Turbūt buvo lapkričio pradžia, kai draugė užklausė, ar mačiau, jog į Rygą paleisti autobuso bilietai po 5 eurus. Taip, mačiau. Varom? Varom! Ir abejoms prieš akis atplaukė kalėdiniai senosios Rygos vaizdai, aišku, su daug sniego, saulės, šiek tiek šaltuko ir karšto vyno. Sutarėm važiuoti gruodžio mėn. kartu su draugės dukra. Po to norą jungtis prie mūsų kompanijos išreiškė ir jos vyras. Tada prasidėjo galimų kelionės datų derinimas. Kol jis vyko, pigūs bilietai buvo išparduoti. Draugės šeima nusprendė laukti, kol vėl bus išmesta kokia nors akcija. O man tai ką – jau kablys nugaroj. Pagalvojau, kad Kalėdos – puiki proga aplankyti Rygoje gyvenančią draugę. Vaikas kartu vykti atsisakė, bet su mano noru išvažiuoti per pačias Kalėdas sutiko, prieš tai pasitikslinęs: „Primink, Kalėdų senelis pas mus ar per Kūčias, ar per Kalėdas ateina?“ Pažadėjau, kad jis ateis tada, kaip Seneliui ir priklauso, nesvarbu, ar aš namie būsiu, ar ne. Draugei pažadėjau, kad kai bus pigūs bilietai, dar kartą važiuosiu. Kalėdų senelis, kaip ir žadėjau, atėjo laiku. Draugei vis siunčiu akcinių autobuso bilietų nuorodas. Na, o aš pati, nors ir ne su pradine planuota kompanija, vis tik išvažiavau bei jau galvoju apie kitas keliones.
Gruodžio 25-oji. 7 val. „Lux express“ pajuda nuo „Panoramos“. Autobusas pustuštis, todėl vietos įsitaisyti patogiai – sočiai. Kai kas, vos įsėdęs, išsitraukia pusryčius. Žiūriu, kad per daug metų šis įprotis niekur dingti nesiruošia. Ar į autobusą, ar į lėktuvą vos įlipus žmonėms reikia dviejų dalykų: pasisioti bei pavalgyti. Ir visiškai dzin, kad aplinkiniams galbūt nėra malonūs virto kiaušinio ar česnakinės vištos kvapai… Po pusryčių už manęs įsitaisęs vyrukas pradeda knarkti. Netrukus ir kvapus paleidžia. Vargšas, važiuoja be damos, tai nėra kas šonan stukteltų: „Tėvai, baik“. Pradedu snūduriuoti ir aš. Netrukus pajuntu stuktelėjimą per sėdynės atlošą ties galvos sritimi. Po trečio karto per petį grįžteliu pažvelgti, ar tik mano pakeleivis nebando kumščiu ekrano įjungti. Tuomet išgirstu: „извиняюсь“. Na, ok.
Ryga pasitinka déjà vu jausmu. Kaip ir prieš beveik 5 metus, taip ir dabar – lietus, balos, pilkuma, chlorkalkėmis dvokiantis WC su pikta kasininke prie langelio. Kaip ir tada, taip ir dabar norisi atgal į autobusą. Kur mano kalėdiniai senosios Rygos vaizdai, daug sniego, saulė, šaltukas ir karštas vynas?
Nei sniego, nei saulės, nei šaltuko rasti nepavyksta. Visą dieną tai stipriau, tai silpniau lyja. Tačiau be Kalėdų dar turiu ir kitą norą – jugendą. Nepatikėsite, tačiau kiek kartų buvau Rygoje, nei karto iki to kvartalo nebuvau nuėjusi. Arba buvau, bet jau nepamenu. Tad ir nusprendžiu, kad pirmiausia aplankysiu jugendą, o tada visas likęs laikas praeis senamiestyje.
Nenorint eiti pėstute, iki kvartalo, kuriame yra daugiausia jugendo stiliaus pastatų, galima keletą stotelių pavažiuoti troleibusu. Mačiau, kad požeminėje perėjoje, vedančioje iš autobusų stoties į miestą, yra terminalai su užrašu „Talons“. Tikriausiai ten galima nusipirkti troleibuso bilietėlius. Stotelė, mačiau, vadinasi „Elizabetes“. Bet tiesą sakant, neturint specialių poreikių, prasieiti iki ten vieni niekai.
