Spontaniška kelionė į Graikiją

Po 10 dienų, praleistų Lietuvoj, kepinant 32 laipsnių karščiui, grįžome trumpam į Švediją. Tik prasikrapštę ryte akis supratome, kad atostogų, kurių dar likę pilnos 2 savaitės, nebus, nes pila kaip iš kibiro ir viso labo plius 12. Šeimos taryba staigiai priėmė sprendimą pamirkyti užpakalius kur nors šiltoj jūroj, kad būtų ką prisiminti ilgais rudens vakarais. Taigi, pora ilgų vakarų prie interneto ir štai bilietai į kontinentinę Graikiją, o tiksliau Halkidikę, jau mūsų rankose. Važiuojam!
P.S. paskutinės minutės kelionė 2 suaugusiems (t.y. mums) ir mūsų mažajam kainavo nepilnus 11 tūkst. švediškų kronų.

Pirma diena, arba spontaniškos kelionės į Graikiją pradžia.
Anksti keliamės ir lekiam į oro uostą. Dar kartą įsitikinom, kad spontaniškas sprendimas tikrai nebus blogas, nes Stokholme visą naktį lyja. Visi formalumai, kaip ir įprasta Skandinavijoje, praeina be didesnių nuotykių, na, gal išskyrus nervus dėl „pamesto” mano rankinio laikrodžio praeinant kontrolę, kuris vėliau laimingai buvo atrastas jau viešbutyje.
Taigi, borto vadas praneša, kad skrydis iki Thessaloniki (mūsiškai Salonikų) oro uosto truks 3 valandas ir 5 minutes. Vėl viskas, kaip ir įprasta skandinavams, vyksta be nuotykių. Ir štai jau leidžiamės. Saulės nušviestos jūros, padūmavusių kalnų, sniego baltumo paplūdimių vaizdas pro langą praskaidrina nuotaiką. Bagažas, vaikai, autobusas ir pirmyn į viešbutį, pavadinimu „Tropical“. Viešbučio pavadinimą sužinome tik išlipę iš lėktuvo, nes kelionė, kurią pirkome yra „ospecificierad”, kitaip sakant – nežinia, kur tave nuneš likimas. Kadangi jau esam panašiai keliavę ir žinom, kad viskas pas skandinavus vyksta be didelių nuotykių, streso tai mums nekelia, tik savotišką jaudulį, kurį žmogus jaučia per gimtadienį išpakuodamas dovanas. Tik va dovanotam arkliui į dantis nežiūri, o toks keliavimas kiek primena katės maiše pirkimą.
Skandinaviškas ramumas ir gyvenimas be nuotykių baigiasi įsėdus į autobusą. Štai ji, Graikija! Gidas praneša, kad kelionė iki mūsų viešbučio truks valandą ir 15 minučių ir staigiai pasišalina. Mes, truputį pažįstantys pietietišką temperamentą, pridedame dar valandą ir nesuklystame. Vairuotojas rėkia – „the next stop at the hotel blablabla is in 5 minutes”. Važiuojam 20 minučių. The next stop… 20 minučių… Iš vairuotojo sužinom ir kai ką svarbaus mums. Vyksta degalinių darbuotojų (o gal naftininkų) streikas ir degalinėse nėra degalų (o gal jų tiesiog neparduoda). Žodžiu, planas išsinuomoti automobilį byra kaip kortų namelis dar nepasiekus viešbučio. Bet kuriuo atveju, kelionė tęsiasi. Kai jau mažasis nebegali toliau kentėti kelionės ir jau nebepriima „tuoj atvažiuosim”, mes imam ir atvažiuojam į miestelį Haniotis. Geriau, negu tikėjomės! Ech, ta skandinaviška sulėtėjusi laiko tėkmė ir streso nebuvimas. Turim nedidelius apartamentus su didele lova, dušu ir virtuve, lauke baseiną ir šiltą jūrą už 5 minučių kelio pėsčiomis. Vienbalsiai (na, jeigu tiksliai, tai dvibalsiai, o mažasis balsas prieš nebuvo) priėmėm sprendimą truputį pasnausti, o tada prie jūros. Paplūdimys ne smėlis, o smulkus žvyras, bet už tai gultai nemokami (gal todėl, kad jau pavakarys?). Mažajam toks vandens kiekis vienoj vietoj truputį varo baimę, bet jis vėliau įsidrąsina. Poilsinė zona, panašu, mylima graikų, serbų ir bulgarų. Na ir visi kiti, žinoma, čia, tik ne taip masiškai. Kodėl šią vietą myli serbai dar teks išsiaiškinti. Pasitaškę ir vėl sukaitę traukiam namo, pakeliui užsukdami į vietinę parduotuvytę. Nuodėmė būtų neturėti kavos su sausainiais, geriamo vandens ir dar šio bei to, kai turi savo virtuvę. Metam pirkinius ir skubam vakarieniauti, nes rytiniai blynai Stokholmo oro uoste jau išgaravę ir žarna žarną ryja. Viešbutis siūlo buffé, t.y. švedišką stalą už 10 euru žmogui. Nutariam surizikuot. Maistas labai skanus, tik pasirinkimas nėra didelis (pora karštų, masė šaltų ir arbūzaaaaaaiiiiiii desertui; nevalgykit Graikijoj arbūzų, nes norėsis grįžti dar ir dar), bet mums buvo pats tas. Rytoj trauksim kur nors toliau nuo namų, bet tik tam, kad giliau įkvėpti atostogų. Pirmoji diena į pabaigą. Sėdžiu balkone, aplink čirškia cikados, ant stalo rasoja šaltas alus, rašinėju dienos įspūdžius ir neapleidžia jausmas, kad atostogos jau tęsiasi kokią vieną ar dvi amžinybes! Tai geras ženklas.
P.S. dienos išlaidos:
Frappe ir ledai mažyliui prie baseino viešbutyje – 5 EUR;
Vakarienė viešbutyje 2 (švediškas stalas, mažajam nemokamai) – 20 EUR;
Parduotuvėje – pienas, sausi pusryčiai ir dar šis tas – 28 EUR.

