TRAUKINIU Į PRAHĄ

Vasara… Atostogos… Puiki nuotaika… Gera savijauta ir gyvenimas atrodo nuostabus… Nežinau, dabar aplinkui pilna susirūpinusių žmonių, nesišypsančių veidų, piktų žvilgsnių ir agresyvių jaunuolių. Daugelis tokią situaciją pateisina ekonomine krize. Esu įsitikinęs, kad pas mus krizė tiktai galvose. Bet kokiu atveju, aš, asmeniškai, gyvenu gerai ir nepasiduodu jokioms neigiamoms emocijoms, stengiuosi aplinkinius irgi „apkrėsti“ pozityviu mąstymu ir optimizmu.
Taigi, vienas iš gerų sprendimų – nuvažiuoti į Prahą, ir nuvažiuoti būtent traukiniu. Kodėl gi ne? Patogiau negu su autobusu, pigiau negu skristi lėktuvu. Man patinka traukiniai. Važiuojam!!!
Susikroviau kuprinę ir 13.00 val. jau sėdėjau traukinyje, važiuojančiame iš Kauno Šeštokų link. Sakykite ką norite, bet riedėti bėgiais yra tikrai smagu. Po 1,5 val. išlipome Šeštokuose ir praktiškai iš karto įsėdome į lenkų traukinį, važiuojantį į Varšuvą. Vagonai neblogi, atskiros kupe su 8 sėdimomis vietomis kiekvienoje iš jų. Kadangi važiavome tik keturiese, tai vietos buvo sočiai. Jei būtų užimtos visos 8 vietos, tai būtų ankštoka. Nusibosta sėdėti – išeini į tamburą, pavaikštai iš vieno vagono į kitą, pamiklini kojas. Alaus demonstratyviai gurkšnoti vagono palydovas neleido. Reikėjo tyliai ramiai dusinti alutį, vos ne pasislėpus. Tai nėra gerai. 20.00 val. jau buvome Lenkijos sostinėje. Stotyje po pusvalandžio persėdome į kitą traukinį, kuris jau nuveš iki kelionės tikslo – Prahos. Kupe buvo 6 miegamos vietos, lovos trimis aukštais. Aš, aišku, pasirinkau viršutinį gultą. Šešiems žmonėms ankštoka, stalo nėra, valgyti nepatogu. Pavakarieniavom, įkalėm po kelis stikliukus „migdomųjų“ ir išsiskirstėme po gultus. Miegojau puikiai, viskas čiki. 8.00 val. ryte išlipome Prahos centrinėje geležinkelio stotyje. Viso labo 18 valandų kelio – ir mes Čekijos sostinėje. Viskas normaliai. Good morning, Praha! Atvariau pas Tave į svečius. Nepyk už „tujinimą“, tačiau manau, kad esi savas miestas, todėl ir kreipiuosi į Tave familiariai. Nusipirkau viešojo transporto bilietėlį, kuris galioja tam tikrą laiką visose (pabrėžiu – visose) miesto bendro naudojimo transporto priemonėse tam tikrą laiką nuo pažymėjimo momento. Kuo brangesnį perki, tuo ilgiau galioja. Metro labai lengva orientuotis, viskas paprasta, aišku ir suprantama. Keletą sustojimų pavažiavome, tada persėdome į autobusą, kuris mus užvežė ant kalno šalia Petrin parko. Čia įsikūręs nemažas studentų miestelis. Taigi, daiktus sumetėme viename iš studentų bendrabučių, kurie pasirodė pavargę, neįdomūs ir priminė mano paties studentavimo metus. Vienintelis ir svarbiausias privalumas – pigi nakvynė pačiame miesto centre. Barako kambariai dviviečiai ir labai spartietiški, nes juose nėra nieko nereikalingo: pora lovų, pora kėdžių, stalas ir spinta su spintelėm. Savaime suprantama, kad nei TV, nei šaldytuvo ar kitos buitinės technikos nerasta. Visam aukštui skirta viena dušo patalpa, prausykla ir tualetai. Patiko tai, kad visur švaru, niekur nepridergta ir neprišiukšlinta. Man tokios gyvenimo sąlygos yra labai netgi priimtinos, nes „chatoj“ sėdėti tikrai nesiruošiu. Svarbu, kad yra kur nusiprausti ir pamiegoti, o visa kita – nereikalinga prabanga. Studentų miestelio dislokacijos vieta tiesiog ideali – nusileidi nuo kalno ir patenki į senamiestį, į pačią Prahos širdį. Taigi, numečiau kuprinę į kambario kampą ant gridų ir tiesiu taikymu patraukiau tyrinėti miesto centro. Tiesa, prieš tai užėjau į studentų parduotuvę ir pusryčiams nusipirkau butelį čekiško alaus (20 kronų). Kursas apytiksliai toks: 10 kronų = 1,5 lito. Praėjo tie laikai, kai Čekijoje lietuvis jautėsi padėties šeimininku. Dabar viskas pabrango, susilygino su mūsų šalies kainomis, o kai kuriais atvejais ir pralenkė. Ai, viskas brangsta, nesigilinsim į tuos ekonominius reikalus. Alus į skrandį subėgo skaniai… Energijos dozę gavau, dabar galima ir žingsniuoti. Čekijoje didelis alaus trūkumas yra tas, kad jis silpnas, nesiekia nei 5 % stiprumo. Aš prie tokio nepratęs, man labiau prie širdies stiprus aliumba. Nieko tokio, tiesiog reikės išgerti didesnį kiekį.
Iš pradžių užėjome į Strachovo vienuolyną „Strahovsky klaster“ – gražus gotikinių pastatų kompleksas, kuriame yra dėmesio verta biblioteka, miniatiūrų muziejus ir, svarbiausia, vietinis alaus restoranėlis. Jame galima paskanauti mažųjų Čekijos aludarių produkcijos. Nors dar ankstyvas rytas, žmonių knibždėte knibžda. Pirmas įspūdis toks: ech…gražu čia, toje Prahoje. Man labai patinka trintis tomis simpatiškomis gatvelėmis, grožėtis aplinkiniais pastatais, sutvarkytais jų fasadais, stebėti vietinius gyventojus ir turistus (labiau mane domina švelniosios lyties atstovės). Merginos turėtų rinktis patogią avalynę, nes su aukštakulniais tikrai bus vargo – visos gatvės grįstos akmenimis, šaligatviai irgi. Lėtai nupėdinome į gražų sodelį prie Užsienio reikalų ministerijos bei šalia esančią Loretos bažnyčią, kuri laikoma svarbiu religijos ir piligrimystės objektu.
Prie Prahos pilies, dar kitaip vadinamos „Karalių rūmais“, būriavosi daugybė žmonių. Visi laukė iškilmingos sargybos pasikeitimo ceremonijos. Šį kartą keitėsi visa sargybos pamaina, grojo orkestras, vyravo tokia pompastiška atmosfera. Man patiko, visai smagus ir akiai mielas reginys. Patiko ir patys rūmai bei šalia esanti Šv. Vito katedra. Joje tokios galingos erdvės, jaučiasi didybė ir ypatinga aura. Gretimais esančiame bokšte nusipirkau bilietą už 150 kronų ir suktais laiptais užlipau į patį bokšto viršų. Teko paprakaituoti, kol užsiropščiau, tačiau prieš akis atsivėręs vaizdas atpirko visus vargus. Panorama iš tiesų įspūdinga, be emocijų tiesiog neįmanoma dairytis aplinkui ir stebėti Prahą iš paukščio skrydžio aukščio. Čia galima ir ilgiau užsibūti, neverta skubėti leistis žemyn. Tokią progą reikia išnaudoti pilnai, nes akis tikrai yra kur paganyti. Pasisotinęs reginiais nusileidau žemyn ir patraukiau Karolio tilto link. Pakeliui užsukau į Kafkos muziejų, kuriame patiko dvi besišlapinančių vyrų skulptūros. Jie myža į tokį baseinėlį, kurio forma – Čekijos šalies kontūrai. Reiškia, jie šlapinasi ant Čekijos…Normaliai…
Karolio tiltas per Vltavos upę yra vienas žymesnių Prahos simbolių, labai mėgiamas turistų. Gal jis toks populiarus, nes skirtas tik pėstiesiems? Tilto abiejose pusėse išdėstytos barokinės skulptūros, o galuose stovi po bokštą. Ant tilto savo kūrinius parduoda įvairūs menininkai, groja muzikantai, galima papozuoti ir nusipirkti savo portretą ar draugišką šaržą. Šilta ir miela vietelė. Nebūtina leisti pinigus, geriausia tiesiog žiūrėti į plaukiančius pramoginius laivus, patogiai įsitaisius gurkšnoti alutį ir stebėti žmones (tiksliau pasakius, gražias merginas bei moteris). Taigi, perėjus iš vieno istorinio rajono „Mala Strana“ per Karolio tiltą patenkame į kitą – „Stare Mesto“. Čia žmonių dar daugiau, tiesiog tiršta, akys raibsta nuo rasių gausybės, o ausys – nuo viso pasaulio kalbų. Biški perlenkiau lazdą su tokiu apibūdinimu, bet vaizdą susidarėte, tiesa? Pilna suvenyrų parduotuvių, visokių muziejų muziejukų, teatriukų, studijų, kabakas ant kabako…Su turistų srautu nuplaukiau iki Rotušės aikštės su žymiuoju astronominiu laikrodžiu. Virš jo kas valandą pasirodo 12 apaštalų, ir šita atrakcija sutraukia