Žygis po Mongoliją dviračiu

Mongolija viliojo jau daugelį metų. Traukė jos platybės, laisvės pojūtis, vėjas žirgai ir be abejo nepaliesta gamta. 2006 metais turėjau galimybę prisidėti prie vandens turistų grupės plaukusios Mongolijos Altajaus upėmis. Tačiau tų metų pavasarį dalyvavau kopiant į Elbruso viršukalnę, todėl ir atsisakiau plaukimo Mongolijoje. Tuo metu sėdėdami su Aleksu Stanevičiumi ant Elbruso šlaito galutinai apsisprendėme važiuoti į Mongoliją. Kelionės priemones – dviračius pasirinkome neatsitiktinai, pagrindinė priežastis ta, kad su dviračių galima nemažai apvažiuoti, ypač kai neturėjome supratimo ką pamatysime ir ar mums tai patiks, be to dviračiu galima nesunkiai pakeisti maršrutą įveikiant nemažus atstumus. Kelionės motorizuotomis transporto priemonėmis net nesvarstėme dėl visiems mūsų plauko keliautojams suprantamų priežasčių. Taigi mes du draugai 2007 m. rugpjūčio mėnesį praleidome Mongolijoje. Numynėme nei daug nei mažai virš 1200 km.

Važiavome įsivaizduodami, kad vykstame į neišsivysčiusia šalį, bet jau tik įvažiavus į Mongoliją supratau įspūdis, kurį susidariau iš perskaitytos literatūros labai klaidingas. Pasirodo tai stipriai besivystant šalis, atsibudusi iš gilaus socializmo miego. Sostinėje Ulan Batore sparčiai statomi šiuolaikiški pastatai, gatvėse pilna automobilių, šiuolaikiški žmonės skuba su reikalais. Net nesijaučia, kad čia Rytai jei ne plokšti veidai atrodytu, kad atsidūriau kokioje Varšuvoje. Aišku kituose miestuose ir miesteliuose ta pažanga mažiau juntama, nors prie daugelio jurtų stepėje matosi saulės baterijos palydovinės antenos. Kiekviename miestelyje yra paštas kuriame galima rasti kompiuterį su internetu. Skersai Mongoliją tiesiamas plentas.

Bet labiausia širdį džiugino gamta. Pakilus į perėjas atsiveria neaprėpiamos platybės. Dėl skaidraus oro matosi labai dideli atstumai, štai tame ruoželyje lietus, kitame saulė dar kitame, vėl lietus, bet jau su vaivorykšte. Peizažai nenusakomai gražūs ir jokia nuotrauka neperduoda tos didybės, neaprėpiamos erdvės, debesų šešėlių žaismo ir viso kito grožio. Debesys tokie, kad nesugebu aprašyti ir jie ryškūs, prieš akis matosi visa orų virtuvė. Kylant ar leidžiantis saulei ant kalų nutysta pasakiški šešėliai, debesys keičia spalvas iš melsvai pilkų ar akinamai baltų tampa auksiniais, po truputį rausta kol netampa ryškiai raudonais.
Aplinkui ganosi ožkų – avių tūkstantinės bandos, arkliu kaimenės, jakai, karvės ir aišku dvikupriai kupranugariai, gyvulių tirai labai daug. Labai juokinga stebėti ožkų – avių bandą: priekyje eina vedlys bliaudamas storu išskirtiniu balsu, o iš paskos pleišto forma išsidėsčiusi tūkstantinė banda jam atsiliepia chaotišku mekenimu ir oro gadinimu. Pastebėjome kur ganosi karvės daug kupstų, kelias duobėtas kai tik turėjome galimybe vengėme tokių vietų, be to ir skersai kelio gulintys galingi jaučiai, net nebando trauktis.

Dažną vakarą sutemus prie palapinės atbilda žirgų kaimenė, kartais tik kelios dešimtys žirgų kartais ir keli šimtai, o švintant kaimenė nubėga savais keliais, taip ir nesupratau kodėl jiems būtent naktį patinka mūsų draugija, pirmus kartus net nejauku buvo atrodo tuoj ta dundanti kaimenė sutryps mus su visa palapine.

Šalis didžiulė gyventojų nedaug, bet kadangi atviros didžiulės erdvės tai labai mažai vietų, kur nesimatytu bent vienos jurtos, o kur jurta ten ir mongolai, jie labai draugiški ir smalsūs. Tik sustojus žiūrėk jau atjoja koks piemuo, ar medžiotojas atrieda su motociklu, daiktus ir ginklus palieka šalia arklio ar motociklo, priėjęs sveikinasi šypsosi kažką kalba mongoliškai mes šypsomės ir atsakome lietuviškai, taip ir vyksta pokalbis.

Nuo mongolo nepasislėpsi jis akylai stebi apylinkes, o akis pripratus pastebi daugiau negu mes, be to kiekvienas save gerbiantis mongolas nešiojasi žiūroną, kuris nuo naudojimo blizga kaip veidrodis.

Mongolijoje klaidino atstumai, jie atrodo daug mažesni negu yra iš tikrųjų. Išvažiavus į slėnį matai miestelį, jis atrodo va šalia vos ne ranka pasiekiamas, žemėlapyje pažiūrėjus iki jo 20 – 30 kilometrų, pradedi tikrintis su GPS vis tiek netiki liniuotės ir prietaisų parodymais. Pirmą kart galvojau, kad išlindome per kitą perėją, o GPS sugedęs, bet kai nuvažiavome dar 10 kilometrų, o atstumas iki miestelio atrodo tas pats supratau, kad galva neprisitaikius prie tokių platybių. Vėliau atstumą pradėjau suvokti pagal objektų matomą, kuo mažesnius objektus įžiūri tuo mažesnis atstumas iki tos vietos.

Didelį įspūdi palieka miesteliai, pasijauti kaip vesterno filme, dulkėta negrysta gatvė iš abiejų pusiu parduotuvės ir valgyklėlės, slampinėja šunys, zuja vaikai, pletkavoja moteriškės. Štai į pakelės užeigą išdidžiai atjoja piemenys išlenkti čerkos, ko nors užkasti sustojo džipas su pavargusiais keleiviais, motociklu atvažiavo porą medžiotojų šiaip paplepėti, ir mes su dviračiais dulkėti pakeleiviai. Užeigoje visi draugiški bendrauja, dažnas studijuoja mūsų žemėlapį ieško pražystamų pavadinimų, prašo parodyti iš kur ir i kur važiuojame, klausinėja iš kur mes, visame tame šurmulyje prie lango moteris ramiai žindo kūdikį, aplinkui sukas šeimininkė – padavėja ir virėja viename asmenyje.

Būdami Mongolijoje iš vietinių mongolų jokio priešiškumo nejautėme, jaučiausi net laisviau kaip savame krašte tarp savų žmonių ir nesvarbu, kad negalėjome susišnekėti. Tai šalis kurioje liko dalis mano širdies.

Dienoraštis rašytas Mongolijoje vakarais po žvaigždėtu dangumi

2007 08 01

Prasidėjo nuo daiktų krovimosi namuose, aš kimšau kuprinę, o Aleksas dviratį, paskui aš dviratį, Aleksas kuprinę, taigi gavosi kaip visad, tik šį kartą dar blogiau abu pavėlavom. Mano tėvukas vežė Aleksą, o Darius, mano brolis, vežė mane, bet jau ne į Vilniaus geležinkelio stotį, bet į Keną… Vijomės traukinį kuris šikančių nelaukia.

2007 08 02

Iki Maskvos atvažiavome beveik be nuotykių neskaitant, kad mūsų plackarto kaimynus apvogė, bet nuostolis nedidelis tik rankšluostėlis.

Pasivaikščiojome Maskvoje, nusipirkome namie pamirštą duomenų laikmeną fotoaparatui. Netyčia užsukome į naują cerkvę „Храм Хреста спасителя“, rūsyje „Храм переображения“, viskas labai didinga ir įspūdinga, paauksuota daug senoviškų ir naujoviškų ikonų. Atvykus i oro uostą nuotykiai tesėsi. Mes įvertinę Altajaus patirtį su kompanija S7 apsirengėme ką turėjome, kad sumažintume svorį, kuris neturi viršyt 20 kg. Prasidėjo mūsų vaikymas nuo vieno langelio prie kito, paskui vėl atgal ir taip kelis kartus (priežastis tokia, kad su pirktais bilietais internete nevisi moka, nori ir supranta kaip dirbti, tai kol vietoje internetinių negavome normalių bobos nenusiramino). Toliau nudžiugino žinia, kad už sportinį inventorių reikia mokėti atskirai. Tipo kuprinės atskirai sveriamos, dviračiai atskirai sveriami už tuos dviračius sveriančius turėjom papildomai mokėti 38 kg. * 100 rub. = 3800 rub. Pažadėjo juos saugoti kaip savo akį. Deja taip saugojo, kad net stipinus nutraukė. Negana to dar prieš patiems einant į lėktuvą pasirodo ne ant viso rankinio bagažo sudėtos žymos, nors mus klijuojančioji etiketes darbuotoja patikino, kad ant šios rankinės žymos nereikia. Taigi laikas oro uoste neprailgo belakstant iš vieno galo į kitą ir dar nereikia pamiršti, kad buvome apsirengę kaip seniai šalčiai, o Aleksas dar su dviratininko šalmu. Dabar sėdim ir laukiam lėktuvo ir ar įleis į jį be kraujo nežinau.

2007 08 03

Lėktuvas vėlavo kaip priklauso apie 4 val. Jau buvome susėdę į autobusą, bet autobusas pravažiavo pro lėktuvą ir vėl atvežė į laukimo salę gerai, kad dar nemokamai. Lėktuve gavome vietą su žavia panele, tai vis šiokia tokia kompensacija buvo.

Lėktuvas Ulan–Ude nusileido tik apie pietus, mes iš karto šokome į taksi ir į stotį, bet deja traukinys jau buvo išvažiavęs. Dar oro uoste taksistas siūlė mums važiuoti tiesiai į pasienio stotį Nauški, bet mes įtarę apdiralovka griežtai pasakėme į geležinkelio stotį Ulan – Ude, jei būtume paklausę jo būtume paviję traukinį kuris tenai stovi nemažiau kaip 5 valandas greitasis, o paprastas apie16 val., deja mes šito nežinojome, o griežtas mūsų tonas neleido taksistui paaiškinti mums padėties. Sumokėję taksistui 250 rub. už kelionę nusipirkome bilietus į traukinį Maskva – Pekinas iki Ulan–Batoro kitai dienai. Bilietų pirkimo procedūra į tarptautinius traukinius irgi įdomi, ten atstovėjus eilę privaloma atsisėsti ant kėdės prie langelio, nors patogiau stovėti, bet kaip kitaip rusai – baškirai paims mokestį už padidintą komfortą perkant bilietus? Palikę daiktus bagažo saugykloje išėjome ieškoti nakvynės. Susiradę patį blogiausią viešbutį, išsipirkome pačius geriausius kambarius. Būdami vyrais išėjome apžiūrinėti merginų, o jos gražios ypač tos maišytos.

Pasitrynėme turgelyje prisipirkom maisto ir miegot.

2007 08 04

Ryte turgus, per pietus traukinys. Traukinyje susipažinome su kiniečiu verslininku kuris veža medieną iš Sibiro į Kiniją. Labai ilgai trunka muitinės patikrinimas, sienos kirtimas apie 5 valandas.

2007 08 05

Be nuotykių pasiekiame Ulan-Batorą. Išlipus perone susirenkame dviračius labai daug žiūrovų, kai kurie čiupinėja daiktus, kažką aiškina mongoliškai, vienas gestu pagalba prašo, kad duočiau pripūsti mano dviračio padangas, aplinkui geri žmonės. Pavažinėję po miestą susirandame žemėlapių parduotuvę, kaip ne keista sekmadieniais dirba visos parduotuvės. Žemėlapiai geri, gal kariniai 1 cm 5 km, su šaltiniais, miesteliais, aukščiais, pažymėti keliukai, atrodo, kad palyginti tikslūs. Turėdamas dar ir GPS su tokiu nepaklysi. Aplankome Ulan Batoro pagrindinę aikštę, kuri labai įspūdinga, tenai sutinkame žydą kalbantį daugeliu kalbų tarp jų ir rusiškai, jis mums duoda daug naudingos informacijos apie laukiantį mus kelią, pakelės parduotuves, vandens problemas. Dar spėjame aplankyti Gamtos istorijos muziejų su dinozaurų skeletais. Iš muziejaus išėjome netekę žado, tenai mielai apsauga pasaugojo mūsų dviračius, o muziejaus darbuotoja truputi kalbanti rusiškai pravedė ekskursiją.

Toliau paliekame Ulan Batorą, pastebiu kad dingo dviračio spidometras, atmenu kad vienas vaikas tryniojosi apie mane, kol Aleksas klausė kelio link žemėlapių parduotuvės. Tas vaikiščias turbūt ir nugvelbė, nes spidometrą net glostė, o paskui paslaptingai dingo. Neišvažiavus dar iš miesto apsilankiau interneto kavinėje parašiau laiškus, kur vietinė mongolė aptarnaujanti kompus pamačiusi mane vos nuo kėdės nenuvirto.

Toliau sudie Ulan Batore, kuris nustebinai savo išsivytimu, savo gyvumu, auto kamščiais, civilizacija, o dar rusų internetiniuose puslapiuoser rašo trys gatvės tai ir visas Ulan-Batoras, aš jį lyginčiau su Maskva, Vilniumi, Varšuva, nedaug jis nuo šių miestų atsilieka. Mongolai šiuolaikiški žmonės. Įvažiavus į Mongoliją iš Rusijos iškarto pastebiu kad visur tvarkinga, švaru, namai ir tvoros nesukrypę kaip Rusijoje.

