Daiktai sudėti pūpso koridoriaus gale. Ten pat nukeliavo ir mano nekenčiamas, tačiau neišvengiamas palydovas – darbinis kompiuteris. Apsižvalgau aplink, berods belieka tik šukos, dantų šepetėlis su pasta ir bus galima leistis į kelią.
Užpakalis faktiškai jau gyvena atostogų bei artėjančios kelionės nuotaika. Ir tegu – tai bus vos keturios dienos, bet tai vis viena – atostogos.
Jokių aiškių planų, jokio išankstinio planavimo – tik bilietai tašėje ir viešbutis. Pasiryžau ekspromtui, tačiau nepaisant visko lieku ištikima naujai užgimusiai tradicijai ir vežuosi kelionių dienoraštį.

– – – – – – – – – – – – – –
20.04.2013

Įsitaisėme lėktuve ir laukiame pakilimo. Beveik dvi valandos lankiojimo po oro uostą buvo varginančios. Jei to vargo būtų mažai, dar nemažai pašokiravo ir savo kainomis. Gėriau bene brangiausią kavą visoje Prahoje, o į normalų meniu nepaisant alkio stengiausi net nežiūrėt. Geriau jau nervus patausot mat šiame dievo užmirštame oro uoste, tiksliau – lupikautojų rojuje, vieninteliai normalūs pirkiniai – parfumerija. Visa kita tikrai nėra verta tų kainų.
Jau virš debesų. Stebiu žemai besidriekiantį, saulės spindulių nutviekstą baltą kilimą. Jau beveik buvau pamiršusi tą skrydžio jausmą. Tą pakilimą, kuris primena vaikystės numylėtus „linksmuosius kalnelius“. Stebiu kitų lėktuvų paliktus kelius ir grįžta senas vaikystės stebuklų atradimo jausmas, kurį tikiuosi ateityje perduoti ir savo vaikams.
– – – – – – – – – – – – – –
Vėlai naktį.

Pagaliau įsikūrėme, pavalgėme ir įsitaisėme poilsiui. Pagaliau turiu laiko pirmiesiems įspūdžiams užrašyti.
Kelionė iš oro uosto iki viešbučio La Defense rajone prailgo. Pirmiausia blaškėmes po oro uostą beieškodamos RER‘o B, turėjusio mus nuvežti į centrą, kur mūsų jau laukė pasitikimas. Blaškėmes ir perone, nes visi stovintys RER‘ai atkakliai nenorėjo mūsų vežti ten, kur reikia. Netrukus paaiškėjo, kad Paryžiuje eilinis streikas-demonstacija ir mums reikalingas RER‘as važiuoja sutrumpintu maršrutu iki Station Du Nord. Tad tenka koreguoti maršrutą ir pridėti papildomą šešių stotelių pasivažinėjimą metro ir atsikvėpus traukti link susitikimo vietos.
Nepigus malonumas tas RER‘as – visi 9.5 EUR, bet patikimos alternatyvos nėra. Tiesa paguodos suteikė žinia, kad streiko dėka galėsime tą patį bilietėlį panaudoti ir važiavimui metro.
Traukinys bei pirmieji Paryžiaus vaizdai, atvirai nuvilia – tamsu, purvina, šiukšlina ir nekelia pasitikėjimo. Prieš akis driekiasi priemiesčiai, kuriuose ir dienos metu nenorėčiau rodytis ir šviesti tarsi švyturys naktį.
Išlipame Du Nord ir slenkame link pirmojo metro, kuris turėtų kompensuoti tą kelio dalį, kuria mus atsisakė vežti. Nesu rasistė, bent jau savęs tokia nelaikau, tačiau aplink mus esanti juoduma veikia nejaukiai. Aišku, stotis kaip ir visur kitur, lieka stotimi ir traukia atitinkamą kontingentą. Stengiuosi per daug nepatraukti dėmesio ir kuo greičiau pasiekti metro.
Po neilgos kelionės, mūsų laukia dar vienas persėdimas bei pasitikimo komanda.
Čia, šioje vietoje, jau pradedu jausti centrą ir jo dvasią. Kaip ir švariau, bet lyginant su Praha, metro vis vien atrodo kažkaip labiau pašiuręs, nors jau geriau. Spoksau į basakojį miegantį benamį, kuris savo abejingumą supančiai aplinkai išreiškia visų dėmesiui pateikdamas savo kiaulę taupyklę. Jei neskubėtume, tikrai įamžinčiau šį grožį. Tiesa, ne viskas taip jau ir baisu, įlipus į metro vgoną, mus geras tris stoteles linksmina muzikantas su savo triūba. Pagaliau grįžta šypsena ir aš pradedu jausti Paryžių.
Pažintis su La Defense grąžina mano tikėjimą šiuo miestu. Tvarka, saugumas ir dangoraižiai, besitiesiantys į naktinį dangų. Šviesomis nutvieksta Didžioji Arka (niekada nemaniau, kad ji TOKIA didelė), modernas…

Milžiniško nyksčio skulptūra. Panašu, man čia patiks. Bet apie tai jau rytoj, dabar metas ilsėtis.

– – – – – – – – – – – – – –
21.04.2013

Žadintuvas – jėga. Kai kas pasakytų, ką turi bendra žadintuvas ir atostogos? Bet liaudie – neturiu aš kelių savaičių Paryžiui apžiūrėti. Taip kad ruošiamės į pusryčių medžioklę, o vėliau mūsų laukia ne kas kita o Blusų turgus.
Rytinė pusryčių medžioklė buvo tiek pat nepakartojama, kiek sunkus buvo apsivalgymas po to. Smagu stebėti sekmadienio rytą su laikraščias rankoje, vaikais ar vežimėliais ginkluotus paryžiečius, kantriai laukiančius savo eilės kepykloje.
O jau ta kvapų simfonija… šviežia duona, batonai, bandelės, saldumynų grožis… Gera dienos pradžia garantuota.

Po gerų pusryčių sulaukiame mūsų palydovės Editos bei traukiame į La Defense, kur mūsų jau laukia Jokūbas bei metro. Šviečia maloniai šildanti saulutė, kuri tikrai žada gerą dieną.

Žvelgi į La Defence – milžiniškus dangoraižius, ko gero didžiausią kupolą pasaulyje, Didžiąją Arką (Grande Arche) bei tarp šių milžinų išsibarsčiusius modernaus meno kūrinius. Girdėjau, kad statybų pradžioje, La Defense sulaukė nemažai prieštaringų nuomonių, tačiau man, kadaise kiek rimčiau studijavusiai meną bei architektūrą, ši vieta tikrai patinka. Patinka ši vieninga koncepcija. Keistas modernių dangoraižių lengvumas bei formų įmantrumas. Gražu.

Šiandien dar viena demonstracija (kiek supratau besipriešinančių gėjų santuokų įteisinimui), tačiau kol kas ji mums nemaišo, nors vėliau šiokių tokių sunkumų vis dėl to sukels, mat uždarytos kelios metro stotelės. Bet dabar mums tai nesvarbu ir mes vykstame į didžiausią ir bene seniausią Paryžiaus blusų turgų.

– – – – – – – – – – – – – –

WOW…. vienintelė mintis, kuri man šauna pasiekus vietą. Bet tai tik pradžia. Kol kas prieš akis driekiasi normalus turgus, kuris labiau primena mums labiau įprastus Gariūnus ar Kalvarijas, tik gal yra gerokai triukšmingesnis. O triukšmą ir alasą čia kelia linksmi artimųjų rytų prekeiviai prancūzų bei galas žino dar kokiomis kalbomis beviliojantys pirkėjus.

Edita su Jokūbu mus užveda ir į maisto turgų. Tikra atgaiva akiai ir dūšiai: šviežios ir gražiai išdėliotos daržovės, alyvuogės, sūriai, mėsa ir visokios jūtos gėrybės ir blogybės. Galėčiau – pasilikčiau ilgam.

O tai buvo tik pradžia, lengva įžanga prieš tai, ką tikrai verta pamatyt – didžiausią Paryžiaus blusyną – Les Puces (iš pranc.k. – blusos).

Tiesiog nerealu ir sunkiai suvokiama, kiek daug ten gali pamatyt – be jau įprastų sendaikčių, afrikietiškų drožinių, skudurų, man prieš akis atsiverė ko gero visa mados ir baldų istorija nuo pradžios iki šių dienų. Netikite? Užsukite patys.

Čia laukia tvarkingos parduotuvėles, paviljonai, gatvės prekeiviai, saulutėje tingiai besišildantys pardavėjai, jaukios lauko kavinukės. Tiek daug galiu pamatyt, bet tiek mažai galiu skirti laiko. Su nedideliais pietumis vietos kavinukėje užtrukome geras keturias valandas ir tai toli gražu visko neapžiūrėjome.

Praėjusių amžių baldai – nuo XIX a. pab. iki šių dienų. Dizainerių rūbai ir aksesuarai – Armani, Coco Chanel, Louis Vuiton rankinės ir lagaminai, net Dori Csengeri sutažo papuošalai. Tiek daug visko, o labiausiai įkvėpimo. Kur dar senos nuotraukos, litografijos, plokštelės ir madų žurnalai. Tiek daug galima apžiūrėti ir pačiupinėti. Faktas, kad jei kada nors grįšiu į Paryžių, būtinai čia užsuksiu.

– – – – – – – – – – – – – –

Popietinei daliai buvome suplanavusios mergaitišką pasivaikščiojimą po Lafayette galerijas. Po trumpo grįžimo į viešbutį, kur pasikeitėme kambarį, vėl metro ir vėl į kelią.
Pakeliui į Lafayette, kuri kaip paaiškėjo buvo uždaryta, aptinkame dar vieną, jau gerokai kuklesnį blusturgį. Tokį jei pasiseka pamatyt – gerai, bet jei ne – nieko neprarandate. Kadagi jau ant jo sėkmingai „užsirovėme“ ir buvo mums visai pakeliui, tai ir apžiūrėjome.

Lafayette dideliam merginiui nusivylimui buvo uždaryta, tad nukabintomis nosimis bindzinėjame aplinkui. Užfiksuoju keletą įdomesnių kadrų ir patraukiame link priešais esančios Paryžiaus Operos.

Ties operos rūmais aptinkame jaunimo orkestrėlį smagiai beplėšiantį „Born to be wild“ , tad prisijungiame ir mes prie besiklausančiųjų ir įtaisome savo subinaites ant laiptų bei ilsiname kojeles, prieš likusį kelią iki Luvro. Edita mus palydi iki pat piramidės, kur mes ir atsisveikiname.

Sėdime and suoliuko Luvro kieme ir kaip katinukai atkišusios veidus saulės link šildomės. Gėrimės atsiveriančiais vaizdais ir kalbamės apie kadaise skaitytas knygas ar matytus filmus. Prieš akis taip ir iškyla Rišelje, Liudvikas XIV, Andželika, trys muškietininkai. Gal ir banalu, bet visai smagu pagaliau pamatyti savo akimis dalį tų istorijų ir nors trumpam pasiduoti vaizduotei.

Kadangi Luvras neįeina į mūsų planus, o namo dar visai nesinori, pamažu keliamės ir traukiame toliau link Place de Concorde, o vėliau ir link naktiniais žiburiais pasipuošusio Eifelio.
Pakeliui link Eifelio vėl susiruriame su mitingo šešėliu – policininkais, kurie nuo Place de Concorde eismą kreipia toliau nuo visų demonstrantų. Mūsų demonstracijos kažkaip irgi pernelyg netraukia, tad renkamės pėdinti iki kito tilto, kur policininkų jau vos vienas kitas.

Šiandien jau nemažai nupėdinom, tad visai nenuostabu, kad nuovargis jau ima viršų, nors mūsų jautiškas užsispyrimas ko gero dar didesnis ir mes nenusileidžiame. Įveiksim. Iki Eifelio jau nebedaug beliko, tad trumpam sustojame kavos, tuo pačiu ir kojas vėl pailsiname.
Besimėgaujant kava sutemsta, tad Eifelis kaip ir planuota, mus pasitinka visu savo grožiu ir didybe – pasipuošęs savo ažūriniu rūbu. Esu šventai įsitikinusi, kad tikrasis Eifelio grožis atsiskleidžia sutemus, mat dienos metu jis labiau primena nuogą plieno bei metalo karkasą, kuris tik nusileidus saulei pasipuošia savo švyrinčiu rūbu ir tarsi moteris traukia praeivių akis. Eifelis be abejonės, ryškiausias naktį, kuomet tarsi ažūrinė švytinti strėlė šauna į žvaigždėtą dangų. Nenoriu sau gadinti šio įspūdžio, tad pasižadu pati sau, dienos metu čionais negrįžti.

Laikas fotografuoti ir laikas keliauti namo. Traukiame per tiltą pilną gatvės prekeivių: čia ir išdidūs savo prekes išsidėlioję arabai ir lipšnūs bei kibūs negrai, kurie vis taikosi tavo silpnumo akimirką įsiūlyti šviečiančią Eifelio kopiją. Kadangi ignoruojame ir vienus ir kitus pavyksta ganėtinai greitai pasiekti kitą upės krantą.

Lėtai pėdiname link metro. Diena buvo sunki ir kupina įspūdžių, tačiau visos ją atlaikėme sėkmingai.
Grįžtame į Place de Concorde, kur dideliam mūsų nusivylimui ir kojų skausmui paaiškėja, kad metro dėl anksčiau vykusios demonstracijos uždarytas. Dėl, velnio neštų ir pamestų demonstrantų, mums tenka pėdinti papildomus kilometrus. Normaliu atveju būtų gal ir nieko, tik šį sykį kojelės ne tai kad užpakalin, bet jau ir į smegenys sulindusios. Belieka tik dejuojant, bet ir vėl jautiškai užsispyrus kėblinti toliau.
Pagaliau išsvajotasis metro, netrukus ir mūsų viešbutis bei išsvajotasis poilsis.
——————————————————————————–

22.04.2013

Prisiminusios vakar dieną bei iki šiol geliančias kojas šiandienos maršrutą gerokai patrumpiname: pirmąją dienos dalį paskirdamos bendram mūsų pomėgiui – karoliukams (kuris virto nusivylimu), o antrąją – shopingui bei Notre Damme.

Kelias mums šiandien neprailgsta ir kiek pasivaikščiojus bei pasišopinus atsidūriame Notre Damme prieigose. Turiu ir vėl prisipažinti, kad tikėjausi kažko kito, kažko daugiau. Bet gal tą įspūdį pagadino ir milžiniška konstrukcija, kuri trukdė vaizdui. Bet kuriuo atveju dedu dar vieną pliusiuką savo lankytinų objektų saraše ir stoju į nemenką eilutę prie įėjimo.

Ko gero po Prahos Šv. Vito bei Kutna Horos Šv. Barboros katedrų pasidariau išlepusi, nes vidus nepasirodė kažkuom labai įspūdingas, nors ir buvo gražu. Aišku šarmo kaip visada pridėjo visos anksčiau perskaitytos knygos, matyti filmai ir kaip sykis tuo metu repetuojantis orkestras. Tad galiu neskubėdama traukti apžvalgos ratu ir mėgautis gotikiniais skliautais bei vitražais, besiliejant muzikos garsams. Trumpam stabteliu prie kai kurių koplyčių bei Žanos D‘Ark skulptūros.

Gaila, bet apeiti visą apžvalgos ratą ilgai netrunka, o ir ilgiau užsilikti negaliu, mat laukia dar ir kitos nematytos vietos, kurias reikėtų patyrinėti. Jau nekalbant apie skrandį kankinantį kirminą, kurį irgi reikėtų numarinti. Tad savaime aiškus reikalas laiko negaištant traukiame toliau.

Numarinus kirminą, galima ir tolimesnius dienos planus aptarti. Pagal žemėlapį matau, kad netoliese Lotynų kvartalas, o čia pat ir Sent – Germain gatvė. Nežinau, kaip kitiems bet nei viena, nei kita – nepaliko gilaus įspūdžio ir mano supratimu, ko gero galėjome ir kažką kita pasirinkti. Nu bet ką padarysi. Užtat pakeliui aptikome vos ne visą komiksų megėjų „kvartalą“ su knygutėmis bei atributika; puodų kekėmis tarsi vynuogėmis nuaugusį restoranėlį Lotynų kvartale bei Lietuvos-Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero Vazos širdį priglaudusią bažnyčią Sent-Germain‘e (Abbaye de Saint-Germain des Pres).

Tuo mūsų šios dienos pasbastymai baigiasi ir mes tausodamos savo kojeles rytdienai traukiame atgal į viešbutį.
——————————————————————————–

23.04.2013

Šiandienos planuose d‘Orsay muziejus, Mulen Ružas su Mon Martru ir jei pasiseks – Triumfo arka, po ko galėsiu susidėt paskutinius pliusiukus savo įsivaizduojamam lankytinų vietų saraše ir ramia dūšia keliaut namo.

Diena pradedame nuo d‘Orsay muziejaus – vykstame iki Luvro nuo kur pėstute pėdiname gerą posmelį iki muziejaus. Šis savo ruožtu mus pasitinka su minia kitų laukiančiųjų. Iki muziejaus atidarymo dar geras pusvalandis, bet aikštė priešais muziejų jau senokai pilna. Stojame į gyvatuke vingiuojančios eilės galą ir bandome apsimesti, kad ji neegzistuoja. Gerai kad šį laukimą palengvina smagiai svingo-džiazuojantis ansambliukas.

Ne toks jau ir trumpas laukimas atsiperka su kaupu – prieš mūsų akis atsiveria meno ir spalvų karalystė: Van Gogas, Gogenas, Sezanas, Tuluz – Lotrekas – tiek daug, kad net sunku išvardinti. Svarbiausia – aplink tiek daug įspūdžių, kad net nežinau ar sugebėsiu juos perteikti Kaip meno megėjai, o ypaę impresionizmo ir postimpresionizmo mylėtojai, čia buvo tikras mažas rojus žemėje. Vien galimybė pamatyti Van Gogo „Žvaigždėtą naktį“ atpirko visą laukimą eilėje.
Šį kartą ir vėl nepagailėjome savęs bei savo piniginių ir be pagrindinės ekspozicijos aplankėme „Dark Romantism“ (Tamsiojo romantizmo) ekspoziciją, kuri tapo malonia staigmena ir ta vyšnia ant torto.

Po gerų trijų valandų muziejuje pamažu traukiame medžiotis pietų, o po jų mūsų laukia Mulen Ružas ir Mon Martras.

Pietums rizoto su jūros blogybėmis. Tikra palaima už 16 EUR, bet po ilgų paieškų, ištiesus kojas ir gavus nemokamo vandens – tikrai, kad palaima. Kainos kaip ir visur kitur, gąsdina mano kišenę, bet Paryžius lieka Paryžiumi, o po išvykos į Vieną, manęs kainomis kažin ar labai jau išgąsdinsi.
Po pietų metro, keletas persėdimų ir Mulen Rouge jau pasitinka mus savo išskėstomis rankomis (o gal ir kojomis).

Saulėkaitoje neskubėdamas sukasi malūnas, kurį manau kiekvienas įsivaizduoja esant didesniu, o šalimais pasitinka sex shopų ir striptizo barų virtinė.

Kam kas rūpi, o mums visai linksma, tad pasikikendamos baksnojame į iškabas bei vitrinas. Vieną, išskirtinį net 3000 kv.m. DVD, latekso bei sex žaisliukų rojų net įamžinau. Tikras seksodromas.

Iki valiai prisikrizenusios sukame į Mon Martrą ir siauromis gatvelėmis traukiame paspoksoti į Baltąją Bažnyčią (Secre – Coeur).

Įspūdinga. Tikrai įspūdinga, bet man pilnai užteko vaizdo iš apačios ir kilti jau nebebuvo nei noro, nei jėgų. Tiesiog pamačius tą žmonių knybždėlyną viršuje, bažnyčia kažkaip netyčiomis susitapatino su skruzdėlių apsėstu zefyru… Nekalbant jau apie įkyriai bepuolančių Afrikos vaikų atakas kalno papėdėje… Norėjosi mauti kuo greičiau ir įsitaisius kur nors ramiai pakiuksoti saulėkaitoje su kavos puodeliu.

Turistų bei suvenyrų prikimšta gatve leidžiamės žemyn. Jei čia kadais ir buvo dailininkai su savo paveikslais, tai šiandien jų tikrai nė kvapo nerasi… Liūdna, tačiau menas neturi nieko bendra su komercija, tad natūralu kad komercija jį išstumia. Gaila… Tačiau menininkų neradau, gavau paspoksoti tik į standartines suvenyrų parduotuves bei „A la skudurynus-kuistėlynus“ prancūzų stiliumi (kainos juokingos, daiktai nauji ir firminiai, tik su broku). Nei vieno, nei kito įamžinti kažkaip net nekilo ranka.

Kavutė su cukreliu saulės atokaitoje. Kelionė iki viešbučio trumpam poilsiui, vakare – Triumfo Arka. Kelionė ir vėl su nuotykiais ir uždarytu metro. Tačiau lengviau atsipūtusi dedu pliusą prie naktinių šviesų apšviestos Triumfo Arkos ir šiam kartui su Paryžiumi atsisveikinu. Rytoj apsiribosime La Defense bei shopinimusi.

ADIEU!

Grande Arche –
http://en.wikipedia.org/wiki/Grande_Arche
http://www.grandearche.com/ (Oficialus puslapis)
La Defense –
http://en.wikipedia.org/wiki/La_D%C3%A9fense
Les Puces –
http://www.parisperfect.com/paris-flea-markets.php
http://www.parispuces.com/en/Default.asp (Oficialus puslapis)
Lafayette galerijos –
http://en.wikipedia.org/wiki/Galeries_Lafayette
Paryžiaus opera –
http://en.wikipedia.org/wiki/Paris_Opera
Louvre –
http://en.wikipedia.org/wiki/The_Louvre
http://en.wikipedia.org/wiki/Louvre_Palace
http://en.wikipedia.org/wiki/Louvre_Pyramid
http://www.louvre.fr/en (Muziejaus puslapis)
Place de la Concorde –
https://en.wikipedia.org/wiki/Place_de_la_Concorde
Eifelio bokštas –
http://en.wikipedia.org/wiki/Eiffel_Tower
http://www.tour-eiffel.fr/ (Oficialus puslapis)
Baltoji Paryžiaus bažn.-
http://en.wikipedia.org/wiki/Sacr%C3%A9-C%C5%93ur,_Paris
Montmartre –
http://en.wikipedia.org/wiki/Montmartre
Moulin Rouge –
http://en.wikipedia.org/wiki/Moulin_Rouge
http://www.moulinrouge.fr/index_gb.php (Oficialus puslapis)

One thought on “Prancūzija: Parlė le varlė arba du su puse keliautojo ekspromtu šturmuojančių Paryžių”
  1. Lėktuvų bilietai į Niujorką atpigę, todėl manau būtų pats laikas ir pačiam ten nuvykti.:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *