PORTUGALIJA – MEILĖ IŠ PIRMO ŽVILGSNIO

       Aplankyti Portugaliją svajojau jau seniai. Aš turiu omenyje ne Vilnių, o tą tikrąją Portugaliją. Kaip žinote, dažnas kaunietis portugalais vadina vilniečius, o Vilnių – Portugalija. Tai va, aš kalbu ne apie Lietuvos sostinę, o apie šalį Portugalija, kuri yra Pirėnų (Iberijos) pusiasalyje ir kurios krantus skalauja Atlanto vandenynas. Teisingai sakoma, kad jei ko nors labai norėsi ir nuolat apie tai galvosi, tai noras būtinai išsipildys. Taip atsitiko ir man – ilgai laukta kelionė į Portugaliją įgavo kūną ir tapo realybe. Nors aš ne magas ar burtininkas, tačiau sugebėjau miglotą troškimą priversti materializuotis. Gegužės mėnuo pasirinktas neatsitiktinai, nes tai idealus laikas šios šalies tyrinėjimams. Visų pirma, labai geras oras, nėra karšta, todėl lengvai ir be ypatingo prakaitavimo galima vaikštinėti po miestus, jų senamiesčius, miestelius ir kaimus. Antra, paskutinį pavasario mėnesį viskas aplinkui žydi, skleidžiasi ir kvepia. Jūs net neįsivaizduojate, kaip ten gražu ir spalvinga. Visos pakelės atrodo kaip įvairiaspalviai kilimai su žiedų jūra ir žaluma. Fantastiška flora. Trečia, tokiu metu nėra itin daug turistų, todėl nesistumdant aplankysite visus „must see“ objektus, laisvai rasite vietą automobilio parkavimui, pajusite pliažų erdves, kurios dar neužpildytos šilumos ištroškusiais turistais. Algarvėje degintis jau galima be jokių problemų, nes saulė gerai kaitina. Taip, Atlantas vėsokas, bet tai ne kokia Viduržemio ar Egėjo jūra, kuriose galima nardyti su snorkelingo įranga ir gėrėtis spalvotomis žuvytėmis bei povandeniniu pasauliu. Atlante tokių reikalų neprasuksi. Čia tik įkritai į vandenį, pasibalnojai bangą ir nučiuožei su ja į krantą. Smagumėlis! Išvada: gegužės mėnuo Portugalijos lankymui pats tas. Taigi, važiuojam!!!

