Kad šaltą ir tamsią žiemą būtų smagiau laukti pavasario, dar prieš Naujuosius su draugėmis nusiperkame lėktuvo bilietus gegužės pradžiai, panaudojant laisvą šventinę dieną. Kadangi kažkokių konkrečių planų kur skristi neturėjome, tai pasirinkome patogiausiai susidėliojusį norimoms dienoms skrydį į Bergamą. Italija mums tinka viskuo – architektūra, oru, maistu, žmonėmis, gamta…

Kadangi laiko turėjau daug, tai primečiau net kelis galimus kelionės variantus, tačiau nutarėme, kad protingiausia būtų apžiūrėti tai, kas arčiausia, o ne belstis iki kokios Genujos ar Bolonijos, kai nebuvę Veronoje. Taigi, užsisakome namą prie Veronos, automobilį ir laukiame pavasario. O man jis kažkodėl labai labai ilgai šliaužė… Matyt mano ,,kelionių liga“ progresuoja ir kitąmet tarp rudens ir pavasario reikės nors trumpalaikio ,,gydymo“ 🙂

Kadangi skrydis labai vėlyvas, tai užsisakome pirmai nakčiai viešbutį netoli oro uosto. Ir gerai padarėme, nes šį kartą automobilį gavome tik po kokių 2 valandų. Kol susigaudėme, kad mūsų nuomos kompanija įsikūrus Herz-e, prie jos jau buvo nusidriekusi gal 10 žmonių eilė, nors prie kitų buvo tuščia.

Viešbutis labai neblogas, gal 17 km nuo Bergamo oro uosto ir jei esate su mašina, tikrai patogu ten nakvoti, norint pakeliauti prie Komo ežero, nes ten nakvynė tikrai nepigi.

Kadangi atsigulėme labai vėlai, tai ryte sunkiai keliamės, juolab, kad girdime šniokščiant už lango lietų. Tačiau visgi atsikėlus ir atitraukus tamsias sunkias užuolaidas pamatome, kad šviečia saulė, o tas ,,lietus“ tai srauni upė, tekanti po mūsų langais.

Tai mus paskatina greičiau susiruošti ir neužilgo mes jau važiuojame vaizdingu kalnų apsuptu keliu į vieną iš gražiausių miestelių prie Komo ežero – Varenną. Kelyje daugybė ilgų tunelių, kuriuose gps nepagauna signalo, todėl jo komandos ir atstumai vėluoja. Taip, išmaniosios technikos suklaidintos, mes nespėjame pasukti į keliuką link Varennos, kuris yra iškart išlindus iš eilinio tunelio, todėl tenka suvažinėti bereikalingai apie 30 km, nes arčiau apsisukti jokios galimybės nebuvo. Taigi, važiuodami šiuo keliu sekite ženklus ir patys skaičiuokite atstumus, nes mes patikėjome, kad sukti reikės už kilometro, bet ,,jis“ tai užfiksavo dar prieš tunelį, o pranešė mums – iš jo išlindus.
Tačiau miestelis mums patiko, jis buvo vertas tų suvažinėtų kilometrų.

Ypač sėdint vienoje iš kavinių su nuostabiais vaizdais, geriant fantastišką kavą ir valgant paprastą, bet labai skanų itališką maistą.

Kadangi gegužės pradžia, tai nutariau, kad bus pats azalijų ir rododendrų žydėjimas, todėl pasirinkau aplankyti vieną iš nuostabių prie šio ežero esančių vilų – Villa Carlotta, kurioje ypač didelė šių augalų kolekcija. Perkame bilietą ir laiveliu plaukiame į kitą ežero krantą.

Automobiliu tai būtų labai toli ir ilgai, nors galima keltis ir su mašinomis. Tolstant nuo miestelio, iš vandens atsiveria graži Varennos panorama.

Pakeliui laivelis stabteli Bellagio miestelyje, kurį turint daugiau laiko taip pat būtumėm apžiūrėję.

Jau iš tolo šviečia rožiniai azalijų kupstai.

Perkame bilietus po 9 eur. ir kol nelyja, einame pasivaikščioti po sodus.

Labai gražu, tik kažkaip pasigendu rododendrų – vien azalijos.

Pasirodo, norint juos pamatyti, reikėjo pakelti akis aukštyn, nes jie čia didžiuliai kaip mūsų liepos – niekada neteko tokių aukštų matyti – tikriausiai jiems čia labai tinkamos sąlygos augti.

Apžiūrėję pačią vilą, pasigrožėję vaizdais per jos balkonus, plaukiame atgal, nes dar netrumpas kelias laukia iki Veronos, kur mūsų laukia užsakyto namo šeimininkai.

Užsakant vilą, nevisada būna aišku ar tas namas priklausys mums vienoms, ar kartu gyvena šeimininkai ir pan. Ir nors visada ilsintis norisi, kad jokie pašaliniai nesimaišytų, tačiau šį kartą šeimininkai gyvenantys antrame aukšte, mūsų visai netrikdė – buvo labai malonūs, rezervavo mums vakarienei taverną, kurioje jie patys mėgsta lankytis, porą kartų netgi pavaišino vynu.
Namas labai gražus, jo kambarius dekoravo pati šeimininkė – mums labai patiko, nors gyventi tokie miegamieji nelabai būtų patogūs, nes daug visokių nors ir mielų, bet vietą užimančių dekoro detalių. Kai kurie sprendimai labai pralinksmino, kaip pavyzdžiui restauruotos spintos išlūžęs kampas vietoj to, kad būtų užtaisytas, tai jame įkištas pliušinis peliukas, kuris tipo tą skylę ir išgraužė 🙂
Nakvynė šiame nuostabiame name mums kainavo po 23 eurus – jokio viešbučio už tiek nebūtumėm gavę.

Žinojome, kad sekančią dieną lis, todėl ryte neskubame, laukiame kol pagal prognozes apie pietus šiek tiek aprims. Apsiperkame maisto šalia esančiame supermarkete, nes vakar buvo gegužės 1 – oji ir beveik niekas nedirbo, papusryčiavome ir vis žiūrime į dangų, nes taip lyja, kad jokie lietsargiai neapsaugos.
Visgi lipame į mašiną ir važiuojame link Gardos ežero, kur netoli nuo jo šiaurinės dalies yra toks mažai žinomas, bet labai gražus mažytis viduramžių kaimelis – Ville del Monte . Visas tas grožis yra ant kalniuko, pasislėpęs už medžių ir vadinasi Canale di Tenno.

Ten vykste teminiai renginiai, įsikūrusios kelios meno kūrinių ekspozicijos, bet mes niekur nelindom, labai gera buvo ten tiesiog pasivaikščioti, labai patiko. Prie išlikusių grožybių derėjo ir šiuolaikinės puošmenos, gal užsilikusios nuo kokios šventės…

Tikrai verta aplankyti, nes nuo Gardos nutolęs tik 10 km į šiaurę.
Pakeliui dar užvažiuojame pažiūrėti uolos tarpeklyje įspūdingo krioklio – Caskata Varone. Kadangi jau taip ar taip šiandien lemta mums sušlapti, tai tuo pačiu pamirkom dar ir ten.

Nors nedaug ten to žiūrėjimo ir kainuoja 6 eur., tai jei pakeliui į Ville del Monte, ar netoliese esant, tai galima užsukti, bet specialiai jo aplankyti nevažiuočiau.

Dar turime laiko, todėl aplankome labai išgirtą, bet niekuo mus nesužavėjusį Limone sul Garda. Nors kelias nuo Riva del Garda iki jos labai gražus. Pašmirinėjome gatvelėmis ir tiek.

Kadangi pirkome jūros gėrybių, tai skubame namo, virti vakarienę.

Sekanti diena išaušta saulėta, šiandien vėl niekur neskubame, įjungę atostogų rėžimą, planuojame visą dieną praleisti Veronoje. Pirmiausia nusipirkę bilietus apžiūrima XII a. San Zeno Maggiore, kuri yra įmantriausia romaminė bažnyčia šiaurės Italijoje.

Pasivaikštome aplink jaukų vidinį kiemelį.

Tada paliekame mašiną prie arenos ir einame link man gražiausios Veronoje – Erbe aikštės.

Pakeliui pabandome prasibrauti iki Džiuljetos balkono, tačiau tik užmetę akį, spjauname į tą beprasmybę. Nežinau ar verta aprašinėti kas ten darosi, nes dauguma manau ten buvę ir viską matę savo akimis : šimtai žmonių su fotoaparatais susigrūdę mažytėje erdvėje, stengiasi pačiupinėti Džiuljetos skulptūrą, kažkas laukia eilėje užlipti į balkonėlį ir ten nusifotografuoti, su kramtoma guma klijuojami ant sienų meilės rašteliai, rašomi užrašai, kabinamos spynelės ir dar velniai žino kas – paauglių atrakcijos, pasidarė gėda, kad ten užsukom 🙂
Pasiekę gražuolę aikštę nutariame tiesiog pasivaikščioti, nesivaikant daugiau tų turistinių nesąmonių – vaikštinėjame siauromis gatvelėmis, grožimės tiltais.

Užsukame pavargę užkąsti, išgerti kavos, paragaujame šiame regione mėgstamo kokteilio Spritz kuris karštą dieną gerai atgaivina.

Labai nustebino populiarūs patiekalai su arkliena – kažkaip sunkiai įsivaizduoju kaip galima auginti tokius protingus gyvūnus mėsai.
Vakarieniaujame šeimininkų užsakytoje tavernoje. Maistas labai naminis, labai paprastas, labai skanus, tik vienas minusas – tai yra kompleksas iš dviejų karštų patiekalų. Kur jau mums suvalgyti šitiek. Pirmas – kelių rūšių makaronai, antras – mėsa su grybais, mocarela užkepti baklažanai, ar pan. Kas blogiausia, kad skanu ir palikti nieko nesinori, o pamačius nešiojamus desertus, suprantame, kad saldumynai jau nebetilps. Tačiau susikaupiame ir vieną Tiramisu bei Panna Cota, visgi paragaujame.
Apsunkę nuo maisto nutariame dar pasivaikščioti po naktinę Veroną ir pro šalį eidamos pamatome, kad vartai į Džiuljetos kiemelį jau uždaryti, viduje nė vieno žmogaus, todėl dabar vaizdas, nors ir per grotas, daug gražesnis, netgi šiek tiek paslaptingas. Tiek to, užskaitome 🙂

Išaušta šilta ir saulėta paskutinės mūsų kelionės diena ir mūsų laukia patys gražiausi šių atostogų vaizdai.
Keliamės anksti, nes daug visko norisi šiandien suspėti. Važiuojame į Veneciją ir statome mašiną visai dienai daugiaaukštėje stovėjimo aikštelėje. Šiaip taip išsiderime, kad duotų vietą žemiau negu 7 aukšte, nes užvažiavimas toks siauras, kad neteko tokio net matyti, ne tik važiuoti, o mūsų mašina ne tokia jau maža. Be to raktelius reikia palikti prižiūrėtojui, nes sugrūstos jos ten keliomis eilėmis.
Tada nusipirkę dienos bilietą už 18 eur., suteikiantį teisę plaukioti laiveliais ( vaporetto) , plaukiame į Burano salą.

Tai pati spalvingiausia lagūnos sala, kurioje nuo seno gyveno žvejai ir nėrėjos, todėl sala garsėjo savo nėriniais, kurie buvo tokie subtilūs, kad juos vadino ,,taškeliais ore“.

Dėl spalvingų namelių kalti buvo išgerti mėgę žvejai, kurie lyg netyčia, dar ir neatskirdavo savo namo nuo kaimynės ir pernakvodavo pas ją 🙂 Todėl namai buvo dažomi žvejų valčių spalva, kad ,,paklydėliai“ rastų namus.

Kaip ten buvo iš tikrųjų neaišku, bet salos grožis nerealus, užuolaidos, net skalbiniai, atrodo priderinti prie namo spalvų.

Saloje daug jūros gėrybių restoranėlių ir užkandinių, visur kvepia keptais kalmarais. Visą pusdienį mes ten pravaikštinėjome, pavalgėme žuvies ir išplaukėme į Murano salą.

Ši jau panaši į Veneciją ir garsi savo stiklo gaminiais.

XV – XVI a. Murano buvo pagrindinis stiklo gamybos centras Europoje. Šiandien dauguma turistų atvyksta vien dėl to – veikia stiklo muziejus, tačiau pasivaikščiojus salos gatvelėmis, kuriose įsikūrę daugybė stiklo dirbinių parduotuvėlių, jautiesi kaip aplankęs ne vieną dešimtį muziejaus salių.

Moterims ten tikras išbandymas, bet labai gražu. Pakėlus akis nuo vitrinų galima ir labai įdomių stiklo dirbinių pamatyti.

Net kava patiekiama tokiose stiklinėlėse.

Prie tokių desertų 🙂

Grįžtame į Veneciją visai vakare, bet nors ir neplanavome, nutariame visgi pasinaudoti dar galiojančiu vandens transporto bilietu ir nuplaukti didžiuoju kanalu iki San Marco aikštės. Seniai mes ten buvome, todėl ypač, kai eiti nebereikia, o pro šalį plaukia nuostabūs Venecijos vaizdai, saulėlydžio fone, labai džiaugėmės savo sprendimu, kad nepasidavėme nuovargiui ir nors trumpam, aplankėme šią unikalią vietą.

Venecija, kaip visada nuostabi, tiesa balandžius aikštėje pakeitė gyvai klasikinę muziką grojantys muzikantai, dėl ko ji dar žavesnė, nei kažkada.

Paskutinis rytas, skrydis apie 17 val., todėl dar turime laiko aplankyti Gardos ežero perlą – Sirmione. Mažas, gražus senamiestis su pilimi pusiasalyje, apsuptas ežero. Suvalgome ledų, nuperkame lauktuvių.

Nors laiko turėjome pakankamai, bet neplanuotas kamštis autostradoje, dėl užsidegusio vilkiko, kuro paieškos atiduodant automobilį, šiek tiek įvaro stresiuko ir gražina į realybę po atostogų relakso.
Kelionė buvo puiki, tik per trumpa 🙂

4 thoughts on “5 pavasario dienos šiaurės Italijoj”
  1. Dėkui. Tikiuosi, radę naudingų detalių susigundysit aplankyti tas šalis.

  2. Vaizdai grazus. Taciau nuosekliu „namu darbu” nepasidaret, kaip matau 🙂

    O del atsiskaitymo kortelem, tai negaliu sutikt- kaip tik kortelem atsiskaitant visada kursas geresnis, nei pirkti grynus ir moketi 🙂

  3. Tiksliai kelionės vis tiek niekas nekartoja 🙂 Labiau norisi pateikti bendrą vaizdą. O tai buvau prisiskaitęs, kad čigonai pakelėse ratus numauna.
    Korteles be reikalo naudoti kelionėse nepatartina. Dar Juodkalnijoje man geranoriškai vietiniai paaškino, kad tuose kraštuose gan populiaru turistui pakišti modifikuotą kortelių skaitytuva, kuris nukopina kortelę su PIN. O kai operacija patvirtinta PIN kodu, pavogtus pinigus atsiimti laabai sunku 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *