www.Dolcevitabylaura.blogspot.com
Kuo didesni norai, tuo didesni poreikiai, ar ne taip sakoma? Todėl aišku kaip ant delno, kad labai į sveikatą yra bent kartais nutolti nuo civilizacijos idant pajustumėm kaip bereikalingai mes prisigalvojame problemų, perkame nenaudingus daiktus ir eikvojame laiką visokiausioms grožio procedūroms. Kitame pasaulyje, ten kur šilta, auga palmės, banguoja jūra, pučia sūrus vėjelis, buitis tampa ganėtinai paprasta. Gamtos evoliucija įrodo, jog procesas, kai pasaulis virsta mažu visuotiniu kaimu, neatsitiktinis. Tai natūralus civilizacijos vystymosi bendros harmonijos link etapas.
Čia nereikia daugybės daiktų ir modernaus pasaulio išradimų. Nėra net pakankamai pinigų jiems pirkti. Už tai yra visos galimybės tinginiauti ir nieko neveikti. Žinoma kartais reikia išplaukti į jūrą ir pasigauti žuvį, kas yra taipogi tam tikra tinginiavimo forma. Tuomet galima prisigaudyti kokių moliuskų. Vėliau viską iškepti užsigerti kokoso pienu ir toliau mėgautis tinginiavimu.
Jei esi kiek gudresnis ir apsukresnis, atsidarysi savo restoraną, kur dar betinginiaujant ir pinigo šiek tiek nubyrės. Jei sezonas kiek aktyvesnis, pinigo nubyrės daugėliau, tačiau reikės truputėlį pakrutėti. Nebesisūpuosi hamake kaip, kad esi pratęs, o nešiosi margaritas gausiems turistams.
Šitoj vietoj labai norisi cituoti Bredberio Marso kronikas: ‘Mes, žemiečiai, tiesiog talentingai mokame griauti visa, kas gražu ir didinga. Jeigu mes neatidarėme karštų dešrelių parduotuvės Egipte, Karnako šventovės griuvėsiuose, tai vien dėl to, kad jie toli nuo didžiųjų kelių ir komercinės veiklos ten neišvystysi’.
Štai toks gyvenimas pasitinka atvykus į Cuyutlaną, mažutėlaitį miestelį pajūryje, netoli Manzanillo. Tamsaus smėlio paplūdimys neprimena rojaus iš atvirukų. Visur pristatytas kėdžių ir spalvotų skėčių, nusėtų tingiais poilsiautojais. Galima lažintis, kad 98% jų meksikiečiai, triauškiantys tortilla čipsus. Karštis, toks stiprus, kad saulėkaitoje tikrai nesinori būti. Didžiulės bangos grėsmingai lūžta į krantą. Šis regionas labai kenčia nuo cunamių ir visai neseniai buvo užlietas. Dėl šios priežasties miestelis atrodo truputį vaiduokliškas, mat dauguma žmonių išvyko ir nebegrįžo. Likę vietiniai pripratę prie gamtos stichijų ir žino, ko tikėtis, todėl nesuka per daug dėl to galvos. Šitaip Cuyutlan buvo išgelbėtas nuo tapimo dar vienu Acapulco. Kas gi norės statyti viešbučius ten, kur jie bet kada gali būti nuplauti?
Prasibrovę pro palmes nupėdiname prie plastikinių staliukų, pabirusių paplūdimyje tiesiai ant smėlio. Jo karštis degina pėdas. Atsisėdame po tentu ir paprašome pinacolados. Palikę daugiaaukščių, metro vagonų, gatvės kamščių ir triukšmo pasaulį, mes atradome poilsį ir ramybę palmių pavėsyje. Ant žemės voliojasi kokosai, aplink laksto šunys, kamuolį spardo vaikai. Sūpuojasi pririšti hamakai. Kai kurie mažyliai tupi ir taškosi didžiulėse voniose – baseinuose. Prie jūros, kai tokios bangos geriau jų neleisti, o vonioje vaikai murkdosi pašonėj ir nekaista saulėj. Čia kaip vaikų maniežai – gardai, kur įtupdomi kūdikiai, tik pritaikyti karštam klimatui.
Užsisakome šviežutėlės žuvies, kuri kepama ant grotelių ir patiekiama su aštriu padažu (galima paprašyti ir be jo). Kaip gi neparagausi ir kokoso, kuris tau matant nurieda nuo palmės. Paprašius jis prakertamas, kad galėtume išgerti pieną. Pastarajam pasibaigus riešutas sukapojamas. Prašome skanauti su citrina ir druska (arba be nieko, mieli europiečiai).
