Na, o kandagi savo kompanijoje turime didžiąją gamtos ir gyvūnų mylėtoją – kaipgi be safario ir zoosodo.

Informacinis tinklapis:

http://www.parconaturaviva.it/en

Važiuoti netoli, parką radome nesunkiai, kelyje yra nuorodos. Safaris , tiesą sakant – nuvylė, gal todėl, kad tai – nebe pirmas lankytas safari. Gyvūnų jame nėra daug, jie – pakankamai toli, mašinos langų atsidaryti neleidžiama. Tačiau zoosodas – puikus. Didžiulė teritorija, daugybė gyvūnų, yra net kengūros 🙂 Yra ir Dino parkas išnykusių gyvūnų gerbėjams. Žinoma, Tenerifės zoo tikriausiai niekas neprilygs, bet bendras įspūdis mums patiko.

Drugelio baras:

Tikros ir dirbtinės žirafos:

Kita išvyka pradiniame variante buvo pakilimas nauju greitaeigiu keltuvu į Monte Baldo viršukalnę. Šis keltuvas kyla iš Malcesine miestuko, taigi, prieš tai galvota apžiūrėti ir jį. Informacija apie keltuvą:

http://360gardalife.com/en/cable-car-malcesine-monte-baldo

Visgi, kirbėjo ir tam tikros abejonės. Keltuvas talpina 80 asmenų – o kur garantija, kad per kitų galvas, pečius ką nors pamatysime, ypač vaikai? Internete perspėjama apie ilgas eiles – sezono metu laukti tenka ir apie pusantros valandos. O ir kaina keturių asmenų šeimai jau ženkli (suaugusiam – 20 eurų). Interneto aprašymuose radau alternatyvų variantą – ne tokį naują, ne tokį greitą, paprastą slidininkų keltuvą, kuris kelia į tą patį Monte Baldo, tik iš kitos jo pusės. Jei kam aktualu, tai štai jo koordinatės:

45.760651,10.878418 SP230, 38063 Avju, Trento, Italija.

Iki šio keltuvo veda keliai Strada Provinciale 208-230 ir Strada Provinciale 3 (važiuojama vienu, paskui įvažiuojama į kitą). Artėjant link tikslo atsiranda ir nuorodos „Funivia” (keltuvas).

Po neilgos diskusijos apsisprendžiame šio, paprastesnio ir nuošalesnio keltuvo naudai. Strada Provinciale – tai kalvotame reljefe besiraitantis serpnatinas, labiau gražus nei baisus, ne per siauras ir beveik visiškai tuščias (prasilenkėme tik su vieną atkarpą tvarkančiu traktoriuku).

O štai ir keltuviukas. Matosi, kiek iš viso mašinų ir kokios „eilės” 😀

Bilietas suaugusiam viso labo – 5 eurai. Dangus debesuojasi… Patys to neįtardami, kylam išbandyti naujos atrakcijos – pasivaikščiojimo debesyse 😉

Užkilę patenkinti einam pasižiūrėti įspūdingos ežero panoramos, bet ups – mes pernelyg aukštai, o dangus pernelyg apniukęs, kad kas nors matytųsi. Užėjus debesiui , matomumas tampa toks :

Viršuje yra takai pasivaikščiojimui. Iki naujojo Monte Baldo keltuvo – maždaug 3 km, gundėmės nueiti, bet pakliuvę į eilinio debesies spąstus, apsigalvojome.

Leidžiantis žemyn:

Orai itališka kaitra mūsų nelepino, o naktimis dažnai lijo, griaudėjo ir žaibavo. Bet šįsyk su oru išties nepasisekė – visą dieną lynojo. Nei pasivaikščiosi ilgiau, nei kadrą geresnį pagausi. Bet, negi sėdėsi kempinge namelyje – išsiruošėme į paskutinį maršrutą šalia Gardos ežero – vieną populiariausių miestukų Limone sul Garda, garsėjantį citrinų auginimu. Įdomus faktas tas, kad 1970 metais medicininių tyrimų dėka buvo išsiaiškinta, jog vietiniai šio miestuko gyventojai savo kraujyje turi apoproteino (lipoproteino), saugančio organizmą nuo visų aterosklerozės rūšių bei saugančio nuo infarktų, taigi, užtikrinančio ilgaamžiškumą.

Kelias veda ilgais tuneliais aplinkui ežerą, kai kurie jų labai tiktų siaubo filmams kurti…

Miestukas mielas ir žavus net per lietų.

Dvigalvis slibinas 🙂

Užsukame į Citrinų muziejų. Citrinos čia auginamos jau nuo XIIIa., o „”muziejus” – tai tuos laikus menantys sodeliai ir terasos su įvairiausiais citrinmedžiais bei jų vaisiais.

Visai netoli, pačiame ežero smaigalyje – kitas miestukas, Riva del Garda. Ir čia trumpam sustojam pasidairyti, nors lietus darosi vis įkyresnis.

Šis miestukas bent jau man nepasirodė kuo nors ypatingas ar vertas rimtesnės ekskursijos. Jame yra uostas įvairiems pasiplaukiojimams po Gardos ežerą.

Netoli Riva del Garda (maždaug už 6 km), Arco miestelyje (jau nebe prie ežero kranto) stūkso pilis, kurią mes tik pravažiavome – pilis aukštai ant kalno, reikėtų skirti bent pusdienį lipimui, o ir ne per lietų. Nuotrauka gavosi tik tokia :

Čia plačiau apie pilį ir miestuką:

http://www.italythisway.com/places/arco.php

ŠIaurės Italija, kaip žinia, gausi pilimis. Kur bevažiuosi, kokį maršrutą bepasirinksi – pilių pilaičių beveik ant kiekvieno kampo. Matyt, labiau patyrusį (Italijos) keliautoją tai šiek tiek ir atbukina, na o mes, pirmą kartą link tos pusės susiruošę, aikčiojome ir džiūgavome lyg maži vaikai. Kaip ten sakoma : ” Senatvė ateina tuomet, kai nustoji žavėtis”?
Dar kiek tolyn pavažiavus nuo Arco, ant Toblino ežeriuko kranto 🙂

Tiek ekskursijų ir vaizdų šalia Gardos ežero. Dar užsukame į San Felice del Benaco meistuką, netoli kurio yra mūsų kempingas. Jo pakrantė :

Kitą rytą susipakuojame ir traukiame link Adrijos pajūrio, pakeliui užsukdami į Veneciją. Kiek prisibijojau važiuoti į Veneciją sezono piko metu – esu buvusi čia rudenį, klaidžiojau tuščiom gatvelėm, pilnom rūko ir tylos…Nesinorėjo susigadinti įspūdžio. Bet Venecija – sūnaus „kelioninė” svajonė (kadangi mūsų finansai riboti ir tenka rinktis, vienuolikametis atsisakė „Gardalendo” pramogų parko , nes labai norėjo pamatyti Veneciją). Pasistatome mašiną pačioje brangiausioje (ir labai nepatogioje) parkavimo aikštelįje visoje Italijojje (iš mūsų, kaip iš „didesnių gabaritų” transporto, nulupo 28 eurus) ir ieškome vaporeto. Bilietas į vieną pusę kainuoja 7 eurai, atgal grįšime pėstute.
Vaporete pilna žmonių, per juos nelabai ir matosi, kur plauki ir kad apskritai – plauki. Išlipame prie San Marco aikštės ir…mane ištinka šokas nuo vaizdelio…

Keletas kadrų ir mažiau apgultų vietų..

Grįžimas atal pėstute GPS’o dėka pavyko sklandžiai, mano įspūdis – nenorėčiau sugrįžti čia vasarą, bet mielai paklajočiau nesezono metu. Ir, mamoms su žindomais kūdikiais patartina įsimesti sulankstomą kėdutę 😉

Ir, paskutinis taškas Italijoje – kempingas Adrijos pakrantėje netoli Chioggia miestuko. Šis:

http://www.campinginternazionale.net/

Kempingiukas paprastas, vienso žvaigždutės – rinkomės jį, nes čia namelį užsirezervavo mūsų kelionės draugai. Įsikuriame mašinoje, išskleidžaime markizę, pavėsinę, pasistatome pavėsinėje šaldytuviuką su iš anksto susipirktais „gėriais” (jogurtai, sultys, kiaušiniai, pienas, sviestas ir kt. ).
Pirmą naktį kyla baisi audra su žaibais ir perkūnija – net mašinoje miegoti tokiom sąlygom išties nėra jauku, neįsivaizduoju, kaip žmonės miega palapinėse. Kuriam laikui net buvo dingusi elektra visame kempinge, dingo visos šviesos ir t.t. Ryte randame daiktus, kurie buvo palikti pavėsinėje, sulytus kiauriai (vaiko vežimėlis, vaiko maniežas, maisto dėžė), o šaldytuvą – visiškai sugadintą žaibo.:( O dienomis karšta, be šaldytuvo – jau sudėtinga. Taigi, taip mus gyvenimas privertė maitintis kempingo restoranėlyje ir apsipirkinėti šalia esančioje maisto prekių parduotuvėlėje – laimei, joje produktai gerokai pigesni nei kempinge prie Gardos.

Labas rytas „viešbutyje” 😀

Be nebrangių maisto produktų ir netolimo atstumo iki Venecijos, daugiau kempingo privalumų nematau. Kempingas mažutis, pajūrio ruožas irgi – nedidukas, smėlio juosta – siaura. Jūra dumbluota, rytais tuos dumblius pravalo, bet lieka nelabai malonus kvapas. Žmonių pajūryje – daug. Rytais žadina muzika ir šūkiais a la pionierių stovykla per garsiakalbį; vakarais užmigti neleidžia traukianti į/iš restoranėlio publika. Vietos palapinėms/mašinoms/kemperiams man pasirodė nykokos, nei žolytės, nei krūmelio – plika žemė, ant kurios galima rasti dar ir svetimų paliktų šiukšlių. Labai džiaugiausi, kad turėjom maniežą mažiui – nes niekur kitur jo paleisti paropoti nebuvo įmanoma. Prie baseino nebuvo nė vieno gulto – jei nori, tieskis rankšluostį tiesiog ant pytelių.
Na, mums trims dienoms pailsėti prieš ilgą kelią namo jis tiko, bet nelabai įsivaizduoju, ką tokiame kempinge veikti mėnesį – o vokiečiai su savo kemperiais ir palapinėmis, lauko baldais, gėlių vazonais ir net kanarėlėmis, panašu, įsitaisę tikrai ne trumpesniam laikotarpiui.

Pliažas:

tai – pati tuščiausia jo vieta :

Baseinai:

Mūsų kaimynystė (tipiška: didelis kemperis, prie to kemperio pavėsinė, pre jos – dar viena pavėsinė, rezultate gaunasi jau beveik visas namas):

Nameliai (jų kaina – kiek virš 100 eur/para):

O taip turistavome mes, ekonominis variantas, ir net jis Italijoje nėra jau toks pigus :

Ech – nepasėdėjau pavėsinėje su knyga ir vyno taure, nepasėdėjau nei pajūryje – vis tie atostogų su kūdikiu ypatumai. Tamsų ir lipnų paplūdimio smėlį mažius labai noriai ragavo :D, , tad paleisti ant dekučio buvo perenlyg rizikinga.

Atgal važiuojam per Brno ir ten pernakvojam; antroji nakvynė – Varšuvoje. Čia dar spėjame nulėkti į Koperniko muziejaus planetariumą – pats muziejus jau uždarytas. (Atskirą kelionę specialiai dėl Koperniko mokslo muziejaus ir pačios Varšuvos pasiorganizavome kiek vėliau – turėdama laiko įkelsiu aprašymą, labai rekomenduoju ir mažiems, ir didesniems).

Muziejaus kieme randame visokių interaktyvių veiklų.

Tiek itališkų įspūdžių 🙂

2 thoughts on “Itališka mozaika, II dalis”
  1. Jo, Pedraza tai iš tikro itin fainai atrodo. Kaip tiesiai iš kokio vesterno nuleistas Meksikos pasienio miestas. Tik hombres su sombrero trūksta ir poros arklių, ir pilnas komplektas. Liuks.

  2. Ne vieną rožę kelionės pabaigoj užsidėjot.))) Reziume- mano akimis kelionės superinė – ir jūros bangų paskalautos, ir mažų miestelių burtai paleisti, ir valgymai .. mmmmm )))))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *