Vokietija: Kalėdiniai pasibastymai

Net nežinau, kodėl man patinka tos Kalėdinės mugės, juk nemėgstu aš masinių renginių – net Kaziuko mugėj gal 15 metų nebuvau, nors gyvenu Vilniuje. Gal paprasčiausiai reikia tik dingsties kažkur keliauti, išvykti toli nuo namų, kad ir trumpam – nors savaitgaliui… Tada atrodo, kad ir pavasaris greičiau ateina ir nuotaika tamsiuoju ir šaltuoju periodu geresnė.

Taigi, šiemet keturiese skrendame į Karlsruhę ( Baden Badeną ) ir kadangi ji yra Prancūzijos pasienyje, tai nutariu žvilgtelėti kaip švenčių laukia prancūzai, tiksliau – elzasiečiai.

Šiuo metu skrydis nėra labai patogus, nes iš Vilniaus išskrenda tik šeštadienio vakare, o grįžta antradienį po pietų, bet kitaip nėra, todėl turėdami dvi pilnas dienas, pirmą keliaujame po Vokietiją, o antrą praleidžiame Prancūzijoje. Oro uoste pasiimame 3 parom užsakytą automobilį už 90 eur. ir labai nustembame, kai gauname Mersedeso raktelius, nes dažniausiai tik kaip ,,masalas“ būna nurodytas kuo prabangesnė markė, o gauni vis tiek Fiat arba Renault, bet neilgai mes juo džiaugėmės, nes jau kitą dieną supratome, kad nors ir A klasės, nors ir tik 3 mėnesių, bet benzino ryja kaip bet kuris senas automobilis – net 9 l./100 km. Nutarėme, kad tokio niekada nepirksime 🙂

Kadangi nakvynė užsakyta Heidelberge, iki kurio apie 60km., skubame, nes norime dar suspėti į Kalėdinę mugę, kuri nors ir savaitgalis, bet užsidaro apie 22 val.

Miestas pasipuošęs, mūsų nuotaika puiki, oras žiemiškas, todėl vaišinamės tradicinėmis vokiškomis dešrelėmis ir išgeriame karšto vyno, kad nesušaltumėm. Su tuo vynu tai tokia smagi procedūra visur – sumoki apie 2 eur. už gėrimą ir dar tiek pat užstatą už puodelį, kuris tikrai gražus, suvenyrinis, su to miesto piešiniais, pavadinimu. Tada su tuo puodeliu karšto vyno gali vaikščioti po turgelius, prisipilti dar, jei nori, nes tie puodeliai beveik visur vienodi, ir gali grąžinti kitur arba pasilikti kaip suvenyrą. Tikrai gera mintis, nes suvenyrų parduotuvėse teminiai puodeliai daug brangesni ir tikrai ne gražesni.
Šiaip miestas simpatiškas, su įspūdinga pilimi ant kalno, tik nuotraukų nėra, nes vakare buvo rūkas, todėl pilies nesimato, be to fotografavimas tamsoje ir be stovo – tai laimės dalykas. Kokybiškų pavyko nedaug, nors ir dieną oras tam buvo ne pats tinkamiausias – tai snigo, tai lynojo.

Ryte, jau su automobiliu, atvažiuojame iki gražuolių miesto vartų, pasivaikštome ir kadangi pilies per sniegą ir rūką vėl nesimato, važiuojame toliau – į Spejerį, kuris žymus savo katedra. Senamiestis mažytis, kelios lygiagrečios gatvelės, gale – miesto vartai ir, aišku, kalėdinė mugė.

Ragaujame skrudintų kaštainių, šildomės vynu. Tarp kitko, visur parsiduoda ir vaikiškas bealkoholinis vynas, kuriuo vaišinosi mūsų vairuotojas.
Išvažiuojant iš Spejerio vyrai pamatė transporto ir technikos muziejų, kuriame už tvoros matėsi lėktuvai, garvežiai, net povandeninis laivas, o įsivaizdavę kokie eksponatai yra viduje, pradėjo zysti, kad ten nori, tačiau laiko ir taip turime nedaug, todėl muziejai nesuplanuoti. Teko, kaip mažiems vaikams pažadėti, kad greičiausiai atskrisime čia kitą kart, nes strategiškai gera vieta – čia pat ir Prancūzija ir Šveicarija, ir vis atidedamas Miunchenas netoli – tada šis muziejus bus lankytina vieta nr. 1 🙂

Atvykstame į Baden Badeną, apie kurį kažkada iš draugės esu girdėjusi begalę liaupsių – kaip ten per upelį daugybė tiltelių, nuo kurių gėlės svyra net iki vandens paviršiaus ir kaip ten viskas gražu. Tačiau žiemą, be gėlių, tas upelis visai neįspūdingas, o kalėdinis turgelis įsikūręs šalia kazino kažkaip visai nederėjo.

Nors pats miestelis simpatiškas, dvelkiantis tokia santūria prabanga ir aišku orientuotas į rusų klientus, nes tik čia, tarp vokiškų tradicinių patiekalų puikavosi – ,,šašlyki“, ,,pilmieni“, ,,čeburiaki“ 🙂 O mes paragavome labai skanaus karšto kiaušininio punšo, kuriame jautėsi Advokato likerio skonis – daugiau niekur tokio negavome, todėl nutarėme, kad ne be reikalo čia atvažiavome.

Apėjome senamiestį, pasigrožėjome dengta ištapyta promenada, kurioje įsikūręs informacijos centras, bet be SPA procedūrų, koncertų ir vasarai skirtų trąsų po apylinkes, jis nieko pasiūlyti negalėjo, todėl tikriausiai čia daugiau verta atvykti šiltuoju metų laiku. Kai dabar pagalvoji, tai geriau jau būtumėm tą muziejų aplankę, bet labai jau norėjosi tą garsų rusų ir vokiečių aristokratų kurortą pamatyti.

Nors laiką leidžiame visai linksmai, bet man kažko trūksta. Liko paskutinis šiandien suplanuotas Vokietijos miestelis – Gengenbach, į kurio senamiestį įžengę pasijuntame kaip kokioje kalėdinėje pasakoje. Prie rotušės orkestras groja kalėdinę muziką, nuostabūs fachverkiniai namukai apšviesti, gausiai papuošti, žmonės linksminasi, vaišinasi, vaikai supasi karuselėse… Štai tokio vaizdo man visą dieną trūko.

Bet gal ne nuo miesto čia priklauso, o paprasčiausiai visas to kalėdinio šurmulio grožis ir veiksmas atsiskleidžia vakare. Todėl, kaip ir prieš 2 metus lankytas Monschau, taip ir Gengenbachas išliks atmintyje kaip vieni iš gražiausių kalėdinių prisiminimų.

Kadangi ryte viešbutyje pavalgėme labai gausius ir skanius pusryčius, tai tik dabar užuodę gausybę skanių kvapų pasijaučiame išalkę. O pro raugintų kopūstų kioskelį tiesiog negalėjome praeiti, todėl paragavome mums neįprasto patiekalo, kur į troškintus raugintus kopūstus su dešrelėmis dar dedama tokių lyg rankų darbo makaronų. Desertui dar plonyčiai blynai su saldžiais įdarais, karšti vafliai su marcipanu. Tikros kalėdinės vaišės. Bevaikščiodami aplink, išsukame iš pagrindinių gatvelių, žvilgtelime pro pravirus kažkokio sandėlio duris, kur narveliuose daugybė gyvūnėlių, o besitvarkantys ten darbuotojai pakviečia vidun. Mes sušilti visai nieko prieš, be to pamatyti retų veislių triušiai, vištos ir balandžiai – lyg neplanuota mini ekskursija gavosi.

Dabar jau nieko nebetrūksta, pamatėme tai, ko atskridome – vykstame į viešbutį Colmare.

Ryte papusryčiaujame savo kepsniukais, kurių dėl viso pikto iš namų įsimetėme, bet taip ir nesuvalgėme, nes vokiškos dešrelės neleido išalkti, o prancūziški saldėsiai ir dar už 6 eur. pusryčiams mūsų nesuvilioja. Todėl pasistiprinę išvykstame Elzaso vyno keliu, pakeliui užsukdami į nuostabius miestelius, kurių ten tikrai daug – mes išsirenkame tris, o po to aplankysime Colmarą.

Aišku aš, kaip visada, ruošiausi šiai kelionei ir stengiausi taip išdėlioti maršrutą, kad kiekvienas sekantis miestelis būtų vis gražesnis ir dabar tikrai žinau, kad jei Elzasą būtumėm lankę pirmiau, tai Vokietija jau nebūtų taip patikus. Mus tiesiog pribloškė tie vyno kelio miesteliai, nes jie ir vasarą atrodo įspūdingai, o dar tie skoningi prancūziški papuošimai, gal net kartais per gausūs, nes namai ir taip labai spalvingi, tačiau labai šventiški. Negalėjome atitraukti akių, net protarpiais purškiantis lietus mums įspūdžių nesugadino.

Pirmasis – Equisheim, kuriame pradžiai einame išgerti kavos, nes pusryčiai be jos liko nebaigti. Čia mus vienintelis kavinukės darbuotojas užklausia kokia kalba mes kalbame. Jis supranta angliškai, todėl šiek tiek panarstome Lietuvos istoriją – nelabai jis ką apie mus girdėjęs, bet labiausiai jį sudomino mūsų kalba – klausia kiek jai metų? Čia ir mes pasimetame, stengiamės prisiminti kur čia jos šaknys, kada čia tie vikingai ,,laukinius“ žemaičius iš baimės aplenkdavo, dar užmetame 500 metelių ,,dėl solidumo“ ir sakome apie 2000. Jis tik akis išpūtė – gal šiek tiek persistengėme, bet nestipriai 🙂 Po to dar daug kartų mūsų to paties klaus, bet ne įprastą : ,, iš kur jūs?, bet : kokia kalba jūs šnekate? „ Tačiau mūsų tai nepiktino, kaip kartais būna, atvirkščiai, elzasiečiai mums pasirodė kažkokie mieli, nuoširdūs, net ant kiekvieno kampo tas siūlymas ragauti buvo panašesnis tiesiog į vaišinimą, be jokio matomo tikslo parduoti. Gal dėl to kad Kalėdos ? Su vienu karšto vyno prekeiviu įsišnekėję apie Lietuvą, radome net bendrų pažįstamų, tai jis iš džiaugsmo mus ir vynu pavaišino ir dar tuos kalėdinius bokalus padovanojo, aprodė net savo restorano virtuvę – taip apsidžiaugė, nes tas lietuvis, kuris dabar ir pats turi kavinę Vilniuje, kažkada pas jį dirbo. Štai tokie emocingi ir svetingi šio regiono gyventojai – kaip kokie pietiečiai.

O mes prisidegustavę visokių sūrių ir saldumynų buvome visą dieną sotūs, net planus paragauti nacionalinės virtuvės užmiršome.

Karštas vynas čia jau kitoks, dažniausiai baltas su natūraliu abrikosų, kriaušių ar obuolių vos juntamu prieskoniu – mums labai patiko. Susikalbėti taip pat čia nėra jokių problemų – kalba jie ir vokiškai, ir angliškai stengiasi nors šiek tiek – jokio prancūziško nacionalizmo šiame krašte nesijautė.
Miesteliai visi labai panašūs – bežiūrint nuotraukas sunku susigaudyti kur baigiasi vienas ir prasideda kitas : namai spalvoti, seni, kreivi, bet labai žavūs, su gausiomis kalėdinėmis dekoracijomis, vyno rūsiais ir degustacijomis, skoningomis vitrinomis, net suvenyrai subtilesni, negu Vokietijoje.

Taigi Equisheim

Kaysersberg

Riquewihr

Nors Elzaso miesteliai mums labai patinka, bet temsta, todėl laikas judėti į Colmarą.
Pakeliui užsukame į parduotuvę, nes šiandien dar švęsime gimtadienį, todėl perkame visokių gurmaniškų vaišių ir gėrimų.
Pats Colmaras po visos dienos matyto grožio jau nenustebina, bet tai tikrai gražus pasipuošęs miestas su kanalais ir fachverkiniais namais.

Nors kojas vos velkame, bet sukame ratus po tikrai žavų senamiestį.

Gal kad pirmadienio vakaras, tačiau jokių kalėdinių renginių kaip Vokietijoje nebuvo, išskyrus turgelius ir pramogas vaikams. Perkame suvenyrus, kurie labai raudonai balti, ir ne tik dėl to, kad tai kalėdų senelių ir nykštukų spalvos, bet ir dėl to, kad elzaso simbolis – gandras.

O tokios taurės vynui su žalio stiklo kojelėmis taip pat būdingos tik šiam regionui, kurias ir gavo jubiliatas vakare dovanų 🙂

Ryte, išvykstant iš miesto į oro uostą, mus palydi šita matyta žalia dama

Pasirodo Colmare gimęs skulptorius Auguste Bartholdi kuris ir sukūrė visame pasaulyje žinomą skulptūrą. Mieste yra ir jo muziejus, bet mums užteko ir porą ratukų apsukti aplink žiedą, kad ja pasigrožėti. Aišku ji čia ne standartinio dydžio 🙂
Taigi, kaip visada, kelionė puiki, įspūdžių daug, gal po poros metų , jau tradiciškai, skrisime ketvirtą kartą vėl, tos kalėdinės nuotaikos pasisemti.
O Elzaso vyno kelio neatsisakyčiau ir vasarą ,,padegustuoti“, juo labiau, kad ten tokių miestelių liko tikrai nemažai, o kur dar žaliuojančių vynuogynų vaizdas – manau papuoštų tą kraštą ne prasčiau nei kalėdinės dekoracijos.