Vokietija: Aplink Prancūziją į Ispaniją automobiliu 1 dalis (pradžia, Kelnas)

Praėjo jau trys savaitės, kai grįžome iš šiemetinės kelionės po Europą, todėl pribrendo reikalas pasidalinti įspūdžiais ir patirtimi. Noriu iškart įspėti, kad pasakojimas bus ilgas, su daug detalių ir smulkmenų, viskuo, kas, man atrodo, gali būti įdomu ar naudinga, ar šiaip norėjosi aprašyti. Taigi, pradėsiu nuo pradžių.
Jau pernai vasarą grįžęs iš Prancūzijos žinojau, kad šiemet vėl važiuosim kur nors toli. Kadangi esame ne tiek keliautojai, kiek važiuotojai-atostogautojai, tai norėjosi visus tuos dalykus suderinti. Savaitė poilsio prie Viduržemio jūros save pateisino (nors pradžioje galvojau apsistoti Akvitanijoje prie Atlanto, bet išgąsdino internete nurodyta visutinė vandens temperatūra – +16 C, tokio mes ir pas save vasarą turim, o norisi normaliai pasimaudyti), beliko tik nuspręsti, kaip iki ten nukakti. Tam pasitarnavo kolegų iš “myTrips” pasakojimai apie šiaurės Prancūziją. Taigi, maršrutas kaip ir apspręstas, beliko padaryti “namų darbus” ir susirasti pastogę.
Žemėlapius ir internetą pradėjau studijuoti beveik nuo sausio mėnesio. Dar kartą norėčiau padėkoti aušrai jasaitienei, linosai ir administratoriui už suteiktą informaciją, daug kuo tikrai pasinaudojau planuodamas ir važiuodamas. Kelionės planavimui ir nakvynių pakeliui užsisakymui šiemet naudojau viamichelin.com žemėlapius ir nurodymus. Tikrai labai puikus pagalbininkas, patariu visiems. Na, o galutinei stotelei, kaip ir pernai, pasinaudojau holiday.dk paslaugomis. Tiesa, išbandžiau ir tiesioginę paiešką internete, radau pakankamai daug vietų, bet patogumo prasme nugalėjo holiday.dk. Beieškodamas vietos Prancūzijoje, nejučiomis nuklydau Ispanijos link, ten ir pasilikau, nors pernykštę ir šiemetinę gyvenamąsias vietas skyrė koks geras 50 km, kalnas, ir Prancūzijos-Ispanijos siena.
Taigi, maršrutas suplanuotas, nakvynės užsakytos, mašiniukas pilnai patikrintas ir sutvarkytas, apdraustas visais draudimais, ramiai laukiam atostogų ir kelionės. Kur gi ne. Likus lygiai savaitei iki išvažiavimo (gerai, kad savaitei, o ne dienai), vieną audringą naktį man nuo kieme stovinčio mašiniuko nuplėšia ir pavagia priekinį bamperį su priešrūkiniais žibintais ir valstybiniu Nr. Visiems labai juokinga ir policijai, ir draudimui, kam prireikė pagyvenusios Opel Omega bamperio. Numerius pasikeičiau per gerą pusvalandį, bamperį suradau per 4 dienas po gerų kelių šimtų skambučių po Lietuvos savartynus ir servisus, o vat “Lietuvos draudimui” įrodyti, kad man polise reikia pakeisti automobilio numerį, niekaip nepavyko, teko nutraukti draudimo sutartį ir po ilgų derybų ir grasinimų senomis sąlygomis sudaryti naują. Likus dviem dienom iki kelionės, mašiniukas vėl sutvarkytas, bet paskutines naktis paliktas saugomoje aikštelėje, dėl visa ko.
