Kai ruduo Lietuvoje pradėjo įgauti savo niūrią formą – tamsesni rytai, dažni lietūs ir gelsvėjančios gatvės – nusprendžiau, kad noriu dar šiek tiek pratęsti šiltąjį sezoną. Ilgai galvoti nereikėjo – pasirinkau Gdanską, Lenkijos šiaurėje esantį miestą, kuriame buvau tik prabėgomis, bet jis paliko kažką giliai atmintyje.
Pirkau autobuso bilietus (kelionė iš Vilniaus truko apie 9 valandas), susikroviau kuprinę, ir spalio pradžioje išvykau į penkių dienų mažą pabėgimą – tik aš, jūra ir miestas, kuriame istorija ir šiuolaikinis gyvenimas žingsniuoja greta.
Atvykimas į Gdanską – pirmasis susitikimas su senamiesčiu
Į Gdanską atvykau vakare. Jau pirmą vakarą pasivaikščiojau Dluga gatve – pagrindiniu senamiesčio taku, kuris atrodo tarsi iliustracija iš viduramžių pasakos. Šviesų apšviesti spalvoti namai, lauko kavinės, tyliai grojantys muzikantai ir gaivus, bet dar ne žvarbus oras.
Apsistojau mažame butuke netoli Motlavos upės – vos keli žingsniai iki garsiojo Gdansko krano (Żuraw) ir medinių prieplaukų. Vakare nuo tiltelio ilgai stebėjau, kaip upės paviršiuje atsispindi miesto šviesos. Buvo gera.
Pirmoji diena – senamiesčio pažinimas ir muziejai
Pirmą dieną pradėjau nuo rytinės kavos mažoje kavinukėje, kurioje aptarnavo vyresnio amžiaus moteris, kalbanti lenkiškai taip greitai, kad net mano suprantamas žodynas nespėjo. Bet šypsena ir stipri kava viską išsprendė.
Toliau – klasika: Neptūno fontanas, Artusų kiemas, Auksinės vartai, Šv. Marijos bažnyčia. Pastaroji ypač įspūdinga – viena didžiausių plytinių bažnyčių pasaulyje, su galimybe pakilti į bokštą. Lipimas tikrai nelengvas, bet vaizdas į visą Gdanską – su spalvotais stogais ir tolumoje matoma jūra – buvo verta kiekvieno žingsnio.
Po pietų aplankiau Antrojo pasaulinio karo muziejų – modernų, interaktyvų, be galo įspūdingą. Pasivaikščiojau per rekonstruotas karo laikų gatves, skaičiau liudijimus, žiūrėjau dokumentiką. Išėjau su gilia pagarba šio miesto istorijai.
Antroji diena – kelionė į Sopotą ir pasivaikščiojimas prie jūros
Antrą dieną nusprendžiau traukiniu išvykti į netoliese esantį Sopotą – vieną iš Gdansko trišalės aglomeracijos dalių (Gdansk–Sopot–Gdynia). Kelionė truko vos 20 minučių, o atmosfera – visai kitokia. Pajūris, promenada, jūrinis vėjas ir ramybė.
Vaikščiojau per garsųjį Sopoto molą, šėriau žuvėdras ir sėdėjau ant suoliuko stebėdama bangas. Spalio pradžioje čia nebuvo turistų, viskas atrodė labai tikra – jūra tokia, kokia ji yra, be triukšmo, be žmonių šurmulio.
Vakare grįžusi į Gdanską užsukau į mažą restoranėlį ir paragavau pierogi – tradicinių lenkiškų virtinių. Su grybais ir kopūstais. Paprasta, bet taip skanu!
Trečioji diena – modernus Gdanskas ir laisvės istorija
Trečią dieną aplankiau Europos solidarumo centrą (Europejskie Centrum Solidarności) – muziejų, skirtą Lechui Walesai ir „Solidarumo“ judėjimui. Tai buvo labai emocinga patirtis – stovi prieš tikrą istoriją, kuri ne tik formavo Lenkiją, bet ir turėjo įtakos visam Rytų blokui.
Po muziejaus ilgai vaikščiojau po Nowy Port rajoną – jame mažiau turistų, daugiau vietinių, įdomios kavinės, gatvės menas. Ten radau net nedidelę lietuviškų prekių parduotuvę, kurioje savininkė paklausė, ar ilgam esu Gdanske.
Ketvirta–penkta dienos – atsisveikinimas ir mažos akimirkos
Paskutinėmis dienomis leidau sau tiesiog būti: gerti kavą upės pakrantėje, stebėti žmones, rašyti dienoraštį. Nusipirkau kelias knygas lenkiškai – pasitikrinimui, kiek dar atsimenu. Lankiausi Gdansko menininkų kvartale, kur buvo eksponuojamos vietinių fotografų parodos.
Paskutinę vakarą nusipirkau karšto vyno, atsisėdau prie Motlavos krantinės ir žiūrėjau, kaip tyliai leidžiasi rudens saulė. Gdanskas, Lenkija – tai miestas, kuris švelniai įtraukia ir nepaleidžia.
Išsivežiau daugiau nei nuotraukas
Grįždama į Lietuvą autobusu, galvojau: Gdanskas yra viena tų vietų, kur nereikia šou. Jis ramus, bet galingas. Jis jaukus, bet kupinas istorijos. Jis artimas – ir visai šalia mūsų.