Turkija: ANTALIJOS REGIONE

Turkija 2016, liepa

Bilietus į Turkijos Gazipašą nusipirkom kaip tik tą rytmetį, kai Vilniuje studentai sugulė ant grindinio priešais vyriausybės langus.

Į mūsų ministrą pirmininką poną Butkevičių visada žiūrėjau ramiai pasitikėdamas, galvojau apie jį kaip apie taikų, romų ir nuosaikų. Tačiau studentų protesto dėka savo ankstesnes mintis į aukščiausias šalies personas pakeičiau. Klausydamasis vakaro žinių išgirdau, kaip gerbiamas ministras ir ponia Loreta Graužinienė šaipėsi iš sumaniusiųjų pakovot dėl savo ateities ir teisybės.

Nustebino Butkevičiaus ir Graužinienės arogancija ir užsispyręs tonas, atsieit, nieko jiems neatsitiks, tegul sau pasivolioja, išsiguli, negi dabar imsim ir vaikysim darbo kodekso nesuprantančius ir neskaičiusius jaunuolius. Tačiau man pasirodė, kad šitie studentai tą kodeksą ir skaitė, ir puikiai suprato. Visai neseniai, kitas seimo veikėjas – Eligijus Masiulis, taip pat per tą pačią respublikinę Lietuvos televiziją, durnijo Lietuvos žmones, galinčius tenkinti savo poreikius už pačius kukliausius atlyginimus. Na, pastarieji šito pono poelgiai rodo, kad jis už tokius menkus atlygius tikrai negyventų.

Ant grindinio įsikūrę studentai, paprasčiausia forma mums signalizuoja apie visiems žinomą tiesą - brangstantį gyvenimą. Jie protestuoja ir prieš per daug greitai išaugusias kainas, ir per mažus atlyginimus, tačiau jų protestą galima suvokti ir žymiai paprasčiau - jauni žmonės išdrįso sukilti prieš mūsų valdžią, sakydami jog ne vienu darbu gyvas žmogus, kad jis jau nėra nė budulis, nė vergas.
Mūsų šalį kasdien palieka jauni, nes negali įsigyti būtiniausių dalykų, nusipirkti būsto, išsiprausti pilnoje vandens vonioje, o svarbiausia – negali niekur prisibelsti iki teisybės. Valdžia su savo rinkėjais turėtų kalbėti ir kalbėtis, o ne bukai pamokslauti. Tikrai nesuvokiu, kas atsitinka su patekusiais į „baltuosius rūmus“, nesvarbu į kokius: savivaldybės ar parlamento. Nesuprantu, kaip mąsto mūsų valdininkai? Kas pakinta jų smegeninėse, kad vos atsisėdę į šiltąsias kėdes, jie nustoja bendrauti su žmonėmis, o paskui suįžūlėję pradeda juos pravardžiuoti „šušariniais“ ar „runkeliais“. Pastebėjau, kad patys didžiausi mūsų šalies sukčiai, ypač mėgsta kartoti žodį „demokratija“. Gi šnekėdami, galvoja tik apie savo klanus ir pasturgalius.
Žmonių kantrybę ir pinigus siurbia korupcija, šeimų interesai, nesibaigiantys valdininkų skandalai, melas, arogancija ir maustymas. Sovietinių ponų tradicijas ciniškai ištobulino pačio įvairiausio plauko naujosios Lietuvos perėjūnai. Kam šiandien rūpi įstatymų paisymas? Nebūsiu originalus sakydamas – retai kam.
Kol aš piktinausi mūsų „mieląja“ valdininkija, Vytas įnirtingai naršė savo planšetėje, o paskui pasakė:
- Viskas keistai banalu: tie patys baltamarškiniai turkai, tie patys pilvo šokiai, tie patys paplūdimiai, tie patys arbūzai, moliūgai ir diakritiniai ženklai. Pasižvalgius internete atrodo, kad per penkiolika metų Turkijoje niekas nepasikeitė.

Iš tiesų, šiandieninė turizmo infrastruktūra: reklamos, leidiniai, rekomendacijos – savyje turi daug grėsmingo ir gniuždančio. Jie užmuša įdomiausią pasiruošimo momentą – nežinią ir laukimą. „Šį kartą Turkijoje reikės pasiieškoti ko nors netikėto – baltosios magijos, o gal juodosios magijos, ir ko nors dar niekur neaprašyto turistiniuose skaitaluose ir reklamoj“- pagalvojau.

DĖKUI LIKIMUI, KAD LIETVOJE NĖRA NEI GYVAČIŲ, NEI SKORPIONŲ...

Didelė laimė, kad išvengėme Wizzair lėktuvų. Šitos kompanijos aš niekada nemėgau, o po paskutinės kelionės nuotykių mūsų sostinės oro uoste, mano nemeilė jai išaugo dešimteriopai. Su Smaall Planet airlines skridome pirmą kartą. Tikriausiai jau reikia priprasti, kad pigūs skrydžiai yra pigūs skrydžiai, ir į bet kokius šitų linijų aptarnaujančio personalo išsišokimus, žiūrėti kaip į privalomą programą.
Vilniaus oro uoste į įsodinimo aikštelę atėjome anksti. Lietuvaičiai, susiruošę ilgesnį ar trumpesnį laiką praleisti saulėtame krašte, nesužavėjo. Laukimo salėje buvo ir šiek tiek kitų tautybių atstovų, tačiau – akivaizdi mažuma. Visi keleiviai, gal dėl ankstyvo laiko, ar dar kokių nors kitų nesuprantamų priežasčių, buvo irzlūs ir nesmagūs, tarsi netikri. Stebėjome su Vytu vis naujus ir naujus veidus, ir priėjome išvados, kad skrendantieji kažkuo labai primena televizijos laidos „ 24 valandos“ dalyvius.
-Gal televizija užpirko lėktuvą savo laidų herojams, - pagalvojau. Tikrai kažkuo labai panašūs. Dar panašesni į šios laidos herojus jie tapo, kai į aikštelę įsiveržė tuzinas stipriai apgirtusių jaunų vyrų. Vienam jų aiškiai niežėjo rankos, du labai komplikuotai suvokė logišką savųjų poelgių seką. Aukščiausias vyras garsiai postringavo apie laisvę, ir kokius malonumus jam turi suteikti šitas žodis.
Pastebėjau, kad pas mus šiandien šnekėti apie laisvę labai madinga. Turiu pasakyti, kad aš labai sunkiai atlaikau tuos šnekalus, nes manau, kad laisvė, visų pirma yra gerai įsisąmoninta pareiga, prieš savo planetą, tėvynę ir šeimą. Teisę į gyvenimą ir laisvę turi kiekvienas mūsų nuostabios žemės gyventojas – mąstantis ir ne. Gyvenimu džiaugtis turėtume visi vienodai, nes visi privalome turėti vienodas teises į jį: žmonės ir žvėrys. Baisi buvo Černobylio katastrofa, tačiau dabar užkrėstose teritorijose pilna preževalskio arklių, rudųjų lokių, leopardų... Pasitraukus žmogui, daugiau teisių į gyvenimą ir laisves liko žvėrims.
Man regis, visi turėtume gyventi lygiomis teisėmis, net ropliai, voragyviai ir duobagyviai. Dėkui likimui, kad Lietuvoje nėra nei nuodingųjų gyvačių, nei skorpionų, anei liūdnai pagarsėjusių medūzų, užtat visas jų kraugeriškas funkcijas, dažnai nė kiek ne blogiau atliekame mes patys. Nepriklausomybės pradžioje naiviai galvojau, kad ateityje tapsime vienas kitam geresni ir atidesni, apsirikau visu šimtu pasisukimų – tapome nuodingesni.
Už mūsų nugaros atsistojo jauna pora, lyg tai meilužiai, lyg tai broliai. Vaikinas iš kitų skristi pasiruošusių personažų jokiais ypatingesniais bruožais neišsiskyrė, mergina vilkėjo vien trumpute striukele. Bent jau taip ji atrodė. Tarsi visus kitus drabužėlius būtų pamiršusi namuose. Striukė ir dvi ilgos kojos – nešaržuotas portrtetas.
