50 km. Iš viso 428 km. 4,3 val Tai tolimesnis ir ilgesnis maršrutas, bet jis eina pakrante. Labai vaizdingas pats pakrantės kelias nuo Sagrešo iki Setubalio.

2 variantas. Albufeira – Setubalis 223 km – Lisabona 50 km. Iš viso 273 km. 2,5 val. Mokama autostrada

Nakvynė Lisabonoje America Diamonds hotel 119 eur su pusryčiais, parkuotis gatvėje, gali kainuoti apie 15 eur., registratūroje įsigijus kažkokį bilietą, parkingas bus su nuolaida.

Vasko da Gamos tiltas (port. Ponte Vasco da Gama) – tiltas kertantis Težo upę, ir sujungiantis šalies sostinę Lisaboną su Setubalio pusiasaliu. Tai ilgiausias tiltas Europoje; jis pastatytas 1998 m., siekiant sumažinti eismą, judantį per Balandžio 25-osios tiltą. Pavadintas garsaus portugalų keliautojo Vasko da Gamos garbei. Tai 7,2 km tiltas (įtraukiant ir viadukus ties įvažiavimu). Tiltą laiko 150 m aukščio cementiniai pilioriai, tarpatramių plotis siekia 420 m. Tiltu nutiestas greitkelis, iš viso turintis 6 eismo juostas, kuriomis galima judėti iki 120 km/h greičiu.

Ką veikti Lisabonoje:

1.Alfama kvartalas, esantis Lisabonoje, vilioja keliautojus alsuojančiomis senove, siauromis, akmenimis grįstomis gatvelėmis ir išlikusia architektūra – daugelio tautų palikimu. Čia vyrauja visiškai kitokia atmosfera – viešėdami Alfamoje pasijausite, lyg būtumėte atvykę į kadaise stovėjusį tradicinį Portugalijos kaimelį.

Lankydamiesi seniausiajame Lisabonoje kvartale būtinai pasivažinėkite funikulieriais, pasiklausykite nostalgiškų fado melodijų ir paragaukite gardžios kavos jaukioje kavinukėje. Stačios Alfamos gatvės nusėtos tradicinių amatų parduotuvėmis ir kavinėmis. Keleiviai grūdasi į istorinį 28 maršruto tramvajų, kuris vingiuoja per Alfamą, veždamas iki XI a. Šv. Jurgio pilies. Iš Gailestingumo regyklos terasos atsiveria miesto ir Težo upės vaizdai.

2.Praca do Comercio (Prekybos aikštė) yra didelė, į uostą nukreipta aikštė Lisabonoje ir yra viena didžiausių Portugalijoje, jos plotas yra 175 x 175 m, tai yra 30 600 m². Atsukta į Težo pietus, aikštė vis dar plačiai žinoma portugalų kalba kaip Terreiro do Paço. Apsilankę Prekybos aikštėje atkreipkite dėmesį į dvi kolonas, stovinčias marmurinių laiptų, vedančių į vandenį, gale. Kolonos ir laiptai kartu sukuria vadinamąją Kolonų krantinę (Cais das Colunas), t. y. oficiali ir elegantiška krantinė, paruošta, be kita ko, valčių ir laivų švartavimui, atvežantiems oficialius ir svarbius svečius į Lisaboną. 1957 m., kai lankėsi Portugalijoje, čia buvo Anglijos karalienė Elžbieta II. 38°42’25.6″N 9°08’10.5″W

3.Vienas įdomiausių Lisabonos miesto lankytinų objektų – Aguas Livres akvedukas yra įspūdingo dydžio inžinerinis statinys, kuris nuolat traukia turistus. Tai Lisabonos vandens sistemos dalis. Karališkuoju dekretu pastatytas 1731–1799 m. Águas Livres akvedukas buvo didžiulė vandens surinkimo ir transportavimo sistema gravitacijos būdu. Nuo 1910 m. laikomas nacionaliniu paminklu, išskirtiniu hidrauliniu darbu. Akvedukas tęsiasi į Lisabonos šiaurės vakarų pusę ir kerta Alcantara upę. Jį pavyko pastatyti tik dėl mokesčio, pavadinto „Real de Água“, kuriuo buvo apmokestinamos būtiniausios prekės, tokios kaip alyvuogių aliejus, vynas ir mėsa. 1755 m. žemės drebėjimą atlaikiusi sistema susideda iš: 14 km pagrindinė atkarpa, kuri prasideda ties Mãe de Água Velha Belas mieste ir baigiasi prie Mãe de Água das Amoreiras rezervuaro Lisabonoje; Kelios antrinės sekcijos, skirtos vandeniui gabenti iš maždaug 60 šaltinių; Penkios galerijos sostinėje įrengti apie 30 fontanų

4.28 tramvajus. Istorinis tramvajus 28 (iš tikrųjų 28E) yra tarptautinis Lisabonos simbolis. Šiandien beveik privaloma važiuoti geltonu tramvajumi iš medžio. Transporto priemonė sumaniai juda ankštomis miesto gatvėmis, o kai kur susidarė įspūdis, kad ji telpa centimetrais.
Senuosiuose, istoriniuose Lisabonos rajonuose gatvelės tikrai siauros, visur turistai, šen bei ten spaudžia automobiliai, o kartais kas nors netyčia pasistato, kuriam laikui stabdo tramvajų eismą. Be to, tramvajaus įveikiami šlaitai dažnai yra gana statūs ir važiavimas gali būti įdomus. 28 tramvajaus vairuotojas tikrai turi ką veikti. 28 tramvajaus maršrutas laikomas seniausiu ir ilgiausiu Lisabonos maršrutu, jis driekiasi per visą centrą, senuosius rajonus ir pro daugelį žymiausių miesto įžymybių. Kelionės maršrute trukmė apie 45 minutes, o bilietus galima nusipirkti pas vairuotoją arba bilietų kasoje. Šiuo maršrutu važiuoja tik seni mediniai vagonai, kurių modernizuota tik techninė dalis variklis ir stabdžiai – kitka atrodo kaip prieš šimtą metų. Maršrutas gal ir neatrodo ilgas, bet tramvajus juda gana lėtai ir dažnai sustoja. Be to, bilietus parduoda vairuotojas ir galiausiai paaiškėja, kad nuvažiuoti visą maršrutą nuo pradžios iki pabaigos užtrunka apie valandą.
Gražiausia ir įdomiausia maršruto dalis yra ta, kur tramvajus vos telpa už kampų ir beveik visiškai užpildo siaurą gatvelę. Tuo pat metu jis stačiai kopia į kalną ir ragina turistus nevaikščioti jo vėžėmis. Motorininkas kovoja su visomis šiomis negandomis ir lėtai, sunkiai, metras po metro nukreipia savo mašiną pažįstamu maršrutu! Taip, šios dalys tikrai įdomiausios. Galima iškišti ranką pro langą ir paliesti pastato sieną, kuri atrodė pasiekiama. Patys tramvajai mažyčiai, o sėdimų vietų skaičius tik 28. Tai vargu ar stebina. Jų dydžiai turi atsižvelgti į gatvių, kuriomis jie judės, siaurumą. Gražiausia maršruto dalis eina per rajonus Alfama, Mattock.

Neturint jokių kortelių, pirkti vienkartinį bilietą iš vairuotojo už 3 eurus. Gauni iš jo popierinę gėlę ir viskas. Galite eiti. Paprastas variantas nereikalauja jokio pasiruošimo (neskaitant grynųjų pinigų) ir yra pats brangiausias.

֍10 diena. 2024 m. balandžio 21 d. pirmadienis. Skrydis namo Lisabona – Vilnius, su persėdimu Rygoje 16.15 val – 23.59 val. Persėdimui Rygoje turime tik 40 min.

Dar iš ryto pažiūrime Lisabonoje ko nespėjome.

Teoriškai 1600 km ir 18 val kelyje, praktiškai bus daugiau.

Viešbučai 740 eur