Antra diena arba automobilių nuomos niuansai
Taigi, išaušus rytui ir skaniems pusryčiams (kurie susidėjo iš sausų pusryčių su pienu, žinoma kavos, duonos su sviestu ir vėl kavos) balkone, bei apėmus atostogų karštinei, šeimos taryba vienbalsiai (mažasis nesipriešina) nutaria nuomotis automobilį, su sąlyga, kad bakas bus pilnas (graikai nenuomoja auto su pilnais bakais; gauni apytuštį, t.y. benzino lygiai tiek, kiek užtenka iki pirmos degalinės; grąžinti reikia taip pat su apytuščiu, bet visada lieka daugiau). Pirmoj autonuomoj kalbamės su apykurčiu graiku, kuris nelabai mumis domisi. Turi tik vieną, dabar high season, o čia dar mes su savo klausimais… Antroj sutinka išskėstom rankom. Vienas rašo sutartį, kitas vertėjauja. Apie benzino stygių jie kalba nenoriai ir žada, kad Salonikuose tikrai yra, o taip pat šiuo metu duoda ir mūsų kaime. Žada nemokamus kilometrus (kas nuomojosi auto, žino ką tai reiškia), vaikišką kėdutę for free. Suderam 48 EUR vienai dienai (imam pradžiai dienai, kad patikrint, meluoja ar ne, gyvatės). Auto – šūdas (Matiz), bet mums trims didesnio ir nereikia. Aukštų kalnų čia nėra, taigi graudu su tokiu nebus. Auto toks mažas, kad mažojo kelioninis vežimas netelpa į bagažinę. Įkišam už vairuotojo sėdynės, kuprinę į bagažinę ir pirmyn, kur veda akys, o akys veda aplink Kasandros pirštą. Iš Haniotis traukiam aplink pusiasalį – Pefkohori, Hrousou, Loutra, Ag.Ioanis – kvapą gniaužiantys vaizdai. Mažasis miega, taigi grožimės pro langą. Tegu pamiega, naktį prastai miegojęs, po tiekos įspūdžių ir nuotykių vakar. Sukam į Kasandria ir važiuojam tolyn link Salonikų (pagal pirminį planą tai mūsų dienos tikslas; antrinis tikslas – prisipilti benzino, nes auto kaip ir reikėtų vakare grąžinti su pilnu baku). Pakeliui pravažiuojam porą degalinių, kur benzino yra, bet bakas beveik pilnas, taigi nestojam. Tarp N.Plagia ir N.Triglia matom nuorodą į Petralona urvus. 1959 metais ieškodami vandens vietiniai kaimiečiai netyčia rado įėjimą į kalną. Atvykę mokslininkai rado požeminius urvus, kurių bendras ilgis apie 3 km (lankytojai įleidžiami gilyn tik apie 100 metrų). Tie patys mokslininkai ten rado seniausio šiuolaikiniam žmogui žinomo homo sapiens suakmenėjusias liekanas. Bet apie tai vėliau, nes dabar pietūs 🙂
Miestelyje netoli urvų pravažiuojam taverną su viešbučiu. Šeimininkas moja iš tolo ir mes atsakom į jo kvietimą. Pats nekalba angliškai, taigi kviečia žmoną, kuri kalba tiek, kiek iš bėdos užtenka, norint paaiškinti meniu (balto nuo raudono vyno neatskiria; baksnoja man į baltą staltiesę, aš sakau ne – red ir gaunu butelį balto; buvo labai geras, taigi numojom ranka). Maistas nepadoriai skanus. Tiek nepadoriai, kad norisi viską parduot, nusipirkt vynuogyną ir mėgautis graikiškomis salotomis, kur pomidorai tirpsta burnoje ir saldūs net svogūnai, feta, kurios nenusipirksi parduotuvėje, vynu už kelis eurus iš vietinio vynuogyno bei graikų svetingumu. Užsisakom graikiškas salotas (skanesnių nesam valgę), tsatsiki (skanesnio nesam valgę) mėsos (vištienos su pomidorų padažu bei kiaulienos šašlyką, pavadinimas kurio išgaravo iš atminties dar jo neparagavus), butelį vyno, kaip jau minėjau, duonos ir vandens. Už viską – 26 EUR. Priedo gaunam vaikišką kėdę Tomui (daugelis tavernų net nežino, kas tai yra), krūvą žaislų, šimtą šypsenų ir meliono lėkštę desertui („not from supermarket“ – pasak šeimininkės; paragavus supratome, kad ji teisi; ech, kaip norisi viską parduoti ir…). Atsibučiavę su šeimininkais traukiam prie urvo.
Gidė perspėjo, kad urvuose šalta – žiemą, vasarą +17 (nematė ji švediškos vasaros; mes urvuose suprakaitavom). Urvai tikrai įspūdingi – stalaktitai, stalagmitai, jais pridygusios lubos ir grindys, aukštos salės ir siauri praėjimai. Mums tikrai buvo įdomu ir verta, tik mažasis nerodė jokio dėmesio. Labiau domėjosi fotokamera ant mano kaklo (kuria, beje, naudotis urvuose griežtai draudžiama) ir net vienoje iš salių su puikia akustika garsiai išreiškė savo nepasitenkinimą, kad ji kabo ne pas jį ant kaklo. Baimė, kad aidas sukels griūtį privertė užkabinti kamerą jam.
Dar apie graikišką biznį. Prie pat urvo privažiuoti neišeina – stovi stop ženklas, kurį atidaro būdelėje sėdinti mergaitė. Auto reikia palikti šalio esančiame parkinge, o aukštyn prie urvo veža nemokamas autobusas. Prie įėjimo į urvus parduodami bilietai, taip pat yra ir nedidelė kavinė, bei muziejus. Įėjimas suaugusiam – 7 EUR. Į kainą įeina ir muziejaus aplankymas, į kurį užsukti. Apie ką aš čia? Ai, apie graikišką biznį. Dykaduonių priskaičiavau kaip minimum 5 – mergaitė, atidarinėjanti vartus autobusui, autobuso vairuotojas, 3 kasininkės/gidės (kodėl 3 niekas nežino, bet spendžiant iš to, jog mūsų gidė eidama vidum apsirengė žieminę striukę, susidariau nuomonę, kad vienam graikui landžiojimas po urvus visą dieną – per sunkus ir sveikatai pavojingas darbas). Štai kur keliauja Europos sąjungos pinigai. Kad mūsiškiai taip sugebėtų iš nieko pinigą daryt (EU melžt).
Aplankę urvus lekiam žemyn prie jūros. Lekiam į N.Plagia. Paplūdimys smėlėtas. Jūra šilta. Parkingas prie pat jūros nemokamas. Gultai po skėčiu nemokami!!! Pasitvirtina vakarykštės mintys, kad Halkidikė’je atostogaujantiems turistams suteikiamos geresnės sąlygos, nei pvz. Kretoje. O gal tai laikina? Gal kalta krizė ir turistų stygius? Vietinis, besitrinantis aplink, į klausimą how much, atsako it’s free, you just pay for your drinks. Vienaip ar kitaip sutaupome (ir tai džiugina) kokius 3-4 EUR (lyginant su Kreta prieš 2 metus). Jūra – smagumėlis. Šalta graikų kava – kaifas. Už dyką (kas lietuviui labai šildo dūšią) gaunam 2 buteliukus šalto vandens prie kavos. Gal visgi parduoti viską?..

Vakarėjanti saulė jau gena namo. Apie degalus pamiršom. Pakeliui randam vienoj vietoj, mūsų kaime, bet eilė kokie 500 metrų ir benzino dar net nepila. Bake dar turim 3/4, būsim čia dar 5 dienas, streikas truks dar 2 dienas – pratęsiam auto nuomą dar 3 dienom. Nuomos savininkas nebuvo prieš, perskaičiavo ir šiandieną geresne kaina, ir paspaudė ranką. Ryt lėksim į antrąjį pusiasalį – Sithonia su aukštesniais kalnais, baltesniais paplūdimiais, skanesniais arbūzais. Kaimyno žolė juk visada žalesnė. Žodžiu, nuotykiai laukia. Tačiau dabar, kai automobilio raktas dar 3 dienas mūsų, keliaujam į miestelio „centrą“ pasižmonėti. Žmonių – masė. Mieste vakarykščiai graikai, serbai ir bulgarai. Švediškai kalbančių praktiškai nesigirdi – kokia priešingybė Kretai. Ledai Tomui, kelios minutės prie fontano, atrakcionai Tomui (tiksliau, vienas atrakcionas, nes pabandęs vieną žaislinį automobiliuką, jis į kitus jau nebežiūrėjo), takelis iki jūros. Pavėlavom minučių 15 – saulė nusileido, šviesa jau ne ta. Čia aš apie fotografiją, jei ką 🙂

Temsta anksti ir staigiai – jei be 15 devynios dar šviesu, tai 9 val. jau tamsu. Pienas, sūris ir butelis vietinio raudono vyno už 4,78 EUR ir štai aš čia, su jumis, dalinuosi dienos įspūdžiais. Sakysit rašalas už tokią kainą? Gal ir taip. Žmona klausia – kodėl ėmei nepažįstamą vyną, pvz. ne Cabernet Sauvignon? Žinoma tam, kad jis taptų pažįstamu, moterie. Melikutos Hmiglunos iš Cambas Winery – iš karto persiprašau graikų, nes pavadinimą perrašiau nuo graikiškos etiketės, o mokykloje mokytas alfa, beta, gama jau primiršau. Geras, gyvatė. Traukia ant filosofijos ir meilės, bet tik ne ant miego 🙂 Anyway, reiks jau rišt su šiandieniniais rašinėjimais, nes papasakojau jau viską (intymiom detalėm, atleiskite, nesidalinsiu), o ir vynelis į pabaigą… Parūkau, įsijungiu kondicionierių (kuris kainuoja savaitei 35 EUR; mes vieną dieną sutaupėm, nes vakar neėmėm) ir einu sapnuot žmonos skaitomos Agatos Christie. Ne, geriau arbūzų, vynelio ir išdidžių, bet svetingų graikų. Iki ryt.

P.S. kol dar nesibaigė vynas ir rūksta cigaretė (planuoju mesti grįžęs, taigi prieš metant tai ypatingas malonumas 🙂 ) sudėliosiu dienos išlaidas:
Auto vienai dienai – 48 eurai;
Ištaigingi ir dar labiau skanūs pietūs – 26 EUR;
Urvai bei gi autobusas aukštyn ir muziejus – 14 EUR;
Frappe ir nemokamas vanduo bei tokie pat nemokami gultai – 8 EUR;
Auto dar 3 dienoms – 120 EUR;
Ledai Tomui, vienas arbūzo dydžio persikas mums, popierinės nosinės – 2,80 EUR;
Maudymosi batai Tomui – 6 EUR;
Tomo pasisupimas atrakcionuose – 3 EUR;
Vynelis vakarui, pienas ir sūris rytdienai – 7,36 EUR.
Lyg ir viskas. Labanakt.

Trečia diena, arba atostogos tęsiasi
Po tradicinių pusryčių balkone, nutariame važiuoti į antrąjį Halkidikės pusiasalį – Sithonia. Bakas nepilnas, todėl aišku, kad kelionė priklausys nuo sėkmės ieškant kuro. Kelias iki N.Moudania pažįstamas ir įveikiamas be didelių nuotykių. Pakeliui, jau gerokai nutolę nuo viešbučio (norisi parašyti – nuo namų – taip mes čia jaučiamės), apsičiupinėjom, kad palikom visus žemėlapius. Na, anokia čia tragedija. Stebim ženklus ir ieškom nuorodų į Sithonia. Štai ji, nuoroda. Sukam į antrąjį pusiasalį. Iš pirmo žvilgsnio jis niekuo nesiskiria nuo mūsiškio, tik automobilių, bandančių ten patekti, žymiai daugiau. Pasak vietinių, Sithonia pats gražiausias iš trijų. Na, dėl trečio niekas nėra tikras. Moters koja į jį nekėlė kojos jau 1000 metų, nes tai vienuolynų respublika – iš viso apie 20 veikiančių vienuolynų ir apie 2000 „veikiančių” vienuolių 🙂 Aš vėl nukrypau nuo temos 🙂
Matome pirmąją nuorodą į kažką „ancient” ir sukam į kalvą. Pasirodo, tai vienuolynas. Moterims, žinoma, ten šiukštu ne, taigi pasivaikštome aplink tiek, kiek leidžia mūsų organizmai, t.y. kol dar kenčiame karštį. Nuo vienuolyno kalvos atsiveria nuostabūs vaizdai. Štai ji, Sithonia.
Neužilgo sukam atgal į pagrindinį kelią ir maunam gilyn į pusiasalį. Benzino niekur nėra… Pagal mūsų skaičiavimus, paremtus kuro lygio bake indikatorium, kelionę tęsti galim dar apie 20km, o tada nori ar nenori, teks sukti namo. Bet apie tai negalvojam. Grožimės nuostabiais paplūdimiais, lagūnomis, kalnais. Mažasis truputį išsimušęs iš savo dienos ritmo ir niekaip neužmiega, taigi grožimės pro automobilio langą. Iš kitos pusės, grožėtis išlipus vis vien per karšta. Kritinis taškas, kur privalome sukti atgal, miestelis keistu pavadinimu – Vourvourou. Sukam. Mažasis šiaip taip užmigo. Sunku jam, su mumis tokiais, nesėdinčiais prie baseino visą dieną.
Išlindus iš Sithonia atgal į žemyną, matome degalinę, kur yra kuro. Eilė ne daugiau 20 mašinų ir ji juda (teko matyti eiles iš 100 automobilių ir daugiau, laukiančias kuro, kurio dar nėra)!!! Mums pasisekė. Po 10 minučių pilamės sklidiną mūsų Matiz baką (piniginė palengvėja 30 EUR, mat benzinas po 1,5 EUR už litrą) ir staigiai koreguojam planus. Tikslo ir noro kuo greičiau parsirasti namo (ir vėl „namo“ 🙂 ) nėra, taigi pirmiausia VALGYTI. Buvom apie tai pamiršę. Kaip jau tapo tradicija (ot sunku mažiukui su tokiais tėvais), sukame iš pagrindinio kelio pagal pirmą pasitaikiusią nuorodą link Dzeuso pamiršto miestelio – Ormilia. Viešpatėliau brangiausias! Vietinėje degalinėje yra kuro ir jokios eilės. Štai koks tas važiavimas NE turistiniais maršrutais. Toliau dar geriau. Miestelis tikrai pamirštas. Jokių turistų, jokių suvenyrų parduotuvių, jokiu „Giros” (graikiškas kebabas duonoje) ir kitų, turistinėms zonoms būdingų atributų. Parkuojamės „centre” prie kažkokios neišvaizdžios kavinukės. Gyvenimas čia smarkiai sulėtėjęs. Kavinės savininkas, parduotuvytės šalimais savininkas, laikraščių pardavėjas – visi sėdi kartu pavėsyje. Matyt ir perka vienas iš kito reikalingas paslaugas. Taip ir kruta jų miestelio ekonomika – keliauja tie 3 eurai ratu tarp kavinės, parduotuvės ir laikraščių kiosko. Ir čia staiga, o Dzeusai, turistai! Esame apžiūrimi iš visų pusių, bet sutinkami svetingai. Meniu, koks ir galima tikėtis – tsatsiki, graikiškos salotos, souvlaki (štai ką aš vakar valgiau!), duona ir, kaip pridera, vanduo. Ar mes alkanesni negu vakar, ar paslaptis kažkur kitur, bet maistas skanesnis, negu vakar. Paprastas, bet nuostabus. Balta duona, pašlakstyta alyvuogių aliejum ir paskrudinta ant grilio. Tie patys svogūnai, tirpstantys burnoje (negalvojom, kad svogūnai gali būti tokie skanūs), kiaulienos souvlaki, pašlakstyti citrinų sultimis, pomidorai… Seilės teka prisiminus. O gal tai nuo vyno, mat šįvakar vėl ragauju. Butelis Syrah iš 2008 metų derliaus už 2,78 EUR labai tinka. Specialiai pirkau pigų, nes toks eksportui neina. Nesu vynų žinovas, bet ir graikai iš kaimo Ormilia nėra 🙂 Kodėl vynas toks pigus, niekas nežino. Reiks pasidomėt. Bandau spėt, kad 2008 metais vynuogės supuvo 🙂 Juokauju, žinoma. Iš dalies suprantu tuos, kurie praguli prie baseino ar jūros visas atostogas – nereikia vairuoti, taigi galima liurlinti vietinį vynelį kibirais. Bet aš vėl nukrypau nuo temos. Už visą ta malonumą (pietus, jeigu ką, mat vynas šiandien vartojamas tik vakare) palikom 21 EUR. Traukiam tolyn iki sekančios „ancient” nuorodos. Štai net trys rodyklės. Spėjam perskaityt vieną – Olynthos. Gerai, kad iš galo nebuvo prisiklijavusių (kaip įprasta) graikų, nes būtų garantuotas įvykis dėl mano staigaus stabdymo. 100 metrų nuo pagrindinio kelio ir gyvenimas vėl sustoja. Nežinau kodėl, bet nesinori iš tos sulėtėjusios tėkmės niekur lįsti. Randam aptvarą, į kurį įleidžiamos tik grupės virš 10 žmonių (manytina, kad čia ir veda nuoroda), taigi traukiam toliau. Kažkokia koplytėlė, pastatyta po sugriuvusia arka.

Matyt tai buvo antra nuoroda. Trečios nerandam (oi graikams yra ko pasimokyti iš skandinavų ženklinant savo kultūros paminklus; ten bet koks akmenukas vidury lauko pažymėtas, jei tik yra įtarimas, kad ant jo kažkas kažkada kažką paaukojo dievams), taigi traukiam, kur akys veda.

Akys mato iš kairės jūrą, iš dešinės kalnus, o tai reiškia, kad važiuodami tiesiai per daug nenuklysime nuo pagrindinio kelio (primenu, kad šiandien judam be žemėlapio). Simandra, Nea Tenedos, Nea Triglia – aplink vien alyvų giraitės.Štai mes ir vėl pagrindiniame kelyje Salonikai – Kasandra. Sukam pro turistų skersai ir išilgai minamą N.Moudania link mūsų Haniotis. štai ir viešbutis, bet mažasis vėl miega, taigi lekiam tolyn, t.y. gilyn į Kasandros pirštą. Kelias jau pažįstamas, taigi lieka laiko pasidairyti ir paskaityti nuorodas. Ag. Paraskevi Thermal Springs – įdomiai skamba. Nuo Haniotis viso labo apie 20km. Lekiam. Štai ir Paraskevi, visiškai neaišku, kur važiuoti toliau. Pirmoji nuoroda į Thermal Springs buvo prieš 50 km, o čia, kur jos taip reikia, jos nėra (oi reikia graikams pasimokyti iš švedų…). Žodžiu, kad smarkiai nesiplėst, neradom mes to, ko ieškojom, o klaust nebuvo kada, nes atsibudo mūsų pagrindinis kelionės dalyvis. Nors jis ir nesipriešina mūsų spendimams, bet dienotvarkę dėlioja jis 🙂 Pasirodo, jei įsukti į miestelį Ag.Paraskevi, laikytis dešinės, pravažiuoti „Pet shop” (kas mums sukėlė juoką) ir nugalėjus baimę pasiklysti tęsti kelionę aukštyn į kalnus, galima atrasti nepakartojamų kalnų ir slėnių su atsiveriančiais nepakartojamais peizažais, alyvų giraitėmis ir paslėptais prabangiais viešbučiais.

Padarę lanką per kalnus, iššokame prie pat Haniotis. Kokiu būdu ir kaip mes grįžom į Haniotis, neklauskit. Buvom visą laiką įsitikinę, kad tolstam nuo jo. Trumpas sustojimas prekybos centre, esančiame per du žingsnius nuo viešbučio (anksčiau mes jo nematėm), kur perkamos tam tikros smulkmenos ir minėtas vynas iš 2008 metų derliaus. Greičiau į viešbutį ir prie jūros. 6 valandos po piet. Sutinkami nuo jūros traukiantys, suprakaitavę poilsiautojai į mus žiūri kaip į durnelius – „kas gi vakare eina prie jūros”. Mes į juos taip pat žiūrim, kaip į durnelius – „kas gi suprakaitavęs grįžta nuo jūros”. Žvilgsniai nepikti, ne. Tiesiog nėra abipusio supratimo. Spėjame, kad jie tik šiandien atvažiavo ir skuba džiaugtis malonumais. Tarp kitko, vertingas pastebėjimas – retai pamatysi graiką, gulintį prie jūros per piet. Užtai vakarop jų ten pilna. Sakau, mes kaip namie.
Kai saulė jau visai nebekaitina, kai nuo „ryklio” rodymo mažajam druska man išgraužė akis, kai prie jūros lieka tik graikai ir keletas girtų turisčių (aha, jos moteriškos lyties), mes traukiam link viešbučio, mat turim planą išlyst į „miestą”, užmigdyt mažylį vežime ir užsisakius po kokteilį pasėdėt viešbuty prie prakeikto interneto.

Konservatyvių pažiūrų mūsų mažasis, mat atrakcionai įtinka tik vakarykščiai ir jokie kiti. Nusprendžiame paragauti Giros. Skanu. Toks McDonalds atitikmuo Graikijoje, tik skaniau ir įdomiau. Virėjas, virtuoziškai gaminantis giros prie mano akių, kažką lemena man graikiškai, o aš nė velnio nesuprantu. Pakartoja keliom kalbom ir pagaliau rusiškai. Pasirodo, jis nenori mano 20 EUR, o prašo smulkmės, nes nėr grąžos. Kai aš jam atsakau rusiškai ir pažeriu saują centų, jis klausia – „откуда ты”, aš sakau „из Литвы, а ты откуда так хорошо знаешь русский?”, jis atsako – „я из Украины”. Žodžiu, po trumpo dialogo turim beveik „zemliaką”, kuris kvietė užeiti dar. Giros patinka ir mūsų kelionės mažajam dirigentui. Planas, kad jis užmigs vežime neišdegė, taigi jūsų nuolankus tarnas turi laiko balkone aprašyti dienos nuotykius, siurbdamas 2008 metų derliaus raudoną vyną. Rytoj trauksim į Salonikus, o tai bus kaip „buvau Romoj, nemačiau Vatikano”. Kas mūsų laukia rytoj, sužinosit po reklamos. Oi, sužinosit rytoj 🙂
P.S. jau lyg ir tapo tradicija, kad dienos finalas, tai išleistų eurų suvestinė, taigi pateikiu ir ją:
Pietūs – 21 EUR;
Benzinas – 30 EUR;
Prekybos centre pirkti: 5 kg arbūzas (po 0,25 EUR/kg), sausainiai, pienas, vynas, skrybėlė, ledai, vanduo, jogurtas, pakrovėjas telefonui – 18,82 EUR;
Frappe ir ledai Tomui paplūdimy – 4,50 EUR;
Kondicionierius kambaryje – 30 EUR;
Giros, 2 vnt. – 3,80 EUR;
Atrakcionai Tomui – 2 EUR.

Ketvirta diena, arba kelionė į Salonikus
Privargom šiandien, ne tas žodis. Atsikėlėm anksčiau, negu visada – 7. Būtume dar miegoję, bet kažkaip pasirodė, kad jau 8. Prausiamės, pusryčiaujam, ruošiamės ir judam link Salonikų. Planuojam, kad būsim po poros valandų, bet dėl kamščių nebuvimo ryte, atlekiam per valandą – valandą ir penkiolika minučių. Mūsų mažasis pakeliui užmiega, taigi sukam ratus po Salonikus dar valandą. Tas pietietiškas tvarkos nebuvimas (kai kas tai vadina šiukšlynu, bet tai, kaip taisyklė, pietuose pirmą kartą besilankantys žmonės ir nepažįstantys vietinių mentaliteto) veža ir mane ir mano sutuoktinę, Ievą. Siauri kiemeliai, prikišti automobilių ir šiukšlių konteinerių, kažkokių rakandų ir dar dievas žino ko. Prabangūs butai ir čia pat griūvantys lūšnynai. Kažkokios gamyklos. Prabangios parduotuvės, o šalia perkasti šaligatviai, kurie net nepanašu, kad kada nors bus sutvarkyti. Žodžiu, kontrastai. Pietietiški kontrastai visame kame. Mieste, tokiame kaip Salonikai (o tai visgi antras miestas po Atėnų), tie kontrastai dar labiau atsiskleidžia. Graikų kelių ženklinimas manęs nepaliauja stebinęs jokios logikos nebuvimu – kur atrodo ženklų reikia, jų nėra, kur ir taip viskas aišku, jie pastato 5 kas 10 metrų. Kontrastai. Šiandien prisižiūrėjom tiek „kontrastų”, kad apie juos ir papasakosiu.
Taigi, Salonikai. Lekiam ratu aplink miestą grožėdamiesi lengva betvarke (ne šiukšlynu) ir bandom surasti privažiavimą prie krantinės – seniausios miesto dalies. Mums tai sunkiai sekasi dėl kelių ženklinimo ypatumų. Logika be abejo yra, tik 4 dienos – per trumpas laikas, kad ją suprasti. Gerai, kad mažasis dar miega ir nereikalauja stoti čia ir dabar. Bendrai, tai pabuvęs čia ir pats pradedi elgtis kaip vietiniai. Pvz. geltona šviesoforo šviesa Švedijoje, tai ženklas stoti. Čia, tuo tarpu, geltona visiškai nieko nereiškia. Eismas nė trupučio nelėtėja. Prieš šviesoforus dažnai kokių 200 metrų atstumu stovi kiti, geltonai mirksintys šviesoforai. Jei toks pradeda mirksėti, reiškia greitai tavo judėjimo kryptimi užsidegs raudona ir tu tikrai nespėsi prašokti sankryžos, taigi lėtink, brolau. Iš pradžių nesupratau sistemos, bet kai neplanuoji stoti per geltoną, papildomas šviesoforas tikrai gelbsti. Arba kitas momentas – sustoja automobilis prie raudono šviesoforo. Užsidega žalias. Kas nors ir stovinčių iš paskos būtinai signalina tik užsidegus žaliam. Pirmas dvi dienas mane tai siutino – kaip gali būti žmonės tokie nekantrūs. Pasirodo viskas yra kiek kitaip ir tai supratau šiandien Salonikuose. Sustoji tu prie raudono šviesoforo, bet jis pakabintas taip, jog nematyt kada užsidega žalia. Iš paskos stovintys signalu praneša tau, nematančiam, kad jau laikas judėti. Štai jums ir sistema „betvarkėje“. Čia viskas veikia, kiek kitaip, negu pas pvz. steriliuosius vokiečius ar pragmatiškuosius skandinavus (kur šviesoforas „mato”, jog tu artėji, patikrina ar kitomis kryptimis nėra artėjančių automobilių ir įjungia tau žalią – neduok die tau teks pristabdyti, o po to vėl akseleruotis, juk taip tu labiau terši aplinką), bet tikrai veikia. Kontrastai.
Galų gale kai mažasis pabunda, aš ir Ieva jau mylime šį miestą. Stojame prie pat krantinės esančioje miesto arterijoje po sustojimą draudžiančiu ženklu. Kodėl taip, paklausite? Todėl, kad jau stovi kiti automobiliai ir mes šioje šiaurietiškam protui nesuvokiamoje situacijoje vėl įžvelgiame kažkokią sistemą. Šalia prisiparkavusio graiko klausiu – „is it alowed to park the car here?”. Jis man atsako – „I belewe so. Today is Sunday so it is OK to park here”. Aha, taip ir yra! Visgi yra sistema ir mes ja mielai pasinaudojame. Iki Salonikų simbolio, baltojo bokšto, 100 metrų. Iki jo keliaujam valandą, nes mažasis gaudo balandžius, benamius šunis, po to vėl balandžius, po to vėl šunis… 🙂 Bokštas gražus, įėjimas 3 EUR, bet mažyliui nebus įdomu, o be to, pietietiškus miestus reikia apžiūrinėti iš apačios, taigi nelipame. Einame krantine ieškoti Tomui maisto, o mums ko nors atsigaivinti. Kontrastai… Čia frappe kainuoja 5 EUR, o už 50 metrų 2. Sėdam, kur už 2. Žmonių – 0. Padavėjas iš mūsų fizionomijų matyt supranta, kad su mumis reikia kalbėti rusiškai. Klausti iš kur jis moka rusų, neklausiam, nes aišku, kad iš jis irgi iš didžiosios tėvynės. Frappe nuostabi. Tomo blynas su šokoladu irgi, bet labiau gražus, negu skanus. Tomui, beje, jis visiškai nepatiko. Tomas sėda į vežimą ir visi trys traukiam siaurom senamiesčio gatvelėm, stengdamiesi nepamesti šešėlio. Kontrastai. Pilnais plaučiais ir akim siurbiam viską į save. Čia aš perkeltine prasme, jei ką 🙂 Bomžaujantys rusai (gera vieta bomžauti, juk minusinių temperatūrų čia beveik nebūna), bomžaujantys graikai, kaklaraiščiuoti vietiniai, automobiliai, konteineriai… Kontrastai.

