11 diena
Šios dienos dienotvarkė buvo suplanuota jau prieš gerą mėnesį, todėl klausimų, ką ir kada veiksim nekilo, todėl reikėtų sugrįžti truputį atgal.
Gegužės mėnesį, baigdamas planuoti atostogų maršrutą ir ieškodamas lankytinų vietų suradau, kad visai šalia Roses ilgai gyveno ir dirbo Salvadoras Dali (kas jis toks, manau, žino visi, o jeigu nežino, tai taip jiems ir reikia, tiksliau, jiems to ir nereikia), todėl ir jo namai, ir teatras-muziejus, ir pilis tiesiog ranka pasiekiami. Žinojau, kad visa tai yra kažkur prie Barselonos, bet, kad tik 20 km nuo mūsų laikinųjų namų, buvo maloni staigmena. Numanydamas, kad visur ten patekti nėra labai paprasta, o praleisti tokią progą būtų neatleistina, nutariau tiksliau “pasigooglinti”, ir labai gerai padariau, nes vienam iš lankytinų objektų, t.y. Dali namams Portlligat aplankyti reikalinga išankstinė rezervacija internetu su tiksliu ekskursijos laiku ir 8 eurų registracijos mokesčiu. Jokiais kitais būdais ten nepateksi, o bilietų vietoj nenusipirksi (mūsų atveju gal ir būtų pavykę dėl “nesezono” ir laisvų vietų, bet geriau nerizikuoti). Taigi, užsisakiau ekskursiją 3 asmenims 10.00 (įleidžia griežtai kas 10 minučių po 8 žmones). Į kitas dvi vietas išankstinė rezervacija būtina tik didelėms grupėms, bet vistiek patartiną pasitikslintį darbo laiką, nes yra visokiausių niuansų.
Taigi, šiandien diena paskirta Salvadorui Dali. Nuo Roses iki pirmojo lankytino objekto – Portlligat tik 19 km, bet, turint omeny, kad į ten tėra vienintelis kelias per kalnus ir tas pats neypač didelės reikšmės, be to atvykti reikia ne vėliau, kaip pusvalandis prieš ekskursijos laiką, todėl kėlėmės, atostogų matais, pakankamai anksti, 7.00. Greitai papusryčiavę ir susirinkę reikalingą inventoriu išvažiavome. Pirmiausiai užsipilti benzino. Prie įvažiavimo į Roses buvau matęs didelį Carefour prekybos centrą. Pagal nutylėjimą, jis turėtų turėti degalinę. Atvažiuojam, o ten vietoj degalinės savitarnos plovykla. Kitoj kelio pusėj matau degalinę, bet kelias su žalia skiriamąją juosta, neapsisuksi, važiuojam į užmiestį iki eilinio žiedo, sukamės ir atgal. Degalinėj benzinas truputį brangesnis negu prekybos centruose – 1,18 eur/l, bet negi dabar ieškosi, stoju piltis. Kažkodėl niekas nebėga. Kažkaip netyčia toptelėjo, kad, gal pirmiausiai susimokėti reikia, tik tada piltis (seniai tokio būdo nebemačiau). Nueinu į vidų, akurat. Neatsimenu, kokiais būdais išaiškinau sinjoritoms, ko ir kiek man reikia, bet mašiniuką pagirdžiau. Tada vėl atgal iki miesto, vėl atgal iki žiedo ir pagaliau GI-614 išvažiuojam į kalnus. Turbūt keistai pasirodžiau plicijos ekipažui, stovėjusiam prie žiedo: pusvalandžio bėgyje, ta pati mašina su užsieniniais numeriais tris kartus pravažiuoja pro tą pačią vietą, bet nieko, nesivijo. Pervažiavom alyvmedžių giraites, pradėjom kilti į kalnus. Kelias nebuvo labai status, bet gana siauras. Judėjimas nedidelis, bet, jei reikėtų lenkti, tai šansų be. Panoraminiai vaizdai, kaip ir visur kalnuose, stovėtum ir žiūrėtum, juolab, kad ir jūra patenka į akiratį, ir Roses kaip ant delno, bet pervažiuojam vieną kalną ir peizažas visiškai kitoks, jokios civilizacijos, tik kalnai ir tarpekliai, ir siaurutis keliukas tarp jų. Net vynuogių beveik nesimato, matyt sunku patekti ir