11. Diena 08 03 pirmadienis Sveti stefan-Budva-Zabljak
Sveti Stefan miestelis su žavingu pusiasaliu, kuriame stūkso senamiestis, gaila, bet jis jau keli metai uždarytas, mat vyksta restauracijų darbai. Miestukas nedidukas, tat greit viską apšmirinėję, kaboke įsimetę į save po didžiulį omletą lekiam toliau.
Budva mūsų visai nesužavi, aplink pakrantę sustatyti kranai ir statybos pamažėl griauna gamtos grožį. Turistų tūkstančiai, gatvėse kamščiai, pajūrys nuklotas ležakais, tat mūsų komisija per ilgas diskusijas visgi nusprendžia trumpam pasimirkyt Adrijos jūroje ir šią sugadintą pakrantę palikt. Atsigaivinę turbūt kokioms 20 min. (lauke +36) minam link kalnų į Zabljak. Kelias gražus, kalnai kiek kitokie nei Graikijoj, kažkiek primena pernai Ispanijoj sudėliotus El Torcal. Pakeliui iš tetulytės pietums prisiperkam vynuogių ir nektarinų ir nepataikę į teisingą kelią link Zabljak, iki jo kapstomės kažkokiu šunkeliu. Keliukas labai siauras, net siauresnis už Albanijos „autostradinį“, žemyn pažiūrėt baisokoka, atitvarų nė kvapo, o nuriedėt visai nesinori. Vos nepridėjom į kelnes kai desertui prieš mus išdygo „betonomešalkė“, bet ir iš kur tokia išsitraukė! Nervukams kliuvo nemažas krūvis, turėjau mintį krapštytis lauk iš busiko, žūt dar nesinorėjo. Bet nebuvo kaip, tat teko sukandus dantis kažkaip sulaukt prasilenkimo proceso laimingos pabaigos. O vietinis betonomešalninkas tik moja ranka, ale varykit, vietos dar yra, biškelį pasitraukė į šoną ir jam ramu. Mum liko vos 1 metras nuo ratų iki nusiridenimo, bet ach, uch ir happy and! 

Zabljak turizmo centre mergaitės paklausiam kur galėtume likt keliom dienom, o ši net pasisiūlo mum parodyt nameliuką kažkur už 3 km nuo miestelio. Aišku ši trobelė kaip prie Molėtų plento, be jokio vaizdo, džiaugsmo visai nesuteikia, bet kaip čia drovuoliai lietuvaičiai pasakysim tokiai paslaugiai mergaitei „Ne“, tat nusprednžiam paimt tą izbuškę 1 nakčiai, o kitą dieną pasieškot kito namelio, su vaizdais į kalnus. Grįžę į infocentrą visgi susibalamutinam, kad tikrai ne prie dūšios mum tas namas ir gal visgi paieškom kito. Dar sutinkam dėdę, kuris kažko susiginčijo dėl mūsų su infomergaite. O pasirodo, jis turi savo kempingą ir namukų kažkur netoliese, kur kas geresnėj vietoj, nei mums buvo pasiūlyta. Tat mes supratom, kad jis ir kažkaip susijęs su šio miestelio turistine veika. Reiškias mergaitė greičiausiai mum pasiūlė kokios savo tetulytės namelį ir per mus išlindo yla iš maišo! Bais senis pikts ant jos buvo, net apsikriokė panelytė, tai mum nei šis nei tas, kažkaip pagailo josios..A diedas tik „paiimkit babkes ir varom pas mane prie kalnų ir ežero“! Tai mes nesmagiai pasijutę, nuleidę akis susigrąžinom piginus ir patraukėm seniui įkandin. A šis gan keistokas, su ilgu ploščium ir skrybėlioku, kiek panašus į manjaką, važinėja senoviniu kledaru iš kurio visais garsais pyšauja Wu tang clan, telefonas pas jį su kaukoliukais ir širdutėm, žodžiu smagus diedas, tikėkimės nepapjaus mūsų. Atsibeldžiam šunkeliais iki jo namo, kur mums stalčiai atsidaro, va čia tai vaizdai! Visiška ramybė. Galėsim ryte pro langus spoksot tiesiai į kalnus. Dėdės vardas pasirodo Mina Samsal, pavaišina mus savo gamybos slivovica, pakviečia vakare prisijungt prie laužo ir vakaruškės su gitarom, parodo kur mes gyvensim ir tonuso kreivė kaipmat pakyla aukštyn. (Nusprendžiam paimt namelį, visgi šaltoka kalnuos, o ir kaina vos keliais pinigais skirias nuo kempingo, tik 10 e už makaulę). Apsipatenkinę taip ir liekam, vakare balkone kaljanas, gardi vakarienė, alkogoliniai patiekalai ir labanaktis. Jei kas atsidursite šiam miestely, būtinai susiraskit Mina Samsal „MLINSKI POTOK“ kempingą, įspūdžiai ir geros emocijos garantuoti.
Info apie Zabljak, ir Durmitoro nacionalinį parką:

Šiandien numinta ~230 km.

12. Diena 08 04 antradienis Zabljak -Taros kanjonas
Šiandien miegot ilgai vėl netenka, nes iš vakaro infocentre buvom užsirezervavę Taros kanjono raftingą upe. (Raftingo kaina nuo ryto iki pietų, keletai valandų apie 20 km plaukimo 45 e + 5 eurai, jei imam pietus, turint daugiau laisvo laiko, noro ir aišku monetų, galima rinktis visos dienos ar kelių dienų raftingą, bet ir kaina aišku skirsis, nuo 60 iki 100 ir daugiau eurų žmogui).
Keliamės 7, apsipusryčiaujam ir beldžiamės kur mum reik. Prie tilto mus ir dar vieną prancūzą surenka į busiką ir nubogina iki starto. Gaunam visą reikalingą amuniciją ir valtininką, kuris sudėlioja mus pagal mūsų gabaritus į valtelą. Blizgančiom akim laukėm ekstrymo, bet kažin kokių didelių slenksčių nesutikom, o ir rugpjūtis-upė labai nusekus. Kažkiek sušlampam, pairkluojam upe, per skaidrų vandenį pažiopsom į upėtakius ir net nepastebim kaip atsiduriam prie finišo. Mus pasitinka upėj bešąlantis alutis, kuris norintiems atsieina po euriuką. Gardumėlis. Iš raftingo kažko įspūdingo tikrai nereik tikėtis, bet pramoga visai smagi. Smagiau būtų plaukt vasaros pradžioje, kai vanduo ne taip nusekęs. Po pasiplaukiojimo mus vėl sugrūda į džipą ir gerais šunkeliais, pradėjus perkūnaliui baladotis ir kibirais vandens pilstytis, parkratė iki užsakyto pietų stalo. Hm, net dabar seilė tįsta prisiminus tą gardų keptą upėtakį. Susidraugaujam su prancūzu Regiu, kurį parsivežam pas save, padarom tripą iki šalia esančio Juodojo ežero („crno jezero“ ir googlas duos gražių paveiksliukų). Keista kodėl jis juodas, vanduo tai žydras, mat kokia tais legenda už to slypi, tik neįsigilinom. Legenda legendom, ber va mūsų prancūzui legenda kaip mes galim gert vyną iš butelio.
Vakarop, fokusuodami sau po kojom šūdų pyragus, kad tik neįliptume (mat katvės čia ganos laisvai) nutipenam iki diedulio Minos kempingo, kur laužas sudėliotas kaip per jonines, chebrytė nusėdus aplink ugnį, kažkas išsitraukia gitarą, dainos, vynčikas, Minos slivovica tik sukas rateliu ir visiems smagu. Lietui pradėjus kapsėt ant pakaušių Mina pasikviečia visus pas save į trobą, kuri tikrai verta dėmesio: kambary ant sienos kabo kažkoks pelėsakalis, medžiojęs kadaise vištas, dar gali aptikt ragų ir kitų pintikliuškų. C2H5OH gerai pasidarbuoja: kalbos, angliškos, olandiškos, lenkiškos, čekiškos, lietuviškos ir visokios okios dainos liejasi laisvai, pažintys mezgasi ir emailų adresai pildo gretas.

Šiandien nuvingiuota~50 km. (nuo Žabljak iki Taros upės starto 22km)

13. Diena 08 05 trečiadienis Zabljak –Durmitoro nacionalinis parkas
Jei būtume žinoję, kad šiandien dangus apsidrums ir lis, tikrai būtume čia nelikę. Vis tik tikėjomės, kad jis prasiblaivys, bet be reikalo, ir šiluma kažkur su lietum nusiplovė, liko tik +12-14. O buvom suplanavę lipt į kalną, pasipliuškent ežere, išsinuomot dviračius ir patyrinėt apylinkes, nuotaikos baterijos pamažu senka, o ir sunkokoka po vakar. Visgi nusprendžiam troboj nekiurksot ir pasikinkę savo Vytulį braukiam pasiblaškyt, mažu ką įdomaus rasim. Plačiau panagrinėjam Durmitoro nacionalinį parką. Vaizdai įspūdingi, atsiveria kalnų platybės, rūkas ir patekimas į debesis sukuria keistą atmosferą, rodos čia kažkur kosmosas. (esant geram orui galima daug visokių trasų pasirinkt ir jas įveikt). Keliukas irgi įspūdingo siaurumo, adrenalino dozė vėl užtaisyta. Grįžę pačilinam ir dienos kaip nebūta.

(vėliau sužinom, kad šiam miestely iškrenta didžiausias Juodkalnijos kritulių kiekis, o ir Žabljak pavadinimas varliškas išduoda, kad čia gyvena labai daug varlių, kurioms patinka drėgmė, tikrai nemažai jų ten sutinkom).

