Vokietija: Brėmenas – miestas alsuojantis futbolu

Rašydamas blogą 11m, sugalvojau, kad skaitytojams gali būti labai įdomu susipažinti su užsienio komandomis ir futbolo kultūra. Suradęs pigų skrydį su „Ryanair” į Brėmeną tam savaitgaliui, kai vietinis klubas „Werder” žaidžia namų rungtynes su praėjusių metu Vokietijos čempionais „Wolfsburg”, susitariau dėl akreditacijos rungtynėms ir išvykau į Brėmeną. Šis pasakojimas apie miestą, kuriame vietinis futbolo klubas užima itin svarbią kasdieninio gyvenimo dalį.

Kelionės programa buvo įtempta nuo pat pradžių, nes vienintelė galimybė gauti Tino Polster, Brėmeno ”Werder” komunikacijos departamento ir prekinio ženklo vadovo, interviu buvo penktadienio popietė. Lėktuvas Brėmene turi nusileisti 14.15, o jau 15.00 turiu būti “Werder” ofise. Sėdžiu Kauno oro uoste ir tikiuosi, kad lėktuvas nebus atidėtas. Maža ko gali tikėtis su tomis pigiomis avialinijomis. Tačiau atvykstu anksčiau ir neveltui “Ryanair” lėktuvui nusileidus paleidžia įrašą, kuriame teigia, kad praėjusiais metais jie buvo pripažinti punktualiausia bendrove ir net 90% jų lėktuvų nusileido laiku ar net anksčiau (tikriausiai šito namo gyventojams, tai – menka paguoda).

Nusileidęs skubu į taksi ir parodau vairuotojui iš anksto ant lapelio užrašytą “Werder” adresą, nes mano vokiečių kalbos žinios apsiriboja porno filmų “Ya ya, das ist gut” ir senųjų rusų kinojuostų apie karą frazėmis “Schneller” ir “Hande hoch”. Sutikite, ne pats geriausias būdas užmegzti pokalbį su taksistu. Anyway, pamatęs adresą jis tiesiog nušvinta ir pradeda pusėtina anglų kalba klausinėti ką aš veiksiu “Weserstadium” arenoje. Aš jam pasakoju, o jis manęs, atrodo, neklauso, tik užsispyrusiai kartoja kaip myli “Werder”. Pakeliui prasilenkiame su tramvajumi išdažytu “Werder” spalvomis ir papuoštu komandos logotipu bei vokiškomis frazėmis, kurių, be abejo, aš neįkandu.

Galų gale atsiduriu prie stadiono ir einu ieškoti “Werder” fanų parduotuvės, pro kurią man reikia patekti į pagrindinį klubo ofisą. Tik įžengęs pamatau nemenką eilę prie kasų. Užkalbinu vieną jaunuolį angliškai ir man pasiseka: jis atsako, kad čia jis jau perka kalėdines dovanėles savo dviem jaunesniems broliams, kurie yra ištikimi Brėmeno klubo gerbėjai. “Werder” fanų parduotuvė gal ir nėra trijų iksų “Maxima” tačiau čia galima rasti visko pilnaverčiam gyvenimui: nuo klubo apatinių iki vaikiškų šliaužtinių. Čia radau net prezervatyvų pakuotę su “Werder” atributika. Tačiau didžiausias trofėjus – vonios ančiukas (šiuo metu jis stovi garbingoje vietoje: vonioje prie veidrodžio).

Prisipažinsiu, turiu didelę silpnybę įvairiausiai futbolo atributikai ir “Werder” fanų parduotuvė buvo rojus. Vos neužsimiršau, kad turiu skubėti į interviu. Mane iškart pasitinka ir… sako, kad Tino Polster vėluos, tačiau pasiūlo labai neblogą alternatyvą – pažiūrėti popietinę “Werder” komandos treniruotę. Kaip tik spėjau į jos pradžią. Labai žavu buvo žiūrėti į jauną kinę (kaip vėliau išsiaiškinau ji specialiai rungtynėms atvyko iš Guangdžou), kuri šokinėjo iš laimės, fotografavo visus žaidėjus ir sveikinosi su jais vardais. Brėmeno klubo futbolininkai, prasilenkdami su ja, visi iki vieno atsakydavo “Halo”. Vien tik treniruotę stebėti susirinko apie 150 žmonių: nuo vaikų iki senukų.

Spėjau pažiūrėti kaip įvyko apšilimas ir kaip “Werder” chebra kartu su treneriu T. Schaaf žaidžia šuniuką ir gainioja Hugo Almeida. Daugiau įsigilinti į komandos treniruočių subtilybes nepavyko, nes pasirodė mano interviu objektas. Tino iškart pareiške, kad turi tik 20 min, tačiau interviu pabaigėm tik po valandos, o vėliau jis asmeniškai man padarė ekskursiją po “Weserstadium”. Į vakarinį Brėmeną iš “Weserstadium” išėjau visiškai sužavėtas ir, kol tipenau pėsčiomis Vėzerio paupiu tuos 2,7 km iki senamiesčio, kur jau kelias valandas siaučia mano 3 bendrakeleiviai, bandau galvoje susidėlioti ką išgirdau per interviu. Minčių labai daug, o dar prisideda ir nauja: kodėl čia tiek daug pro mane pravažiuojančių dviratininkų, nors dulkia lietus ir yra vos 6 laipsniai šilumos. Pasirodo Brėmene yra ilgiausias dviračių takų tinklas visoje Vokietijoje. Pats miestas irgi yra vienas “žaliausių” ir tai labai dera prie žaliai-balto “Werder”.

Brėmeno senamiestis mane pasitinka didele doze šventinės nuotaikos, nes išvakarėse kaip tik prasidėjo viena didžiausių ir gražiausių Kalėdinių mugių Vokietijoje. Gatvės muzikantai, begalės suvenyrų, storos dešros, karštas vynas, marcipaniniai meduoliai ir visa tai parduodama pasakų nameliuose, kurių pilnos visos gatvės. Tačiau įdomiausia, kad ir miesto centre užtikau net 2 “Werder” atributikos parduotuves. Mano silpnybę futbolo klubų atributikai žino tėvai ir važiuodami į užsienį visuomet stengiasi man parvežti atitinkamų lauktuvių. Dažniausiai tai būna labai problematiška, nes oficialių klubų parduotuvių turistų minamuose takuose pasitaiko itin retai. Brėmene tai jokia problema – “Werder” simbolikos galima įsigyti paprasčiau nei miesto simbolio Brėmeno muzikantų statulėlę. Vieno prekybos centro pagrindinėje gatvėje didžiausia reklama skelbia ne “pas mus afigienos kalėdinės nuolaidos”, o “Antrame aukšte speciali “Werder” kolekcija Kalėdoms”.

Beklaidžiodami itin jaukiomis Brėmeno gatvėmis užtinkame “Werder” fanų bariuką. Čia mes ir apsistojame. Bėda, kad baras mažas ir “tiems kam per keturiasdešimt” stiliaus. Tai reiškia, kad čia mano anglų kalba yra tokia pati naudinga kaip šaldytuvas eskimams: nepavyksta užmegzti jokio rišlaus pokalbio su pagyvenusiais “Werder” fanais, kurie neabejotinai turi ką papasakoti. Deja, jų ir mano pastangų neužteko. Tačiau visgi buvo linksma, nes mus nuolat vaišino. Ne ne gėrimais, bet cukraus vata. Žaliai baltos, kaip “Werder”, spalvos. Privalomai.

Vos vilkdami kojas grįžtame į viešbutį, pakeliui prisiuostę nuostabių “Hachez” šokolado fabriko kvapų. Jei būsite Brėmene, būtinai paragaukite: šis šokaladas – vienas miesto simbolių ir nerealiai skanus. Visiems į Lietuvą vežėme būtent šokoladines lauktuves. Prieš miegą, bežaisdami pokerį, išgeriame fanų parduotuvėje įsigytą firminį “Werder” vyną, kuris buvo ką tik paleistas į eterį . Nesu didelis vynų specialistas, bet gėrėsi maloniai. Ir padėjo užmigti:)

Antroji diena Brėmene prasidėjo lengvu galvos skausmu. Taip taip, todėl ir nesu didelis vyno specialistas, nes nuo kelių taurių bet kokio vyno rytais visuomet skauda galvą.

Pirmas ryto darbas – pasiimti akreditaciją “Weserstadium” arenoje. Jie jas dalina tik rungtynių dieną. Nusprendžiu, kad reikia išbandyti vietinius tramvajus. Sėdu į vieną tokį vežantį stadiono link. Viešuoju transportu Vilniuje važinėju retai, bet kai tik įlipu į troleisbusą ar autobusą tas kvapų popuri verčia galvoti ar ne geriau buvo sumokėti už taksi. Brėmene su tuo – jokių problemų. Aišku nekvepia tramvajuose levandomis, bet apie kvapą išvis net nesusimąstai.

Pasiimu akreditaciją, apžiūriu dar žmonių neužpildytas stadiono prieigas ir keliauju atgal į senamiestį ir Kalėdinę mugę. Niekaip nesuabejosi, kad šiandien „Werder” žaidžia namų rungtynes: kas antras žmogus čia vaikšto pasipuošęs Brėmeno klubo šaliku. Vyrai, moterys, senukai ir vaikai. Pamatau ir kelis senukus su „Wolfsburg” šalikais. Jie tikrai netokie atvykėliai sirgaliai, kokius galima tikėtis pamatyti: paprasti Vokietijos pensininkai, kurie atvyko pažiūrėti gero futbolo, palaikyti savo komandą ir dar aplankyti Brėmene vykstančią mugę.