transportuoti iš tokių vietų. Kaip dažniausiai būna, kelionėse klausomės vietinių radijo stočių, bet šitoj vietoj eteris visiškai susimaišė, už kiekvieno posūkio keitėsi ne tik stotis, bet ir jos kalba, tai ispaniškai, tai prancūziškai, makalynė visiška. TaRaska užsisvajojus tylėjo, o ir ką kalbėti, jeigu per visą kelią buvo tik vienas kelio atsišakojimas, vedantis Prancūzijos pusėn. Visdėlto laiko atsarga pasirodė šiek tiek perdidelė, nes už gero pusvalandžio pasiekėm Cadaques. Prieš tai reikėjo serpantinu nusileisti nuo kalno, o ir pats Cadaques miestelis išsidėstęs kalno šlaituose. Atsibudo taRaska ir pradėjo mus vesti siauromis ir kreivomis gatvelėmis, pastoviai siūlydama važiuoti prieš eismą, mat dauguma gatvelių vienpusės, ir tai visiškai suprantama, du automobiliai ten niekaip netilptų. Ir pagal žemėlapį, ir pagal taRaską jau kažkur čia. Dar viena šių metų kelionės įpatybė – adresai be namo numerio, tik gatvė. Todėl, kaip ir atvažiavom, ir kažkokią nemažą stovėjimo aikštelę radom, bet tokia nuojauta, kad ne čia. Važiuojam toliau, kol pagaliau randam nuorodą į Portlligat, skirtą pėstiesiems, galim stoti, bet aikštelės jokios nėra (tik vėliau sužinojau, kad reikėjo laikytis tos nuorodos ir būtume privažiavę beveik prie Dali namo durų). Paliekam mašiną kažkokioj vos ne statybų aikštelėje po nuskurusia akacija. Šalia didžiulė akmenų krūva, kiek toliau “miegantys” sunkvežimiai ir ekskavatorius. Tiesa, netoliese stovi dar kelios lengvosios, nors aiškiai ne turistinės, bet, tarsim, kad stovėti galima. Nors dar tik 9-ta valanda, bet saulė jau kepina, dangus ryškiai mėlynas, o pastatai ryškiai balti.
Leidžiamės maža stačia gatvele link Portlligat (taip iki šiol ir neišsiaiškinau, ar tai atskiras kaimas, ar Cadaques rajonas, ar tik šiaip vietos pavadinimas). Prieš akis atsiveria neaukšta akmenine tvorele aptverta alyvmedžių giraitė (o gal sodas), toliau, kažkokie balti, keistų formų pastatai ir prieplauka su žvejų valtelėmis. Visiška idilė, rojaus kampelis.
Nusileidžiam iki tų keistų pastatų iš kiemo pusės. Pasirodo, tai ir yra Salvadoro Dali namas-muziejus.
Žmonių dar nedaug. Iki pirmo įleidimo 9.30 dar 20 minučių. Mes einam 10.00, tai dar turim beveik valandą pasivaikščioti aplink, pasigrožėti vaizdais. Nueinu į kasą patvirtinti bilietų rezervacijos. Kasininkė pasiūlo pasikeiti laiką į ankstesnį – 9.40, nes yra vietų, bet griežtai be galimybės atsikeisti atgal. Sutinku, pakeičiam, sutaupom 20 min. Pasirodo, kad neveikia creditinių kortelių skaitytuvas, reiks mokėti grynais, kurių beveik neturiu, tenka traukti atsarginį 200 eurų banknotą. Grąžos, žinoma nėra. Kasininkė kažkur išeina, grįžta jau pasmulkinusi pinigus. Ateina jos kolegė ir įjungia creditinių skaitytuvą, pasirodo, laidą į rozetę įjungti reikėjo, bet mano banknotas jau iškeistas. Svarbiausia, kad viskas vyksta labai ramiai su šypsenom ir palydima juokais, visiškai jokio “neršto”. Pasirodo net ir nelabai kaip mokant kalbą (šiuo atveju, anglų) galima puikiausiai bendrauti ir juokauti su pirmą kartą matomu žmogumi. Apsibilietavę (suaugusiems 10 eurų, vaikams nuo 9 metų – 8 eurai) dar pasivaikštom aplink,
pavaikom katinus,
kurių ten galybė. Įleidžia pirmą partiją. Kaip ir reikia tikėtis, beveik visi japonai. Mes jau niekur toli nebeinam.
Tiesa gretimame name esančioje “tipo rūbinėje” reikia palikti visus daiktus. Į vidų leidžiama įsinešti tik fotoaparatus ir kameras, ir, kaip visur muziejuose, fotografuojant viduje paveikslus draudžiama naudoti blykstes.
Pagaliau sulaukėm savo eilės. Mūsų grupė nepilna, mes tryse ir dar prancūzų pora, ir tai yra labai gerai, nes galėsim laisviau vaikščioti ir viską apžiūrinėti, erdvės visur labai nedidelės ir labai daug visokių daiktų, kurie visi, išskyrus knygas ir paveikslus, yra orginalūs. Ekskursijos tvarka tokia. Namo visuje yra gidai. Kiekvienas gidas atsakingas už, vidutiniškai, dvi patalpas, po kurias vedžioja ir pasakoja keliomis kalbomis (mūsų atveju, anglų ir prancūzų). Aprodęs savo teritoriją, leidžia dar šiek tiek pasižvalgyti, o po to perduoda grupę kitam gidui, o pats gauna kitą. Ir taip po visą namą. Išėjus į išorinį ir vidinį kiemą, gidų nebėra, gali vaikščioti kur nori (kur galima) ir būti, kiek norį, todėl ten jau susikaupia daugiau žmonių. Dar reikėtų iškart pastebėti, kad namas pastatytas kalno šlaite, todėl visi kambariai skirtingame aukštyje, begalė laiptų ir laiptelių, visokių užkaborių,
slaptų praėjimų ir keistos formos koridorių
– nuostabus erdvinis labirintas.
Taigi, pirmiausiai patekome į prieškambarį,
kuriame tiesiai prieš duris stovi baltosios meškos iškamša, apkarstytą indėniškais karoliais, su ant peties kabančiu19 a pradžios šautuvu ir iškeltoje letenoje laikanti pintą švietuvą. Tokia savotiška kabykla pradžiai. Iš to galima spręsti, kad sutiksim begalę keisčiausių daiktų, kurių paskirtį, tikriausiai, žinojo tik šeimininkas. Mus pasitikęs berniukas iškart išsiaiškino, kokiomis kalbomis kalbėsime, pranešė radijo ryšiu toliau ir pradėjo pasakojimą. Svarbiausia, kad viską gaima buvo suprasti, todėl prisiklausėm daugybę įdomių dalykų. Visos ekskursijos neaprašinėsiu, tik paminėsiu keletą įdomesnių epizodų. Vienas iš labiausiai sužavėjusių dalykų buvo veidrodis,
pakabintas kampu į langą, kurio pagalba iš kito kambario –miegamojo,
esančio kokiais 3 m aukščiau, lovos, per paliktą didelę kiaurymę sienoje, galima stebėti iš jūros tekančią saulę (miegamajame taip pat buvo dideli langai, bet saulėtekio iš ten nesimatė). Gana sunku tai aprašyti, bet vaizdelis nerealus. Kitas įdomus dalykas buvo dirbtuvėse sukonstruota sistema, leidžianti tapyti milžiniškus paveikslus, nenaudojant jokių kopėčių ir stelažų.
Paprasčiausiai gryndyse buvo paliktas tarpas, ir apatinė paveikslo dalis nuleidžiama pro tą tarpą į rūsį. Dar viena įdomybė, tai Dali žmonos Galos poilsio kambarys: ovalinis kambarys su sferinėm lubom ir mistinėm akustinėm savybėm. Kambario viduryje yra taškas, kuriame stovint ir kalbant girdisi bet kurioje namo vietoje, bent taip gidas pasakojo, ir tikrai pabandžius ten pakalbėti, garsas labai keistas girdisi, o žingsnis į šalį, vėl viskas normalu. Dali šiame name gyveno nuo 1930 iki pat žmonos Galos mirties 1982 m (II WW metu buvo pabėgęs į JAV). Po to persikėlė į žmonai padovanotą pilį Pubol miestelyje (į ją mes jau nebevažiavome, būtų perdaug vienam kartui). Dar viena įpatybė, kad visus tuos “navarotus” (net nežinau, kaip pavadinti) Dali sugalvojo ir pasidarė pac (su “c” raide, kad stipriau būtų).