Beeidama šiek tiek planus sukeičiu vietomis, nes pakeliui Esplanade parke pamatau Kalėdinę mugę, kurią irgi planuoju aplankyti. Žinot, kai skaičiau, ką per Kalėdas veikti Rygoje, ji taip viliojančiai buvo aprašyta, o realybėje yra tokia vargana, vargana. Na, taip, yra ten žadėti vargšai lietuje išmurkdyti triušiukai ir avytės, bet aplinka tokia visiškai sovietinė. O muzika? Į latvių kalbą išversta „Наш сосед“. Pamenat, Edita Pjecha dainavo:
Пап-пап па-ба-да-па пап-пап
Па-ба-да-па пап-пап
Пап-па-да-бу-да
Ла-ла-ла- ла-ла
Пап-пап па-ба-да-па пап-пап
Па-ба-да-па пап-пап
Пап-па-да-бу-да
Jau vėliau, kai Rotušės aikštėje išgirdau dar vieną iš sovietinių laikų žinomą, bet latviškai atliekamą dainą, prisiminiau, kad Latvija turi Raimondą Paulą. Nepatingėjau ir panaršiau internete. „Наш сосед“ su R. Paulu nieko bendro neturi.
Besisukiodama Esplanade mugėje pagalvoju, kad tikriausiai per parką galima pasitrumpinti kelią iki mano tikslo ir įsijungiu navigaciją, bet pamatau, kad telefonas pametė ryšį. Na, kažkaip man su jais kelionėse vis kokių nors nesąmonių nutinka. Gerai, galvoju, persikrausiu eidama, o trumpesnio kelio paklausiu šalia esančių moterų. Nugirstu, kad kalba rusiškai, todėl rusiškai su visais mandagumo elementais ir kreipiuosi. Bet jau tokios jų reakcijos nesitikėjau:
– Девушка, что случилось? (Mergina, kas atsitiko?) – net atšokdama išsigandusiu balsu iššvokščia moteris. Akimirką pagalvoju, kad gal man ragai išaugo ar užsimiršusi lūpas mėlynai pasidažiau. Kažką pralemenu, kad nieko neatsitiko ir tik noriu paklausti kelio. Aišku, tokių gatvių jos nežino. Gal žinojo, bet nebežino, kaip jos dabar vadinasi. Pradeda vardinti visokius buvusius pavadinimus – kažkokių sovietinių veikėjų pavardes. Kažkokį vieną iš K raidės pamini (aš irgi nebepamenu kokį) ir nusprendžia, kad gal čia tai, ko man reikia… Praėjo kokių 30 metų nuo tada, kai tos gatvės atgavo savo tikruosius pavadinimus. Tos moterys tuomet tikrai buvo jaunesnės nei aš dabar esu. Ir jos, praleidusios šiame mieste, tikėtina, didžiąją savo gyvenimo dalį, nesugeba prisiminti vos kelių žinomiausių miesto gatvių pavadinimų?
Bandydama joms padėti, metu raktinį žodį – jugendo stilius:
– Что? (Ką?) – jau suprantu, kad „это мы не проходили, это нам не задавали“ (šito mes nepraėjome, šito mums neuždavė (pastaba: čia kalbant apie mokyklą)). Tada jau pasirenku primityvų paaiškinimą: labai gražios gatvės. Suveikia. Antroji vis dar vapa apie savo K, o pirmoji (ta, kuri manęs išsigando) vis tik supranta, apie ką aš klausiu.
Eidama galvoju, kad mano laišką su prašymu per Kalėdas patekti į Kalėdų pasaką gavo ne Kalėdų Senelis, bet Diedas Morozas, nes pasijuntu atsidūrusi lyg 30+ metų atgal. Bet juokingiausia, kad nieko ten nei klausti, nei ieškoti nereikėjo, nes viskas visai šalia. Telefonas perkrautas irgi atsigauna.
Kaip ir mano kelias, taip ir dabar mintys nuklydo nuo jugendo. Tad grįžtu.
Šaltiniai teigia, kad Rygoje yra daugiau nei 700 art nouveau arba jugendo stiliaus pastatų. Neperpasakosiu apie jo atsiradimą, žinomiausius autorius ir kt. Internete pilna apie tai informacijos.
Įspūdingiausi pastatai stovi Elizabetes, Alberta ir Strelnieku gatvėse. Einu lėtai, sustodama, apžiūrinėdama detales. Net pagalvoju, jog jei nespėsiu iki autobuso išvykimo prie pagrindinės eglės nueiti, visai dėl to nenuliūsiu, nes būsiu pamačiusi tūkstančius kartų vertingesnių kūrinių. Moterų figūrų formos, augalų ir žiedų piešiniai, linijų vijos, kaukės, etnografiniai ornamentai – viskas taip įspūdinga, verčia išsižioti ir grožėtis, grožėtis. Gaila, į jugendo stiliaus muziejų nepatenku, nes šventinė diena. Vadinasi, bus proga dar kartą sugrįžti.
Vis tik, praėjusi šias tris gatves, atsibundu iš gražaus sapno ir pasuku atgal į senamiestį. Einu per Kronvaldo parką. Čia pristatyta tokių keistų netradicinių eglučių. Mačiau jas nuotraukose. Vakare gražiai apšviestos gražiai ir atrodo. Bet niūrią, lietingą dieną jos panašios į šiukšlių krūvas.
Kiek suprantu, pagrindinė miesto eglė yra Domo aikštėje. Čia, palyginus su Vilniumi, stovi gana kukli, bet natūrali eglė. Veikia mugė – yra ir karšto vyno, ir Rygos balzamo, ir „Laimos“ saldainių, ir suvenyrų. Groja gyva latviška muzika. Sukasi karuselė. Visiškai jauku ir šventiška, nors šiaip miestas labai kukliai pasipuošęs.
Lyvių aikštėje šiais metais mugė nebuvo organizuojama.
Visa likusi dienos dalis praeina besisukiojant senamiesčio gatvelėse, užsukant į kavines ir mažytes parduotuves. Rygos senamiestis nėra didelis, todėl jį apeiti galima n kartų. Kadangi jau daug ką esu apie jį pasakojusi, daugiau nesikartosiu.
Nepaisant to, kad Ryga yra gražus miestas, man jis neatrodo svetingas. Jauna, bet kažkuo nepatenkinta balzamo pardavėja, šūkaujančios, tarsi besipykstančios suvenyrų pardavėjos, nelaimingos veido išraiškos padavėjos, netvarkingi tualetai, nuolat gatvėje jaučiamas cigarečių dūmų kvapas pliusų miestui neprideda. Rygoje pagalvojau, kad Vilniuje dažniausiai žmonės rūko tam skirtose vietose, o ten nuolat tiesiog gatvėje net moterys vaikšto įsikandusios cigaretes. Pliusų prideda tokie žmonės, kaip malonios „Laimos“ pardavėjos. Smagu su jomis pabendrauti.
Lietuvių turistų, kaip dažniausiai, sutinku nemažai. Nei su vienu iš jų nepabendrauju. Su šypsena stebiu, kaip viena ponia savo Darių prie „Trijų brolių“ stumdo. Vis ne taip nuotrauka gaunasi. Prie fotografavimo pristatyta užsienietė juos abu vis fotografuoja, fotografuoja, o poniai vis netinka, netinka. Į kadrą įsimaišo dar kiti užsieniečiai. Poniai žodžių trūksta atsiprašyti ir paprašyti, tai priėjusi juos tiesiog išveda iš kadro bei vėl savo Darių stumdydama jam priekaištauja, kam tą selfio lazdą paėmė. Juk ji sakiusi neimti. Dabar per tą lazdą neturės normalių nuotraukų. Na, ne visi žino, kad ne nuo lazdos „normalios nuotraukos“ priklauso. Nebesulaukiu, kol jie iš kardo pasitrauks. Nors ir mėgstu fotografuoti, bet įspūdžiai man brangesni už nuotraukas.
Į Vilnių autobusas ir vėl pustuštis. Dėl to labai apsidžiaugiu, nes sėdžiu viena ir galiu kojas susikelti bet kaip. Nepamenu, ar kada nors jas man taip skaudėjo, kaip po šios kelionės. Bandau snausti, bet už manęs sėdintis vyrukas pradeda garsiai ir ilgai pliurpti telefonu, todėl miegus išblaško. Ir ko tik nesužinojau apie vieną didelę įmonę bei jos verslo ypatumus. O netoli Vilniaus, paskambinęs savo Nastiai, nurodo, kad jau tuoj grįšiantis, todėl ji jau gali eiti į vonią. Taip sakant, žmogus ir į savo darbinius, ir į asmeninius santykius autobusą įtraukė. Kai po trijų dienų netikėtai susitikome degalinėje, tai vos ne giminaite pasijaučiau.
Ryga tinka savaitgalio kelionėms. Bet ar tinka Kalėdoms? Ne, nes per daug blanki. Nors tikriems krikščionims jų esmė ne puošmenose, bet aš, mėgstanti šviesą ir spalvas, renkuosi Kalėdų vokiškąjį variantą.
Kavagne 
Aruna 
pirmas