Belaukdamas eilėje prie nuostabiųjų Brėmeno dešrelių, išsitraukiu “Werder Media Guide” anglų kalba, gautą išvakarėse iš Tino Polster, ir pradedu vartyti. Dešrelių kepėjas staigiai pastebi, kad su draugias kalbam ne vokiškai, ir paklausia ar tik nebūsime atvykę pažiūrėti Werder rungtynių. Patvirtinus, kad jis yra labai įžvalgus jaunuolis, gauname dešreles be eilės. Ir niekas iš stovinčių prieš mus nesupyksta, tik atsisukę šypsosi ir kartoja “Werder ist gut”. Brėmeno miesto herbe pavaizduotas raktas. „Werder” ženklas, neabejotinai, yra neoficialus miesto simbolis. Kai pagalvoji, irgi savotiškas raktas, atrakinantis vietinių širdis.

Pasisukiojęs senamiestyje ir aplankęs vietines įžymybes (St. Petri katedra – nuostabus statinys), kurių nespėjau išvakarėse, skubu atgal į tramvajaus stotelę, nes į stadioną norisi nuvykti anksčiau ir pažiūrėti kaip viskas atrodo prieš rungtynes. Iki rungtynių pradžios dar daugiau nei 2 valandos, o stotelėje jau pilna žmonių, pasipuošusių Werder šalikais. Pasirodo, rungtynių dieną, visos gatvės link stadiono blokuojamos ir patektį į “Weserstadium” galima tik savo kojomis, dviračiu ar tramvajumi. Na dar ir garlaiviu, nes prie pat stadiono yra prieplauka. Taip vieno “žaliausių” Vokietijos miestų Brėmeno gyventojai skatinami į rungtynes vykti “žaliai”. Atrodo, kad “Werder” gyvena visiškai ta pačia dvasia kaip ir miestas. Kol važiuoju iki stadiono 10 minučių, prisiklausau ir šūkių, ir dainų. Dėka savo skurdžių vokiečių kalbos žinių, galiu iššifruoti tik “Werder” ir “grun-weiss” (žaliai balti). Prie stadiono jau būriuojasi šimtai žmonių, kurie šypsosi, geria alų ar karštą vyną ir valgo dešreles.

Apsukęs kelis ratus aplink stadioną, žengiu į vidų. Su ta akreditacija ant kaklo visos durys, rodos, pačios atsidarinėja. Apsižvalgau, kur sėdėsiu: centrinėje tribūnoje žiniasklaidos zonoje. Visas stadionas arti ir kaip ant delno. Reikia atiduoti duoklę “Weserstadium”. Tai – nuostabi arena, kurioje viskas padaryta, kad galėtum mėgautis futbolu. Jokių bėgimo takelių aplink aikštę, tiesiog gera ir jauki futbolo arena. O stadiono maitinimo ir girdymo zonoje verda rimtas gyvenimas: žmonės toliau valgo dešreles, geria alų ir karštą vyną. Beje, gėrimus jie geria iš specialios plastikinės taros su „Werder” žaidėjų atvaizdais. Tokia tara kainuoja 1 EUR. Sumoki jį pirkdamas gėrimą pirmąkart, o vėliau tiesiog ateini, atiduodi ir gauni naują gėrimą švarioje taroje. Dar vienas “žalias” dalykas „Werder” stovykloje. Beje, po rungtynių nustebau, kad žmonės neskubėjo iš stadiono, o tvarkingai stojo į eiles prie gėrimų ir grąžinę tarą, atsiimdavo savo 1 EUR užstatą. Kitas įdomus dalykas, kad dauguma žmonių į rungtynes atėjo su firminiais „Werder” “pašikniukais”, kuriuos pasidėjus ant kėdės stadione, sėdėti tampa minkščiau ir šilčiau. Jei tokių “pašikniukų” neturi – ne bėda: čia juos parduoda po 3 EUR. Besirūpindamas savo sėdimąja, tokius įsigijau ir aš.

Rungtynės artėja ir aš su karštu vynu įsitaisau savo nuostabioje vietoje. “Werder” fanai jau po truputį lavina savo balsus ir dainuoja dainas, kurių aš, be abejo, nesuprantu. Prieš pat išbėgant komandoms į aikštę, pakyla žaliai baltų šalikų miškas ir visi pradeda dainuoti “Werder Bremen Lebensland Grun-Weiss” (Brėmeno Werder, gyvuok per amžius).

Šita daina ir klipas sukurtas po to, kai 2004 m. „Werder” tapo Vokietijos čempionais. Nesu didelis dainų apie futbolą (sportą) gerbėjas, tad ši daina man nepasirodė labai jau ypatinga, o, iš pirmo žvilgsnio, netgi per jausminga ir todėl juokinga, tačiau… aš ją vis dar niūniavau ilgą laiką po rungtynių. Ji tokia K. Jablonskio stiliaus, bet nu kaip gerai dainuojasi (atleisk man, Radiohead). Visas stadionas, pranešėjui vardinant žaidėjų vardus, išrėkia pavardes. Ir rungtynės prasideda.

Detaliai apie jas pasakoti nesinori, nes geriau vienąkart pamatyti, nei šimtąkart išgirsti. „Werder” žaidė geriau, bet pirmi praleido įvartį. Tačiau stadionas tik dar labiau pradėjo raginti saviškius. Po pertraukos „Werder” išlygina rezultatą ir toliau puola, bet… vėl gauna bankę. Antrąkart pasižymi E. Dzeko ir pradedu suprasti kodėl jis tokia geidžiama prekė Europos rinkoje. Lieka apie 5 minutės, „Werder” kaip pamišę puola „Wolfsburg” vartus, o stadione prasideda nagų kramtymo stadija. Po M. Ozil, dar vieno žaidėjo, kurį neveltui stebi didieji Europos klubai, reido uždirbamas kampinis prie vilkų vartų. Paskutinės sekundės. Į priešininkų baudos aikštelę atbėga ir „Werder” vartininkas Tim Wiese. M. Ozil kelia kampinį, o Per Mertesacker jį galva pasiunčia į vartų tinklą. “Weserstadium” sprogsta, o „Werder” pasiglemžia mano širdį.

Po rungtynių nusileidžiu į zoną, kurs vyksta spaudos konferencija. Ir blyn kaip gaila, kad nieko nesuprantu vokiškai. Nusivylęs savimi einu iš stadiono ir, nors pila kaip iš kibiro, žygiuoju su visais fanais link senamiesčio pėsčiomis. Nesinori grūstis į tramvajų. Nors ten viskas sutvarkyta taip, kad pirmi du tramvajai nuo stadiono važiuoja sausakimši, o štai trečiasis mane jau pralenkia pustuštis.

Brėmene dar turiu visą vakarą, tad vėl grįžtu pas draugus siaubti senamiesčio ir ieškoti lauktuvių. Kalėdinėje mugėje vėl pasirodo pilna žmonių su „Werder” šalikais: jie juokiasi ir dainuoja, nors ką tik nepasinaudojo puikia proga pasivyti Bundesliga lyderio Leverkusen. Visgi čia šventė, nes „Werder” žaidė gerai. Pasisukioję senamiestyje, patraukiame į jau išvakarėse išbandytą „Werder” fanų bariuką. Čia vyksta aktyvus rungtynių aptarimas vokiečių kalba. Nusišypsoti priverčia barmenė, kuri yra apsirengusį maikutę, užsidėjusi pakabuką ir auskarus su „Werder” simbolika. Nais ir neatsispiriu pagundai su ja nusifotografuoti. Taip ji puošiasi kiekvieną „Werder” rungtynių dieną. Ir iki pat baro uždarymo mus vėl vaišina žaliai balta cukraus vata.

Kartu su bendrakeleiviais padarome dar kelias ekskursijas po vietinius barus ir traukiame į oro uostą laukti savo skrydžio. Čia pastebiu dar vieną „Werder” atributikos parduotuvę. Nors Brėmenas yra vienas didžiausių Europos aeronautikos ir mašinų gamybos centrų, čia įskūrusi Beck’s alaus darykla, visgi jie labiausiai didžiuojasi savo „Werder”. Grįžus į Vilnių atrodė, kad kelionė pasibaigė, o trūko kažkokio akcento. Ir aš jį gavau. Atsidaręs pašto dėžutę, radau asmeniškai man atsiųstą atvirutę, kurioje yra specialus kodas, reikalingas prisijungti prie oficialaus „Werder” fanų forumo. Brėmeno klubo darbuotojai pasistengė, kad ištižčiau galutinai. Beje, šį kodą tokiu pačiu formatu, t.y. asmeniškai į pašto dėžutę, galite gauti ir Jūs, jei patys užsiregistruosite Werder fanų forume.

Pabaigai, ko gero, reiktų parašyti, kad verta aplankyti Brėmeną vien tik dėl to, kad tai yra labai gražus miestas, tačiau iki galo jo nesuvoksite, jei nenueisite į „Werder” rungtynes. Ir taip, niūniuodamas “Werder Bremen lebesland grun-weiss”, šiam kartui atsisveikinu;)