Būgštavau, kad salone neįvyktų ko nors nemalonaus. Veltui. Stiuardesių išbartas įkaušęs jaunimas pritilo, orlaiviui dar nepakilus prie tualeto nusidriekė eilė. Į Antalijos regioną su savo vyru ir dviem paaugliais sūnumis skrido pažįstama klaipėdietė. Praeidama pro šalį man pašnibždėjo, kad Alanijoje ruošiasi išsinuomoti dviračius, ir kasdien važinėtis po kalnus. Turkijoje buvau kelis kartus, todėl smagiai pasijuokiau, įsivaizdavęs klaipėdiečių šeimyną, minančią dviratukas Tauro kalnuose. Tą pasivažinėjimą, tikriausiai, suplanavo „iššūkiams“ pasiruošusi moters galva, vyriškoji – nemirktelėjusi palaimino. Neabejoju, kad Turkijos kalnuose jie manė atrasiantys baltais punktyrais nubrūkšniuotus dviračių takus, panašius kaip Klaipėdoje...
Atsiimant bagažą stebėjome linksmą sceną. Ilgųjų kojų savininkė, atėjusi į bagažo skyrių, vis žiūrėjo ir žiūrėjo į besisukantį konvejerį ir niekaip negalėjo prisiminti, kaip atrodo jos lagaminas. Vaikinas ar brolis visokiais būdais skatino jos vaizduotę, vardijo atskiras lagamino dalis, tačiau jo pastangos buvo bevaisės. Mergina tik kartojo, kad jos lagaminas yra juodas. Pavargęs nuo pastangų suprasti, kaip vis tik atrodo kompanionės daiktas, nusivylęs mestelėjo:
- Pastovėsim, palauksim, kuris liks, tas bus gerai.
Važiuojant autobusu, mus pasitikusi moteris kalbėjo apie Turkiją, turkus, ekskursijų ir medicinos paslaugų kainas. Jeigu kam nors prireiktų Turkijos medikų pagalbos įsidėmėkit: gydytojo iškvietimas kainuoja 150 eurų, apžiūrėjimas – dar tiek pat, lašelinės pastatymas – dvigubai. Po šitos „reklamos“, autobuso gale kažkas garsiai sukaukė ir prisiekė nesirgti. Mūsų trijų žvaigždžių viešbutis buvo beveik pačiame miesto centre, prie uosto. Vytas, kaip visada viską ramiai apžiūrėjęs, pasakė:
-Hostelis. Tiktai nesuprantu, kaip hostelyje atsirado fenas ir baltos šlepetės. Juk panašaus profilio įstaigose tokių dalykų nebūna.
Kambaryje buvo du langai ir balkonas. Iš visų pusių mūsų naująją viešnagės vietą supo panašūs pastatai. Nė pro langus, nė iš balkono kažkokių įsidėmėtinų vaizdų pamatyti neteko. Įėjus į mūsiškį, ranka buvo beveik galima pasiekti kaimyninio namo atitinkamą architektūrinį išsikišimą, kuriame vakarais, baltoje kėdėje, sėdėdavo nepatrauklus užsienietis. Virš jo galvos gyveno panašaus amžiaus žmogystos, išvagotos venomis ir raukšlėmis. Žiūrint per kitą langą, vaizdas buvo identiškas, tiesa, pirmuosiuose namų aukštuose visur buvo nebrangios knaipės, o viename – kirpykla. Jauna vilnietė vakare pasakojo, kad į tas knaipes naktimis renkasi įtartinos ypatos, kurių vakarinis drabužis – vien tik kojinės. Daugiau apsirengimo elementų blausioje šviesoje ji neįžiūrėjusi.
Mūsų rajone, kaip ir visame regione, daugiausiai poilsiavo patys turkai. Turistų iš užsienio matėsi vienas kitas. Vieni išsigando sprogdinimų ir teroro aktų, vokiečiai neatvyksta dėl armėnų genocido nepripažinimo, rusai bijo Putino rūstybės. Antalijos regionas visai nepanašus į kažkada pažintą: triukšmingą, klegantį, besidžiaugiantį pirtimis, pilvo šokiais ir kvepiantį kaljanu.


VIRŠ ALANIJOS KALNŲ

Kai jau užsikabarojome į vieną virš Alanijos iškilusių kalnų, Vytas nusirengė savo marškinius ir išgręžė. Vanduo tekėjo srove. Aš nusivilkau saviškius ir padžioviau ant kažkokio spygliuoto medžio šakos. Gręžti pabijojau, kad pamatęs vandenį nepulčiau į paniką, jog jau esu per silpnas, per ligotas, kad man jau šiek tiek kenkia per daug dramatiškas karstymasis kalnais, ir kad su panašaus pobūdžio ekstremaliais pasivaikščiojimais reikia būti atsargesniam.
Atsisėdau pavėsyje. Cikados grojo pašėlusiai garsiai. Taip garsiai griežiant cikadas galima išgirst tik vienoje kitoje šalyje. Jaunos lietuvaitės viešbutyje klausinėjo, kas čia krūmuose ir brūzgynuose kelia tokį didelį triukšmą? Paaiškinom. Merginos buvo nustebę.
Iš viršaus žiūrint, Alanijos vaizdas man kažkuo primena Rio de Ženeirą. Trūksta tik kelių aukštyn į dangų šaunančių uolų, ir laiminančio Kristaus. Kleopatros paplūdimys yra panašus į Kapakabanos išlinkimą, o pliažo liniją atkartojantys namai primena Rio krantinę. Tačiau Rio krantinės ir paplūdimiai dieną ir naktį vos atlaiko poilsiautojų kiekį, tuo tarpu šiandieninės Alanijos pakrantės stebina erdvumu. Rusų propagandinė televizija, rodydama tuščius paplūdimių gultus, menkai perlenkia lazdą. Paplūdimiuose maža žmonių, pliažuose neužimta net viena dešimtoji poilsiautojams skirtų gultų.
Didžiąją šiandieninės Antalijos regiono kurortų poilsiautojų dalį sudaro patys turkai. Tie keli šimtai atskridusių lietuvių ir bulgarų, keli tūkstančiai lenkų, išsiskirsto po viešbučius, ir gatvėse ar parduotuvėse jų beveik nematyti. Turkai man pasirodė tokie pat paslaugūs ir mandagūs kaip ir prieš penkiolika metų. Gal tik šiek tiek irzlesni. Ir šiek tiek pasimetę, tarsi nesusitaikę su tokiais tuščiais paplūdimiais ir parduotuvėmis.
Tačiau vakarais skverai, gatvės, kavinės ir lauko tavernos vis tik atgyja. Žinoma, šiandien čia nėra tokio didelio žmonių kiekio ir žioplinėjančio turistų srauto, mažiau girdisi muzikos, neteko regėti nė vienos pilvo šokių atlikėjos. Prieš penkiolika metų beveik kiekvienoje gatvėje galėjai į jas pažiopsoti ir pakaitinti kraują. Tačiau šiandieninė Alanija man patinka labiau. Čia gali vaikštinėti nors kiaurą parą, nebijodamas, kad tave kas nors užkabins ar įžeis, na, o jeigu tave kas nors ir užkabins, tai tikrai tiktai su gerais ketinimais. Matyto tuzino girtų lietuvių Alanijoje nesutikome, naujos rusų ordos dar nesuspėjo atvykti, o visi kiti šito ir kitų miestų gatvėse sutikti žmonės buvo blaivūs.

PATS GRAŽIAUSIAS IR NAUDINGIAUSIAS PASTATAS

Turkijoje lankėmės ketvirtą kartą, jau esame susipažinę su Stambulu, keturiais senovės gražuoliais: Sidė, Aspendu, Perge, Kekovu, prabėgę Antaliją ir Marmarį. Kapadokijoje su savo senu bičiuliu Romu praleidome dvi šaunias ir tikrai įsimintinas dienas, ten teko išvysti taip gausiai nukrautą vakarienės stalą, kokio nemačiau niekur kitur visame pasaulyje.
Turkijoje turėjome ir patį dramatiškiausią ir nemaloniausią kelionių įvykį, čia, pasiplaukiojimo po upę metu, nuskendo mūsų teatro aktorė Edita. Tada visi labai stipriai pergyvenome, Editos kūnas geležiniame karste kartu su mumis sugrįžo į savo tėvynę, o apsukrūs mus aptarnavusios firmos atstovai iš mūsų nelaimės pasidarė sau gerą reklamą: atsieit, reikėjo pasirinkti mūsų kompaniją, ir viskas būtų buvę čiki čiki, ir atostogos būtų likę nesugadintos, ir mergina dar būtų gyvenusi šimtą metų.
Kai po trejeto vasarų mes vėl atskridome į Antaliją, tos pačios turistinės firmos darbuotojas, vos mums įlipus į autobusą, vėl pradėjo pasakoti mūsų Editos žūties versiją, turinčią atvykusius lietuvius atgrasinti nuo turkiškų ir užsienietiškų turizmo operatorių, ir pasirinkti būtent juos.
Turkija yra nuostabi šalis, su nepakartojama ir velniškai skirtinga gamta, puikiu oru ir karštomis jūromis. Poilsis Turkijoje, tai užsitęsusi šventė, pasipildymas jėgomis visiems metams. Keliautojai, kurie rašo apie čia nuobodžiai praleistą laisvalaikį ir įkyrią animaciją, patys yra nepataisomai irzlūs ir nuobodūs. Jeigu prieš išvažiuojant į Turkiją truputį paplanuoti savo norus ir troškimus, tai dviejų savaičių, ko gero, tikrai neužteks bent paviršutiniškam susipažinimui su šita šalimi. Gyvendamas tarybiniais laikais net įsivaizduoti negalėjau, kokie lobiai egzistuoja palyginti nelabai toli nuo mūsų nutolusioje šalyje.
Šį sykį apsistojome Alanijoje, ir jokių labai didelių išvykų neplanavome. Norėjosi bendravimo ir poilsio, bet kad mums su tuo poilsiavimu ne visada viskas gerai išeina. Nemokam mes tinginiauti, negalime kiauras dienas drybsoti prie baseino, nors tu ką. Vėl nukakome į Sidė, vėl aplankėm Aspendos. „Sidė – nedidelis kurortinis miestelis. Nuostabūs smėlio paplūdimiai, amfiteatro griuvėsiai, Apolono ir Atėnės šventovės, romėniškos pirtys, nekropolis, akvedukas ir daug daug kitų įdomių pastatų. Sidė yra miestas, tarsi sukurtas istorijos mėgėjams. Kurortas įkurtas be galo gražiame iškyšulyje, kurio krantus skalauja skaidrūs Viduržemio jūros vandenys. Sidė yra ne tik galimybė pasinerti į tolimos praeities atmosferą, bet ir pasimėgauti Rytų egzotika. Graikų ir romėnų architektūros stiliai, nekitę tūkstantmečius, suteikia Sidei neginčijamą koloritą. Gatvelių tankynė, įdomi augmenija, mediniai nameliai, mečetės į tolius nusidriekusios prekyviečių eilės“.