INDIJA IŠ RYTŲ Į VAKARUS (1dalis) KALKUTA - BODH GAYA
Labai džiugina, kad Indija yra įsivedusi elektroninių vizų gavimo programą. Anksčiau Indijos vizą pasigaminti konsulate buvo menkas patogumas. Tiesa e-forma nėra tokia jau paprasta, reikia paruošti tam tikro dydžio paso kopiją pdf formatu ir skanuota savo foto. Bet palyginus tai jau smulkmenos. Apskritai, lietuviškas pasas žingsnis po žingsnio tampa aukso vertės. Dabar nebeverta vargti vargo dėl vizų į egzotiškas šalis, tereikia palaukti, nes tų šalių sąrašas kasmet sutrumpėja.
Indija - seniai planuota kelionė. Iš ankstinis pasiruošimas pareikalavo daugiausiai laiko lyginant su bet kuria kita kelione iki šiol. Reikėjo kruopščiai susidėlioti visus kelionės aspektus: skrydžius, traukinius, hostelius, lankomas vietas, skiepus ir kt. Daug laiko atėmė suplanuoti ką labiausiai noriu pamatyti. Indija keliautojui beveik neaprėpiama, nes kiekviename regione galima užtrukti po kelis mėnesius. Nepasimesti pasirinkimo gausoje ir pasirinkti kas tau įdomiausia visada sunku, ypač kai kalba eina apie didelę šalį.
KALKUTA
Taigi kelias atveda į Indijos kultūros sostinę, Britų Indijos sostinę iki 1911m. Ką reiškia būti Indijos sostine valdant britams pastebiu jau oro uosto reklamose. Tas vietas aš būtinai aplankysiu. Bet kadangi atvykstu vėlai vakare tai pradžioje mūšis su taksistais. Išėjus iš oro uosto galima sėstis į apynaujus modelius, bet kam taip elgtis kai šalia stovi legendinis Hindustan Ambassador automobilis. Ambasadoriai seniausi oficialūs Indijos didmiesčių taksi. Jų dizainas sukurtas dar 1958m. ir žmonės juos gamino net iki 2014m. Vietoje kondicionieriaus lipnia juosta primontuotas vėjelis, krato kaip karutyje, vietos mažai. Žodžiu, važiuoju su antikvariatu ir džiaugiuosi. Beje nebuvo jokių derybų tiesiog sąžiningai įjungė skaitliuką.
Viešbučio Hotel Cecil vienintelis privalumas lokacija - netoli metro ir centro. Bet, sakyčiau, tai ne viešbutis, o trijų aukštų laiptinė su remontuotinais, prirūkytais kambariais. Dovanų angliškai nekalbantis personalas, kuris turbūt niekada nesitikėjo susidurti su užsieniečiais. Už tą pačią kainą būčiau gavęs atskirą kambarį gerame hostelyje. Ką gi prašoviau, bet man reikėjo tik lovos, todėl įsijungiu TV ir tikiuosi klausydamas CNN ar BBC užmigti. O čia siurprizas prasuku beveik 100 kanalų ir nerandu nei vieno ne indiško. Pasirinkimo nėra, todėl ieškau bent jau sporto kanalų. Užkabina Kabaddi žaidimas. Panašu į vaikiškų gaudynių ir alibaba mišinį. Indijos subkontinente tai viena populiariausių komandinių sporto šakų. Azartiška, todėl užmiegu vėlai.
Ryte pusryčiai į lovą, suprask valgyklos čia nėra. Ok šokam ant begių. Keliauju link Marmurinių rūmų (Marble Palace). Skaičiau, kad tai vieni gražiausių rūmų visoje Kalkutoje. Žinau, kad jie kaip ir prieš 200m. tebepriklauso tai pačiai turtingų bengalų giminei, todėl patekti galima tik prieš 24val. pranešus per Kalkutos turizmo centrą. Aišku, čia ne mano variantas - aš tarsiuosi vietoje. Tačiau atvykęs prieš save matau apšiurusį kadaise baltų rūmų fasadą su mažu parku aplinkui ir griūvančia tvora su apsauginiu. Sunku paaiškinti tą jausmą, tačiau jau geriau būtų visiškai apleisti rūmai, būtų bent įdomu palandžioti. Dabar net ūpas nekyla deginti komunikacinius resursus ir kažkam į leteną dėti arbatpinigius, kad paderintų man sklandžią ekskursiją. Keliauju išbandyti seniausią Indijos metro.
Pakeliui į akis krinta žmonių traukiamos rikšos. Kalkuta paskutinis miestas už Afrikos ribų, kuriame dar neuždraustos žmonių traukiamos rikšos. Šie traukėjai nesugebėdami rasti kito darbo į Kalkutą suvažiavo iš kitų Indijos miestų, kuriuose uždraudė tokią veiklą. Dažnai jie net neturi gyvenamojo ploto ir miega tiesiog po savo rikša. Tačiau miesto gyventojai jų nelaiko atstumtaisiais ir laiko ypač naudingus per potvynius ar siaurose gatvelėse. Motinos veža vaikus į mokyklas ar prašo atgabenti produktų iš parduotuvės. Keista kylančioje Azijoje matyti tokius reliktus, tačiau priimu tai kaip unikalius ypatumus ir susiklosčiusias tradicijas. Rikšų traukikai mielai pozuoja ir stebisi, kodėl pats nenoriu pabandyti. Man jų kažkodėl vis tiek gaila - tiesiog parodau kaip jie atrodo mano fotoaparate ir duodu pinigų už fotosesiją.
Indiškas chaosas. Metro, iš tikrųjų, nėra toks jau senas atidarytas 1984m., tačiau atrodo lyg pokarinis. Tiesa tinklas taip ir nebuvo išplėstas, taip ir liko viso labo viena linija. Būdintis kareivis iš karto prieina pasakyti, kad įamžinti šį urbanistinį šedevrą nevalia. Jeigu sąžiningai, net XIX a. Budapešto metro atrodo naujesnis nei Kalkutos tuneliai. Maža to ne piko metu žmonių kaip per šventes. Laukiu vagono ir suprantu, kad man gali būti sudėtinga sutilpti. Atvažiavus metro matau, kad jis visiškai užkimštas su žmonių veidais ant stiklo. Nors miniai, kurioje stoviu, išvežti reikėtų beveik tuščių vagonų. Mėginančius išlipti atgal grūda norintys greičiau įlipti. Žmonės spaudžiami iš visų pusių, moterys dejuoja. Vyrai negaili nei vaikų, nei moterų, nei senių tiesiog stumia vieni kitus iš nugaros kiek gali. Kareivis nesikiša. Su kitu užsieniečiu tiesiog išlupam vieną prisilpusią moterį iš minios. Kas įdomiausia, iš visos minios į metro netilpo gal tik 10 žmonių. Aš, aišku, netelpu ir į antrąjį, nes dar nesugebėjau persiprogramuoti tokiam chaosui. Į trečią kažkaip įlipu. Žmonės, čia kaip statinėje, šnopuoja vienas kitam į galvą. Gerai, kad aš aukščiausias - man niekas nešnopuoja. Keleiviai rodo, kad kuprinę kabinčiau iš priekio. Aš taip ir darau visada, tik mane kiek išblaškė metro šou. Busiu atviras, iki šiol mane labiausiai žmonių skaičiumi nustebinę Šanchajaus ir Maskvos metro, tai pasivaikščiojimas parke. Kalkutos metro - tai tikrasis chaoso sinonimas. Kadangi labai norėjau išbandyti, todėl nesigailiu, kad dabar turiu aiškų įsivaizdavimą apie garsiąją indišką grūstį. Kasmet matome pranešimus iš Indijos apie masines grūstis per šventes, kuriuose žūsta dešimtys žmonių. Dažniausiai žuvusiųjų tarpe moterys ir vyresnio amžiaus piliečiai. Tai Indijai būdingas žmonių abejingumas juos supančiai išorinei aplinkai. Į išorinės aplinkos sąvoką patenka ir kiti žmonės. Bet čia kalba eina ne apie indų požiūrį į artimuosius, šiuo klausimu jiems pretenzijų nėra - šeima aukščiausia vertybė.
Metro nuveža į pietinę miesto dalį Kalighat kvartalą. Eidamas visai tvarkingomis gatvėmis pasiekiu Kali šventyklą.