Šiandien nubarankinta~40 km

14. Diena 08 06 ketvirtadienis Zabljak-Serbija-Vengrija-Slovakija

Vėl apniukusį orą susirikiuojam šmutkes ir traukiam namų link. Pro langus prabėga debesis gaminantis Taros kanjonas ir paskutiniai juodkalnietiški vingiai. Pro Bijelo Pole priartėjam prie Serbijos sienos. Vėl beldžiamės pas serbus. Kertam Brodarevo, Prijepolje, Nova Varoš, baisų mietsą Užice ir artėjam link Belgrado. Kelias iki SRB sostinės apgailėtinas, turbūt prilygtų lenkiškiems prieš 10 metų buvusiems. Laimim daug „furų“ ir didelį belenkokį eismą, tat mūsų ekipažas gerokai pasikankina, kol pasiekia Belgradą, o iš jo jau šokam į normalią autostradą ir spaudžiam gazą, kad atsigriebt už prarastą laiką. O planas šiandien pasiekt Slovakiją ir ten pernakvot grimzta kukurūzų laukuos. Pjaunant autostrada dar gaunam per kuprą stipraus lietaus, bet įsigazavus pavyksta nuo jo pabėgti.
Prie Serbijos-Vengrijos sienos dar prarandam beveik 3 val, bo labai lėtai vyko patikrinimai. Aplink vien tamsiaodžiai žmogeliukai, baltaskūrių vienas kitas, tame tarpe ir mes. Nuo plano atsisveikint su Kusturicos šalim gerai atsilikom. Tat ir kempingą, kuris “gardžiai kvepėjo” nežinia kieno kaksiais Slovakijoj pasiekėm tik 5.30 ryto. Džiugu, kad dar priėmė, nes miegas vertė iš kojų.

Šiandien nugazuota~1300 km

15. Diena 08 07 penktadienis Slovakija-Lenkija-Lietuva
Išmiegota kažkur Dubnica nad Vahom kampinge Slovakijoj, tik už 4 e galvai, matyt dėl to kvapo. Ech netraukia namai namučiai dar, tat nusprendžiam pasikelt keltuvais į Žemuosius Tatrus, paskutinį kart šioj kelionėj akis paganyt į kalnus. Gaila nieks neišdega, nes keltuvai dirba tik iki 16 val. Liekam it arbūzą kandę. Sukam atgal į autostradą. Pakeliui, Aukštųjų Tatrų fone prie ežero suniamnojam savo keliauninką karapūzą, kurį tąsėmės nuo Perdikos (GR). Niam niam. Užsukam į TESCO graužaties ilgai kelionei per kaimynus lenkučius ir adios kalnai!

16. Diena 08 08 šeštadienis
Rytas, rūkas, Lietuva, Alytus, Vilnius, Pašilaičiai, Centras, Užupis

Iki ryto nuriedėta ~1300 km
LIETUVA-LENKIJA-ČEKIJA-SLOVAKIJA-VENGRIJA-SERBIJA-MAKEDONIJA-GRAIKIJA-MAKEDONIJA-ALBANIJA-JUODKALNIJA-SERBIJA-VENGRIJA-SLOVAKIJA-LENKIJA-LIETUVA maršruto skaitliukų parodymai užrodė ~7350 km
2 žmonėms su auto nuoma, kuru ir visomis kt išlaidomis gavos apie 4200 lt

5 thoughts on “Balkanai. Juodkalnija. III dalis”
  1. Turėjo būti labai įspūdinga kelionė, bet, tenesupyksta autorius, skaitosi labai sunkiai ir dažnai tekstas pavirsta į atskirų teiginių, neturinčių tarp savęs jokio ryšio, kratinį. Plyginus su kelionių į Jordaniją aprašymais atrodo, kad rašė visai kitas žmogus. Nuotraukos labai gražios tik jų mažoka.

  2. Nuotraukų tikrai galėtų būti daugiau…
    Na, o man rašinys persiskaitė visai normaliai, jei ką 🙂

  3. Kol kas manęs ne itin traukia šios vietos, bet skaityti tikrai buvo įdomu.
    Tik nenorėčiau sutikti, kad Everestas – tai tik paukščiuko užsidėjimas. Paukščiuką uždėti galima, tarkim, prie Paryžiaus, bet prie Everesto – tikrai ne. Tai kalnas, kuriame žūsta daugiausia alpinistų, kuriame be galio atšiaurios oro sąlygos, o nuo aukščio išretėja deguonies sluoksnis ir darosi sunku kvėpuoti, t. t. Ar tai galima prilyginti tik paukščiukui?

  4. ar spalis populiariausias turistinis mėnuo? kaip oras? sako, kad Nepale labai pigu – ar tiesa? 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *