Senokai ta kelionė vyko, kažkas jau gali būti ir pasikeitę, bet įspūdžiai kažkokie buvo. Be to, kadangi atsirado naujas puslapis, tai galvoju įkelsiu ir jįjį, kad nepasimestų istorijos labirintuose. Todėl jei kokia informacija bus kiek pasenus, tai jau neteiskit.
Taigi, vieną gražią 2005 gegužės dieną nusprendėm, kad yra gėda, aplankius daugiau nei pusę Europos nepabuvoti kaimynuose – Karaliaučiaus krašte. Labai labai domina Rytprūsiai, todėl buvau idėjinis kelionės vadas ir organizatorius. kelionės laukiau su nekantrumu. Tikėjausi kiek galima daugiau pažinti kraštą. Tai buvo pirmas mano vizitas šiame regione. Ilgai nelaukėm, šiltą gegužės šeštadienio rytą, penkiese automobiliu iš Kėdainių pajudėjome. Aš su tada dar ne žmonele Nejole, tėvas Aleksas su Alma ir Vetukas.
Nespėjom nuvažiuoti iki Kauno, o tėvas Aleksas jau baigia trečią butelį alaus, tuo parodydamas, kad vairuoti jis šiandien nenusiteikęs. Kaune susitikome su antru ekipažu iš Kauno ir pajudėjome Kybartų link. Keista pasirodė siena Kybartuose. Automobiliai stoja į eilę ne taip kaip visur, o stovėjimo aikštelėje, iš kurios po to duodamas startas judėti link sienos.
Nors važiavome tik dviem dienoms, reikėjo pirkti mašinos draudimą dviem savaitėms. Kainavo 100 Lt. Aikštelės prižiūrėtojai pasakė, kad mums pasisekė, nes šiandien nėra eilių leido judėti. Privažiavome prie sienos. Su lietuvių pasieniečiais, be abejo, nebuvo jokių problemų. Jos prasidėjo Rusijos pusėje…
Daugiau rasite mano bloge: http://nj109.blogas.lt
pirmas 
Kavagne 
Aruna