Aplinkui kaip ir visur kitur sukiojasi įkyrūs pardavėjai. Šį karta asortimentas pintos tašės, iš medžio drožti delfinai bei vėžliai ir spalvotos apyrankės. Muchas gracias – sakome mes, bet mums nieko nereikia, leiskite prašau mums mėgautis šia nuostabia žuvimi ir supaprastėjusiu pasauliu. Leiskite dar bent valandėlei atitrūkti nuo kapitalizmo ir jo bereikalingų gėrybių ir tiesiog pabūti čia, kur mus iš tiesų nieko ničnieko daugiau nereikia.
Netrukus važiuosime į Manzanillo – didžiausią/pagrindinį uostą vakarų pakrantėje ir ši trapi nepaprasta tikrovė bus praeitis. Toks unikalus nenublizgintas atvirukų rojus. Tas tikras ir nuoširdus pasaulis. Truputį netobulas, truputį pavojingas, tačiau iš esmės geras bei smagus. Argi ne tokie ir mes patys?
Atsiveikiname su juo, pasiimdami delelę su savimi.
Pro mašinos langus lekia palmių giraites su besiganančiomis karvėmis.
Žali kalnai holizonte ir ežerai su besisūpuojančiomis valtelėmis.
Įveikę 25 kilometrus atsiduriame Manzanillo ir pasisveikiname su civilizacija. Hola sakome golfo laukams, OXXO prekybos centrui, uosto kranams, bankomatams ir šviesoforams.
Senior, Kaip surasti pliažą su praėjimu ne pro viešbutį? – klausiame dėdulės policininko. Jūs teisingame kelyje – nurodo jis ir netrukus mes pasiekiame mažytę įlankėlę apsuptą kalnų. Viršuje išsidėstę vilos ir viešbučiai. Pats pliažas nedidelis ir jaukus, tačiau kupinas žmonių, neproporcingai susigrūdusių mažoje erdvėje.
Netrūksta čia žinoma ir visokio plauko pardavėjų, kurie laimei bent jau nesišlaisto aplink, o tvarkingai sėdi savo kioskeliuose.
Kaip ten bebūtų, visa ši knibždėlynė nesukelia nepatogumų ir nealsuoja dirbtinio kurorto dvasia. Tai veikiau mielas meksikietiškas chaosėlis ir ne pro šal pasijusti jo dalimi.
Gera stebėti mažučius laivelius, besisūpuojančius ant bangų, išplaukusius į jūrą žvejus, besijuokiančius vaikus ir netgi tetulę, sėdinčią prie dušų ir renkančią po 5 pesus. Kai gyventi gera, nėra reikalo ginčytis dėl gyvenimo prasmės.
Grįžtant atgal tarsi gyvi paveiklsai pro šalį skrieja besikeičiantys peizažai, palmių giraitės, kalnai, dykumos…
Pakelėje stovi kioskeliai parduodantys kokosus ir bananus po 10 pesų. Mus lenkia pikapai, pilnomis priekabomis žmonių, mikliai laviruojantys posūkiuose…
Už nugaros lieka ir du vulkanai – Colima (dar vadinamas ugnies) ir Nevado de Colima. Colimos vulkanas yra aktyviausias Meksikoje (paskutinis didžiulis išsiveržimas užklupo 2005-aisiais). Anot legendos šiuose vulkanuose gyveno ugnies Dievai. Tylesniajame gyveno vyresnysis, protingasis pas kurį žmonės eidavo patarimo ar pagalbos. Tuo tarpu jaunesnysis karštakošis labai šiam pavydėjo ir iš pykčio spjaudėsi ugnimi. Kunkuliuoja jis ir iki šiol. Dažnai važiuojant pro šalį galima matyti dūmus, pelenus, o vakarop – raudonuojančią lavą.
Žinau, kad grįžtu atgal į savo vakarietišką pasaulį, mąstydama apie gyvenimo kontrastus. Kaip gali būti, kad į vieną mažą erdvę sutelpa ramybė, džiaugsmas bei grėsmė ir pavojus? Tarsi jie būtų keturi broliai draugiškai besilaikantys už rankų.
P. S. Vos man grįžus sužinojau, kad Colimoj gubernatorių nušovė prie jo namų ir dabar ten baisus sujudimas.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas