Visuose portaluose pasakojimų apie Rygą ir kitas žymias Latvijos vietas nors vežimu vežk ar šakėm kabink, o antras pagal dydį Latvijos miestas yra kai našlaitis visomis prasmėmis. Visiškai apleistas informacine prasme. Tokios vietos mane dažnai traukia, kur masiškai neplūsta turistai. Mėgstu važiuoti kur kiti nevažiuoja. Netoli nuo Vilniaus, kaip mes čia tai ilgai jį buvom pamiršę. Anas yra Latgalos krašto sostinė.
Tada pasitaikė ir paskatinanti proga. Mūsų garsiausia Lietuvos futbolo legenda Vilniaus „Žalgiris“ žaidė futbolą su Daugpilio komanda kažkokiam tai eurotaurės turnyre. Futbolą baisiai mėgstu, todėl negalėjau praleisti šios progos palaikyti mūsų komandą išvykoje. Kad būtų ne taip nuobodu važiuoti, nusprendėm automobilį palikti kieme ir vėl pabandyti gerokai primirštą keliavimo būdą – tranzavimą. Buvo šilta liepos mėnesio diena, taigi – jokių problemų.
Ištranzavom iš Vilniaus ryte ir greitai nusigavom iki Utenos. Perėję per visą miestą, taip pat greitai atsidūrėm ir Zarasuose. Kadangi nuo Zarasų iki Latvijos sienos 3 kilometrai, tai šį atstumą ėjom pėsčiomis. O kelias buvo visiškai tuščias. Mus aplenkė gal tik keli automobiliai. Pasienyje stovėjo didelė krovininių automobilių eilė. Dar nebuvo Šengeno erdvė atsivėrus tuo metu. Aplenkėm ir linksmai nusiteikusių žaliai baltų sirgalių autobusą. Sostinė žaliai balta, sako jie. Aš pritariu – Lietuva žaliai balta. Lietuvos muitinę praėjom net netikrinti. Pasienietis tik pamojo ranka, kad eitume. Latviai, tiesa, pasus nuskanavo. Perėję sieną pabandėm laukti automobilių, bet jų praktiškai visai nebuvo, todėl per daug nesvarstę sėdome į atvažiavusį iš Zarasų autobusą ir jo pagalba įveikėme likusius 20 km iki Daugpilio…
Daugiau rasite mano bloge: http://nj109.blogas.lt
pirmas 
Kavagne 
Aruna