1 diena – antradienis
Išjudam neskubant, kai jau visi išsivažinėję į darbus. Vasara ledų metas, o ir diena pasitaikė pakankamai šilta, todėl stojam Giby kaimelyje ledų (kraunamų į vaflinį ragelį). Papietauti dar namuose nutarta Siedki “Chata Rybaka”. Mozūrija žuvies kraštas, todėl neįmanoma nepasinaudoti proga prisivalgyti žuvies. Mažuliukai sykai ir lynas, skanus vietinis limonadas. Lynas grietinėlės padaže ir dar su spirgučiais- laaabai sotus.
Prasideda ežerų, ežerėlių kraštas. Buvusiose jotvingių žemėse tarsi žaisdami slėpynių jie išsislapstę miškuose ir tarp kalvų. Prie Elko ežero visiškai neturistinis Elk miestas. Jotvingių kalba kažkada gyvenvietė buvo vadinama Lek vardu, kuris iš “we Lku” transformavosi į “w Elku”. Pavadinus Elku arba Luku nieko nesugadinsi. )) Pensionas “Fregata”, kur užsakyta nakvynė, prie pat ežero. Pasidėjus daiktus norisi lėkti apžiūrėti naujų vietų. Išeinam tik su raktu. Popietinės saulės prišildytas kambarys lieka su įjungtu kondicionierium (gauta kortelė lieka savo vietoj elektros tiekimui).
Visai šalia naujas apžvalgos bokštas. Užsikorus ant viršaus atsiveria Elko panoramos. Prisimenu Elką kaip nemalonų ir niūrų, apsilaupiusiais namais miestą. Dabar viskas priešingai. Renovuoti namai šviečia šiltomis spalvomis. Visi sutvarkyti pagal vieningą projektą ir žiūrisi labai harmoningai - nėra vienas šalia kito skirtingų spalvų, balkonų apdailų ir pan.
Aplink ežerą driekiasi pėsčiųjų ir dviratininkų promenada. Nutapojus iki pliažo kažkodėl kojos nuveda takeliu į kairę palei kažkokį sodą besidriekiančią tvorą. Vienoje vietoje varteliai atdari. Jau norim įeiti, tačiau matosi link jų su raktu skubantis dėdulė. Tačiau jis kviesdamas mosteli ranka – užeikit, ir sako, išeisit per centrinius vartus, dar yra laiko iki uždarymo. Patenkame į Ekologinio švietimo centro sodą. Japonų kampelis, močiutės darželis, seni medžiai ir t.t., lauke eksponuojami įvairūs senoviniai žemės ūkio padargai. Įleidęs dėdulis dar šį bei tą apie juos papasakoja. Ežero muziejuje akvariumai su žuvimis, vėžliukais ir gyvalazdėmis. Čia pravedamos įvairios edukacijos, tad kas moka lenkiškai, gali prisijungti.
Elkas kažkada didžiavosi pilimi. Deja, dabar likę tik neišvaizdūs griuvėsiai (kol kas niekas jų netvarko), todėl nutarta negaišti laiko. Promenadoje viena šalia kitos stūkso medinės istorinių Lenkijos valdovų skulptūros, o centre palei promenadą stovinčių namų pirmuose aukštuose daugybė kavinių. Sumanymas pavakarieniauti lenkiškais pierogie žlunga. Pierogie tai ne pyragai, o koldūnai su visokiausias įdarais. Pierogarnia prie promenados dirba tik iki 20 val. O buvusi centre, jau ir yra tik buvusi. Su viltim, kad gal kokia nenumatyta pierogarnia veikia toliau centre, nutapenam iki nedidelio, bet jaukaus Koperniko parko. Galima kartu įsiamžinti su Koperniku arba prie granito rutulių, vaizduojančių planetas.
Nieko neradus, tenka sugrįžti į ežero pakrantę. Vakare būtent čia renkasi miesto gyventojai. Dangus nusidažo ryškiomis vakaro spalvomis. Gražus vaizdas atsiveria iš “Jazz Club Papaja” balkonėlio. Pierogų jie irgi nebeturi, tad pasirinkimas krenta ant dvigubo vištienos šašlyko, alaus bokalo ir labai gardaus glotnučio (viskas 13 eur). Šašlykas TOBULAS. 
Lauke visiškai sutemsta, tačiau visa promenada aplink ežerą apšviesta. Vienoje vietoje graži idėja iškloti sienelę nuspalvintais akmenėliais.
Prisivaikščiojus tik viena mintis - minkšta lova. Tačiau norai norais, o realybė kitokia. Pensiono lauko durys uždarytos, visur tamsu, raktas nepadeda. Personalo nebėra, gali belst kiek nori. Gali ir parėkaut, bet vargu ar trečiam aukšte įsikūrę gyventojai supras kas čia ir ko rėkauja. Pasitrynus aplink duris atrodo, kad įėjimas vis tik su kortele, kuri sėkmingai liko šaldomam kambary. Skambinu numeriu, nurodytu ant durų - kažkodėl vis įsijungia robotas. Tada numeriu, nurodytu booking, kuriuo niekas neatsiliepia. Prisimenu, kad pensionas turi savo puslapį. Ten dar kitas numeris. Ir tuo niekas neatsako. Vyras sako, raktus nuo automobilio turim, jei ką nakvosim ten)) Kol kas už nakvynę nemokėta, tai nelabai ką prarasim)). Po kelių minučių perskambina iš paskutinio numerio. Pažada neužilgo atvažiuoti. Atvažiuoja gal savininkė ar direktorė (ne tos mergaitės, kur aptarnauja registratūroj). Klausia kodėl neturim su savim kortelės. Deja, niekas neinformavo (o, pasirodo, turėjo), kad įėjimas tik su kortele. Nes pvz. į kambarį gali įeiti ir su raktais, ir su kortele. Sulaukiam atsiprašymo, tačiau svarbiausia, kad galim griūt į minkštas lovas.
2 diena- trečiadienis
Ryte pažadina ulbantys balandžiai. Braižosi po stogą, gėrisi ežero platybėmis. Pusryčiai pensione geri. Viskas labai skanu. Tik gaila, kad ryte lyja ir nėra galimybės pusryčiauti terasoje. Bet kol neskubant papusryčiaujam, lietus baigiasi.
Lenkijos regioniniai keliai puikūs. Pravažiavus 1000 km Lenkijos keliais, tik viena atkarpa apie 30 km buvo palopyta ir pakratė kaip pas mus. Ypatingai gražūs senieji keliai apsupti senųjų medžių alėjomis.
Pravažiuojant pro Pisz miestelį, akį patraukia rotušė. Ir kodėl gi nepasivaikščiojus? Pišas - miniatiūrinis miestelis, įsikūręs Didžiųjų Mozūrų ežerų vandens kelio gale. „Pisz“ kilęs iš senovės prūsų kalbos žodžio „pisa“, reiškiančio „pelkė“ – tokios čia anksčiau buvo žemės. Kadaise Pisz buvo bitininkystės centras ir klestėjo dėl palankios vietos prie upės ir ežero, nes čia sustodavo prekybininkai keliaudami į Gdanską ir iš jo.
Miestelio centre daili neogotikinė rotušė, kur įsikūręs muziejus. Bet vietoj muziejaus pasirenkame kavinukę šalia rotušės aikštės “Cafe Family“. Įsitaisius baltuose odiniuose foteliuose gera paskanauti ledų, kavos ir pieno kokteilį.
Šv. Jonų bažnyčios bokštas atstatytas po 1649 m. gaisro, bažnyčia pertvarkyta ir dabar gali pasigirti daugybe lobių. Šalia varpas - šį kartą neskambinom ))))
Prieš išvažiuojant buvo nutarta, kad jei oras bus palankus, reikės pakeliui paplaukioti laivu. Mažuliukas Ruciane - Nida siūlo daugybę įvairiausių reisų https://www.zeglugamazurska.com.pl/rejsy/. Tinkamiausias valandos kruizas iki Nidzkio ežero. Nusipirkus bilietus (20 zlotų – 4.30 eur) lieka daugiau nei pusvalandis pasivaikščioti. Pagrindinė gatvė įrėminta visokių kavinių ir prekybos kioskų su margiausiais suvenyrais ir visokiais niekalais. Prie uosto Uno parkas mažyliams. Visiški pypliukai dėlioja mažas kojytes ant svyruojančių lentelių, drąsiai žengia per atvirus plotus, persisega karabinus, o tėvai ir seneliai neatitraukdami žvilgsnio seka iš paskos.
Laivas plaukia Nidzki kanalu po tiltu, vėliau po Ščytno – Pišo geležinkelio tilto santvara ir išplaukia į atvirus Nidzkie ežero vandenis. Žvilgsnis paskęsta žaliuose ežero vandenyse. Laivas vingiuoja tarp salelių ir apiplaukęs didelę salą grįžta į tą patį maršrutą.
Sekantis sustojimas Szczytno (Ščytnas), įsikūrusiame tarp Domowe Dužy ir Maly ežerų. Pirmiausia tiesiu taikymu į “Sklep rybny - smažalnia i wędzarnia”. Vienoje dalyje parduodama šviežia žuvis, o kitoje gali užsisakyti keptos žuvies. Kol iškeps, reikia palaukt – užteks laiko užsukti į toje pačioje gatvėje esančią “Cukiernią” nusipirkti šviežutėlės šarlotkos. Vienos žuvies porcijos užtenka abiems.
