Kadangi neišsimaudėme Šiaurės jūroje, tai norėdami ištaisyti šią klaidą, pasukome link šiltesnės – Viduržemio. Autostrada viena, autostrada kita – taip „įdomiai“ prabėgo visa diena. Kiek nuotaiką praskaidrino tik 10 kilometrų kamštis prie Hamburgo – galėjau laisvai pasižvalgyti per langus. Kempingą vakarėjant suradome Vokietijos pietuose netoli Freiburg miesto. Atmintin įstrigo faktas, kad darbuotojas vokietis registracijos blanką pildė kompiuteryje, kurio sistemoje tarp šalių pavadinimų tokios kaip Lietuva išvis nebuvo.Tai ranka sukeverzojo Litauen, tiek reikalų su mumis…Kaina ( 100Lt) atitiko kokybę – tvarkingi dušai, tualetai ir t.t.
Kitos dienos tikslas buvo mažas Roussillon miestelis Provanse su oranžinėmis uolomis.
Šiaip Provanse mūsų tikslas buvo pavažinėti per tuos mažus miestelius, didesniųjų miestų vengėme sąmoningai. Pirmąsyk pernai pamatęs Rousillon‘o fotografijas, panašiai kaip man buvo ir su Etretato drambliuku, iškart sau pasakiau, kad pamatysiu jas. Ir štai popiet mes jau vietoje. Panašiai aš ir įsivaizdavau pasakų miestelį ant kalvos, kur dauguma namų nudažyti įvairiausių atspalvių ochros spalva.
Pamatyti vaizdai atitiko mano lūkesčius. Šalia miestelio yra tos nerealios oranžinės uolos. Aplamai sunku suvokti, kad tai ką matai yra natūralus gamtinis koloritas.
Padarytas maždaug pusvalandžio trukmės pėsčiųjų maršrutas (kaina 2,5 euro), kuriuo eidamas gali tas uolas apžiūrėti. Viskas būtų gerai, tik batai labai aplipo tomis oranžinėmis smiltelėmis, atploviau tik iš 3 karto. Na, bet tai iš tikrųjų ne bėda, netgi smalsiai atrodžiau žmonėms su oranžiniais batais, kai pavažiavę kokį 100km išlipome pasivaikščioti po miestą. Provanse moteriškajai ekipažo pusei dar turėjau parodyti levandų laukus. Tas levandų kvapas tikrai kad stiprus, net iki šiol pamenu jį (nes šiaip nelabai išvis ką užuodžiu). Tai ir pasisukiojome N 100, N 96, dar mažesniais kalnų keliukais, kurie atlase be numerių. Nakvynei laimingai suradome kempingą Digne-les-Bains miesto pakraštyje, nes jau temo (kalnuose tamsa ateina nepalyginamai greičiau nei lygumose). Kaina 90Lt – tai buvo pigiausias kempingas kelionėje.
Sekančią dieną nutarėme žvilgtelėti į Verdono tarpeklį. Žvilgtelėti todėl, kad specialiai į jį užsukti neplanavau, bet ryte pažiūrėjęs į žemėlapį pagalvojau, kad būtų nuodėmė ten neužsukti. Juk tai yra praktiškai šalia Route Napoleon kelio, kuriuo mes keliaujame link Viduržemio jūros…
Prieš kanjoną stabtelėjome jaukiame Castellane miestelyje.
Mums ši Prancūzijos dalis architektūra ir miestukų pavadinimais labai priminė Italiją. Atmintin įstrigo jau aukščiau pakilus D952 keliu esantis la Paluds miestelis. Toks visai senovinis, labai jaukus, kuriame vyrai iš balkonų plėšė serenadas manąjai moteriškei, visiškai nesukeldami pavydo jausmo 🙂
Pačio kanjono matėme turbūt tik mažą dalelę, nelabai norėjosi man ten raitytis serpentinais, juolab, kad Alpės dar laukė priešakyje.
Be to, dėl karšto oro greičiau norėjosi pasiekti Viduržemio jūros bangas. Kiek po vidurdienio D955, D25 keliais nusileidome prie jūros ties Ste-Maxime miestu, kur strigome kamštyje, paskui kiek išvažiavus už miesto link St-Tropez, šalia kelio radome „Camping des Mures“. Tai didelis, su parduotuve, kavine, vakariniais koncertais kempingas. Gal todėl, kad jis įsikūręs visai šalia jūros, kaina aukštoka – 168Lt. Na, bet dar ko nors ieškoti tingėjome, norėjosi greičiau į vandenį. Čia pliaže praleidome 2 tinginio dienas, per kurias tik valandėlei iki St Tropezo buvome nuvažiavę „užmest akies“. Gera buvo drybsoti ir nieko negalvoti.
Antąją dieną tiek smegenėlės ilsėjosi, kad paplūdimyje sugebėjau 3 kartus numigt po kokį pusvalanduką 🙂
Tad išsigandau, kad smegenys iš viso nustos funkcionuoti, todėl trečią dieną vėl pasisveikinau su vairu ir vėl – į kelią. Tikslas – Les Hauderes kaimelis Šveicarijos kalnuose. Per bundančius Kanus, kur viešbučiai driekiasi palei pakrantę, nusprendę aplenkti Nicą, nes „ten turbūt tas pats kas ir Kanuose“ atvažiavome į Monaką.
Vistik atskira valstybė, tai ir aplankyti norėjosi labiau nei Nicą. Tai tankiausiai pasaulyje apgyvendinta valstybė – 1 kv.km gyvena 16 000 žmonių. Valstybė išsidėsčiusi kalnų šlaituose. Pėstieji gatvėse, norėdami greičiau pakilti ar nusileisti, gali naudotis visuomeniniais liftais. Daugiabučių architektūra skoninga, su įmantriausiais balkoniukais ir pan. Įvairiuose šaltiniuose aprašytąją prabangą pajutome iškart – praėjome pro Ferrari saloną ir , kas juokingiausia, servisą su viduje stovinčiais kokiais 5-iais remontuojamais Ferrariais ir vienu Bentley. Sakyčiau, pikantiškas vaizdelis. Nusileidome į jachtų prieplauką, kur iš arti pažiūrėjome kaip atrodo tos 4-5 denių jachtos su įgulomis, dirbančiomis tiems, kurie valdo pinigus ir pasaulį.
Tai kiek pasižiūrėję į prabangą, judėjome toliau…
pirmas 
Kavagne 
Aruna