Išėjus iš namo prižiūrėtojai pirmiausiai nukreipė pasivaikščioti po išorinį kiemą- alyvmedžių giraitę, kur terasos su nuostabiais įlankos vaizdais, džiuliai balti kiaušiniai įvairiose vietose,
pavėsinė, kurioje pastoviai rodomi dokumentiniai filmai ir galiausiai – programos vinis – “Kristus iš šiukšlių”,
už kurią Vatikanas Dali atskyrė nuo bažnyčios (dėl šito teiginio nesu visiškai užtikrintas, lygtai skaičiau aprašyme, bet daugiau to fakto aptikti nepavyko, todėl labai atsiprašau, jeigu suklydau), bet, matyt, tam žmogui visiškai vienodai rodė, jis turėjo savo įsivaizdavimą apie pasaulį ir visą kitą. Po to perėjome į vidinį kiemą su baseinu, dekoracijom iš Pirelli padangų,
Michelin žmogeliuku, didžiulėmis medžiaginėmis anakondomis
ir panašiai, žodžiu, labai juokinga. Visa ta ekskursija užtruko apie valandą, bet įspūdžių tai liks visam gyvenimui. Vienas iš tų atvejų kai gauni žymiai daugiau, negu tikėjaisi.
Kitas šiandienos objektas – Dali teatras-muziejus esantis Figueres mieste, todėl tuo pačiu vieninteliu keliu grįžtam iki Roses, pravažiuojam pro šalį ir dar maždaug už 20 km pasiekiam Figueres. TaRaska šį kartą žino ir adresą, todėl drąsiai lendam į miesto centrą ir, žinoma, išskart stringam kamščiuose. Figueres nors ir nėra didmiestis, bet vistiek nepritaikytas dideliems mašinų srautams, be to dar ir šviesoforų begalybė, ir vienpusio eismo, ir šalutinių gatvių sankirtų su pagrindinėmis, kurios jau užsikimšusios, žodžiu, pilnas komplektas. Bet didžiam mūsų džiaugsmui, visas tas komplektas, papildytas dar ir pėsčiųjų miniomis (siesta prasideda – darbas baigėsi), kryptingai juda, todėl neužilgo pasiekiam ir savo kelionės tikslą. O čia jau kitas galvaskaudis, kur palikti mašiną. Aplink matosi nuorodos į požemines stovėjimo aikšteles, visai šalia yra daugiaaukštis garažas, bet arba vietų nėra, arba įvažiavimas kažkur iš kitos pusės, reikia ieškoti, o taRaska jau pilnu tempu rėkia :-esant galimybei, apsisukite; galimybės nesa, važiuojam toliau. Čia pirmą kartą mačiau parkingą, kur parašyta stovėjimo minutės kaina, kuri kas pusvalandį kinta (berods 0,08 eur/min, pradžiai), bet kažkaip nesusigundžiau, po to pradėsiu skaičiuoti minutes, o tai prie nieko gero neprives. Pavažiavus dar kokį 0,5 km, kaip ir išlindom iš centro, kažkoks naujesnis rajonas, toliau laukai, lygtai futbolo stadijonas mokyklinis ir didžiulė nemokama stovėjimo aikštelė (jeigu kas bandysit ieškoti, manau, kad į šiaurės-rytus nuo muziejaus, visai netoli). Žinoma, nes mes vieni tokie gudrūs, aikštelė pilna, bet vienai mašinai vietos visada atsiras, ir atsirado.
Saulė jau pačiam zenite, karšta nerealiai, bet neimam nieko, tik fotoaparatus, vistiek kuprinės neleis nešiotis po muziejų. Ateinam gana greitai,
Jau iš tolo matosi stiklinis kupolas,
raudona siena, nusėta “kakučiais”
(mes tuos daikus taip pavadinom, nes, kas ten yra iš tikrųjų vaizduojama, taip ir nesupratom) ir krūva didžiulių kiaušinių. Pagrindinės kasos kažkodėl nedirbo, tad nukreipė į kitas iš kiemo pusės.
Eilutė buvo, bet kokiai 10 minučių, ne ilgiau. Bilietai po 11 eurų suaugusiems ir 8 vaikams, bet į tą pačią kainą įeina ir Dali juvelyrikos paroda.
Galima į ją ir neiti, bilietai tada pigesni, bet manau, kad pasižiūrėti tikrai verta. Teatre-muziejuje užtrukome apie 3 valandas. Plačiau apie tai nerašysiu, nes to ką ten pamatai, aprašyti neįmanoma, todėl ir nesivarginsiu.
Tiesa orginalių paveikslų tikrai nėra daug, jie arba didžiausiose pasaulio meno galerijose, arba privačiose kolekcijose, bet ir be jų yra begalė įvairiausių orginalių dalykėlių.
Na šiai dienai kultūrinės programos užteks, laikas ir žemiškesniems dalykams
, juolab, kad maitinomės tik pusryčių metu. Iš miesto išvažiavom visiškai neužkiliudę centro, be jokių kamščių ir problemų. Pakeliui susiradom didelį supermarketą, kurį nutarėm ir aplankyti, nes maisto produktai jau ėjo į pabaigą., be to Ispanijoj dar nebuvom buvę tokioje įstaigoje. Tiesą pasakius, nuo Prancūzijos supermarketų mažai skiriasi gal tik vietoj didžiulio paštetų ir sūrių pasirinkimo Prancūzijoje, čia rūkyti ir vytinti kumpiai, bei įvairiausių jūros gyvių konservai, be to labai daug visokių nuolaidų ir akcijų. Dar viena keistenybė, visiškai nėra vyno tetrapakuose po 3 ir 5 litrus, kokį pirkdavau pernai Prancūzijoje, viskas buteliuose. Nors ir pigu, bet nesinori tuo stiklu apsikrauti, tai galų gale radau užkištą kažkokį vietinį naminį vyną 3-litriniame bambalyje (kaip ir reikėjo tikėtis, visai neblogą) Kainos irgi visiškai neišgąsdino, netgi, sakyčiau, nudžiugino. Žinoma, galima buvo pirkti jautieną po 70 eurų/kg, bet mes ir be jos galime apsieiti, o viskas, netgi truputį pigiau, negu pas mus, o kai kas ir smarkiai. Labai norėjau nusipirkti “cielą” vytintą kaiulės kumpį su kanopėle (į komplektą įeina ir peilis su galastuvu) už 39 eurus, bet nutariau pirkti lauktuvėms prieš važiuojant namo, kad negulėtų dar beveik savaitę. Vietoj to paragavimui prisipirkom to pačio kumpio, tik jau pjaustyto ir dar visokių marinuotų sraigių ir moliuskų, kuriuos pasekoje beveik viena surijo Emilija, aš gavau tik paragauti, o Inga apskritai išsigando tuos gyvius valgyti, nes jie valgomi į tave žiūri. Net ir dabar su pavydu prisimenu: koks rojus ten turėtų būti valgį gaminantiems žmonėms – tiek visko daug, taip įvairu ir viskas šviežia, nežiūrint dar, kad ir pigu. Kol aš rinkausi daržoves, mano sinjoritos žuvų skyriuje erzino gyvas geldeles, nes jas paėmus į ranką, jos sučepsi ir užsidaro, o didžiulis krabas vis bandė pabėgti nuo prekystalio.
Namo parsibeldėm tik apie 18.00, išalkę, pavargę, bet pilni įspūdžių, todėl visas vakaras praslinko begaminant pietus, degustuojant naują vyną ir alų. O po to prasidėjo futbolas, tai net iki jūros nenuslinkom.
12 diena
Kadangi vakar prie jūros nebuvom, tai šiandien teks atsigriebti – eisim pliažintis į jau minėtą rojau įlanką – Canyelles Petites.
Kiekvieną kartą važiuodamas į pajūrius prisižadu sau, kad jau rytais tai eisiu pabėgioti pakrante, eisiu maudytis, bet dažniausiai tai ir lieka pažadais, arba rįžto užtenka vienam kartui. Nors atsikeliu ir gana anksti, bet išgeriu patį skaniausią rytinį alaus butelį (šiandien niekur nevažiuosim) ir sėdu skaityti knygos, kol atsibus dar kas nors gyvas. Apie 10.00 pasirgirsta pirmieji gyvybės požymiai, laikas ruošti pusryčius. Pavalgę išsiruošiam prie jūros. Kadangi kelias jau žinomas, tai perdaug nestodami traukiam numatyta kryptimi, avalynė šį kartą irgi teisinga, todėl po gerų 45 min pasiekiam pliažą. Su kiekviena diena darosi vis šilčiau ir šilčiau, todėl ir žmonių prie jūros atitinkamai daugėja, bet vietos dar yra, todėl keletą valandų paskirsim padrybsojimui ir maudynėms. Jau trečius metus į pajūrius vežiojuosi nardymo kaukę ir lastus, bet paprastai tie dalykai ir lieka neišimti iš lagamino (nelabai koks iš manęs nardytojas, vis noriu pasimokyti, bet taip ir lieka tik norai), o plaukimo akinukus tai pasiėmiau. Nuplaukus šiek tiek toliau nuo kranto ir pasinėrus, nebūtinai labai giliai, galima stebėti daugybę žuvų, nuo visai mažyčių iki gero pusmetrio dydžio. Žinoma, jos visai nespalvotos ir nėra įpatingai gražios, bet vistiek įdomu, niekada nebuvau anksčiau to matęs. Kokiam lietuviškam žvejui tai skaudėtų širdį, kad negali sugauti visai panosėj plaukiojančių, bet man, kaip visiškai abejingam visoms žvejyboms, tik gražu ir tiek. Reikėtų dar paminėti, kad čia sutikom ir papildomus pliažo atributus: išilgai plažo vaikštantį gėrimų pardavėją su krepšeliu (matyt vietinis, bet nieks nieko nepirko), juodukus afro-ispanus, pardavinėjančius akinius nuo saulės (irgi nieks nepirko), rytietes merginas, siūliusias masažus (mačiau porą ponių “pasirašiusių” čia pat ant smėliuko). Dar vienas mums nelabai įprastas vaizdelis, tai topless senutės su stringais, matyt, vokietės. Nors neturiu toj vietoj visiškai jokių kompleksų, bet mano nuomonė tokiu atveju, jei jau kitų negerbia, tai bent iš savęs nesityčiotų, nes vaizdeliai labai jau neestetiški.
Popietinė dienotvarkės dalis jau tapo tradicine, pietų gaminimas, pietūs, siesta-knygos skaitymas palipsniui pereinantis į miegą, vakarinis pasivaikščiojimas su pasimaudymu arba be, alaus ar vyno degustacija, futbolas ir miegučio. Šitoj vietoj dar įterpsiu vieną pastebėjimą apie futbolą. Jau rašiau apie užrašus ant sienų, kad čia ne Ispanija, o Katalonija, taigi vieną vakarą susiruošėm žiūrėti varžybas (kadangi tvarkaraščio neturėjom, tai žiūrėjom tą, ką rodė), ogi nieko nerodo, kažkokia viktorina, dar paieškojom per kanalus, BarsaTV rodo kažkokias Barselonos FC rungtynes, o daugiau nieko nėra. Nutarėm, kad, turbūt, poilsio diena, o vėlai vakare paskambino sūnus iš Vilniaus ir klausė, ar matėm, kaip Ispanai laimėjo. Vat ir suprask po to, kodėl Katalonijoj nerodo Ispanijos rinktinės rungtynių (nematėm nė vienų).
O miegučio nepavyko. Jau eidami ryte netoli uosto matėm aptvertą pakrantės gabalą saugomą dviejų policininkų. Šalia stovėjo sunkvežimis su nupaišytais fejerverkais, o keli vyrukai nešiojo kažkokius vamzdelius. Kažkas bus, pagalvojom , o vėliau ir visai užmiršom. O buvo Joninės. Pernai važiuodami į Prancūziją buvom prisiskaitę apie didžiules šventes, o realybėje, net nepamatėm, kada ta diena buvo. Apie Ispanijoje švenčiamą Chuaną, tiesą sakant, nebuvom nieko girdėję, tai dabar išgirdom. Pasirodo, jau nuo ryto miestas ruošėsi fejerverkams, ką mes ir matėm, eidami pro šalį. Viskas prasidėjo tik nusileidus saulei. Pradžioje galvojom, kad sudalyvausim iš balkono, bet galų gale neištvėrėm ir išėjom į promenadą. Turbūt ten susirinko visas miestelis ir visi poilsiautojai, nes pasijautėm kaip troleibuse. Visos kavinės ir restoranėliai, kurie paprastai būdavo apytuščiai, dabar neturėjo laisvų vietų. Tas pats ir su palei visą promenadą besitęsiančiu suoliuku, kurį nusėdo šeimynos ir kompanijos su didžiuliais krepšiais ir dėžėmis maisto ir gėrimų. Netilpę įsitaisė tiesiai ant smėlio. Pilna įlanka priplaukė įvairiausio dydžio jachtų, katerių ir valtelių, ir visi gėrė rėkavo ir, žinoma, sprogdino. Mūsiškų Naujų metų šventimas, palyginus su Ispaniškom Joninėm mažame miestelyje, atrodytų, kaip ramybės valandos vaikų ligoninėj. Gal ne tiek daug šviesos ir spalvų, bet garso ir dūmų, tai jau taip. Net mažyčiai pypliai, atrodo, ką tik vaikščioti pradėję, ir tie su žiebtuvėliais ir mažom bombikėm, bet niekas nemeta jų praeiviam po kojom, ar kas dar geriau, ant galvos, kaip pas mus. Vaikams padėtos tuščios dėžės, ir jie jose sprogdina sau į sveikatą, ir atrakcija, ir saugu. Kitas gražus dalykas, kad, turbūt, keliasdešimt tūkstančių žmonių vienoj vietoj vartoja alkoholį, ir ne tik alų ar vyną, matėm ir labai nesilpnų gėrimų, ir visiškai nėra girtų. Pasitaikė tik keletą labai jau įšilusių senučių, bet ir tos jau, matyt, traukė į viešbutį. Visas tas šventimas baigėsi tik gerokai paryčiais. Jau po kažkelinto sapno, dar atsklisdavo pasivėlinusių sprogimų garsai.
13 diena
Jau po truputį eina į pabaigą mūsų Ispaniškos dienos. Kadangi jokios programos neturim, eisim pliažintis. Šį kartą nutarėm išbandyti tą nedidelį pliažiuką už uosto, bet tai bus, kai visi atsikelsim, o kol kas aš turiu kitą užduotį, reikia surasti centrinį turgų ir nupirkti šviežių bandelių (duonos tai čia nėra normalios) pusryčiams. Išeinu iš namų apie 7.00, įdomu , koks vaizdelis po vakarykštės šventės. O vaizdelis visiškai neblogas, kiemsargiai ir valytojai darbą, matyt, pradeda su saule, nes visas promenadas jau švarutėlis, kas išvis atrodė “misija neįmanoma” po vakarykščio, o pliažu važinėja toks sunkvežimis su šepečiais ir siurbliais apačioje, ir renka paskutines šiukšles. Žemėlapio pagalba, centrinį turgų radau gana greit, pasirodo, jis visiškai netoli,
bet dar pasirodo, kad šiandien nedarbo diena, ir jis dirbs tik nuo 8.00. Nebėda, visai šalia radau ir duonos parduotuvėlę, kur visų savo ispanų kalbos žinių pagalba nupirkau bagečių ir dar kažkokį vietinį ragaišį, tiesa, paskutinį, matyt, labai skanus bus. Visdėlto neatsisakiau pagundos patyrinėti ir turgų. Durys buvo atidarytos, todėl užėjau. Faktiškai niekas dar nedirbo: mėsinikai tvarkėsi mėsas, vaisininkai tampė dėžes, bet matėsi, kad čia yra visko, apsilankysim dar.
Mažasis uosto pliažiukas taip pat nenuvylė. Švaru, gelsvas smėlis, žydras skaidrus vanduo, raudonas gelbėtojas bokštelyje (jie buvo visur, kur tik galima normaliau prieiti prie vandens). Tiesa, čia kai kur toliau nuo kranto augo kažkokios žolės, bet dar smagiau buvo priplaukus stebėti žuvis, kurių ir čia netrūko. Dar keletas pastebėjimų iš pliažo gyvenimo. Šiaip jau visur skelbiama, kad Costa Bravos paplūdimius labai mėgsta vagys, bet ar čia nesezonas kaltas, ar vieta nuošali, bet stebėjom visiškai priešingą dalyką. Visai netoli nuo mūsų buvo įsitaisiusi didelė poilsiautojų kompanija, tiksliau, kokios trys jaunos mamos, pora močiučių ir krūva įvairaus amžiaus vaikų. Kažkiek pabuvusi visa ta kompanija išsiruošė namo, matyt pietauti ir mažųjų pokaičiui padėti, bet visus savo daiktus taip ir paliko ant smėlio, o grįžo tik po geros 1,5 h be mažųjų vaikų, ir vienos, budinčios, mamos. Ir kažkaip niekas nieko nevogė, net priėjęs niekas nebuvo. Gal čia tik išimtis, patvirtinanti taisyklę, bet jie tikrai nesisaugojo jokių vagių. Kitas, egzotiškas vaizdelis buvo diedulis su nardymo kauke ir dideliu peiliu prie šono. Matėm, kaip jis plaukiojo ir nardė pliažiuko pakraštyje, po to išlipo iš vandens su tinkliniu maišeliu (anksčiau jį vadindavom “avoska”) pilnu kriauklių, čia pat peiliu jas atidarinėjo ir valgė.
Pavakary, po visų siestos malonumų, nutarėm išeiti į miestą, pabaigti pirkti lauktuves ir suvenyrus
ir pataikėm į mugę. Vienam iš didesnių parkelių, žinoma, šalia promenado (giliau mieste, matyt, niekas nevyksta) atsirado scena, karuselė ir daug įvairaus dydžio kioskelių, kuriuose pardavinėjo įvairius vietinius skanėstus, meno dirbinius ir panašius dalykus, bet labai jau viskas turistams skirta pasirodė, tai visiškai nesudomino, juolab, kad tą patį gali nusipirkti bet kurioj parduotuvėj, tik dvigubai pigiau. Vienintelis tikrai gražus dalykas, tai kažkokios knygų leidyklos leidžiamos miniatiūrinės knygos. Labai, labai gražios, labai spalvotos ir neįsivaizduojamai mažos.
14 diena
Paskutinė diena, rytoj išvažiuojam. Paprastai tokia diena praeina besitvarkant, besiruošiant kelionei, prisimenant, ką dar reikėjo padaryti ar pamatyti. Taip ir dabar. Pirmiausiai reikia aplankyti turgų ir dar vieną, šalia esančią gėrimų parduotuvę. Nuo to ir pradedam. Turguj, kaip jau minėjau yra visko, bet mus pirmiausia domina tie dideli, vytinti, ir labai skanūs kumpiai. Viena bėda, kad jų tokia daugybė ir įvairovė, kad neina išsirinkti, todėl po didelių svarstymų ir dvejojimų visdėlto išsirinkom labiausia transporavimui tinkantį 3 kg kumpį su ištrauktu kaulu vaakuminiam įpakavime. Kad ir kaip norėjosi tos gauruotos kanopėlės, bet pagalvojom, kad namie nebus kur jos dėti, o pirkti specialų laikiklį už 35 eurus, kažkaip nesinorėjo. Taigi tas skanėstas kainavo po 8 eurus/kg, labai jau pigiai, kai pagalvoji (namie suvartojom per kokias 3 savaites ir labai gailėjomės, kad mažai parsivežėm). Dar pietums nusipirkom padaže troškintų kalmarų, ir tokių, keptų, degtuko dydžio žuvyčių, labai skanių, bet, kaip pasirodė, ir brangių.
Kitas etapas – gėrimų parduotuvė. Čia supratau, kodėl Ispanijoj beveik nėra vyno tetrapakų. Visas parduotuvės galas, dviem aukštais pristatytas kokio 1000 litrų vyno bačkų su pavadinimais ir kraneliais. Šalia konteineris su įvairaus tūrio naujais plastikiniais buteliais ir stalas su vienkartiniais stikliukais. Pirmiausiai piliesi ir ragauji, po to patikusio užsipili kiek reikia ir eini į kasą. Vynai ten buvo dviejų rūšių: vieni likeriniai, balti, rožiniai, raudoni nuo 15 iki 18 laipsnių po 3,98 euro/litras (tokių prisiragauti iki linksmumo labai greitas reikalas, o dauguma labai skanūs), kiti – sausi ir stalo vynai po 1,99 euro/litras. Tų bačkų bendrai koks 30, tai pasirinkimas didelis, be to yra ir butelinių šimtai rūšių nuo 1 euro iki kelių šimtų eurų už butelį, bet mane labiau domino tie iš bačkų, tai prisipyliau, keletą bambaliukų lauktuvėms. Be to toj pačioj parduotuvėj parduodama visokiausia galima užkanda, nuo kumpių ir sūrių, iki sausainių ir saldainių. Ten mačiau ir kumpelį už 399 eurus, įspūdingas toks mėsgaliukas. Mes gi prisipirkom visokiausių kanservuotų sraigiagyvių ir moliuskų, žmonėms gąsdinti.
Po pietų jau vyko tvarkymasis, tik aš vis nubėgdavau iki jūros išsimaudyti, nes darėsi nerealiai karšta. Dar reikia ir kažkokį maršrutą susiplanuoti, nes kol kas nežinom, nei kur važiuosim, nei kur nakvosim kitą naktį.
Kavagne 
Aruna 
pirmas
gražu… labai labai gražu… vaizdeliai puikūs…