Pavažiavę keliu pirmas remontas, Alekso simplekso ratukas nukrito, kol mes jį tamsoje su visais pričendalais radome, gal pusę valandos keliais šliaužiojome. Ir nakvojome ten šalia negražioje vietoje.
Nuvažiuota 44,3 km maksimalus greitis 31,3 km/h, judėjimo vidutinis 11,3 km/h, važiuota 3:55 val. Stovėta 4:33

2007 08 06

Ryte ir naktį lijo. Ryte virėm makaronus, valgėm paplotėlį. Išvažiavome 12:03. Vaizdai nerealūs, nusukom nuo pagrindinio kelio į lauko keliuką. Labai gražu keliukas visai neblogas, orientuotis lengva GPS + žemėlapis. Privažiavome iki vartų stepėje, ten pasirodo karinis dalinys, dešimt kareivių mėgina mums paaiškinti, mes ir taip suprantam tiesiai važiuoti negalima, vienas šiaip ne taip pusę valandos studijavęs mūsų žemėlapį pasako „way too Nord“ mes rodom kad suprantam, sukertam rankom jis vėl pastudijuoja žemėlapį gal 10 min, vėl paspaudžią rankas, po to mes jau galim važiuoti. Taigi prisispaudę prie kalnų šiaurinių šlaitų (nesinori gi grįžti į kelią per kalnus) prašokame dalinį, kuris pasirodo yra oro uostas, matome ir naikintuvą pievoje. Sausas oras kerta per smegenis, norisi gerti į slėnį prie upės nesinori grįžti, ten tas dalinys dar nelabai toli. Važiuojame kalnas pakalnė su nuostabiais peizažais. Pakeliui ieškom pažymėto šaltinio, randame netoli jo šulinį ir nebevažiuojame iki to šaltinio nes akivaizdu kad tai ta pati vandens gysla. Prie šulinio ir pietaujame.

Po pietų mynėsi lengviau nes nurimo priešpriešinis vėjas kokiai 15 min. paskui su nauja jėga pradėjo pūsti. Užkniso jis visai, nors ir žinojau vyraujančių vėjų kryptį darant radialinį žygį teoriškai vistiek pusė kelio prieš vėją. Pavažiavę vienomis gražiausių pasaulio vietų stojame nakvynės prie nedidelės upės, už 20 metrų ganosi arklių kaimenė. Atjojo mongolas su tautiniais drabužiais. Vyresnio amžiaus, pasižiūri pasisveikina ir greitai nujoja per upę link tolumoje baltuojančių jurtų. Dėl vėjo nusiplūkėme, dabar prunkščiant ir žvengiant žirgams gulamės miegoti labanakt.

Šiandien nuvažiavome nedaug 51,8 km. Nakvynės koordinatės N44 42’29,0“ E106 08’42,0“ 1148 m virš jūros lygio, stojom nakvynės 20:30.

2007 08 07

Rytas nuostabus, šalia palapinės ganosi žirgų kaimenė, tekant saulei aplankė mongoliukas ant žirgo. Matyt stebėjo iš už kilometro, laukė kol pakilsim iš miego, nes tik išlindome iš palapinės jis iškarto pradėjo joti link mūsų. Pasisveikinęs prajoja, tipo su reikalais. Vaikštom su Aleksu ir stebimės Mongolijos grožiu.
Pietūs 43,1 km. aukštis 1432 ant perėjos 15:00-16:00

Taip rytas buvo nuostabus, pūtė nelabai stiprus priešpriešinis vėjas, leido važiuoti net vidurinėmis žvaigždėmis, važiavom slėnio, oras buvo nelabai skaidrus, nors ir tokio skaidrumo nebūna Lietuvoje. Todėl kalnai esantys už 50 km matėsi tik per miglą. Sutikome keletą mongolų važiuojančių sunkvežimiais, autobusais, motociklais, visi labai sveikinasi kai kurie net stoja pasisveikinti, o pasisveikinę juda toliau. Įsibėgėję prašokame slėnį su pakilimu į perėją visu kilometru ir nesusigaudę pasukame į kitą einantį lygiagrečiai. Tik nuvažiavę 7-8 km pradedu abejoti, kad ne ten, o koją pakišo liniuotės neturėjimas, iš akies matavome suklydau porą milimetrų ir štai kilometras pro šalį, slėnis panašios krypties nebėda, bet be šulinio… Bet mes dar turime vandens ir nusprendėme nekirsti klanų grandinės ir varyti tolyn. Vietoje vienos perėjos tenka įveikti dvi, ant antrosios ir pietaujame, vandenį geriame taupiai. Nusileidimas smagus net vėjas nesugeba stabdyti, minti nereikia. Vėjas toks stiprus, kad išvažiavus į nuožulnesnę vietą Aleksas stebisi kodėl reikia taip stipriai minti, o dviratis nevažiuoja. Toliau dar linksmiau mes papuolėme į slėnį tarp kalnų pripustytą smėlio. Čia mes supratome ką reiškia važiuoti prieš vėją per sausą smėlį: mini į pakalnę su pirma pavara ir prakaituoji…

Štai pamatome būdelę privažiavę prie jos labai apsidžiaugėme, tai gyvulių girdykla. Įeiname, pamatome norint vandenį pasiekti reikia įjungti elektros siurblį. Variklis yra elektros siurblys yra, matosi kad viskas veikia, bet elektros tai nėra matyt atvežamas elektros generatorius. Na važiuojame palei kopas didesnes kaip Nidoje toliau, vėl pamatome siurblinę, o ji užrakinta. Aleksas prakrapšto langelį, pririša puoduką ir aš nuleidžiu į rezervuarą. jis vos pasisemia su visokiu dumblu. Nusprendžiame negerti, nes toliau dar du šuliniai, vienas su gyvenviete. Atsižymiu koordinates GPS kad tikrai nenuklysti, nusprendžiam važiuoti linkį tolimesnio šulinio kuris pažymėtas gyvenvietėje, kadangi artimesnis yra kitoje slėnio pusėje ir iki jo 5 km be jokio kelio per smėlį apžėlusį spygliuota žole, kertant visokius kupstus ir griovius. Varom keliuku pirmyn o čia jau ir vėjas aprimo važiuoti jau galima.

Privažiuojame tą gyvenvietę, langai užkalti, durys užrakintos, užpustytos smėliu. Vandens rezervuaras tuščias… siurbliai neveikia… aplinkui šmirinėja šimtai suslikų. Apžiūrėję visas talpas, vienoje bačkelėje randame nemažai vandens, bet jis dvokiantis, visokie gyviai lipa į ją ir skęsta, paskui pūva. Nusprendžiam ir šio vandens negerti, nes rytoj privažiuosim miestelį, o vakarienei ir pusryčiams jo dar užteks. Dar šiek tiek pavažiavę stojame nakvynės. Turime minimumą 3 litrus, verdame arbatą ir košę, kurią suvalgome apsilaižydami… Lieka trys litrai rytojui, iki pietų turime privažiuoti miestelį ir upę. Iš tikro noris gerti, gerti…

Nuvažiuota 75,5 km stojom nakvynės 20:00

2007 08 08

Atsikėlėm 7:38 susitvarkėm ir į kelią, kelias buvo nesunkus perėja lengva, nusileidimas smagus, Aleksui nuskrido kuprinė.

Šiandien pirmąsyk pamatėme kupranugarius. Važiavome per smėlį žvyrą, atradome balų, kurias teko apvažiuoti. Privažiavę miestelį Lun prisigėrėm limonado po 500 tugriku prisivalgėm skanių sriubų su aviena po 1300 tugriku, prašėm duonos o gavom karšto pieno. Apvažiavom visą kaimą ieškodami šulinio, aš pradūriau neperduriamą Continental padangą., teko remontuot. Šulinį radom užrakintą po devyniomis spynomis. Teko pirkti vandenį iš parduotuvės po 600 tugriku už 1,5 litro. Vakarienei prisipylėme šūdino vandens iš upės. Dar nusiperkam limonado (kadangi pigesnis už vandenį ir geriasi gerai) ir varom. Žemėlapyje pažymėtas plentas, bet jis remontuojamas. Kaip Aleksas sako ir varom kaip ant arklių, nes asfaltuotas kelias užkastas, visi važiuoja šalia per stepę, daug kas pakelėje remontuojasi, ana sunkvežimis Zil su sulūžusiu tiltu, kitoje pusėje Opelis į kalną nesugebėjo užvažiuoti užkaito variklis, truputi toliau asfaltą verda kelininkai., o dulkių tiek kad nieko nesimato…. Surandam atokesnę vietelę nakvynei. Verdam makaronus (kruopų apart ryžių daugiau nėra, vienoj pardėj dar gavom 1 kg manų). Racionas toks vakare makaronai ryte ryžiai arba vakare ryžiai ryte makaronai, tik priedus keičiam. Lauke ryškios žvaigždės ir gerti jau nesinori. Aplink prunkščia arkliai.

Nuvažiuota 53 km. Maksimalus dienos aukštis 1221 m.

2007 08 09

Pradėsiu nuo kito galo, nes negaliu nerašyti kaip čia gražu, gal čia buvęs rojus. Aplinkui įvairiausių formų uolos išlindusios iš praplyšusios žalios pievos. Štai išdygęs milžiniškas grybas, šalia akmeninis kupranugaris, toliau dinozauro kupra ir vėžlys. Uoliena tvirta su įvairiausiais įdubimais. Ant vienos tokios ir sėdžiu, iš vienos pusės galima užlipti kaip pasakiškais laiptais iš kitos paruošta uolų siena su neigiamu kampu lyg laipiotojui skirtais iškilimais ir įdubimais. Aleksas sako kad salėje taip nepadaro. Žodžiu uolų laipiotojams rojus, eik prie bet kokios ir lipk pagal jėgas, nes jų čia daugybė.

Na dabar kaip praėjo diena. Ryte atsikėlėm tik 8. kol išsiruošėm ir 10:30 atėjo. Iš pradžių važiavom rekonstruojamu keliu, apsižiūrėjau, kad dingo vienas žemėlapio lapas, nusprendėme neieškoti kadangi jis galėjo pasimesti tik vakar ant kelio. Pasitarę nusprendėme tą neturimą lapą nuvažiuoti plentu, kuris reikia pasakyti labai pagerėjo, nes atsirado asfaltas, o mašinų tuo keliu niekas taip ir neleido tipo kelio remontas. Taip mes nuvažiuojame kokį 40 km. kol ta chaliava baigėsi ir teko grūstis dulkėse su visu kitu transpotu, nors to transporto tikrai nedaug. Sustojome pakelėje jurtoje , iškarto gavome arbatos su pienu ir truputi pasaldintos. Išgėrėme dvi pialas sumokėjome 400 tugrikų ir išėjome patenkinti. Dar truputi pamynę privažiavome miestelį su dirbamais laukais ir išsipildė Alekso svajonė gavo jis kopūstą, morkų, svogūnų. Dar pirkom „Wyšniovy kompot“ lenkų surogatą, bet vistiek skanu, prisigėrėm limonado po pusantro litro ant galvos, dar po porciją ledų iš airano (skonis kaip kefyro).

Dar 10 km. ir mes šioje nuostabioje vietelėje, o dar debesys vaizdo duoda, na neberašysiu apie tai, o tai užsisvajojęs nuo uolos nukrisiu. Dabar sėdžiu sotus priputęs daržovių sriubos. Tiesa kelias kyla vis į kalną nors ir nežymiai bet kylame. Ir dar nutrūko stipinas rytoj teks keisti.

Nuvažiavome 82,2 km. maksimalus greitis 38,6; Judėjimo trukmė 05:40; stovėta 04:26; Judėjimo greičio vidurkis 14,5 km.; Viso nuvažiuota 307,53; Koordinatės N47°19,058′ E104°24,627′; Maksimalus aukštis 1390; Pakilimo iš viso 580m.

2007 08 10

Ryte buvom nusprendę keltis anksti, ale tas tinginys už kojų laikė ir maloniais sapnais masino. Atsikėlėm tik 8 val. Neskubėdami papusryčiavom, suremontavome mano dviračio ratą (stipinas buvo nutrūkęs). Apžiūrėjom gražias uolas ir pasikarstę jomis radom įdubas pilnas vandens, tuo vandeniu atsiprausėme. Susimontavome saulės baterijas AA tipo akumuliatoriams krauti, krovėm visą dieną ryt rezultatus žiūrėsiu. Vėjas buvo palankus tai greitis buvo nemenkas, momentais važiavome 30-35 km per val. Viename kaimelyje vaikai pripylė mūsų bambalius vandens, kaimo užeigoje pavalgėme sriubos su aviena ir į kelią. Pakeliui iš tolo matėme budistų vienuolyną, bet į jį nevažiavome, menkas jis atrodė, toliau turėtu būti didesnių.

Stojam nakvoti gana anksti, išsidrėbėm ant žemės, tolumoje lygtai lietaus debesys slinko. Dar pasigyriau Aleksui, kad Rolo prognozės metodai pasiteisino (vakar stebėjau plunksninius debesis). Įsipūtė vėjas, o mes skubėjome pastatyti palapinę kol neprasidėjo lietus. Vėjas sustiprėjo taip kad priplojo palapinę prie žemės, teko palapinę gelbėti, kad nesudraskytu, vėjas ir primusą jau užpūtė, stovim lauke laikom palapinę už virvių kuprines ant kuoliukų sudėjome, kad nenuneštu. Na vienu žodžiu buvo smėlio audra beveik kaip patirta Karakumų dykumoje 1987 m., tik ji čia truputi silpnesnė ir trumpalaikė. Šiaip ne taip susitvarkę su primusu pasistatėm palapinės prieangyje, košė išvirė ir audra baigėsi. Dabar ramu, jokio vėjo, tik pilna visur smėlio akyse, ausyse, plaukuose, burnoje, nosyje na visur. Aš rašau dienoraštį o Aleksas kasa smėlį iš palapinės. Apturėjom ir nuostolį, suplyšo palapinės kampas, ir suskilo du kuoliukai.

Nuvažiavome 83,3 km.; Maksimalus greitis 64,4 km/h; vidutinis judėjimo greitis 18,5; Judėjimo trukmė 04:30 h; Stovėta 3:57 h; Viso nuvažiuota 390,83 km.; Koordinatės N47°19,863′ E103°24,554′; Pakilimo 297 m. Maksimalus aukštis 1432, Nakvynė aukštyje 1362.

2007 08 11

Ryte aplankė mus mongolas ant žirgo. Padėjo susidėti daiktus, mes pavaišinom arbata su sausainiais ir į kelią. Aleksas važiuoja jau antrą dieną su vokiškais marškinėliais tai jį visi vokiečių turistai sveikina, stoja kalbina vokiškai. Šiandien daug kilome mažai leidomės ir vėjas nepalankus buvo, saulė kepino negailestingai, termometro neturim tai nežinome kiek to karščio. Saulės baterijos akumuliatorius krauna labai gerai. Fotoaparatas nuo vibracijos ir dulkių ypač po smėlio audros sunkiai dirba, bet padaužius po kelinto sykio įsijungia, nepatinka jam kratytis ir dulkėti Mongolijoje.

Šiandien privažiavom Karchorino miestą, tai senoji Mongolijos sostinė mieste yra gražus ir didelis vienuolynas, pilna turistų, radom internetą pašte, o visur kitur kur tik parašyta jo nėra. Susipažinom su italais, nufotografavom pamestą žemėlapio gabalą ir miestelio pakrašty nakvynė. Smirda deginam padangom, loja daug šunų, ūžia mašinos… Kaip greitai atpratom nuo civilizacijos net keista.

Nuvažiavome 73,9 km.; Maksimalus greitis 60,1 km/h; Judėjimo trukmė 5:36 h; Stovėta 4:36 h; Viso nuvažiuota 464,73; maksimalus aukštis 1575 m virš jūros lygio; surinkta aukščio 524 m.; Nakvynės aukštis 1465 m. virš jūros lygio.

2007 08 12

Išvykome kaip visada 10:30, baigėsi asfaltas ir prasidėjo kelias per nepatiestą plentą, kur kur vietomis suplūkta skalda, vietomis nesuplūkta. Pradėjus žvalgytis pietų Aleksas pradūrė padangos kamerą ir pradėjo man šaukti, kad sustočiau, na aš sustojau, o jis važiuoja žiūrėdamas į galinį ratą įpuolė į mano galinį ratą. Alekso dviračio priekinis ratas sulūžo per pusę, vadinkim taip nesuremontuojamai. Bet mes neturim ką daryt vistiek remontuojam, jau beveik ir sutvarkėm laikinam važiavimui. Bet čia privažiavo motociklininkas, apžiūrėjęs mūsų vargus pirštais parodęs, kad jam labai reikia lopo padangai, mes jų turėjome apsčiai tai vieną davėm, nuvažiavo savo keliais, po 10 minučių privažiuoja Hyundai autobusiukas sustojo, matyt motociklininkas perspėjo apie mus. Žemėlapio pagalba išsiaiškinome kur mes ir jie važiuoja, aišku mums pakeliui į tą Tsetselreg miestelį, kur galima gauti dviračio ratlankį ar ratą.

Kraunami dviračiai ant stogo ir mes važiuojam su sustojimais ant kiekvieno kampo. Su mumis važiuoja vienas pasipūtęs arabas, specialiai nufotografavau, gal teroristas, labai jau panašus į tuos kur per televizorių rodo. Su tokia fermerio bet arabiško stiliaus kepure, juodais kaip smala garbanotais plaukais ir garbanota barzda, viską aplinkui fotografuoja, fotoaparatas tikrai neblogas. Autobusiuku važiuoja tėvas kuris visiems kamandavoja, rimtesnis sūnus vairuoja, nerimtas visur laksto, daug šneka, tvarko visokius nereikšmingus reikalus. Kartu važiuoja dar viena pakeleivinga moteriškė, ir vėliau iš jurtos paėmėme simpatišką mongolų mergaitę, kuri iš pradžių prie Alekso prisėdo, bet kad jis dėmesio nekreipė tai į priekį prie afganistaniečio persėdo.

Mongolai labai draugiški, kažkaip natūraliai susimetę į vieną krūva karu valgėme, ilsėjomės, kol automobilio variklis aušdavo, ar nežinia iš ko kaip pakvaišę juokėmės, tik afganistanietis atskirai. Važiuojame labai vaizdingomis vietomis. Kelias tai plyna stepė su išvažinėtomis vėžėmis. Kelyje daug dulkių, duobių, stačių įkalnių ir nuokalnių, šlaitų ir upelių, bet kaip visi žino, geriau blogai važiuoti negu gerai eiti, ir tai kad ant sėdynės atkaltės nebuvo tai nieko nereiškia.

Dabar temstant papuolėme į Tsetselreg miestelį, nuvežė mus tiesiai į viešbutį. Už kelionę sumokėjome 8000 tugrikų nuvežė virš 70 km. Viešbučio kambarys kainavo 36000 tugriku, yra dušas, šiltas vanduo, skalbiamės ir ilsimės. Rytoj eisim rato ieškoti. Šunys loja kaip ir vakar miegant prie miesto. Viešbučio pagalvės prikištos kažko, lyg pelų, lyg akmenų.

Nuvažiuota 124 km iš jų 44,3 km dviračiais. Maksimalus greitis 60.1 iš jų dviračiais 38,5; judėta 06:41 judėjimo vidutinis greitis 18,7 km/h; stovėta 03:10; iš viso nuvažiuota 589,25; Maksimalus aukštis 1705; dabartinis 1704 virš jūros lygio; pakilimo surinkta 879 m.

2007 08 13

Šiandien remontavome dviratį, vaikščiojome iš turgaus į viešbutį iki pat vakaro, todėl nėra ką rašyt Tsetselreg miestelis vienaaukštis išskyrus mūsų viešbutį paštą ir dar kelis pastatus matomai valdiškus, purvinas, daug benamių šunų, laksto kiaulės, žmonės labai malonūs. Dar įdomu kad turgus normaliai veikt pradėjo tik apie pietus, ryte su Aleksu buvom nusiminę kad negausime taip trokštamų detalių, bet įdienojus atsirado visko ir kiek širdis geidžia.

2007 08 14

Šiandien pasikėlėme nelabai anksti, kadangi labai lijo, apžiūrėjome žemėlapius, susirašėm koordinates į GPS su pagrindiniais posūkiais ir perėjomis. Aleksas nubėgęs į turgų nupirko maisto ir į kelią. O išvažiavome tik apie 15 valandą. Daug kilome į kalnus įveikėme tris perėjas dvi net su pavadinimais. Nam davaas perėja buvo aukščiausias taškas iki šios dienos 1836 m. virš jūros lygio, kita Teelgin daavas 1742 m. virš jūros lygio.