Kai jau mūsų organizmai nebeatlaiko karščio, sėdam į Matiz su planu sukti link namų, o pakeliui išsimaudyti. Pamiršau paminėti, kad streikas baigėsi ir degalinėse pilna kuro. Po 20 minučių mažasis vėl miega, o mes artėjame prie N.Moudania. Šeimos taryba, dėl pateisinamų priežasčių nedalyvaujant posėdyje mažiausiam, priima žaibišką sprendimą sukti į Sithonia, kur vakar, dėl kuro stygiaus, tik kyštelėjom nosį. Ieva sako – „važinėjam mes kažkaip be jokios logikos – vakar į Sithonia tik truputį įvažiavom, šiandien lendam vėl”. Žinoma, kad be logikos. Mūsų mažoji logika, nuo kurios viskas priklauso, dabar miega, taigi lekiam, kol galim. Pribus, teks jos klausyti 🙂 Gera ta mūsų logika. Kantri. Bet lekiam, kol dar galim 🙂
Štai jos, vakar pravažiuotos vietos. Vakar sukom rytine pusiasalio pakrante, taigi šiandien sukam vakarine. Vaizdai nepakartojami. Prašokam N.Marmaras su gigantiškais viešbučiais, kurie labai darko peizažą ir lekiam tolyn. Žemėlapis ir ženklai rodo du kelius – vienas pagrindinis, per kalnus, o kitas mažesnės reikšmes, palei vandenį. Sukam pagrindiniu ir tuoj pat iškyla klausimas – jei čia pagrindinis, tai koks tada tas mažesnės reikšmės? Kelias vingiuoja per kalnus. Matiz visaip priešinasi, bet 3 pavara gelbsti. Kalnai čia masiškai apsodinti vynuogynais, aptvertais tvora. Klausimas – nuo ko saugomos vynuogės? Negi nuo turistų? Aiškinsimės vėliau, bet kelias uogas paragaujam, radę pravirus vartus. Vynuogės mmmm. Iš pažiūros dar pusiau žalios, bet labai gardžios.

Leidžiamės nuo kalno link Toroni (tai jau beveik Sithonia pabaiga), kai prabunda logika 🙂 Alkana, alkanutė. Reikia stot. Taverna Greek Cousine, besispecializuojanti žuvies patiekaluose svetingai pasitinka mus. Žuvies neimsim, nes apie vietinę žuvį nežinom visiškai nieko, o aiškintis nėra kada. Komplektas beveik tradicinis – graikiškos salotos, spageti su raudonu padažu ir vištienos souvlaki. Vanduo ir duona, kas be ko. Supratome, kad klydome užsisakydami pamatę graikiškų salotų porciją (užsisakėme, kaip visada, vieną porciją). Atitempė mums bliūdą, kur supjaustyti koks kilogramas agurkų ir kilogramas pomidorų, geri keturi šmotai fetos, na ir visa kita, kas priklauso. Aaaaa. Spageti, toks įspūdis, išvirė iš viso pakelio. Souvlaki porcija daug maž žmoniška. O vietinė duona… Mmmmm. Šveičiam kiek pajėgiam, o pajėgiam maždaug pusę, gal truputį daugiau ir už pietus paliekam 20 EUR. Kuo toliau nuo civilizacijos, tuo skaniau, pigiau ir daugiau. Tarp kitko, svetingojoje tavernoje pietavo vien graikai ir jokių turistų. Pietavo graikiškai – mums atėjus, jie jau sėdėjo, o mums išeinant jie tebuvo vos pasistūmėję. Maistas graikui, tai ritualas. Mes, šiauriečiai, dažnai pamirštam apie tai. Net pavydu. Maudytis dar karšta, taigi lekiam atgal. Aš norėjau tolyn, t.y. aplink pusiasalį, bet aš buvau mažuma, taigi teko nusileisti. Stojam išsimaudyti nuostabaus grožio įlankoje kažkur tarp Toroni ir N.Marmaras. Stojame todėl, kad iš tolo matome gultus ir skėčius, kas šitam regione nėra dažnas reginys. Poilsiaujantys graikai atsiveža nuosavus, o „valdiški” skirti viešbučių svečiams. Pasirodo, kad gultai ir paplūdimys yra šalia paplūdinio klubo su trankia muzika. Vietinis jaunimas (turiu omeny graikus) tūsinasi pagal pilną programą. Į mus su mažu vaiku žiūri mažų mažiausiai keistai. Traukiam kiek atokiau ir lendam į jūrą. Tiesa, kaip ir reikia tikėtis klube po atviru dangum (iš tiesų, nei aš, nei Ieva tokiame nesame buvę), gultis tenka tarp šiukšlių – tuščių skardinių, stiklinių ir dar velniaižin ko. Personalas (ačiū už tai) pasistengė tas šiukšles kuo skubiau surinkti (kiek skubiai tai įmanoma Graikijoje). Mes, truputį kompleksuoti vidutinio amžiaus šiaurietiško mentaliteto atstovai iš didžiosios tėvynės, jaučiamės svetimkūniais šioje alkoholiu ir aistra dvelkiančioje oazėje, bet jūra… jūra atperka viską. Žaidžiam su mažuoju ryklius. Nardom ir gaudom vienas kitą. Spėjam pasimėgauti ir puikia techno muzika. Išsimaudę skubiai ruošiamės namo, nes kelias dar tolimas ir galimi neplanuoti nuotykiai, bet prieš tai norisi įamžinti šią oazę.

Ant uolos, už kokio puskilometrio, matau vietą priparkuoti automobilį ir padaryti porą foto. Lekiam ten, aukštyn į kalvą, ir užklumpame porelę pačiame įkarštyje. Mergina pritūpus, vaikinas stovi. Toliau vaizdą nusipieškite patys. Kontrastai… Aš pasimetu labiau, negu jie ir man pasidaro gėda. Gėda, nes man pasimesti tai tikrai nėra ko. Dabar galvoju, kad geriau būčiau ne kamerą griebęs ir patraukęs priešingon pusėn, o „padėk dieve” palinkėjęs, ar šiaip gražiai pa(si)sveikinęs. Tikiuosi, kad mūsų vaikai jau neturės tokių kompleksų. Kontrastai… Gerai, kad mūsų didysis ne su mumis, o stovyklauja vienas. Būtų sunkoka paaiškinti, kas gyvenime teisinga, o kas ne 🙂
Na, dabar jau tikrai namo. 50 km iki N.Moudania, o ten dar 50. Per valandą, pusantros parlėksim. Kai Tomas jau nebetiki pasakomis „ar norėsi paspausti lifto mygtuką” ir gauna laužyti mano telefoną, matom savo kaimelį. Persirengiam ir į parduotuvę. Vaiką reik pamaitinti. Jo, vargšo, skrandis nepasiruošęs išbandymams graikiškomis salotomis ir karščiu, taigi jis beveik nieko nevalgo. Tikimės, kad labiau įprastas maistas ir kondicionierius kiek pagerins jo apetitą. Dešrelės ir virtas kiaušinis tikrai tinka. Vaikas valgo!!! Ką gi, traukiam dar trumpam į centrą, palinksminti mūsų mažylį atrakcionais. Tas pats mėlynas automobiliukas… Šiandien mūsų mažasis konservatorius nutaria išbandyti ir kitus atrakcionus, kas labai nudžiugina mamą 🙂 O aš džiaugiuosi matydamas juos abu laimingus. Einam atgalios į viešbutį, nes jau nebėra jėgų nei pas vieną. Manęs dar laukia dienos stenograma ir butelis vyno. Beje apie vyną. Šiandien toliau žaidžiu su likimu ir pasiimu butelį už nepilnus 2 EUR. Nenusinuodysiu juk 🙂 Tai butelis Nikolaou. Šitas tai tikrai ne tik kad eksportui, bet ir į kitus Graikijos regionus matyt neina, nors etiketė byloja – ” A red dry wine with pleasant fruity perfumes and vivid flavour that will impress. Ideal for red meats, hunting and varieties of cheeses” (leksika netaisyta 😀 ). Juokas juokais, bet vynelis, kaip sako rusai – то, что надо. Gal ryt pasiimt dar pigesnio, jei toks gamtoj egzistuoja?
Kontrastai, kurie nepaaiškinami šiaurietiška logika. Reikia pabūti čia, kad suprasti, jog paaiškinimai visgi yra. Uždanga.
P.S. jau, matyt, laukiat šios dalies, taigi nekankinsiu:
2 frappe ir blynai Salonikuose – 9 EUR;
Pietūs – 20 EUR;
Kuras – 30 EUR (taip, šiandien užsipylėm);
Parduotuvė – 11 EUR (tingiu ieškot čekio);
Tomo atrakcionai – 2 EUR.
Labanakt.

Penkta diena, arba netoli nuo „namų”
Taigi, mielieji, šiandien paskutinė diena, kai mes dar turime automobilį. Galėtume pratęsti, bet šeimos taryba nusprendžia (mažasis tyliai nesipriešina, bet jei kalbėtų, tai matyt visom keturiom būtų už auto grąžinimą nuomon 🙂 ), kad reikia save priversti pailsėti kiek pasyviau. Pasyvus poilsis prasidės rytoj, na o šiandien dar pasimėgausim apylinkėmis, bandydami nenutolti toli nuo namų.
Prakrapštę akis (kažkodėl šiandien kietai miegojom; matyt aklimatizuojamės) ir tradiciškai papusryčiavę šokam į Matiz ir lekiam į Agios Nikolaos kaimelį. Jis pažymėtas žemėlapyje pačiame Kasandros piršo gale. Kelis kartus pro jį važiavom, bet dėl laiko stygiaus arba miegančios logikos nesukom. Bet apie tai vėliau. Pirmiausia skubam prie baseino atsigaivinti. Tomas užkanda ledų, o mes skanaujame rytinę saulę ir pavėsio gaivą. Deja visiems trims knieti greičiau ką nors veikti, taigi prisiminę Agios Nikolaos traukiam ten.
Logika pakeliui vėl užmiega, todėl neskubam. Planuojam ten išsimaudyti. Kelias netolimas ir gerai žinomas. Neskubėdami praleidžiam visad skubančius graikus į priekį. Ant mūsų niekas nepyksta už srauto stabdymą. Juk aišku, kad mes turistai, o dar su Matiz. Štai ir Poliouri, iš kur kelias leidžiasi žemyn prie jūros, link Agios Nikolaos. Nusileidimas status ir vingiuotas. Vėl iškrentame iš civilizacijos. Kartais, besileidžiant žemyn, pro alyvmedžius šmėkšteli paplūdimiai, apstatyti viešbučiais ir pilni turistų – civilizacijos ženklai. Mes tolstame nuo jų. Kaimelis mažas, bet dailus. Tokia ta tikroji Graikija – laikas čia stovi vietoje. Dėkojam likimui, kad mums pavyko tai pajusti. Ant paties jūros kranto, nedideliame iškyšulėlyje, stovi maža balta koplytėlė. Šokam iš automobilio pasigrožėti. Mažasis skaniai parpia. Nedidelis praradimas, nes maudytis čia nėra patogu dėl smarkiai akmenuoto dugno. Bent jau ne su mūsų mažuoju. Panardyti ten būtų smagu. Lipam atgal į kalną, pakeliui nusiskindami po porą kriaušių. Neišnokę dar, bet mūsų tuštiems skrandžiams labai tinka. Tokias kriaušes, matyt, jau skina ir veža į mūsų prekybos centrus, nes skonis toks pats, tik keliaudamos iki mūsų jos kiek suminkštėja. Gal ir ne. Čia tik mano prielaida.
Kol mažasis miega, sukam link nelemtų Thermal Springs, kuriu vieną kartą ieškojom, bet taip ir neradom. Stebim nuorodas, užfiksuojam už kiek kilometrų turim atvažiuot ir ženklai vėl dingsta. Kur toliau važiuot, neaišku. Ieva sako – „pagal visą logiką, jei nebuvo ženklo, reiškia tiesiai”. Logiška kur nors kitur, bet žinant Graikiją… Tikrinam jos versiją ir ji pasirodė teisi. Nuorodos vėl atsirado, tik toliau jau ne Thermal Springs, o Public Baths. Matyt graikai nemato skirtumo. Tiesiai ant šaltinių stovi SPA, kur galima pasimėgauti visais malonumais, pradedant mineralinio vandens voniomis ir pirtimis, o baigiant masažais. Mineralinio vandens baseinas kainuoja 6 EUR suaugusiam, masažas įvairiai – priklausomai nuo tipo ir trukmės. Nutariame pasinaudoti SPA teikiamais malonumais, kol lauke nepakenčiamai karšta. Deja, deja. Vaikų iki 10 metų ten neįleidžia. Pasak vietinio gydytojo (taip, SPA gydomojo pobūdžio, ne vien relaksas), vaikų iki 10 metų kvėpavimo takai galutinai dar nesusiformavę, o čia nėra paprastas mineralinis vanduo (ilgiausia procedūra – 20 minučių), todėl mūsų mažajam nerekomenduojama būti net hole. Reikėtų išeiti į lauką. Grįžęs metu rūkyt. Bent jau kol mažyliui sueis 10 metų 😀
Na ką, šiandienai matyt nuotykių užteks. Sukam link namų. Turim kelis pasirinkimus – sukti keliu, kuriuo atvažiavom (kadangi esame kitoje pusiasalio pusėje, važiuoti tektų apie 30 km, gal kiek daugiau), grįžti apie 10 km atgal ir sukti per kalnus, kur jau esam važiavę (būtų arčiau, bet laiko atžvilgiu nieko nesutaupytume) arba pavažiuoti porą km pirmyn iki N.Skioni (apie šį pasirinkimą tyliu, nes nežinau, kuo gali baigti toks nuotykis ir koks ten kelias) ir sukti per kalnus. Mano explorerio dūšia šnabžda rinktis trečią kelią. Blogiausiu atveju, grįšim prie antro. Pasirodo neklydau – Haniotis 7 km! Reiškia sutaupysim laiko, kilometrų ir garantuotai dar kartą pasigrožėsim Kasandra iš viršaus. Kelias asfaltuotas ir juo važiuoja krūva graikų – jie žino, kad čia galima smarkiai sutrumpinti kelią. Turistai nedrįsta to daryti. Vaizdeliai užgniaužia kvapą. Nors ir ne pirmą kartą matome tai, bet įspūdis vis toks pat. Nuostabu. Leidžiamės žemyn link Hanioti ir išlendam prie degalinės beveik prie pat mūsų viešbučio. Kartais visai neblogai nelėkti akis išdegus kuo toliau, o detaliai išnaršyti apylinkes.

Persirengiame ir einam pietauti. Sustojus prie vienos iš vietinių tavernų mus rusiškai kviečia užeiti vidun, neva nesigailėsime. Vyriškis iš Ukrainos. Daug kalba, bet malonus. Paklausia, ką imsime mažyliui ir pasiūlo vištienos sriubos. O dieve! Tiksliai. Kaip mes patys visą tą laiką nesugalvojom pasiūlyti vaikui sriubytės. Sau – tradiciškai. Graikiškos salotos (turbūt neįmanoma atsivalgyti), tsatsiki, mousaka, duona ir vanduo. Maistas mmmmm. Tomas kapoja sriubytę, net ausys linksta. Štai ko jam reikėjo. Mes mėgaujamės maistu ir ukrainiečio pasakom. Sriubytė Tomui tiek patiko, kad jis nutarė paragauti ir mousakos, užsigerdamas obuolių sultimis. Šiandien pietavom, kaip pietauja graikai – neskubėdami ir su pasimėgavimu. Už visą malonumą atiduodam 23 EUR ir keliaujam atgal į viešbutį. Siesta…
Saldaus miego trūksta visiems, o po pietų jis tik dar saldesnis. Aš prabudęs nutariau nurėplioti žemyn, prisėsti prie interneto. Nors truputį, nors akies krašteliu pažiūrėti, kaip ten civilizacija be mūsų. Tik įsijungiu kompą ir gaunu nuo Ievos sms – „mes jau nemiegam“. Na ką gi, keliausim prie jūros. Vėl tie patys traukiančių į savo viešbučius turistų nesuprantantys žvilgsniai. O kas mums. Mes pailsėję, nusnūdę, papietavę. Mums tas pats 🙂
Jūra smagi. Vanduo kasdien darosi šiltesnis. Vakarop įlindęs į vandenį jau nebegali atvėsti, nes oro ir vandens temperatūra susivienodina. Ypač tai džiugina žinant, kad Švedijoj 16 laipsnių dieną 🙂 Žaidžiam ryklius, banginius, silkes ir krokodilus kokias 2 valandas. Mūsų mažasis aprengtas specialiu maudymosi kostiumu, kuris saugo odą nuo nudegimo (aprengtas nuo pirmos dienos, bet apie tai dar nerašiau). Gulintys prie jūros, nors užmušk, nesupranta tos aprangos tikslo. Negana to, Tomas dar ir su maudymosi batais 🙂 Bet mums tas pats. Gaus jis dar saulės per savo gyvenimą pakankamai. Vis tiek smagu stebėti atvipusius gulinčių apatinius žandikaulius bandant suprasti, nuo ko mes saugom savo vaiką – nuo saulės, ar nuo vandens.
Po maudynių vėl persirengiame ir lekiam grąžint jau mūsų šeimoje prigijusio Matiz. Ne toks ir šūdas, kai pagalvoji. Visur mus nuvežė, viską mums parodė 🙂 Nuomos darbuotojui įdomus tik vienas dalykas – ar bakas pilnas (jis, žinoma, sklidinas). Keliaujam į miestą tradiciško pasivaikščiojimo, Tomo atrakcionų, galbūt Giros, po to į prekybcentrį ko nors skanaus ir vyno. Vynas šiandien ištaigingas – už 2 eurus. Prigriebėm dar ir arbūzą. Tiks ir naktipiečiams, ir pusryčiams. Beje, begeriant vyną, padarėm dar vieną atradimą. Įprastai man nuo maisto ir gėrimų gausos (ypač nuo pigaus raudono vyno ir prasto alaus) įsiskauda skrandį, mat paveldėjau padidintą rūgštingumą ir skrandžio opos riziką iš tėvo (normalūs žmonės paveldėja dvarus ar Patek Philippe laikrodžius). Graikijoje man nieko neskauda. Nei skrandžio, nei kurios kitos vietos ar kūno dalies. Žmona priėjo išvados, kad man reikia gyventi Graikijoje. Matyt ji teisi. Vienaip ar kitaip, visi esam kilę nuo šitų kraštų, taigi aš kaip ir etninėj tėvynėj.
Vynelis, kaip bebūtų gaila, jau baigėsi, kompo akumuliatorius irgi. Kraut labai tingiu, o vyno už 2 eurus ieškot jau vėlu, taigi teks su jumis atsisveikinti. Diena buvo puiki, nors ir pusiau pasyvi. Ryt ir poryt, matyt, nebus apie ką rašyti, nes teks kursuoti tarp numerio, baseino ir jūros. Kita vertus, nežinia, ką iškrės likimas 🙂
P.S. dienos išlaidų tradicinė ataskaita:
Tomo ledai ryte prie baseino – 1,30 EUR;
Pietūs – 23 EUR;
Frappe ir ledai Tomui prie jūros – 4,30 EUR;
Geriamas vanduo prie jūros – 1 EUR (nepirkit prie jūros, nes už 1,5 l butelį mokėsit eurą, kai prekybos centre 6 tokie kainuoja pusantro);
Tomo atrakcionai mieste – apie 3 EUR;
Giros mums (kliūna ir Tomui, žinoma) – 3,80 EUR;
Prekybcentrį pirkti: vanduo, arbūzas, duona, dešrelės, pienas, vanduo, dar kažkas – 11 EUR.
Kompas jau rėkauja, kad tuoj eis gult. Eisiu ir aš. Labanakt.