Truputį apie ekipažą. Šiemet jis truputį pasikeitęs. Taigi, Aš, planuotojas, vairuotojas, filmuotojas, maitintojas ir apskritai, labai svarbus personažas (labai mėgstu girtis). Žmona Inga, po pernykštės kelionės, už “maištavimą” ir pasikeitus ekipažinėms aplinkybėms, pašalinta iš šturmano pareigų, paliekant šturmano vietą ir galimybę pastebėti reikalingas nuorodas, važiuojanti VIP keleivio statusu. Pagrindinė pareiga – viską fotografuoti, pastoviai atsilikti ir būti ieškomai. 12 metų duktė Emilija – taRaskos operatorė, vadybininkė ir saugotoja, pasižyminti neapsakoma baime patekti į fotoaparato objektyvą, galinti pretenduoti į Gineso rekordų knygą pagal susiraukimo trukmę vienos kelionės metu. Geriausias bet ko įvertinimas – “nu nieko”. Ir ketvirtasis, naujasis ekipažo narys – taRaska. Nedidukė, pikta ir aikštinga merga, sėdinti ant mašiniuko stogo, pastoviai makaluojanti kojomis man prieš galinio vaizdo veidrodėlį ir karts nuo karto bandanti mus visus paprasčiausiai “nužudyti”, o jeigu paprasčiau, tai TomTom One, kurį galų gale po ilgų įkalbinėjimų nusipirkau. Vardas prilipo savaime, bet tik kokią trečią kelionės dieną. Tai tokia “nie vielka, no bardzo pšijemna kampanija” (čia duoklė lenkams po nelabai sėkmingos kelionės į Žalgirio mūšio 600 metinių minėjimą, norėjau aprašyti, bet kad nelabai yra ką). Dabar pasinaudosiu gerb. Andriaus Užkalnio mylima fraze, tikiuosi, nesupyks. Neišsigąsk, “mielas skaitytojau”, nėra jau ta kompanija tokia baisi, ir viskas su ja tvarkoj.
0 diena
Pagaliau atėjo ir 2010-06-11, išvažiavimo diena. Ryte pasitikrinau Lenkijos kelių apkrovimo ir apsėmimo žemėlapį. Vienintelis iš mane dominančių sunkiai pravažiuojamų ruožų šalia Poznanės, palyginus su vakar diena pasitaisė, taigi, gamtinių kliūčių važiavimui nebėra. Penktadienio ir atostogų proga truputį anksčiau pabėgu iš darbo (likę ekipažo nariai ilsisi prieš kelionę, nes jiem nereikės vairuoti), pavalgau, mat kitas karšto maisto vartojimas nusimato už kokios paros, susimetam likusius dar nesupakuotus daiktus, kurių kiekvienais metais pasižadam imti vis mažiau, bet tai sunkiai sekasi, ir 16.00 jau kelyje. Kaip pagal chronometrą – 2 h iki sienos, dar valanda – Augustavas, prie Bialystoko stringam kamštyje nepabaigiamose apvažiavimo statybose, gerai, kad neilgai. Iki Varšuvos kelias gerokai apkrautas ir saulė tiesiai į akis šviečia, bet atvykstam pagal grafiką, per 6 h nuo namų. Prieš Varšuvą įsijungiam TomTom’ą (vardo jis dar neturi), nes toliau laukia nežinomas kelias Berlyno kryptimi. Ir ką gi, TomTom’as iškart pradeda grybauti. Jo manymu mes važiuojam visiškais laukais, kur keliu ir nekvepia, todėl vis bando nuvesti mus į tiesos kelią, nors važiuojam į Varšuvą visiškai nauju keliu, kuris rimtai panašus į kelią. Pirma pažintis parodė, kad naujienų gerbiamasis TomTom’as neseka, aišku, “užsivyniosim ant ūso”(rus. priežodžio vertimas), taip sakant. Varšuvoje tradiciškai stojam kavos ir …, tuo tarpu kažkoks veikėjas įsigudrina nuplauti mašiniuko langus, o po to stovi šalia labai išraiškingom akim. Teko duoti pinigėlį – atsikabino. Labai laukiam to mokamo greitkelio, mat Varšuvos priemiečiai baigia išvesti iš kantrybės. Na pagaliau, už gerų 130 km (labai apytiksliai) nuo Varšuvos jis prasideda. Nieko įpatingo, susimoki 12 zlotų ir gali Važiuoti, o Lenkijos sąlygomis tai labai daug. Truputį užbėgdamas į priekį paminėsiu, kad yra 3 mokėjimai po 12 zl, priima ir korteles ir grynus, apie tarpinius išvažiavimus ir įvažiavimus nieko negaliu pasakyti –nežinau. Pavažiavę dar keletą valandų, stojame degalinėje numigti. Neskaitant fūrų, yra miegančių ir daugiau, šalia įsikūrusi Italų šeimynėlė, WC su dušais Vokiško stiliaus- nerūdijančio plieno, be nereikalingų rankenėlių, kurias “reikėtų” nulaužti, švaru ir nemokama. Numiegu pora valandų, bendrakeleivių nežadinu.
1 diena
Nusimato linksma diena – pervažiuoti skersai Vokietiją iki pirmos nakvynės vietos Kelne. Išvažiuojam iš aikštelės dar prieš patekant saulei. Dar šiek tiek autostrada (gaila, kad visi geri dalykai Lenkijoje greitai baigiasi), o toliau vėl remontai, statybos ir panašūs Lenkiški malonumai, beveik iki Vokietijos sienos. Kada nors gal jie vis dėlto pasistatys tą greitkelį. Apie 8 val. pasiekiam Berlyno aplinkelį, stojam rytinės kavos ir …, nes atsibudo ir ekipažas. Šeštadienio rytas, o išvažiuojančių kamščių nėra, matyt, visi miestą paliko penktadienį vakare. Tuo besidžiaugdami ir stojam – priekyje avarija – posūkyje apsivertes Ford Tranzit su didele priekaba. Prastovim apie pusvalandį, kol mašiną patraukia į kelio pakraštį. Per tą laiką atskrido gelbėtojų sraigtasparnis, atvažiavo pora greitųjų ir kokios penkios gaisrinės mašinos. Toliau iki pat Kelno “gazas-dugnas” be jokių įspūdžių, net sunku dabar atsiminti, kuriuo keliu važiavom, bet tikslą pasiekėm 15 h. Rezultatai: ~1700 km, 24 h, iš kurių 21 h vairavimo, 2 h miego ir dar viena įvairiai sunaudota.
Į Kelną važiavom todėl, kad pakeliui, todėl, kad norėjom pamatyti garsiąją Kelno katedrą, kurios bokšte peri sakalai, aplinkiniuose medžiuose gyvena šilkaverpiai ir , kurioje “turi prisikelti antikristas”, vienu žodžiu, pasitaikė proga ir reikėjo atsiimti pernykštę skolą, kai, užstrigę kamštyje, Kelno nebepasiekėm. Žinodamas, kad laiko turime ne marias, nakvynei pasirinkau viešbutį, esantį vos per kelis šimtus metrų nuo katedros ir centrinės geležinkelio stoties- Brandenburger Hof- 100 eur/naktis, trivietis kambarys su pusryčiais ir nuosava nemokama stovėjimo aikštele, kas jau savaime yra vertybė keliaujant automobiliu, o čia dar senamiestyje. Viešbutį pasiekėm be problemų, palikom mašiną po draudžiamu ženklu ir užėjom į vidų. Mus pasitiko labai simpatiškas dėdulė, matyt, savininkas, puikiai kalbantis angliškai. Susitvarkęs pirminius formalumus, gavau mažiuką miesto žemėlapiuką, kuriame dėdulė pieštuku pažymėjo mums priklausančio garažo vietą ir paprašė, atvykus prie vartų paskambinti, namas tas pats, bet įvažiavimas į garažą iš kitos gatvės, o visur vienpusis eismas ir gatvių remontai. Dar reikia paminėti, kad lauke lynojo ir žemėlapis iškart sudrėko, taigi, pieštuku pažymėtas kryžiukas tapo sunkiai pastebimas. Vienu žodžiu iki garažo, esančio tame pačiame name važiavau gerą valandą vis nepataikydamas į kažkokį skersgatvį, įvažiavimą į kurį, kaip vėliau paaiškėjo, uždengė remontuojamo namo užtvara. Paskambinus, šeimininkas atsirado per porą minučių ir įvairavo mane ne tai kad į garažą, bet kiaurai garažą į vidinį viešbučio kiemelį, smarkiai siaurą mūsų mašiniuko gabaritams. Po to eilinį kartą “pasidžiaugiau”, kad Lietuvos sostinė yra Ryga, ir pirmą kartą per 7 metų važinėjimą per ir po Vokietiją buvau paklaustas, ar galiu iškart susimokėti už kambarį, motyvuojant tuo, kad rytoj sekmadienis ir bus daug išvažiuojančių žmonių, todėl sugaišim daug laiko, žinoma, no problem. Viešbutukas tikrai labai gražus, tvarkingas, labai geroj vietoj, futbolo čempionatą rodo, todėl susipilam gerklėn po alaus (ne visi, žinoma) ir toliau planuojam kelionę- pirmas etapas įveiktas.
Pagal išankstinį planą, Kelną turėjom pasiekti vakare ( užsisakinėjant viešbučius, ne tik čia, vienas iš kriterijų buvo ilgai dirbanti “recepsija”, bent jau iki 20.00), todėl miesto apžiūra turėjo vykti kitą dieną, o dabar tik vėlyva popietė, o mes jau įsikūrę ir net kelionės dulkes nuplovę. Taigi, atsirado papildomas pusdienis, kuris visos kelionės metu mums labai “prisigadys”, galop virsdamas net papildoma diena, o tai jau rimta. Apsiginklavom vaizdus fiksuojančia technika, striukėmis ir lietsargiais, kadangi lijo, bet neprireikė, nes nustojo, ir išėjom tyrinėti vieno didžiausių (kažkur skaičiau) Vokietijos miestų, o iš tikrųjų tai Katedros, nes be jos ir milžiniško prekybinio rajono, mietas niekuo išskirtiniu nepasižymi.
Kaip jau minėjau anksčiau, mūsų viešbutukas buvo visiškai šalia centro, t.y. geležinkelio stoties ir Katedros, jos net bendrą aikštę turi, todėl, pralindę per stotį, kuri su visomis savo prekybos vietomis ir maitinimo įstaigomis yra įsikūrusi po bėgiais, patekome tiesiai priešais Katedrą. Sunku aprašyti tai, ko aprašyti nagalima, tai reikia matyti, jeigu pasakyčiau, kad Katedra nuostabi – nepasakyčiau nieko, todėl labai ir nesivarginsiu.

Tiesa, tokio ramybės jausmo, koks buvo pernai lankantis Triero katedroje, nepatyriau. Dar vienas įdomus faktas, žiūrint į 1945 m. Kelno nuotraukas, darytas iš viršaus, Katedra – vienintelis likęs nesugriautas pastatas didžiulėje griuvėsių teritorijoje.
Apie kitus dalykus. Aikštė šalia katedros pilna siaučiančių ir rėkiančių įvairaus amžiaus jaunimėlio “gaujų”, triukšmas baisus.

Toks jausmas, kad vyksta daugybės bernvakarių, mergvakarių ir įvairau plauko pabaigtuvių šventimas, o jei dar pridėsim futbolo aistruolius, kurių irgi netrūksta. Apžiūrėję Katedrą, nuėjom prie šalia esančio geležinkelio tilto per Reiną. Geležinis tiltas, skirtas tik traukiniams, su pėsčiųjų taku ir gausiai apkabinėtas “įsimylėjėlių spynelėm”. Kitoj pusėj upės prekybinis rajonas, bet mūsų jis nedomino, todėl pasukom link senamiesčio, su tikslu, gauti šilto maisto. Žinoma, pietauti senamiesčio centre nėra pats geriausias pasirinkimas, bet pilvas mano kitaip, todėl sėdam pirmoj jaukiai atrodančioj lauko kavinukėj.

Tradicinis šnicelis su bulvytėm ~10-11 eurų, bokalas alaus – 3-4 eurai, papildomas bonusas – futbolo rungtynės (kiekviena save gerbianti maitinimo įstaiga išsinešusi į lauką po didžiulį televizorių). Pasistiprinę nutarėm dar truputį pasivaikščioti senamiestyje ir eiti link namų, dvi valandos miego ir 21 vairavimo pradėjo reikštis. Kelno senamiestis visiškai nedidelis ir visas panašus į vientisą barą, nes visos gatvės nustatytos staliukais, arba didelėmis bačkomis staliukų vietoj

. Visur vyksta totalus gėrimas ir šventimas (šeštadienio vakaras). Jaunimėlis, apsikarstęs Vokietijos atributika, pasistatęs dėžes alaus, geria tiesiog prie parduotuvės įėjimo ir žiūri futbolą gretimos kavinės televizoriuje. Ir kaip ne keista, visoje šitoje triukšmingoje minioje nėra visiškai jokios agresijos, nesimato ir padauginusių, vien tik linksmybės, nors Vokiečiai tą vakarą nežaidė (kaip atrodė, kai Vokiečiai žaidė ir laimėjo, pabandysiu aprašyti šiek tiek vėliau). Truputį pavaikščioję, vėl atsidūrėm prie Katedros, iš kitos jos pusės. Dar keletas kadrų, vėl pralendam pro stoties parduotuves, nusipirkdami vakarienei kažkokių skaniai atrodančių kepinių, keli šimtai metrų ir mes jau namie. Šiek tiek alaus, pabaigiam žiūrėti futbolą ir ant šonelio. Rytoj mūsų laukia kitos šalys.
Vėliau gailėjomės, kad užmiršom nusipirkti garsiojo “Kelno vandens” žydrame buteliuke, vis pažiūrėdavom, kitur pirksim, ir užmiršom.