minias žioplių. Mano pastebėjimas toks: nieko ten tokio įspūdingo nėra, tas pasirodymas trunka labai trumpai ir nėra vertas didelio dėmesio. Galima paspoksoti, kad užsidėtum pliusiuką, tipo, ir aš ten buvau, ir aš tai mačiau. Bet kokiu atveju, smalsuolių pilna kiekvieną valandą ir jie visi intensyviai ploja po tokio kasvalandinio performanso. Pasivaikščiojome po aikštę, praėjome pro Parako bokštą – tiesiog gražus gotikinis pastatas ir toliau tyrinėjome senamiestį. Turistinėse zonose gana daug valkatų ar elgetų (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Jie klūpo ant kelių, galva remiasi į grindinį, vienu žodžiu, poza kaip kokio besimeldžiančio musulmono. Tokie vat pinigų kaulytojai. Mimų gana nedaug. Turistai ir vietiniai masiškai sėdi lauko kavinėse, užkandžiauja, geria alų, bendrauja, ilsisi. Maisto kainos senamiestyje tikrai kandžiojasi: picos brangesnės nei pas mus, o kepsniai po 30 litų ir daugiau. Aš prasukau „economy“ varijantą, t.y. nuvariau į Tesco, prisipirkau alaus (1 butelis vidutiniškai 13 kronų), atsisėdau ant suoliuko ir puikiai pagurkšnojau nusipirktos produkcijos. Taip žymiai pigiau, o esmė ta pati. Šiap tai aš nerūkau, bet nusprendžiau padūmyti ir paėmiau „Lucky strike“ cigarečių pakelį (12 litų). Tikras kaifas: vienoje rankoje butelis alaus, kitoje – smilkstanti cigaretė, o aplinkui Prahos grožybės… Taip ir trynėmės po senamiestį kol pradėjo temti. Vakarop kojų visai nebejaučiau. Kaip gerai būtų prasukti tailandietišką kojų pėdų masažą – tokios mintys sukosi galvoje ir gana pagrįstai. Primečiau, kad į kalną užlipti jėgų nebeturiu, todėl į studentų miestelį grįžome funikulieriumi. Kad ir labai buvau pavargęs, tačiau nėjau tiesiai į „apartamentus“, o su vietiniais studentais dar pasėdėjau bendrabučio bariuke ir atsigėriau alaus (1 bokalas – 27 kronos). Studentai čia ošia ir lėbauja visai kaip pas mus. Matyt, visame pasaulyje studenčiokai elgiasi panašiai. Susikaupiau, pakilau nuo stalo ir šiaip ne taip nušliaužiau iki kambario. Sugebėjau duše nusiprausti ir tik tuomet kritau į lovą. Prieš užmiegant į galvą toptelėjo mintis: juk šiandien liepos 6 d., o tautišką giesmę sugiedoti pamiršau…
Išaušo gražus rytas, į skrandį susimečiau sočius pusryčius ir 8.00 val. jau sėdėjau autobuse, važiuojančaime iki artimiausios metro stotelės. Varome į geležinkelio stotį, iš kurios traukiniu vyksime į Kutna Hora. Vakar pirkau miesto transporto bilietėlį už 24 kronas, kuris galioja 30 min. nuo pažymėjimo momento. Nuo bendrabučio iki stoties kelionė užtrunka ne mažiau kaip 40 min. Niekaip netelpu į pusvalandį, bet brangesnio bilieto pirkti nesinori. Likimo ironija, bet metro kontrolė prisikabino prie mano bendrakeleivių, kurie susimokėjo nevaikiškas baudas – po 500 kronų. Aš spėjau pasiplauti, o šiems nepasisekė – prikirpo. Nuo to įvykio likusį viešnagės laiką jau pirkau brangesnius bilietus, nes prarasti tiek pinigų tikrai nesinorėjo. Patarimas keliautojams: nevažiuokite zuikiais, nes Prahoje kontrolė neršia normaliai. Pigiau bus nusipirkti bilietą, negu nemažą sumą pakloti kontrolieriams. Įsivaizduojate, kiek alaus galima nusipirkti už 500 kronų!!!
Čekai konkretūs kapitalistai pasidarė – pinigus reikia kloti už kiekvieną krustelėjimą, niekur veltui neįeisi, nemokamų tulikų irgi nėra (tik kabakuose gali pasėdėti ant puodo). Labiausiai piktina tai, kad net į visas bažnyčias veltui neįeisi. Kodėl aš, būdamas kataliku, negaliu į dievo namus įeiti? Kodėl turiu mokėti? Lietuvoje dar tokių bajerių nėra. Tikiuosi ir nebus.
Tai buvo toks nedidelis lyrinis nukrypimas nuo temos. Taigi, 10.00 val. jau sėdėjau traukinyje ir riedėjau į Kutna Hora – vietovę, nutolusią apie 60 km nuo Prahos į rytus. Kelionė truko viso labo tik 1 val. Kutna Hora garsi savo sidabro kasyklomis, kurių dėka šis miestelis viduramžiais tapo pačiu turtingiausiu ir įtakingiausiu visoje Čekijoje. Iš anksto buvome užsisakę ekskursiją su gidu po sidabro kasyklas, nes tai labai populiari atrakcija ir lengvai bilietų nenusipirksi. Vietinė gidė-mergiotė anglų kalba įdomiai pasakojo apie sunkų darbą kasyklose, apie viso proceso organizavimą, o muziejuje pamatėme, kokiomis sąlygomis viduramžiais vyko darbai. Žiauru. Alinantis triūsas. Niekam tokio nelinkėčiau. Tiesą sakant, tokį darbą turėtų dirbti visi nusikaltėliai. Mano manymu, kalėjimai turi būti pastatyti šalia visokių šachtų, kasyklų, karjerų ir pan. O kaliniai vietoj to, kad šiltai sėdėtų kamerose, kilnotų štangas, žiūrėtų TV ar stumtų į saują, turėtų dirbti juodai nuo ryto iki išnaktų. Tada tikrai nebūtų noro kitą kartą grįžti į kalėjimą. Ir už savo išlaikymą patys susimokėtų, o dabar sąžiningi piliečiai turi tuos nuteistuosius maitinti. Teisybės nėra.
Sidabro kasyklose jaunuoliai pradėdavo dirbti sulaukę 21 metų amžiaus. Retas kuris išgyvendavo iki 40 metų. Jaučiate, kaip sunku buvo darbuotis, kad sveikata tik pora dešimtmečių atlaikydavo? Viduramžiais čia būdavo išgaunama 90% visos Čekijos ir 20% Europos sidabro. Nėra ko stebėtis, jog šiose vietose dabar sidabro nė su žiburiu nerasi. Kiekvienam mūsų grupės nariui davė po baltą chalatą, šalmą ir akumuliatorinį žibintuvėlį. Ekipiruotę užsidėjome ant savęs ir leidomės į požemius, į šachtų labirintus. Vietomis praeiti buvo ypatingai sunku, nes tuneliukai siauri ir gana žemi. Šalmas tikrai pravertė, kitaip galva būtų guzais nusėta. Šachtose temperatūra +12 laipsnių, drėgna, nuo lubų varva vanduo. Keistas ir nemalonus jausmas apima tuose požemiuose. Anuomet darbininkai irgi rengdavosi baltais darbiniais rūbais (apsiaustais), nes tai buvo pigiausia medžiaga, be to, taip jie geriau galėjo matyti vienas kitą. Po žeme darbininkai praleisdavo 8 valandas, nusileidimas į šachtas užtrukdavo dar 1-2 valandas, pakilimas į viršų irgi panašiai. Tačiau už nusileidimą ir pakilimą pinigų niekas nemokėjo. Mes po žeme visi užgesinome savo žibintuvėlius ir taip patekome į tokias pačias sąlygas, kaip ir viduramžiais. Tamsu kaip subinėj. Nelabai įsivaizduoju, kaip reikėjo dirbti tokioje tamsoje. Kaip su darbų sauga, patogia, ergonomiška darbo vieta, pietų pertrauka, gamtiniais reikalais? Įtariu, kad tuomet Valstybinės darbo inspekcijos nebuvo ir pasiskųsti irgi nebuvo kam. Pasišviesdavo darbininkai spingsulėm, iš kurių nebuvo jokios naudos. Sidabrą jie aptikdavo pagrinde uoslės ir ausų pagalba. Sidabras skleidė specifinį česnako arba rytietiškų prieskonių kvapą, o pastuksenus jis kitaip skambėdavo. Pagal tai ir atskirdavo. Matėme ir įrangą, kuria sidabras buvo transportuojamas į žemės paviršių, kur estafetę perimdavo moterys ir vaikai. Buvo pora vietų, kur atrodė, jog užstrigsiu tose šachtose forever…Juk esu ne iš tų lieknųjų. Visi alaus ir gero maisto mėgėjai prilaiko specialiai tokiai dietai pritaikytą figūrą. Normaliai, prasiveržiau, viskas baigėsi gerai ir išlindau atgal į dienos šviesą bei šilumą. Žemės paviršiuje viduramžiais stovėjo specialūs namai be langų, kuriuose darbininkai po ilgų valandų, praleistų požemiuose, bandydavo priprasti prie dienos šviesos.
Vietiniame muziejuje pamatėme, kaip buvo kaldinami sidabriniai pinigai. Monetos vadinosi „taleriai“. Gidė pasakojo, kad amerikiečiai niekaip negalėjo teisingai ištarti šio žodžio, taip atsirado iškreiptas talerio pavadinimas „doleriai“. Štai, pasirodo, iš kur amerikancų fanieros pavadinimas kilo. Konkretus apibendrinimas: man ši ekskursija labai patiko, rekomenduoju visiems – patirsite daug įsimintinų įspūdžių.
Verta dėmesio ir gotikinė Šv. Barboros bažnyčia (įėjimas, aišku mokamas). Į vidų galima ir neiti, nes jos išorė gražesnė už vidų. Ten pat šalia yra ir Jėzuitų gimnazija. Nuo kalno atsiveria graži miestelio panorama. Paskui nukulniavome į Šv. Jokūbo bažnyčią, pasivaikščiojome po nedidelį senamiestį, patiko taip vadinamas „akmeninis namas“. Turistų Kutna Hora tikrai nėra daug, viskas vyksta ramiai, lėtai, kainos kabakuose visai nesikandžioja. Užėjau į vietinį alubarį, kur skaniai išgėriau du bokalus alaus „Kozel“ (1 bokalas – 16 kronų). Kabake labai gardžiai ir sočiai galima pavalgyti už 100 kronų. Matote, nutolome nuo sostinės keliasdešimt kilometrų ir jau galime megautis pigiu maistu ir alumi. Vakare grįšime į Praha, kur kainos tikrai bus ne tokios draugiškos. Gaila…
Išvykos į Kutna Hora pabaigai aplankėme Sedlec Šv. Mergelės Marijos Prisikėlimo Katedrą su jos perliuku – Visų Šventųjų Koplyčia, kuri liaudyje vadinama „kaulų bažnyčia“ (įėjimas 60 kronų). Ten tai tikrai vaizdelis sukabino: visas interjeras padarytas iš tikrų žmonių kaulų!!! Jie išmirkyti specialiame tirpale ir yra tokios balkšvos spalvos. Koplyčios viduje yra šešios iš žmonių kaulų sudarytos piramidės su specialiais kanalais jose orui cirkuliuoti. Galima grožėtis iš kaulų padarytu galingu šviestuvu arba herbu, arba kaukolių girliandomis. Šokiruojantis interjeras, tikrai labai, labai, labai verta dėmesio lankytina vieta. Kai pagalvoji, kad kas nors tavo kaulus tokiam reikalui gali panaudoti, tai net šiurpas pagaugais nueina. Bet užtai objektas tikrai nestokoja turistų dėmesio.
Vakarop baigėme ekskursiją po Kutna Hora, 18.00 val. įsėdome į traukinį ir grįžome atgal į Prahą. Studentų miestelyje jau tradiciškai su studentais įkaliau pora bokalencų alaus, paskui pavakarieniavau lietuvišku kumpiu, o sutemus išėjau pasivaikščioti po naktinę Čekijos sostinę. Su kompanija funikulieriumi nusileidome nuo kalno ir pasitrynėme po Vltavos upės krantinę, pasifotkinome, o prie Karolio tilto užsėdome kabake „Pas Šveiką“. Pusės litro alaus bokalas čia – 33 kronos, dar paėmėme šonkauliukų, fritkių, guliašo sriubos, virtinių, dar alaus… Vienu žodžiu, smagiai pasėdėjome, septynių žmonių sąskaita buvo virš 700 kronų. Užeigoje visur ant stalų tokios mažos kabyklėlės stovi, o ant jų pakabinti riestainiai. Mes juos valgėme, net ausys linko. Apsidairiau aplinkui: ogi niekas daugiau jų nekramsnoja, tik mūsų stalas. Kodėl? Taip ir nesupratau. Bet juk ne dėl grožio jie ten kabo. Jau gerokai po vidurnakčio grįžinėjome atgalios. Žmonių visur pilna, jaunimas ošia, muzonas kala, alkoholis liejasi…Kol užlipom į kalną, tai alus išgaravo, sugebėjom tamsoje net pasiklysti. Radome savo baraką, o tada nusiprausiau ir tiesiu taikymu šokau į lovą. Diena praėjo labai interesnai ir turiningai.
Nors ir sunku buvo keltis 7.00 val. ryte, tačiau susikaupiau, išsiritau iš migio, nusiprausiau ir nuvariau pusryčiauti į vietinę studentų valgyklą. Po to tiesiu taikymu į geležinkelio stotį, kur sėsime į traukinį ir važiuosime į Karlšteiną aplankyti garsiosios to paties pavadinimo pilies. Stotyje papuoliai į kvailą situaciją, dėl kurios, aišku, pats buvau kaltas. Nusprendžiau išsikeisti truputį eurų į kronas. Radau keityklą, kursas patiko, tai ir prasukau reikalų. Kai ėmiau skaičiuoti kronas, pamačiau, kad suma kažkokia menka. Klausiu to valiutos keityklos darbuotojo: kame reikalas? O tas rodo pirštu į tokias mažytes raideles po valiutų kursų tablo. Perskaičiau ir nustėrau, nes ten buvo parašyta, kad jie ima 18% komisinį mokestį nuo sumos. Būtinai reikia skaityti viską, ypač tai, kas parašyta mažomis raidėmis. Svarbiausia, žinojau šitą chrestomatinę tiesą, bet susimoviau…Nesinorėjo taip skaudžiai sėsti į minusą, todėl pareikalavau grąžinti pinigus. Kilo skandaliukas, nes veikėjas kategoriškai atsisakė tai daryti. Pagrasinau policija, pradėjau rėkti ir reikalauti savo teisių. Tik po kokių 10 minučių intensyvaus dialogo bei įtikinėjimų pavyko atgauti eurus. Mažytė pergalė, bet pasiekta. Gerai visgi mokėti tą anglų kalbą…
Nors Karlšteinas nuo Prahos nutolęs apie 40 km., iki jo važiavome „električka“ beveik 1 valandą, nes traukinys stojo kiekvienoje stotelėje. Atvažiavus papuolėme į lietų, o aš be striukės, be lietsargio. Tiesiu taikymu nuvarėme į kabaką, išgėrėme alaus, o lietus tuomet ir liovėsi. Puikumėlis. Lėtai kilome į kalną, kurio viršūnėje ir stovi pilis. Pakeliui dairėmės po mielas suvenyrų parduotuvėles, nusifotkinome su apuoku. Visai įdomi atrakcija: užsidedi storą pirštinę, tada vietinis veikėjas ant rankos pasodina gražuolį paukštį ir fotografuojiesi (1 kadras – 1 euras). Nuotraukos tikrais fainos. Iš toli pilis atrodo tiesiog pasakiškai. Buvome iš anksto užsisakę 1,5 val. trukmės ekskursiją su anglakalbiu gidu. Jei kas nemoka kalbos, tai neverta ir eiti, nes vertėjauti neįmanoma. Ta prasme, nustatytas griežtas laiko limitas, gidė beria žodžius kaip žirnius ir nedaro pauzių, todėl nespėji išversti. Sako, kad jei sudarys sąlygas vertėjauti, tai viskas užsitęs minimum pusvalandį, o tai daryti negalima, nes ekskursijų grafikas labai įtemptas. Man tai dzin, aš angliškai moku, bet nemažai grupės narių tiesiog vaikščiojo ir dairėsi, nesuprasdami gidės įdomių ir reikšmingų pasakojimų bei komentarų. Įdomu buvo pasiklausyti apie pilies statybų eigą, apie tai, kad joje ilgą laiką buvo saugomos čekų karalių brangenybės, kaip priešams nė karto nepavyko pilies užkariauti. Gidė niekur neleido liesti rankomis ne tik daiktų, bet ir sienų. Keista tvarka, ta prasme, gidė atrakina kokios nors menės duris, įleidžia visą grupę, tada duris užrakina, papasakoja ką nors, atrakina duris, visus išleidžia, o išeidama vėl užrakina. Ir taip visos ekskursijos metu. Patiko Šv. Kryžiaus koplyčia ir brangenybių kambarys. Turbo. Juokiausi iš pasakojimo, kaip užsieniečiai apgulė pilį ir pusmetį ją bandė užkariauti, tikėdamiesi užgrobti visas pilyje saugomas karaliaus brangenybes, tačiau keistuoliai net nežinojo, kad jau senai tos brangenybės iš pilies išvežtos, dar iki jiems apsupant pilį. Po pusmečio sužinojo, kad joje nieko nėra, tada sako: ai, gerai, traukiamės. Debilai…
Ten esančioje suvenyrų parduotuvėje radau gerą fotiką, ta prasme, kažkas jį ten padėjo ir pamiršo. Atsirado puiki proga įvaldyti japoniškos vaizdo technikos, tačiau aš pasielgiau kitaip: įjungiau jį, peržiūrėjau paskutines nuotraukas, įsidėmėjau mergiočių veidus, tada paneršiau po pilį, radau išsiblaškėles ir grąžinau fotiką. Net neįsivaizduojate, kaip jos apsidžiaugė! Buvo iš tiesų dėkingos, bet bučkio taip ir nedavė. O galėjo, nes tikrai nusipelniau.
Lėtai nusileidome nuo pilies kalno, dar užsukome į parduotuvėles, lengvai mestelėjome alaus, o tada nukulniavome į stotį, sėdome į traukinį ir grįžome į Prahą. Šį vakarą laukė dar viena įdomi atrakcija – grojančių fontanų šou. Vaidinimo pradžia 22.00 val. Mes specialiai taikėme vėlesniam laikui, kad jau būtų pilnai sutemę. Tada labiau atsiskleidžia šviesos, muzikos ir garsų harmonija. Tramvajumi nuvažiavome į vietą ir nusipirkome bilietus (200 kronų 1 žmogui). Labai apsidžiaugiau pamatęs repertuarą – žiūrėsime „Spragtuką“. Išsirinkome gana geras vietas ir pasinėrėme į P. Čaikovskio sukurtą nuostabaus baleto pasaulį. Artistai grakščiai šoko, o šviesa ir vandens čiurkšlės suteikė pasirodymui papildomą euforiją. Žiūrėjau ir galvojau: ar čia baleto artistai yra priedas prie fontanų, ar atvirkščiai? Ai, nesvarbu, esmė yra tai, kad reginys iš tiesų nuostabus, įspūdingas ir užburiantis. Aš turiu tokią keistą savybę – tik išgirstu klasikinę muziką bei pamatau artistus scenoje, konkrečiai ima kabinti miegas. Kas čia per nesąmonė? Nemėgstu šio savo navaroto. Prisipažinsiu, Kauno Valstybiniame Muzikiniame teatre dar nemačiau nė vienos operetės pilnai, t.y. nuo pradžių iki galo, nes visada užsnūsdavau. Aišku, ne išimtis buvo ir šis pasirodymas. Savo pateisinimui galiu pasakyti, kad išsilaikiau pakankamai ilgai ir knapsėti pradėjau tik pačioje renginio pabaigoje. Nemanykite, kad šou nuobodus! Nieko panašaus! Kiekvienam rekomenduoju pasigrožėti šiuo nuostabiu reginiu. Apie vidurnaktį grįžome į Prahos senamiestį. Ši naktis sostinėje jau paskutinė, todėl eiti miegoti skubėti neverta. „Mala Strana“ tokiu laiku nebeveikia nė viena užeiga, reikia linksmybių ieškoti senamiestyje. Mes taip ir padarėme. Po visų naktinėjimų grįžau jau tikrai pavargęs, todėl nusiprausiau ir šokau į lovą.