Šešta diena, arba pasyvaus poilsio pradžia
Dienos nuotykiais ir įspūdžiais pasidalinsiu vakare, na o dabar siesta, taigi naudodamasis laisva minute pasistengsiu trumpai papasakoti apie Halkidikę.
Halkidikė susideda iš trijų pusiasalių – Kasandros, Sithonios ir Athos, kuriuose galima rasti milijoną nuostabių paplūdimių ir beveik tiek pat miestelių. Vanduo skaidrus, kaip krištolas. Vietiniai malonūs ir svetingi. Halkidikė, tai šiaurinė Graikijos dalis. Joje gimė visiems iš vidurinės kurso gerai pažįstamas Aristotelis. Halkidikės sostinė – Poligyros, yra žemyninėje dalyje.
Keletas faktų:
Teritorija – 4000 km2;
Gyventojų – 80000;
Paplūdimių bendras ilgis – 522 km.

Kasandra – graikų atostogų rojus
Kasandra, tai pusiasalis, kuris yra labiausiai į vakarus. Būtent šis pusiasalis yra labai mylimas graikų, kaip atostogų vieta. Daugelis gyvenančių Salonikuose turi namus ar butus čia. Rytinė Kasandros pakrantė labiau civilizuota – čia didesni turistiniai miestai (tokie, kaip Kallithea, Polychrono, Hanioti ar Pefkochori). Kasandra – žaliausias pusiasalis iš trijų. Tai galima pastebėti pakilus kiek aukščiau į kalnus.
Petralona urvai yra šalia miestelio tokiu pat pavadinimu, kuriuose buvo rastas seniausio žinomo mūsų protėvio skeletas.
Nea Fokea – nedidelis miestelis, kur, pasak legendų, gyveno apaštalas Paulius.
Nea Potidea galima pamatyti pilį, pastatytą graikų revoliucionierių, kai jie kovojo su turkais dėl nepriklausomybės.
Sithonia – paplūdimiai be pabaigos
Sithonia geografiškai yra Halkidikės centre (tarp kitų dviejų pusiasalių). Turizmas mažiau išvystytas; šis pusiasalis taip pat mažiau apgyvendintas. Sithonia žinoma savo nesibaigiančiais paplūdimiais, apsuptais įvairiausios gamtos. Tai rojus mylintiems gamtą.
Athos – vienuolių respublika
Trečiasis pusiasalis, labiausiai nutolęs į rytus ir turi 2033 metrų aukščio kalno Athos, esančio pietinėje pusiasalio dalyje, pavadinimą. Pusiasalis, tai vienuolių respublika, kur 20 vienuolynų gyvena apie 2000 vienuolių vyrų. Į pusiasalį įleidžiami tik vyrai iš anksto gavus specialų leidimą.

Na ką, štai ir pirmos iš dviejų pasyvaus poilsio dienų vakaras. Iš karto galiu pasakyti, kad pasyviai ilsėdamiesi mes pavargom labiau. Bet apie viską nuo pradžių.
Ryte, po pusryčių (šiandien miegojom ilgokai), keliaujam prie jūros, kol dar nelabai karšta. Frappe, ledai, rykliai, keletas nuotraukų. Vanduo ryte atrodo šaltokas, bet smagiai gaivina. Lyg ir jokių nuotykių. Boring… Keliaujam atgal į viešbutį su planu Tomui nupirkti plaukimo ratą ir paleistį jį vieną baseine. Ratą nupirkom patį mažiausią, bet jis mūsiškiui vis vien per didelis, taigi vėl žaidžiam ryklius visi drauge. Perkam Tomui spageti, sau alaus ir frappe. Užkandam makaronų visi, nes porcija tikrai didelė. Mažajam laikas nusnaust, nes jau pietų metas. Jis užmiega, tada perkeliamas į vežimą ir keliauja apačion, kur Ieva mėgaujasi internetu ir kokteliu Tropical Special, o aš tokiu pat kokteiliu ir angliškos kelionių agentūros Thomas Cook kelionių vadovu. Tokie vadovai guli bene trys. Tame tarpe ir mūsų švediškos kelionių agentūros. Juose galima rasti praktiškų patarimų turistams. Pasiėmiau Thomas Cook, nes jų papkė storiausia, o be to, man suprantama kalba (serbiškai ir rumuniškai nemoku, o bulgariškai reikia skaityti įsitempus; švediškų parašymo manierą žinau iš anksto 🙂 ). Turiu pripažinti, kad tikrai įdomus skaitalas (įdomu, kiek turistų tą papkę pavarto?). Prisiskaičiau visko nuo aplinkinių miestelių istorijos, graikiškų tradicijų, legendų apie dievus iki receptų ir virtuvės niuansų bei gestų. Kokteiliai, beje, turėję būti kažkiek alkoholiniais, mums atrodo kaip nealkoholiniai. Reikėjo pastovėti šalia ir pažiūrėti, kaip ir iš ko jie daromi. Booooring…
Tomas atsibunda, rengiamės, užkandam numeryje ir keliaujam prie jūros. Jau į pavakarį, taigi pats tas laikas. Tokių kaip mes (vėlai einančių prie jūros) pasirodo daugėja, o prakaituotų, keliaujančių nuo jūros namo, mažėja ir tai savotiškai džiugina. Džiugina, nes supranti, kad tie prakaituotieji, rytoj elgsis kaip tu 🙂 Maloniai vieni kitiems šypsomės ir tęsiame trumpą kelionę. Rykliai, frappe, ledai, rykliai… Smagu, bet booooring. Mažasis pradeda mūkti, vis jam niekas neįtinka. Gauna mamos pienelio. Graikai, o ypač pagyvenę graikės, reginį palydi šypsenomis, o aš sėdžiu ir džiūgauju pilnas pasididžiavimo 🙂 Turiu pasakyti, kad maitinimas krūtimi, labai praktiškas ir patogus dalykas. Vaikas praalko, gavo krūtį. Jis irzlus, gavo krūtį. Nesijaučia saugiai, gavo krūtį. Labai patogu keliaujant. Atvirai kalbant, nesuprantu mamų, kurios dėl kažkokių savų ambicijų (nekalbu apie tas, kurios negali maitinti) nutraukia maitinimą anksti ir atima iš savo atžalos bene vienintelį šioje žemėje maistą, kuris yra ir sveikas, maistingas ir skanus. Visa kita – arba sveika, arba skanu 🙂
Kol Tomas mėgaujasi pienuku, aš fotografuoju veiksmą, vykstantį aplink. Boooring… Štai dailiai nuaugęs graikas kažką buria prie vandens motociklo. Su tokia krūtine jam jau reikėtų nešioti liemenėlę. Mano žmona su mažesne krūtine ją nešioja. Pasiimu jį į taikiklį. Reikia įamžint.
Štai prabėga graikas, nešinas padėklu bandelių. „Donuts“ – rėkia ant viso paplūdimio. Į taikiklį…
Vokiečiai anava siurbia alų nesustodami. Kur jiems tiek jo telpa?
Negrai (Ieva sako – „nesakyk negrai, tai kvepia rasizmu; sakyk afroamerikiečiai arba tamsiaodžiai”) laksto pirmyn atgal su rankinėmis, maudymosi kostiumėliais, laikrodžiais… Rusės ir serbės perka. Į taikiklį…
Apyjaunė vokietaitė leidžia savo kokių 7 metų dukrai lakstyti nuogutėlei. Įdomus požiūris. Aha, jau ruošiasi namo ir staiga ji (mama) nusirengia savo maudymosi kostiumėlio apatinę dalį ir aunasi šortus!!! Jesus Christ, kur fotikas. Net nuraudau. Praeidama ji dar, kad ją kur devynios, koketiškai šypso. Ieva man sako – „padėkotum jai už reginį, ar ką”.
Vėl žaidžiame ryklius, banginius, dėliojame akmenukus, žaidžiame ryklius, dėliojame akmenukus. Ne, toks poilsis mane vargina. Bėgioji, žmogus, tarp paplūdimio, baro ir viešbučio. Negalėtume ilsėtis, kur viskas įskaičiuota, nes pastovi baimė pražiopsoti „chaliavą” įvarytų į depresiją. Ačiū dievui, kad pas mus niekas neįskaičiuota 
Štai tokios, visokios keistos mintys lenda į galvą, kai nieko neveiki. Matyt reikėtų užimti smegenis kažkokia veikla. Gal skaityti. Arba žaisti domino. Boring. Keliaujam į viešbutį. Šiandien mūsų viešbutyje graikiškas vakaras su gyva muzika, tradiciniais valgiais, šokiais ir kitom atrakcijom turistams. Mes neisim, nes mažasis neišbus ilgai, o dėl 15 minučių neverta net prasidėt. Be to, be kalno neiškepto ar perkepto maisto, kažin kiek ten tų tradicijų pamatytume. Tokie renginiai turistams man primena vieną seną Tuborg reklamą. Kas matė, žinos apie ką aš kalbu (jei trumpai – „dėmesio, turistai ateina; rodom tradicijas”, ar maždaug taip).
Iš lėto velkam savo minkštąsias į centrą. Planuojam pavalgyti giros ir Tomą pamaitinti. Tomas nieko nenori girdėti apie maistą, kai aplink atrakcionai. Giros kategoriškai atsisako, bet radęs gatvėje kažkokio restorano meniu, pirštu rodo į dešreles su bulvytėm. Sukam į prekybos centrą dešrelių, kurių jis finale nevalgo. Imam dar didžiulį arbūzą, šviežiai spaustų apelsinų sulčių, tradicinio vynelio (už betelį raudono stalo vyno „Ideolis“ paklojau nepilnus 3 EUR) ir dar šio bei to. Tiesa, parduotuvėj prie kasos į akis pateko šprotų dėžutės. Pasirodo yra visa lentyna su prekėmis „russian”. Latviški šprotai, lietuviška druska, meduoliai, skaldyti žirniai, konservai – viskas, kad mielieji turistai jaustųsi kaip namie. Prieš šprotus neatsilaikau. Moka „braliukai” juos paruošti. Keliaujam namolio vartoti prisipirkto maisto ir miegoti.
Šiandien galiu pažymėti vieną, ne, du įsimintinus dalykus – tai, kad pagaliau šiek tiek įdegėm ir vokietaitę su jos išdaigom 🙂 Labanakt, mielieji.

Dienos išlaidos:
Frappe ir ledai prie jūros – 4,20 EUR;
Spageti, ledai, alus prie baseino – 10 EUR;
Plaukimo ratas Tomui – 4,50 EUR;
2 kokteiliai – 12 EUR;
Frappe ir ledai prie jūros – 4,50 EUR;
Giros, pepsi – 6 EUR;
Tomo atrakcionai – 3 EUR;
Parduotuvėj arbūzas, vynas ir kitos smulkmenos – 18 EUR.

Septinta diena, arba – viskas, kas gerai, baigiasi
Taigi, mielieji, štai ir išaušo septintos dienos rytas. Dabar sėdžiu ir galvoju, kad savaitė pralėkė labai greitai, nors kada buvau darbe ir kad iš viso turiu darbą, jau beveik nepamenu 🙂 Kažin, ką čia įdomaus jums papasakoti? Paprasčiausia būtų nukopijuoti vakar dieną ir įterpti sakinį apie 3 valandų siestą šiandien. Ot tai pūtėm su Tomu į akį. Na, dar gal vertėtų papasakoti apie tai, kad šiandien nešliaužiojom po centrą, o pirkom smulkius suvenyrus ir pakavomės. Pakavimasis, beje, užtruko neilgai, nes praktiškai niekas nebuvo išpakuota. Vėl pasiėmėm per daug drabužių. Įprotis, kad oras namie keičiasi tris kartus per dieną vis priverčia įsimesti kažką šiltesnio. Nedarykit tokios klaidos. Saulė čia šviečia 300 dienų per metus, o vasarą pakankamai karšta, kad užtenka vienerių šortų ir vienerių marškinių. Vakare praskalauji, padžiauni, o ryte viskas sausa, nors laužą kurk. Daugiau nieko naujo. Net vokietaitė su savo šposais šiandien nepasirodė. Sėdžiu, gurkšnoju vynelį, prisidegiau cigarą ir mąstau, apie ką čia papasakoti. Minčių nulis. Visos jos apie ryt iš ryto laukiančią kelionę namo, kur šiandien jau šilčiau – 7 val. vakare buvo plius 20. Bekeliaudamas šiandien vakare su Tomu iki bankomato, mat pritrūko šiek tiek cash suvenyrams ir vakarienei, supratau, kokia vis dėl to didžiulė pinigų siurbimo iš turistų mašina čia pastatyta. Tokie kaip mes vietiniams nelabai įdomūs, nes savo eurus barstom po truputį didelėje teritorijoje. Užtai tie, kurie atvažiuoja čia pasyviai ilsėtis, vietiniams aukso kasykla. Restoranai, tavernos su graikišku maistu, adaptuotu turistams, motorolerių, vandens motociklų nuomos, atrakcionai vaikams, kavinės paplūdimiuose – viska tai siurbia iš poilsiautojų sunkiu prakaitu uždirbtus pinigus. O juk jie, poilsiautojai, per tą savaitę, praleistą čia, taip ir neparagauja tikrojo graikiško maisto, neaplanko muziejų (dauguma tokių, niekur nejudančių nuo baseino ir restorano, išskyrus vieną, dvi ekskursijas autobusu), nebendrauja su vietiniais, nemato, kaip žmonės čia gyvena iš tikrųjų. Čia iškyla klausimas – dėl ko atiduodami tokie pinigai, kad atvažiuoti čia? Dėl savaitės saulės ir jūros? Dėl pusžalių pomidorų, kuriuos pateikia čia, turistų „rojuje”? Tokių graikiškų salotų, kokias mes valgėm keliaudami per kaimus, čia nėra ir niekada nebus. Jei tikėsitės, kad jus tavernoje aptarnaus graikas, galite nusivilti, nes dauguma dirbančių čia, imigrantai. Net graikai jau supanašėję su jais ir turistais. Nėra vietiniuose to išdidumo ir noro, kad tu iš jų tavernos išeitum laimingas. Nežinau kodėl, bet Kretoje kitokia situacija. Ten dirba graikai ir dirba tikrai gerai. Gal todėl, kad Halkidikė lengvai pasiekiama broliams ir sesėms, ištroškusiems skanesnės duonos..?
Va, graikai kaimyniniame balkone, valgo savo paruoštą maistą.
Gulėdamas po skečiu šiandien paplūdimyje, supratau dar vieną dalyką – jeigu norisi pasyviai pailsėti, tai daryti reikia tik atvykus. Tai garantuoja bent porą privalumų, lyginant su mūsų atostogomis – a) per tas pora dienų galima tvarkingai susidėlioti tolimesnius planus (su vaiku tai, žinoma, vis vien neįmanoma); b) – pavalgius maisto čia, miestelyje, išvažiavus tolyn jis bus skanesnis, o ne atvirkščiai.
Sėdint paplūdimyje iš neturėjimo ką veikti lenda visokiausios mintys. Su Ieva priėjom išvados, kad kompą reikia vežtis į visas keliones ir kiekvienos dienos nuotykius rašyti vakare. Kitaip viskas pasimiršta. Gailiuosi, kad nedariau to anksčiau, nes būtų ką papasakoti ir apie Kretą, Norvegiją ir t.t.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad Graikija – nuostabi, kontrastų pilna šalis. Nežinia, kada vėl atsidursime čia, kai dar tiek daug nelankytų vietų norisi aplankyti, tiek nepatirtų patyrimų norisi patirti. Taigi, atsisveikinam su Graikija šiandien, bet tikiuosi ne visam laikui. Atostogos tikrai pavyko ir bus ką prisiminti visus metus.
P.S.
Frappe ir ledai paplūdimyje – 4,30 EUR;
Pietūs – 21 EUR;
Frappe ir ledai paplūdimyje vakare – 4,30 EUR;
Parduotuvėje suvenyrai, butelis vyno, cigaras, kitos smulkmenos – 35 EUR.
Vakarienė – 20 EUR.
Uždanga.

Epilogas
Vietoj epilogo norėčiau pasidalinti nedideliais pastebėjimais/patarimais:
Gerai, kad turėjome apie 150 EUR pradžiai, kol išsiaiškinome, kur artimiausias bankomatas;
Veidrodinio fotoaparato daugiau niekada neimsiu į tokias keliones, o nusipirksiu muilinę, telpančią į kišenę. Menus fotografuoti tinka kompaktiškas juostinis aparatas su pilnai rankinių valdymu, o kelioniniams snap shot’ams puikiai tiks muilinė.
Alkoholinius gėrimus reikia vartoti vietinius ir būtent tuos, kuriais pasižymi regionas. Mes gėrėm vyną. Tiek vyno aš nesuvartojau per pastaruosius 2 metus, nuo paskutinės kelionės į Kretą.
Maistą ragauti reikia, jei tik yra tokia galimybė, kuo toliau nuo „civilizacijos”. Tik taip galima pilnai pajausti vietinę kultūrą. Picos, kotletai, kebabai neblogi ir namie.
Drabužių nereikia praktiškai visai. Jei jau tikrai atsitiks bėda, kad kažko reikės (nors tai mažai tikėtina), galima nusipirkti vietoje.

Iki naujų susitikimų!