Septyniolikta diena (San Francisko – Thousand Oaks)
Kad įvažiuotume į 1-ąjį kelią mums dar kartelį teko važiuoti per Bay Bridge tiltą. Tai lyg simbolinis atsisveikinimas, važiuojant ryte ir matant bundantį miestą.
Įvažiavus į 1-ąjį kelią iškart supranti dėl ko jis taip žavi tūkstančius keliautojų. Visų pirma atsivėręs nepakartojamas vaizdas į bekraštį Ramųjį vandenyną. Visų antra, pats kelias eina per gražų kraštovaizdį, su pakilimais į kalną ir staigiais nusileidimais. Pirmus 200 kilometrų kelias buvo vingiuotas. Važiavom palei pat skardį. Labai gražu žiūrėti kaip iš aukštai galingos bangos daužosi į uolas. Taip pat palei kelią yra išsimėtę bagalės didesnių ir mažesnių paplūdimių, kuriuose visi norintys gali atsigaivinti. Deja, mus vėl pavedė oras. Važiuojant palei pakrantę temperatūra neviršydavo 18-19 laipsnių, buvo apsiniaukę, todėl mes nesustojom pasipliuškenti nei viename iš jų.
Važiuodami matėme nemažai miestelių. Matant kai kuriuos aukštai ant skardžio pastatytus ir virš vandenyno pakibusius namus, apimdavo ganėtinai stiprus pavydo jausmas. Mes galėjom tik įsivaizduoti kaip gera yra pabusti kiekvieną rytą pažadintam bangų ošimo.
Pravažiavus pirmus 200 kilometrų vėliau kelias vingiavo jau ne taip arti vandenyno. Todėl likusį atstumą iki viešbučio pralėkėm niekur nestabtelėję. Netgi Santa Barbarą pravažiavom nesustodami. Įsikūrėm apie 30 kilometrų nuo Los Angelo. Taip pat tolokai nuo vandenyno, nes nuoma ten keliariopai brangesnė. Bet rytoj mes vėl žadam prie jo sugrįžti ir jeigu leis oras, jame išsimaudyti.
Nuvažiuota 640 kilometrų.
Aštuoniolikta diena (Los Angeles – Needles)
Iš pačio ryto vėl lėkėm prie vandenyno. O tiksliau link Malibu. Ir vėl gi galim tik pavydėti čia įsikūrusiems žmonėms. Nors geras oras vėl mūsų nelepino, bet net apsiniaukusią dieną tiek Malibu, tiek Long Beach, į kurį ir patraukėm, paliko neišdildomą įspūdį. Vaizdas panašus kaip ir prieš tai matytas vakar, tik kad dvarų, pilaičių, kotedžų ir namukų dar daugiau atsirado. Ir paplūdimiai tapo žymiai ilgesni, platesni.
Atvažiavę į Long Beach‘ą, iškart pasistatėm mašiną aikštelėje, griebėm rankšluosčius ir nuskubėjom į paplūdimį. Kad įsivaizduotumėte paplūdimio dydį, galite Palangos paplūdimį padidinti kokius keturis kartus. Vietos begalė, tik kad žmonių neperdaugiausiai, nes kaip ir minėjom, tą dieną oras buvo apsiniaukęs. Bet mes nekreipdami į tai dėmesio, nusirengėm ir šokom į vėsias bangas. Iš pat pradžių buvo pakankamai šalta, bet po kelių galynėjimosi su bangom minučių sušilom ir gerą pusvalandį iš vandens niekur nelipom. Bet mūsų laikas buvo kaip visada ribotas, todėl išlipę iš vandens judėjm link Hollywood‘o.
Pirmasis mūsų tikslas buvo aplankyti „žvaigždėtą‘‘ gatvę, kurioje yra per 2000 vardinių Hollywood‘o žvaigždžių. Duguma tų žmonių, kurie yra įamžinti jose jau yra visų užmiršti arba tiesiog nežinomi tokiems neišprusėliams kaip mes. Štai ir mums per tas 20 minučių, kurias praleidome joje, pavyko atrasti tik Franko Sinatros žvaigždę. Visos kitos „žvaigždutės‘‘ buvo mums nežinomos.