Rytas išaušo labai sunkus, keltis iš lovos visai nesinorėjo. Kažin, kodėl tokia prasta savijauta? Juk alaus su degtine vakar nemaišiau, bet visvien negera. Prisiverčiau atsikelti ir netgi papusryčiauti. Nespėjau pakilti nuo stalo, kai užėjo stiprus noras konkrečiai pavemti. Išvadą padariau greitai: man padėti gali tik dozė šalto čekiško alaus. Susirinkau daiktus, pridaviau raktus ir nuvariau su bendrakeleiviais į traukinių stotį. Ten saugojimo kameroje palikome kuprines (60 kronu visai dienai) ir, sėdę į tramvajų, nuvarėme į senamiestį. Su funikulieriumi pakilome į kalno viršuje esantį kabaką, ten užsisakėme alaus ir gurkšnodami gėrėjomės Prahos senamiesčio panorama. Vaizdas puikus, alus skanus, savijauta visai susitvarkė, gyvenimas vėl mielas ir norisi dainuoti. Po keleto bokalų pakilome ir nukulniavome pasižvalgyti po apylinkes. Vėl perėjome per simpatiškas gatveles, pasijuokėme iš keistų turistų, kiniečių restorane skaniai papietavome. Pasirinkome tokį kabaką, kur užsimoki (apie 20 litų) ir valgai kiek nori. Prikimšau skrandį už visą 100 litų…cha…Kaip visada valgiau tik tikrą maistą, t.y. mėsą ir bulves, o į visokius niekus nekreipiau dėmesio. Niekais vadinu įvairias daržoves, ryžius, kruopas, mišraines, užkandėles ir pan. Po trapezos taip aptingau, kad vos pavilkau kojas. Lėtai nupėdinau iki Karolio tilto, pasitryniau po suvenyrų parduotuves. Kažkas į rankas įbruko reklaminį kvietimą apsilankyti sekso muziejuje, bet nesusigundžiau dėl brangių bilietų (250 kronų). Be to, esu buvęs solidžiame sekso muziejuje Amsterdame. Nemanau, kad Prahoje tokio pobūdžio muziejus „krūtesnis“. Vienu žodžiu, tiesiog šlifavome Prahos šaligatvius, užėjome į vieną kitą alubarį, įkalėme vietinio „gyvybės eliksyro“, pasėdėjome, paplepėjome ir šiaip stūmėme laiką. Nusprendžiau, kad gana be tikslo šlaistytis, nuvariau į „Tesco“, prisipirkau alaus, maistelio ir patraukiau į geležinkelio stotį. Ten parkelyje įsitaisiau ant suoliuko, atsidariau skarbą alaus ir pradėjau žiūrėti kiną pavadinimu „iš stoties gyvenimo“. Aišku, čia tik metafora tokia, iš tiesų stebėjau stoties prieigose vykstančius procesus, žmones ir supratau, kad tai dar įdomiau nei kinas. O ten tai neblogų įvairenybių užmačiau: narkomanai, keistuoliai, pinigų prašytojai, prostitutės, visokie idiotai ir pan. Taip įdomu buvo stebėti tą cirką, tą „stotinių“ gyvenimą, kad kai atėjo laikas eiti prie traukinio, pradėjau gailėtis, jog reikia nutraukti šį nepakartojamą šou.
Traukinio kupė pažaidėme kortomis, padarėm alaus, užkrimtome. Neilgai tūsinausi, nes pajutau nuovargį ir užsiropščiau į 3-ią aukšą (gultą) miegoti. Kaip rūke per miegus pamenu, jog ilgai stoviniavome, vagone buvo gana tvanku. Gerai, kad buvau girtas, nes kitu atveju nelabai būčiau įmigęs. Ryte sužinojome, jog mūsų traukinys dėl neaiškių priežasčių smarkiai vėluoja. Varšuvoje centrinėje stotyje turėjome persėsti į kitą traukinį, važiuojantį į Šeštokus. Tai tas šeštokinis traukinys be mūsų neišvažiavo, o tik „prisišvartavo“ sekančiame sustojime ir laukė mūsų. Čia tai man patiko, nes kitas reisas į Lietuvą tik sekančią dieną. Oi, būtume užstrigę Lenkijos sostinėje. Puiki geležinkeliečių organizacija, čia kaip su lėktuvais – vienas neišskrenda, kol kitas neatskrido (tipo, jungiamieji reisai). Galų gale ši pasakėlė pasirodė esanti su laiminga pabaiga, ta prasme, vakarop išlipau Kauno geležinkelio stotyje ir laimingas patraukiau namų link. Eidamas primečiau, kad per tą savaitę pakeičiau 10 traukinių, o jei priskaičiuoti tokias bėgiais riedančias transporto priemones kaip metro, tramvajus ir funikulierius, tai gaunasi konkreti geležinkelietiška išvyka į Europą!!! Štai taip paminėjau svarbų įvykį – Lietuvos nepriklausomų geležinkelių atkūrimo 20-metį. Išbandykite panašią kelionę ir Jūs, gal tapsite tikru traukinių fanu…? Nežinosi…