Po poilsio dienos važiavosi sunkiai, net užvažiavęs ant akmens nulėkiau nuo dviračio. Aleksas irgi prisirakinęs kojas prie pedalų nebegalėdamas į viršų daugiau mint turėjo virst ant šono. Matėm daug besiganančių jakų, avių, arklių, karvių čia mažiau, o vandens daugiau. Dar įsiminė vaizdas kai ant gyvulio palaikų tupinėjo du milžiniški grifai, savo eilės laukė ereliai, šuo ir varnos. Kai norėjau nufotografuoti visi išsilakstė. Grifams skrendant pro avių-ožkų bandą, banda pasibaidė, o mums buvo įdomu pažiūrėti. Šiandien dar vienam mongolui padovanojau du lopus padangai ir klijų gumai, tai tas labai dėkojo, matyt tai labai svarbus dalykas padangų lopymas. Sustojome nakvynės prie šulinio. Šulinys tai toks betoninis daiktas su styrančia rankena vamzdžiu kokiu 4 m. Ilgio. Užtrukome kol išsiaiškinome veikimo principą. Pasirodo imi už vamzdžio ir suki ratu po kokio rato ar pusantro jei pakankamai greit bėgi ratu įsitvėręs į vamzdį rankeną iš kito plonesnio vamzdžio pradeda tekėti vanduo į lovį gyvuliams girdyti. Sukti nėra lengva, matyt mongolai kinko kokį gyvulį šiam darbui. Iš pradžių vanduo bėga su šeriais, matyt kaip Aleksas sako karvės ar jakai tą vamzdį laižo mėgindami pasiekti vandenį.

Vėl ryškios žvaigždės ir tiek jų daug Lietuvoje tikrai nesimato, paukščių takas labai ryškus, tikra pieno upė, matosi man nepažįstami žvaigždynai prie horizonto. Labanakt.

Koordinatės N47° 37,426′ E101° 46,390′; Nuvažiuota 38,2 km; maksimalus greitis 43,2; judėjimo trukmė 03:40; judėjimo vidutinis greitis 10,9; stovėta 01:44; surinkta pakilimo 544 m.; Maksimalus aukštis 1836 m. virš jūros lygio, Nakvynės aukštis 1641 m. virš jūros lygio; Viso nuvažiuota 628,56

2007 08 15

Ryte mus pažadino atvažiavę medžiotojai, gal nepažadino, bet greičiau tinginį išvarė, nes tik vartėmės palapinėje. Atvažiavo su motociklu IŽ Planeta, sustojo atsisėdo šalia ir pradėjo kosčiot, laukdami kol mes išlysim. Teko lysti greituoju būdu, pastebėjome, šautuvus paliko prie motociklo, kaip kad anksčiau skaičiau ginklus einant į jurtą ar kitą gyvenamą vietą palieka mongolai lauke , parodant kad atėjai taikiais tikslais. Be to ir maišo, kuprinės ar kito daiktams dėti skirto daikto su savimi neštis nevalia, tuo parodoma kad tu nesi vagis.

Išvirėme arbatos su medumi, pavaišinome medžiotojus, dar atjojo ant arklio piemuo, bet jis greitai persimetęs keliais žodžiais su medžiotojais nujojo savais keliais. Medžiotojams išvažiavus atjojo dar du piemenys, juos irgi pavaišinome arbata su medumi. Tikėjomės pagėrę arbatos jie nujos, bet atsigėrę pagyvėjo, pradėjo domėtis dviračiais, kuprinėmis. Mes irgi apžiūrėjom jų arklius, balnai papuošti medaliais, spėliojam gal gauti kokiose varžybose. Žirgai maži pusiau laukiniai ir mongolai juos sugauna nelengvai. Ardant palapinę pasibaidė vienas žirgas ir nusitraukė abu mongolai šoko to gaudyti, ir dėka likusio žirgu bėglys buvo sugrąžintas. Bebaigiant virti sriubą abu šoko ant žirgų ir nujojo į skirtingas puses. Pagaliau likome vieni, o slėnis atrodė tuščias…

Leidomės slėniu žemyn, iš pakeliui pasitaikančių jurtų mums ,linkėdami gero kelio, mojo rankomis mongolai, mongolės ir vaikai. Slėnis žalias po truputį žemėjantis. Keliukas kaip kaime einantis per laukus, aplinkui nesuskaičiuojama daugybė gyvulių aviu, jakų, arklių kaimenės. Labai įdomu stebėti avių-ožkų bandą priekyje eina vedlys dažniausiai ožys bliauna storu balsu, iš paskos seka tūkstantinė banda bliaudama ir garsiai gadindama orą. Toks gyvas choras labai juokingai atrodo. Privažiavę tokią bandą visada stojame pažiopsoti. Artėjant prie Батцэнгэл miestelio atsivėrė slėnis visu gražumu, neaprėpiamos platybės, miestelis matėsi net už 21 km, atrodo čia pat, važiuoji, o jis neartėja. Miestelis įsikūręs Хойд Тамир Гол upės pakrantėje. Mieste yra paminklas raketa, graži mokykla, gražūs valdiški pastatai ir aplamai labai tvarkingas. Tiltas per upę saugomas, saugo moteriškė kuri atidaro šlagbaumą. Miestelyje stabtelėjom prie parduotuvės, perkame makaronus vietinės gamybos kurie yra skaniausi, rusiško kondensuoto pieno skardinę, sausainių. Toliau sustojame prie valgyklėlės, valgome čeburekus.

Anksčiau kitose valgyklose valgydavome mongolišką sriubą ji kartais su daržovėmis, makaronais ir aišku kalnu avienos, kai kur priedų nėra tik aviena. Porcijos nemažos užvalgius tokios sriubos antro nelabai norisi. Nors teisybę pasakius mes po dvi porcijas tos sriubos imdavome. Arbatą jie duoda su pienu truputį pasūdytą, kaip rašo kad su jako taukais tai jų niekur nepastebėjome. Visas maistas sveikas ir skanus, nors išlepusios moteriškės manau raukytus, o mes su mongolais valgome apsilaižydami, arbata su pienu užsigerdami. Pastebėjau, kad mongolams alkoholio gerti negalima, išgėręs puodelį alaus mongolas tampa nevaldomas ir pats nebežino ką daro.

Mongolų atokiuose miesteliuose jautiesi kaip vesterno filme, o čia šioje užeigoje šalia sėdi vyras su žmona maitinančia krūtimi kūdikį, prie gretimo stalo geria keli mongolai, čia pat pietauja pakeleiviai, ir dar mes nugairintais veidais, aplinkui zuja šeimininkė. Lauke stovi pririšti lankytojų arkliai, tradicinis Mongolijoje džipas tai Tojota Land Cruizer, motociklas ir mūsų dviračiai. Ir svarbiausia visi draugiški ir laimingi, ech gera šalis ta Mongolija.

Užkandę judame visai padoriu keliuku toliau. Labai pagreitina orientavimasį iš anksto sužymėti į GPS imtuvą kelio taškai, nereikia gaišti laiko nagrinėjant žemėlapį. Pakeliui sutinkame merginas genančias veršelių bandą link jurtos, už puskilometrio Aleksui prakiūra padanga, kol jis klijuoja aš mėginu fotografuoti, bet fotoaparatas streikuoja, toks kratymas jam ne į sveikatą. Važiuojam toliau pavažiavus dar galiuką kelio atsiveja trys mongolai su motociklu, labai šypsosi ir moja rankomis, kviečia į svečius, mes nelabai norim sutikti kadangi mažai nuvažiuota, o jau vakarėja. Bet sugeba mus įkalbėti, nors ir nemoka kitaip nei mongoliškai šnekėti. Leidžiamės į slėnį prie jurtų grupės, o ten man net akys ant kaktos išlipo, susirinkę visi apylinkės žmonės, patiestas veltinis į centrinę jurtą, visai susėdę laukia mūsų, o čia fotoaparatas ožiuojasi sunkiai fotografuoja nefokusuoja visiškai. Einam į vidų ten kaip pasakoje, suruoštos vaišės, ant stalo padėta pusė avino, Aleksas sako, kad tai vadinasi burdiukas, kumyso bačka, sūrio kalnas apdėtas saldumynais, viskas papuošta, degtinės pilna, na kaip per vestuves. Visi su šventiniais drabužiais, pasijaučiau kaip koks giminė iš Amerikos tarybiniais laikais aplankyti Lietuvos atvažiavęs. Teko išgerti po tris litrus kumyso, suvalgėme po gabalą labai skaniai paruošto ėriuko, moterys drąsios kalbina savaip, vyrai rodo tabakines iš visokių pusbrangių akmenų meistriškai padarytas ir matyt paveldimos senoviškos, ne vieną muziejų papuoštu. Susirinkusios merginos gražios, kad ir plokščiais veidais šypsosi. O mes sėdim garbingiausioje vietoje, šalia vyresnieji su tautiniais drabužiais. Po vaišių šiaip ne taip atsisveikiname, padovanoju jiems dviejų litų monetų, tas dovanas liečia prie kaktos, jiems herbas su žirgu daug reiškia, paskui deda į tokį maišelį už užančio, dar atsisveikinant padovanojame šios apylinkės žemėlapį. Su žemėlapiu atsisveikinau skaudama širdimi, nors jis beveik ir pravažiuotas. Išlydėdami visi išgužėjo į lauką.

Pavažiavus apie 2 km. pasinaudojęs vietovės nelygumais, kad nesimatytu jurtos maunu greičiau kelnes, nes jaučiu, kad galiu pavėluot. Tiesiajai žarnai atlaisvėjus tikrai palengvėjo. O Aleksas stovi už pilvo susiėmęs, nieko neleidžia į lauką. Matomai kumysas dideliais kiekiais ir dar su riebia aviena mūsų pilvams nebetinka. Toliau tenka važiuoti į perėją, bet Aleksui su pilnu pilvu tikrai nelengva, stumia dviratį, paskui sustoja graibo pilvą. Ant perėjos nusprendžiame nakvoti. Aš dar kartą sumažinu spaudimą tuo nudžiugindamas susliką, kuris stebi procesą suprasdamas mano beviltišką padėtį. Aleksui nesiseka skauda pilvą. Nakvynė vėl labai gražioje vietoje tarp akmenų, šalia grota, akmenys su įdubomis kuriose yra vandens tai galim ir nusiprausti. Valgyt neverdame nes ir taip pilni pilvai ir gerti nesinori. Šiandien mongolų vaišingumas tikrai nustebino ir dar man labai patinka ši šalis ir šie žmonės.

Nuvažiuota 56,6 km. Maksimalus greitis 33,3 km/h; judėjimo vidutinis 10,0 km/h; judėjimo trukmė 05:38 stovėta 03:25 Viso nuvažiuota 685,19 km; maksimalus aukštis 1824 m virš jūros lygio; nakvynė 1834 m virš jūros lygio; surinkta pakilimo 566 m.

2008 08 16

Tik pajudėjus iš nakvynės vietos ir pradėjus leistis Aleksui nuleido padangą, o vėliau man atsisuko varžtas nuo bagažinės, o vėliau nuleido man padangą, o vėliau vėl nuleido man padangą. Stojom remontavom kas keli kilometrai. Vargino ir karštis ir vėjas, bet labiausiai nepraduriamos Continental prakuriančios padangos ir kamera, Aleksas pastebėjo, kad kamera suaižėjo ir atsirado daug mažų skylučių, pakeičiau kamerą paprasta kinietiška viskas išsisprendė. Supratau kad nepraduriamos padangos prasiduria taip pat lengvai kaip ir praduriamos, o kamera Continental firmos visiškai neišlaiko kritikos, tokia pat bevardė kiniška laiko normaliai. Tiesa ta kamera Continental pagaminta Indijoje, nors pirkta Vilniuje.

Valgėme pievoje tarp karvių, veršių, jaučių, ožkų ir avių, paslaptinguose akmenų ratuose. Aplink kaip ir visad gražu vietomis uolos suspaudusios upelį ir mums tenka ieškoti aplinkinių apvažiavimų papildomai kylant į kalną. Miestelyje Өлзнйт atsigėrėme limonado BINKYO, jis mums patys skaniausias. Parduotuvėje radome bulvių ir agurką. Pavažiavome dar 18 km palei upę sutikome mongolą kalbantį angliškai, bet kadangi angliškai, mes nelabai tai vistiek sunku buvo susišnekėt, bet vistiek palyginus nesunkiai bendravom. Mongolas pasakojo kad šia upe žemiau plukdo turistus, ten ją suspaudžia kalnai yra gerų slenksčių. Apsikeitėme adresais ir viso gero. Mes radę brastą perbridome upę, pločio kaip Neris, upė vadinasi Орхон гол.

Vakare iškėlėme balių, nes pirmą kartą galėjome susikurti laužą iš paupyje augančių medžių šakų. Rytoj laukia sunkus kelias į kalnus, planuojame važiuoti nepažymėtu keliuku ir kirsti kalvagūbrį. Kalnai iš tolo statūs kyšo uolos. Dar neparašiau, kad visa diena bludijau vis iškrypdavau iš teisingo kelio lyg neužtektu vargo dėl kiaurų padangų. Vieną kartą net pamaniau kad sugedo GPS imtuvas, bet pasitikrinus kompasu teko suabejoti savo galva, atrodo, važiavau tiesiai, atsisukus irgi atrodo kad tiesiai, bet pagal prietaisus kažkodėl apsisukę varom atgal, kažkokie paradoksai ar burtai. Gerai, kad visada įdėmiai stebiu parodymus ratai gavosi nedideli tai ir ilgai neužtrukom, viena užkniso, kad teko varyti per pievas, be jokio keliuko ar takelio.

Koordinatės N48° 13,604′ E102°36,519′; Nuvažiuota 73,5 km;Viso nuvažiuota 758,72 km; Judėjimo trukmė 06:10 stovėta 06:59; Maksimaliu aukštis 1834 m virš jūros lygio (praeita nakvynė); nakvynės aukštis 1277 m virš jūros lygio; Surinkta pakilimo 364 m.

2007 08 17

Šalta, nuo ryto lyja, kur dingo kepinanti saulė nuo kurios net vandeningos pūslės ant rankų atsirado, ir oda jau antrą kartą lupasi? Lyja ir lyja mes gulim laukiam gero oro. Staiga girdim arkliu kažkas joja, prijoja ir atsiveria palapinė, pas mus nieko nesakęs įgriūva mongolas visas šlapias, drebantis žodžio pratart negalintis. Įsitaisęs mūsų ankštoje palapinėje džiaugėsi šiluma ir kad nelyja ant galvos. O mes džiaugiamės, kad su arkliu neįjojo. Teko keltis ruoštis, visi kertu virėme arbatą gėrėme. Pradėjom virti sriubą, mongolas rodo kad reikia mėsos, rodo į karvę kitame upės krante ir vaizduoja kad jis ją papjaus ir bus mėsos, mes purtom galvas, kad neverta. Tada jis rodo, kad eina pjaut savo arklio, mes neleidžiam, nenurimo kol Aleksas neįvertė į puodą didelio gabalo spirgų. Išsprendus mėsos problemą puolė dėti sriubon pipirų, privarė tiek, kad pats paskui raukėsi, bet mes aštriai ir taip valgom buvo mums visai gerai. Tuo viskas nesibaigė su Aleksu vos nesusimušė kai į arbatą privarė druskos, mat jie arbatą geria su druska ir pienu, o dabar gėrė arbatą su druska ir medumi. Mongolas sriubą valgė ir spjaudėsi, jie nepratę pipirų dėtis, o jis pridėjo jų matyt iš nežinojimo ką deda. Visas šis cirkas truko iki pietų, mongolas padėjo dar susikrauti daiktus, atsisveikinom ir į kelią.

Važiavom sunkiai, lietus merkė negailėdamas, prie jurtų piktai lojo šunys, pakilimo buvo nemažai, ir leistis nemažai reikėjo, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, taip iki vakaro. Kelio normos neįvykdėm, dėl vėlyvo išvažiavimo ir keleto sunkių perėjų su ilgomis, sunkiomis įkalnėmis ir akmenuotais stačiais nusileidimais. Važiavom labai gražiu slėniu, gaila lijo, negalėjome pasigrožėti, toliau leidomės tiesiai per pievas jokių vėžių ar takelių nebuvo, pieva pasitaikė nebloga išvystydavom 20-30 km per valandą greitį. Tik reikėjo žiūrėti kad į susliko urvą neįlėktum, nes tie urvai tokie, kad net liesas mongolas įtilptu. Nusprendžiam kur karvės ganosi geriau nevažiuoti, ten visad daug kupstų būna ir žemė gūbriuota. Važiuojant pabaidėm žirgų kaimenę, tai jie visi būriu gražiai bėgo, labai gerai atrodo ir žemė dunda. Šuliniai visi apleisti ir sunaikinti, lyg specialiai, nesuprantu kodėl. Nakvoti stojame prie perėjos, rytoj jų bus mažiausiai trys, laukia sunki diena. Truputi nustoja lyti, mūsų aplankyti atvažiuoja du mongolai, aplanko pažiūri ir išvažiuoja, o mes taip maskavomės, kad mūsų stovyklavietės nebūtu matyti. Tikimės, kad lietus baigsis, nes nusibodo jau tas barbenimas į palapinę.

Koordinatės N48° 07,514′ E103°11,204′; Nuvažiuota 59,6 km; Viso nuvažiuota 810,66 km; Judėjimo vidutinis greitis 10,7 km/h; Maksimalus greitis 40,1 km/h; Judėjimo trukmė 04:49 h; Stovėta 01:54 h; Maksimaliu aukštis 1699 m virš jūros lygio; Nakvynės aukštis 1642 m virš jūros lygio; Surinkta pakilimo 603 m.

2007 07 18

Ryte lietus baigėsi, pasikėlėme, išsivirėm pusryčius, valgant kaip visad aplankė vietinis. Ši kartą tai buvo mergina ant gražuolio žirgo. Pasisakė savo vardą, mes pasisakėm savus. Paaiškino kad vakar buvo atvažiavęs jos tėvas su motociklu, apsisuko ir nujojo, o mes likom žiopsot.

Šiandien važiavome sunkiai, buvo sunkus kilimas į perėją Баги Өлийн Даваа 1744, ten sutikom du autobusiukus sausakimšus mongolų, nusifotografavom kartu. Dar nerašiau, vakar fotografavausi apsikabinęs su lama. Šis aukštas ir storas mongolas išlipo iš Uaz automobilio, paskui jį dar 12 mongolų ir kaip jie ten sutelpa. Ant antros aukštos perėjos vienas medžiotojas nušovė tokį susliką dydžio kaip du zuikiai. Pakeliui nelauktai radome šaltinį su švariu vandeniu. Miestelyje Өлийн өндор neradome užeigos kur galėtume pavalgyti. Apsipirkę parduotuvėje, kaip ir visad gavome tų pačių produktų duonos, kondensuoto pieno, sausainių, limonado. Miestelio pakraštyje radom net tris degalines kur prisipylėme benzino primusui. Bevažiuojant ir besižvalgant kur nakvoti, eilinį kartą prakiuro nepraduriama Continental padanga, visas centimetras kažkaip prasipjovė, teko stoti nakvynės slėnyje kur daug matėsi jurtų. Radom sunkiai prieinamą vietą, kaip Aleksas pavadino piliakalnis. Bet nepaisant to susirinko visa vyriška aplinkinių jurtų dalis, suskaičiavau 12 žmonių, kas ant arklių atlėkė, kas ant motociklo, kas pėsčiomis, sunku buvo jiems į mūsų piliakalnį užsiropšti. Valandėlę pasėdėję išsiskirstė po jurtas, vienas ilgiausiai likęs lyg kvietė pas save, rodė į dangų kad lis, mes jau neiškentę pasistatę palapinę sulindom į ją, o jis nuėjo tada. Sulaukus sutemų nuėjau su rimtu reikalu į kalną, nespėjau pritūpti jau atlekia kompanija ant arklių žiūrėti ką aš ten veikiu, nespėjau normaliai ir apsišluostyt… Smalsūs tie mongolai.

Koordinatės N48° 14,975′ E103°37,190′; Nuvažiuota 61,8 km; Viso nuvažiuota 872,68 km; Judėjimo vidutinis greitis 10,8 km/h; Maksimalus greitis 44,4 km/h; Judėjimo trukmė 05:43 h; Stovėta 03:05 h; Maksimaliu aukštis 1745 m virš jūros lygio; Nakvynės aukštis 1543 m virš jūros lygio; Surinkta pakilimo 648 m.

2007 08 24

Mes vėl Ulan Batore, viskas gerai ypaš didelių nuotykių nebuvo gyvi sveiki esame. Dar įveikėme 1200 km kalnais, slėniais, per karštį, šalti. 28d. jau būsim Maskvoje.

Linas
X-Genomas