Antras tikslas buvo užvažiuoti ant Holywood kalvos ant kurios yra pastatytas žymusis užrašas. Ir šį tikslą įvykdėm, tik teko šiek tiek paprakaituoti kol atradom vingiuotą ir ilgą kelią link jo. Bet užtat sužinojom kur slepiasi visa Los Angelo grietinėlė. Tik spėjom dairytis į gražias vilas ir nuostabiai sutvarkytą jų aplinką. Užvažiavę prie viršūnės prisifotografavom salyginai netoli Hollywood užrašo. Šiaip labai norint galima pėstute užlipti iki pat užrašo, bet mūsų viešnagės metu nei vienas iš turistų nesiryžo rizikuoti kopti pakankamai stačiu šlaitu.
Užbaigdami savo apsilankymą Los Angele simboliškai pravažiavom pro Sunset gatvę ir Beverly Hills rajoną.
Pats Los Angelas mums labiausiai įsimins kaip saulėtas, pilnas palmių, bei beprotiško mašinų srauto, miestas. Nors neabejojame, kad jame yra daug gražių ir idomių vietų į kurias verta nueiti, bet turint tik ribotą laiką ir bandant ji apžiūrėti paskubomis, jis mums pasirodė pakankamai nobodus. Viskas jame yra per daug išpūsta, Hollywood‘as nespindi taip kaip yra reklamuojamas, HOLLYWOOD užrašas yra tik papraščiausios didelės raidės ant kalno, Beverly Hils‘as yra papraščiausias rajonas, kurį išpopuliarino serialas, Sunset gatvė yra gatvė kaip ir visos dideliuose miestuose – pilna parduotuvių. Bet paplūdimį turi nuostabų.
Pirmą kartą palikom didmiestį be jokio graužaties jausmo, kad pamatėm mažiau nei galėjom. Išvažiavę iš jo patraukėm legendinio Route66 kelio maršrutu. Juo žadam nuvažiuoti apie 1500 kilometrų.
Po nuvažiuotų kelių šimtų kilometrų apsistojome nedideliame Needles miestelyje, netoli Kalifornijos ir Arizonos sienos. Paliekame saulėtąją valstiją ir nuo rytojaus po truputį keliausim link rytų pakrantės. Link saulėtojo Majamio. Pakeliui stengsimės aplankyti kiek įmanoma daugiau įdomesnių vietų.
Nuvažiuota 580 kilometrų.
Devyniolikta diena (Needles – Albuquerque)
Needles miestelis, kuriame buvome apsistoję, kaip ir visa aplinka, dvelkia legendinio Route66 kelio dvasia. Gaila, kad tiek nedaug tėra išlikę autentiškų kelio atkarpų, bent jau ten kur mums teko važiuoti. Netgi keista, kodėl amerikiečiai, kurie taip mėgsta simboliškumą, nuardė šį kelią ir išbraukė jį iš žemėlapių. Juk jis buvo tapęs vienu iš Amerikos didybės simbolių. Milijonams žmonių visame pasaulyje šis kelias net iki šiol dar simbolizuoja laisvę. Laisvę keliauti ir būti laisviems.
Nors kelio nėra, bet visi miestai ir miesteliai pakeliui jo neužmiršo. Ar tai būtų senas išklypęs Route66 ženklas, ar plakatas parduotuvės vitrinoje, ar reklama pakelėje su jo simbolika. Visur daugiau ar mažiau tokiu būdu yra atiduodama pagarba šiam legendiniam keliui.
Gal tai tik paprasčiausia komercija ir bandymas pasipelnyti iš praeities, bet tai bent jau gerus jausmus paliekanti komercija. Nes tik tokiu būdu šis kelias ir jo legenda toliau gyvuos.
Pakeliui į Albuquerque miestą mūsų kelyje pasitaikė viena įdomesnių vietų. Tai meteorito krateris. Ilgai nesvarstę nutarėme į jį užvažiuoti. Išsukę iš kelio ir pavažiavę apie 10 kilometrų, pasiekėme patį kraterį. Ir nemaloniai nustebome, nes visa teritorija aplink kraterį yra užtverta tvora. Šalia pastatytas apžvalgos punktas, į kurį įėjimas vienam kainuoja net 15$. Norint pamatyti „didelę duobę‘‘ reikia už tai nemažai sumokėti. Nors ir įdomu būtų buvę pažiūrėti į vietą, kur kažkada nusileidęs meteoritas pasak legendos išnaikino dinozaurus, bet bilietų nepirkom. Apsisukom ir nuvažiavom savo keliais. Tokių kaip mes buvo nemažai, žmonės atvažiuoja, pamato kainą ir tuoj pat išvažiuoja. Likom suglumę. Suprantam kai už panašią kainą New York‘e tave nuplukdo prie Laisvės statulos, ar kai San Franciske pasiplaukioji po įlanką, bet už ką čia mokėti tokius pinigus likom nesupratę.
Taip ir nepamatę kraterio važiavom toliau. Užtat tą dieną užvažiavom į Petrified Forest. Suakmenėjusių medžių mišką. Tai nedidelis nacionalinis parkas įkurtas netoli Holbrook miestelio. Gan įdomu pamatyti kuo per milijonus metų gali pavirsti mediena. Atrodo lyg žiūrėtum ir čiupinėtum marmurą. Kiekvienas suakmenėjęs kelmas žavi vis kitokia forma ir spalvomis. Vėl gi dar kartelį įsitikinom nepaprastais gamtos sugebėjimais.
Atsižiūrėję suakmenėjusių medžių vėl keliavom toliau ir po kelių valandų be didesnių sunkumų pasiekėme Albuquerque miestą.
Nuvažiuota 900 kilometrų.
Dvidešimta diena (Albuquerque – Clovis)
Kaip ir kiekvieną rytą sunkiai atsikėlę, pavalgėm kaip niekad skanius viešbučio pusryčius. Ir traukėm link White Sands. Žinojom, kad tai turi būti balto smėlio dykuma. Pasiekus vietą atrodė, kad aplink mus prasidėjo žiema. Tik termometras išdavė tiesą. Balto smėlio kopos atrodo stulbinančiai. Net gi kelias padengtas smėliu ir atrodo tarsi apsnigtas. Žinoma kaip visada lankant gražiausias vietas buvo apsiniaukę ir dangus grasino lietumi. Bet suspėjom palaipiot po vėjo supustytus balto smėlio kalnus ir nusifotografuoti, o mūsų rūbai atrodė ypač ryškūs baltų kopų ir tamsaus dangaus fone. Iš smėlio kyšantys žolės krūmeliai taip pat atrodė žaismingai.
Toliau patraukėme į ateivių miestelį Roswell. Šią vietą pasiekėme apie penktą valandą vakaro, todėl dauguma parduotuvėlių jau buvo uždarytos ir pats miestas atrodė apmiręs. Mašinų kelyje nemažai, bet pėsčiųjų beveik nebuvo. Aplankėm suvenyrų parduotuvę, įsigijom vieną magnetuką prie mūsų kolekcijos, dar pakeliui nusifotografavom prie kelių ateivių ir važiavom į savo viešbutį, esantį dar tolokai nuo Roswell‘o.
Kaip jau tapo įprasta mūsų kelionės metu, savo nakvynės vietą pasiekėm sutemus. Čia labai greitai temsta. O ir laikas vėl keičiasi važiuojant iš vakarų į rytus, todėl laikrodį vis sukiojam į priekį. Pasidėjom savo daiktus viešbutuke ir nusprendėm dar nuvažiuoti į prekybos centrą. Jau visai šalia posūkio į parduotuvę, pro akis praskriejo vaizdas kaip filme. Mašina su didele priekaba ir arkliais joje užšoko ant šaligatvio ir sustojo. Prieš tai kitas automobilis nepraleidęs šio vairuotojo sankryžoje trenkėsi į jo šoną. Sustojo. Pastovėjo porą sekundžių ir lyg niekur nieko nuvažiavo toliau. Mes jau užsidegus leidžiamai šviesoforo šviesai taip pat pasukom į prekybos centro aikštelę ir nusprendėm važiuoti paskui sprunkantį pikapą. Jis pastebėjęs, kad jį vejamės paspaudė gazo pedalą. Niekaip negalėjom jo pasivyti , kad nors jau pamatytumėm mašinos numerius. Priešais save pamatėm policijos švyturėlius ir jau apsidžiaugėm, kad tikrai jie pagaus tą mašiną. Pikapas tik prilėtino šalia pareigūno ir toliau nuskuodė. Mes kaip patrakę sustojom prie policininko ir mikčiodami vienas per kitą bandėm paaiškinti jam kas čia darosi. Jis pasakė mums, kad jam labai gaila, bet jis negali pajudėti iš vietos, nes čia neseniai įvyko kažkokia avarija ir jis turi čia budėti!!! Taip apmaudu pasidarė.
Mes jau nebesivijom pikapo, o grįžom prie prekybos centro sankryžos pažiūrėti ar žmonės ir arkliukai nesužeisti. Jiems viskas buvo gerai, šalia jų stovėjo dar viena šeima mačiusi avariją. Palaukėm kol neskubėdamas pasirodė kitas pareigūnas, visus apklausė ir pasukom savais keliais. Va čia tai tikras amerikietiškas gyvenimas ir nuotykiai. Pilni įspūdžių griuvom į lovą.
Nuvažiuota 860 kilometrų.
Dvidešimt pirma diena (Clovis – Shawnee)
Atsikėlę kaip niekad vėlai, papusryčiavom ir leidomės link Amarillo miesto. O tiksliau link šalia jo esančios Kadilakų rančos. Kurioje dešimt mašinų yra daug maž iki pusės įkastos į žemę.
Važiuojant link Amarillo mums teko kirsti Texas‘o ir New Mexic‘os valstijų sienas. Ir tik įvažiavus į Texas‘ą mus tiesiog pribloškė siaubinga smarvė. Mat šioje valstijoje yra auginamos karvės ir buivolai, todėl visur aplinkui buvo didžiulės fermos ir tūkstančiai šių gyvulių. Ir mūsų nelaimei jie nepasižymi maloniu kvapu. Ir net kondicionieriaus išjungimas nepadeda tuo labiau, kad buvo nežmoniškas karštis. Taigi iki pat Amarillo miesto teko kęsti tą baisią smarvę.
Į pačią rančą nėra jokių nuorodų. Ją atradom tik pastebėję šalikelėje nemažai sustojusių mašinų. Sustojom ir mes. Išlipę pajudėjom link kadilakų, nuėjus kelis metrus maloni amerikietė pasiūlė mums savo purškiamus dažus, kad galėtumėme palikti savo užrašus ant mašinų. Mes šią nedidelę dovanėlę iš jos beabejo priėmėm. Priėję prie kadilakų mes iškart puolėm gražinti juos savo dažais. Ištikrųjų sunku atpažinti mašinas ir vadinti jas kadilakais, nes jos padengtos labai storu dažų sluoksniu. Po 10 minučių intensyvaus darbo ant vienos iš mašinų palikom šiokį tokį priminimą apie save. Tik nežinia kiek ilgai jis ten išsilaikys, nes visi turistai atvažiuoja su purškiamais dažais rankose. Ir su nemažesniu entuziazmu negu mes paišo savo užrašus.
Štai taip įsiamžinę Kadilakų rančoje traukėm vėl į kelią, prieš tai nepamiršę savo turimų dažų padovanoti kitiems turistams.
Visą kelią nuo pat Amarillo iki Oklahoma City vėl teko važiuoti legendinio Route 66 kelio maršrutu. Tik šį kartą, bent jau šioje vietoje, legendinis kelias yra visiškai išsaugotas ir juo galima pasivažinėti. Atradome ir nedidele „Smartų rančą“. Bent jau mes ją taip pavadinome. Tai tokia vieta, kurioje lygiai taip pat kaip kadilakai, į žemę įkastos mažos mašinos panašios į Smartus. Ir išpaišytos ne ką mažiau.
Privažiavę Oklahomą City jau su visam šioje kelionėje atsisveikinome su Route 66 ir pasukome link nedidelio Shawnee miestelio.
Nuvažiuota 660 kilometrų.
Dvidešimt antra diena (Shawnee – Jackson)
Šiandien mūsų tikslas buvo nuvažiuoti kiek įmanoma didesnį atstumą. Nes visame tos dienos numatytame maršrute buvo tik viena dėmesio verta vieta. Tai Memphis. O tiksliau Greislandas, rokenrolo karaliaus Elvio Presley namai.
Iki Memphio mums reikėjo nuvažiuoti 700 kilometrų, bet labai pasistengę 3 valandą jau buvome ten. Greislendą radom greitai. Visur mirga marga Elvio plakatai, užrašai ir skamba jo dainos. Pačiame Greislende stovi du lėktuvai, kažkada priklausę rokenrolo karaliui. Taip pat yra įkurtas jam priklausiusių mašinų muziejus. Parduotuvėse suvenyrų su Elvio atvaizdu yra žymiai daugiau nei maisto ar kitų prekių. Tiesą sakant mes nesame pamišę jo gerbėjai, bet būnant Memphyje neaplankyti Greislendo būtų keista. Mūsų pažintis su šia vieta apsiribojo tik aplinkos apžiūrėjimu ir kelių foto padarymu, norintiems susipažinti plačiau yra siūlomi net keli turai. Pats pigiausias kainuoja 35$, o brangiausias net 90$. Per ilgai neužtrukę keliavom toliau ir iki dienos galo sugebėjom nuvažiuoti dar apie 300 kilometrų ir apsistojom Jackson miestelyje, taigi per visą dieną nuvažiavom net 1020 kilometrų. Ir savo tos dienos tikslą „nuvažiuoti kuo daugiau“ įvykdėm su kaupu.
Dvidešimt trečia diena (Jackson – Pensacola)
Šiandien mūsų laukė apsilankymas New Orleane. Net neprivažiavus jo prasidėjo įspūdingi vaizdai. Beveik visoje teritorijoje aplink miestą yra gausu upių, ežerų ir pelkių, todėl keliai yra iškelti aukštai virš jų. Važiuojant šiais keliais atrodo tarsi važiuotum labai ilgu tiltu, nes visur apačioje aplik yra vanduo ir pelkės. Namai, stovintys toje teritorijoje taip pat iškelti aukštai virš vandens. Taigi vaizdas gan įdomus, nes niekur anksčiau neteko matyti nieko panašaus.
Kai važiavome į New Orleaną šiektiek nuogastavom ar bus ten ką pamatyti, nes internete mirga marga straipsniai apie tai, kad miestas dar neatsigavęs po uragano Katrina. Bet dabar glim drąsiai paneigti tas nesamones. Nes savo akimis pamatėm, kad mieste gyvenimas verda. Beveik viskas kas buvo sugriauta jau yra atstatyta. Gatvės išpuoštos. Žmonės linksmi ir draugiški. Visur skamba džiazas ir bliuzas. Pilna turistų.
Žinoma kartais teko pamatyti pavienių užsilikusių uragano randų, bet bendras vaizdas tikrai geras. Pats miestas yra visiškai kitoks nei kiti prieš tai matyti miestai. Visų pirma į akis iškart krenta pastebimai gausesnė juodaodžių bendruomenė. Žymiai mažiau ispanakalbių nei kituose Amerikos miestuose. Kadangi dominuoja išeiviai iš Afrikos, tai ir pati aplinka atspindi jų kultūrą. Yra labai daug vudu salonų ir visas miestas pilnas įvairių su magija susijusių akcentų.
Praleidę apie porą valandų mieste, pasivaikščioję žymiosiomis Bourbone ir Chartres gatvėmis, važiavome toliau. Mūsų maršrutas driekėsi palei pat vandenyno pakrantę, todėl vėl turėjom galimybę grožėtis nuostabiais vaizdais.
Pagaliau pasiekėme Floridą. Nakvynei apsistojome Pensacola mieste.
Nuvažiuota 620 kilometrų.
Dvidešimt ketvirta diena (Pensacola – Orlando)
Šiandien mūsų laukė 7 valandų kelionė iki Orlando, vieno didesnių Floridos miestų. Bevažiuojant link jo, teko jau n-ajį kartą persukti laikrodžius, nes ir vėl pravažiavom laiko zonos ribą. Miestą pasiekėme be didesnių nuotykių, jei neskaičiuosim trumpo škvalo, kuris užklupo mus kelyje. Mums jis baigėsi gerai, ko negalime pasakyti apie keletą kitų, kurie savo tos dienos kelionę užbaigė griovyje. Tikėkimės, kad jiems viskas baigėsi laimingai.
Važiuojant Floridos keliais sužinjome, jog yra imami kelių mokesčiai. Mokesčių suma be abejo priklauso nuo to kiek toli važiuoji. Tame pačiame greitkelyje gali pasitaikyti net iki kelių mokėjimo punktų. Pinigus galima susimokėti vietoje, arba gali važiuoti toliau nemokėjęs ir vėliau tie pinigai bus nuskaičiuoti nuo mašiną išnuomojusios kompanijos sąskaitos, kuri vėliau juos nuskaičiuos ir nuo tavo sąskitos. Nors informacijos apie tai nėra daug, ir kol susivokėm kaip ir kur važiuoti per tuos punktus, mokėti ar ne, tai daug nervų turėjom.
Pačiame Orlande yra tikrai nemažai pramogų. Čia yra įsikūręs Disneyland‘as, vandens pramogų parkas su delfinariumu, keletas kitų teminių parkų ir didelis atrakcionų parkas. Taigi šiame mieste pramogų rasti gali tiek didelis tiek mažas. Miestas gražus, švarus, apželdintas palmėm. Bet daugiau ir nėra ką apie jį papasakoti. Bet tai nereiškia, kad jis neįdomus, tiesiog jis nebuvo įtrauktas į mūsų kelionės maršrutą.
Nuvažiuota 680 kilometrų.
Laukite tęsinio…
Kavagne 
Aruna 
pirmas