       Ryanair lėktuvų bilietai Vilnius – Madridas – Portas bei Faras – Dublinas – Kaunas kainavo 217 Eur žmogui. Į kelionę leidomės keturiese – dvi poros. Šeštadienį ryte nusileidome oro uoste Porto mieste, kuris mus pasitiko saulėtu ir maloniu oru, pasiėmėme bagažą ir nuėjome į CAEL automobilių nuomos punktą (www.cael.pt). Pradiniame varijante norėjome nuomotis auto iš nuomos punkto CENTAURO (www.centauro.net), bet visgi dėl tam tikrų organizacinių niuansų pasirinkome CAEL. Automobilį buvau užsirezervavęs dar iš Lietuvos 15 d. laikotarpiui. Nuoma kainavo brangokai, bet kaina pakilo dėl to, kad ėmiau su nuline franšize, automobilio grąžinimas visai kitame šalies gale, be to, Renault Megane buvo absoliučiai naujas, tiesiai iš salono su vos 400 km rida. Tokio naujo automobilio man dar nebuvo tekę vairuoti, užsivesdavo Megane mygtuko paspaudimu, vidutinis dyzelio suvartojimas 5,3 l/100 km. Dyzelio kaina šalyje apie 1,4 Eur/l. Jei ketinate daug važinėtis, rekomenduoju nuomotis didesnį ir komfortiškesnį automobilį. Per 2 savaites mes prasukome 2400 km Portugalijos keliais. Priminsiu, kad važiavome keturiese, todėl labai svarbu automobilio dydis ir patogumas. Keleiviams, sėdėjusiems gale, mašiniukas pasirodė per ankštas ir nepatogus. Man, kaip vairuotojui, viskas tiko ir patiko. Štai tokie pastebėjimai dėl automobilio nuomos. Nustatėme koordinates į išnuomotą butą Avenida Apartment Porto rajone Vila Nova de Gaia adresu Avenida da República 855 (41°07’51.4″N 8°36’20.6″W) – tai yra koordinatės požeminio garažo, esančio po namu. Norint su automobiliu privažiuoti, reikia tokį nedidelį ratuką apsukti, kad patekti į garažą iš kiemo pusės. O šiaip į apartamentus yra fasadinis įėjimas nuo gatvės Avenida da República (41°07’51.4″N 8°36’23.2″W). Trys nakvynės kainavo viso 202,50 Eur, t.y. vienam asmeniui už 1 nakvynę 16,87 Eur. Vairavimo krikštas šalyje nebuvo lengvas, nes itin daug žiedinių sankryžų, posūkių, estakadų ir navigacija šiek tiek grybavo. Prisukome bereikalingų ratų po rajoną, kol atvykome į vietą. Mus pasitiko apartamentų atstovė Constanca, labai maloniai priėmė, pareguliavo įvažiavimą į parkingą, aprodė butą, davė keletą praktinių patarimų ir išėjo, palinkėjusi geros viešnagės. Svetainėje ant stalo radome mums skirtą portveino butelį. Butas su trim miegamaisiais, svetaine, virtuve, dviem vonios kambariais mums labai patiko. Jame tikrai jautėmės kaip pas save namie. Nuo buto per 10 min. pėsčiomis galima pasiekti tiltą Ponte Luis I per Douro upę ir juo perėjus patekti į miesto istorinį centrą Ribeira. Transporto sistema Porte labai gerai išvystyta, nusiperki Andante card, kuri kainuoja 0,60 Eur ir ją pasipildai pagal poreikį. Mums viešojo transporto paslaugų neprireikė, nes visus dominančius objektus laisvai galima pasiekti pėsčiomis. Taigi, susidėjome daiktus ir nuėjome į netoliese esančią maisto parduotuvę Pingo Doce. Geras supermarketas, jame yra visko ir kainos nesiskiria nuo lietuviškų. Ne, netiesa, už balto vyno 5 litrus sumokėjome viso labo tik 6,5 Eur. Portugalija yra vyno šalis, todėl visos kelionės metu buvome apsisprendę gurkšnoti išskirtinai vietinį vyną bei alų, visiškai ignoruojant bet kokius stipresnius alkoholinius gėrimus. Nusipirkome šiek tiek maisto, užkandžių, vandens, užnešėme į butą ir patraukėme centro link. Iš pradžių užlipome į šalia tilto Ponte Luis I Vila Nova de Gaia pusėje esančio vienuolyno Serra do Pilar apžvalgos aikštelę. Nuo jos atsiveria įspūdingas vaizdas į Douro upę, tiltą Ponte de Dom Luis I ir visą senamiestį. Labai faina iš viršaus stebėti upe zujančius laivelius, kylančius ir besileidžiančius funikulierius ir atsipūtusius vietinius bei turistus. Nors dar tik gegužės pradžia, bet turistų jau pakankamai daug, įsivaizduoju, kas čia darosi sezono metu. Pasimėgavę nuostabiais Porto vaizdais iš viršaus, žengėme ant tilto Ponte de Dom Luis I, kurį suprojektavo Gustavo Eifelio studentas. Viršutinė tilto dalis skirta tik pėstiesiems ir metro traukiniams. Šios zonos nėra atskirtos, kai važiuoja traukinys, jis duoda įspėjamąjį signalą, sulėtina greitį ir pėstieji praleidžia metro, pasitraukdami arčiau tilto kraštų. Traukinys pravažiuoja ir žmonės vėl ima blaškytis po visą tilto viršutinį aukštą. Mes sustojome per tilto vidurį ir jau kitu kampu mėgavomės super panorama. Nuo čia matėsi daugybė vyno rūsių, kurių iškabos didelėmis raidėmis išpieštos ant vyninių stogų. Rajone Vila Nova de Gaia suskaičiavome apie 15 portveino rūsių. Tai ir Calem, Sandeman, Ramos Pinto, Ferreira, Taylor´s, Croft, Offley, Graham´s, Cockburn´s ir t.t. Jau iš pavadinimo aišku, kad portveinas yra kilęs būtent iš Porto miesto. Portveinu gali vadintis tik toks vynas, kurio vynuogės užaugusios Douro upės, kertančios Porto miestą, slėniuose. Portveino pagrindinės rūšys: Ruby – tai raudonasis portveinas, brandinamas didžiulėse statinėse kelis metus; Tawny port – auksinis, brandinamas mažos talpos ąžuolo statinėse apie 3 metus, dėl medienos ir didesnio kontakto su oru įgaunantis specifinę auksinę spalvą; Branco –  iš žalių vynuogių gaminamas baltasis portveinas ir Rose – jaunas, mažai brandintas rožinis portveinas. Aišku, yra ir daugiau rūšių, nes portveino gamintojų yra gana daug, ir jie turi savo specifines rūšis.

       Perėjome tiltu į kitą Douro upės krantą ir patekome į senamiestį, kuris pasirodė labai spalvingas, gyvas ir savas. Portugalai skiriasi nuo ispanų, bet pirmą dieną dar kažkaip neišrišau kuo, bet tikrai skiriasi. Jie lyg ir tokie pat tamsūs, nedidelio ūgio, bet visvien kitokie. Užėjome į geležinkelio stotį Sao Bento, pastatytą XX a. pradžioje buvusio benediktinų vienuolyno vietoje, kurioje būriai turistų nuo susižavėjimo atvėpusiais žandikauliais grožėjosi ir fotografavo viduje esančius “azuležu”. Tai yra glazūruotos dekoratyvinės plytelės su Portugalijos paprastų žmonių gyvenimo scenomis, kovų ir religinių motyvų vaizdais. Visur dominuoja akiai mielas melsvas plytelių atspalvis. Tiesiog nuostabu – tikras muziejus geležinkelių transporto pastate. Labai graži stotis, vėliau į ją grįžome dar kartelį pasimėgauti “azuležu”. Portugalijoje beveik kiekviena bažnyčia arba rūmai išpuošti glazūruotomis dekoratyvinėmis plytelėmis. Toks dekoravimo stilius, paveldėtas iš maurų, ir vadinasi „azuležu“.

       Tyrinėjome miestą, užeidami į Porto bažnyčias, kurių čia daug ir visos skirtingos, visos vertos dėmesio: Igreja dos Congregados, Igreja da Trindade, Igreja e Torre dos Clerigos, Capela das Almas ir t.t. Labai patiko bažnyčios Igreja dos Carmelitas ir Igreja do Carmo, kurių visa išorinė siena išsiskiria gausiu ir įspūdingu „azuležu“ dekoru. Vienoje iš jų pasiklausėme mišių portugalų kalba. Puikus pasivaikščiojimas, siurbėme, tiesiogine to žodžio prasme, į save visą Porto žavesį, gėrėme mieste tvyrojusią atmosferą kaip kokie besočiai ar dykumos karščio iškankinti beduinai. Aišku, vien vaizdais sotus nebūsi, todėl lauko kavinėje papietavome už 6-7 Eur žmogui, įskaitant alų. Mieste labai daug jaukių suvenyrų parduotuvėlių, man labai patiko jose parduodama produkcija. Dominuoja dirbiniai iš portugališko kamštinio ąžuolo, vietiniai įsigudrino iš jo gaminti net kepures, rankines, sandalus, diržus ir t.t. Gana daug prekių su „azuležu“ motyvais bei žaismingu ir ryškiaspalviu Barcelos gaidžiu. Šis personažas populiarus visoje šalyje, tapęs praktiškai simboliu. O gaidžio legenda tokia: viduramžių laikais vienišas keliautojas atvyko į Barcelos miestą, jis teigė ketinantis eiti į Ispaniją ir ten pradėti piligriminį kelią Santiago de Compostela. Smuklės, kurioje buvo apsistojęs nepažįstamasis, šeimininkė bandė suvilioti piligrimą, bet jai nepavyko. Norėdama atkeršyti, gašlioji moteriškė apkaltino jį vagyste. To užteko, kad teisėjas skirtų mirties bausmę pakariant. Piligrimas maldavo leisti jam susitikti su teisėju ir pabandyti atšaukti neteisingą sprendimą. Kai pasmerktasis atėjo pas teisėją, jis su draugais pietavo. Kalinys parodė pirštu į ant stalo garuojantį keptą gaidį ir ištarė žodžius: tai yra taip akivaizdu, kad aš esu nekaltas, kaip ir akivaizdu, kad šis gaidys užgiedos, kai mane kars. Aišku, vargšas buvo išjuoktas ir palydėtas į kartuves. Teisėjas su draugais ketino pratęsti pietus, kai gaidys pašoko iš lėkštės ir užgiedojo, taip įrodydamas piligrimo nekaltumą. Supratęs savo klaidą, teisėjas nuskubėjo prie kartuvių, kad atšauktų bausmę. Atbėgęs į vietą pamatė, kad žmogelis jau tabaluoja su virve ant kaklo, bet mazgas nebuvo stipriai užveržtas, todėl įsakė nupjauti virvę. Pagal kitą versiją, Šv. Jokūbas pribėgo prie pakaruoklio ir leido jam užlipti ant savo pečių, taip neleisdamas užsiveržti mazgui. Bet kokiu atveju, piligrimas buvo išgelbėtas ir išlaisvintas. Prabėgus keliems metams, keliautojas grįžo į Barcelos ir pastatė akmeninį paminklinį kryžių Šv. Jokūbui. Legenda tapo labai populiari ir tokia gaji, kad tapo neatskiriama vietinės kultūros dalimi. Kasmet spalio trečiąjį savaitgalį Barcelos vyksta kepto gaidžio gastronomijos konkursas.

       Vakarop nužingsniavome į šalia Porto universiteto esantį parkelį  Jardim do Cordoaria su įmantrių formų medžiais bei skulptūromis. Vienas dalykas, dar nuo ryto patraukęs mūsų dėmesį, buvo būreliais bevaikštantys ir besibūriuojantys jauni žmonės. Tiek vyrukai, tiek merginos buvo vienodai juodai apsirengę, ta prasme ir kelnės, ir sijonai, apsiaustai, skrybėlės ir net batai buvo juodi. Miestas knibždėte knibždėjo juodai apsirėdžiusiu jaunimėliu. Iš pradžių maniau, kad tai Hogvartso studentai, kokie nors Hario Poterio gerbėjai, bet pavyko išsiaiškinti, kad tai vietinių studentų krikštynos. Tokio įsimenančio vaizdo dar neteko matyti: minios studentų būriais šmirinėjo po miestą, dainavo, žygiavo, atlikinėjo vyresnių kursų studentų užduotis (darė atsispaudimus, šoko į Cordoaria parke esantį tvenkinį su visais rūbais ir pan.). Puiki šventinė atmosfera tvyrojo visame Porte. Vidurnaktį turėjo būti pirmakursių įšventinimas, lydimas trankiu koncertu specialiai tam pastatytoje scenoje, tačiau mes buvome pavargę po ilgo skrydžio lėktuvais ir nusprendėme, kad iki 24.00 val. nakties neištempsime. Prieš grįžtant namo, užsukome į knygyną Livraria Lello, kuris yra gražiausia knygų parduotuvė pasaulyje. Įėjims kainuoja 5 Eur žmogui, o kuprines ir didesnes rankines reikia palikti specialiose saugojimo kamerose, nes su jomis į vidų neleidžia. Jei pirksite knygą, tai iš jos kainos tuos 5 Eur išminusuos, jei ne – tiesiog būsite užsimokėję už knygyno lankymą. Šią vietą būtina aplankyti, net jei ir visiškai nesiruošiate joje ką nors pirkti. Neo-gotikinis knygyno vidus priverčia pasijusti kaip stebuklingame Hogvartse iš J. K. Rowling knygų ir pagal jas sukurtų filmų apie Harį Poterį. Interjeras labai įspūdingas, ypač sukti laiptai į antrą aukštą, lubų apdaila atrodo kaip medžio raižiniai, nors iš tiesų tai yra įmantriai ir kruopščiai išraižytas gipsas, kuris imituoja medieną. Čia visuomet pilna viską fotografuojančių turistų. Yra sakoma, kad būtent po apsilankymo šiame knygyne, J. K. Rowling gimė įkvėpimas parašyti knygą apie Harį Poterį. Nors ji buvo ištekėjusi už portugalo ir iš tiesų Porte dirbo anglų kalbos mokytoja nuo 1991 iki 1993 metų, manyčiau, kad tai tik legenda, puikiai išnaudota knygyno reklamai. Antrame aukšte užėjome į retų knygų skyrių, kuriame vietinis darbuotojas papasakojo labai įdomių dalykų apie meną, knygas, leido pavartyti išskirtinių leidinių ir šiaip pasirodė labai geru pašnekovu.

       Pastebėjome, kad visos senamiesčio viešos erdvės, skverai ir parkeliai buvo pilni relaksuojančių žmonių. Šeštadienio vakare portiečiai jaukiai taisėsi ant žolytės, pasistatę vyno, alaus smagiai bendravo, klegėjo ir džiaugėsi savaitgaliu. Nemačiau nei vieno girto, net studentai buvo tik lengvai apsvaigę, bet ne daugiau. Pas mus toks laiko leidimas jau būtų traktuojamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas ir girtavimas viešoje vietoje, o čia – viskas legalu ir normos ribose. Galvoje kirbėjo mintis: aš tikrai norėčiau čia gyventi, nes miestas atsipūtęs, laisvas, saugus, be suvaržymų ir bereikalingų draudimų. Štai tokia kupina atradimų pirmoji diena Portugalijoje.

       Ryte išsikepėme kiaušinienės su chorizo dešra, išgėrėme kavos ir išėjome pratęsti pažintį su Porto. Vėl perėjome per tiltą Ponte de Dom Luis I ir šį veiksmą galėčiau kartoti ir kartoti, nes vaizdai nuo jo atsiveria tikrai įkvepiantys. Iš pradžių nuėjome į Porto katedrą Se do Porto, kuri yra praktiškai iš karto perėjus tiltą po kaire puse (įejimas nemokamas). Ši XII a. pastatyta romanistinio stiliaus bažnyčia sužavėjo savo monumentalumu, be jokių įmantrių pagražinimų viduje. Jos masyvios, pilkos vidaus sienos sukėlė manyje erdvės ir laisvės jausmą. Negaliu nepaminėti ir labai gražios rozetės –  didelio apskrito gėlės žiedo pavidalo lango.

       Neskubėdami nupėdinome šarmingomis gatvelėmis iki bažnyčių Igreja da Ordem do Terco ir Igreja de Sto Ildefonso. Pasikartosiu, bažnyčių čia daug ir, jei esate katalikas, lankykite jas visas, tikrai neapsiriksite. Netrukus priėjome gatvės Rua de Santa Catarina pradžioje esančią garsiąją kavinę Cafe Majestic. Beje, ji patenka į dešimtuką gražiausių kavinių pasaulyje. 1921 m. ji vadinosi “Elite” ir joje tuo metu tikrai rinkdavosi elitas: rašytojai, politikai, menininkai, filosofai… Ketinome įspūdingo interjero apsuptyje išgerti kavos su portugališkais skanėstais „Pasteis de nata“, tačiau, mūsų giliam nusiminimui, sekmadieniais kavinė neveikia. Žvilgterėjome pro langus į vidų, įvertinome, kokio malonumo netekome ir, prariję karčią nusivylimo piliulę, nukulniavome akcijų biržos rūmų Palacio da Bolsa link. Rūmus aplankyti pasirodė nėra taip paprasta, nes būtinai reikia eiti su gidu ir ne kada nori, o paskirtu laiku. Įėjimas kainuoja 9 Eur žmogui, tačiau būtent tą sekmadienį mums suteikė nuolaidą ir sumokėjome tik po 5,5 Eur. Neoklasikinio stiliaus pastatas buvo statomas nuo 1842 iki 1910 metų. Dar visai neseniai čia šurmuliavo biržos makleriai, vyko intensyvi akcijų biržos veikla, kuri šiuo metu perkelta į Lisaboną. Bolsos vidus tikrai prabangus: vien tik Hall of Nations pavergia savo ištaigingumu, o ką jau kalbėti apie kitus, taip vadinamus kambarius: Court Room, Golden Room, General Assembly Room, Jurors Room, President’s Room. Prabangiausias yra Arabian Room, kurio sienos dekoruotas maurų stiliumi ir padengtos 18 kg aukso. O koks gražus parketas kambariuose, tikras meno šedevras, kurį atrodo šventvagiška mindžioti kojomis. Gidė labai įdomiai pateikė šio pastato istoriją, pavedžiojo po aukščiau minėtus kambarius, apie juos vaizdžiai papasakojo ir išsamiai atsakė į visus pateiktus klausimus. Dabar labai populiaru atskirus Bolso kambarius nuomotis įvairiems renginiams ir šventėms. Tai gali būti vestuvės, koncertas, verslo susitikimas, banketas ir pan. Brangiausias yra arabiškas kambarys, kurio nuoma siekia 7000 Eur už kelias valandas.

       Pasibaigus ekskursijai po Bolso rūmus, nuėjome į šalia esančią bažnyčią Igreja de Sao Francisco (įėjimas 6 Eur), kuri iš išorės atrodo kaip paprasta gotikinė bažnyčia, tačiau vidus apakina įspūdingais baroko stiliaus papuošimais. Medžio raižiniai gausiai padengti auksu, kurio sunaudota apie 100 kg. Bažnyčia paversta muziejumi ir jokios religinės apeigos joje nebevyksta. Į kainą įeina ir ten esančio sakralinio muziejaus bei katakombų lankymas. Jei Porte ketinate aplankyti tik vieną bažnyčią, tai ši turėtų būti sąrašo viršuje.

       Panirome į klaidžių ir siaurų gatvelių labirintą rajone Bairro da Se, kuris kadaise buvo vargingiausias mieste ir jame gyveno uosto darbininkai. Tai yra seniausia miesto dalis, spalvingiausias ir vaizdingiausias Porto rajonas. Tos viduramžiškos siaurutės gatvelės, aukšti, nuo senumo palinkę namai, ant virvių džiūstantys skalbiniai sukuria autentišką atmosferą, čia galima pajusti tikrą Porto miesto dvasią.

       Nusileidome į prie Douro upės esančią Praca da Ribeira, kurioje smagu pasėdėti, pavaikštinėti, papietauti. Čia kadaise veikė daug žuvies, duonos, mėsos parduotuvėlių, dabar vyksta prekyba suvenyrais, o kavinėse ir baruose skaniai maitina. Vakarop čia pasidaro tikras žmonių knibždėlynas.

       Upės krantinėje įsėdome į laivelį (river taxi), kuris mus nuplukdė į kitą upės krantą (3 Eur). Išlipome Vila Nova de Gaia rajone, kuris, kaip minėjau anksčiau, garsėja savo portveino rūsiais. Jų čia tikrai daug. Jei turite daug sveikatos ir nešykštite pinigų vynui, galite lankyti nors ir visus iš eilės. Dažniausiai turistai nesivargina ir plūsta į šalia upės esančius vyno rūsius. Ekskursijų ir degustacijų kainos labai skirtingos, jos priklauso nuo pačios vyninės, nuo pageidaujamo degustuoti vyno kiekio, rūšių ir pan. Kai kurie vyno rūsiai itin populiarūs ir prie jų rikiuojasi norinčių ten patekti eilės. Mes nepatingėjome ir nuėjome į kiek tolėliau nuo upės esančią vyno daryklą Cockburn´s. Nors už ekskursiją su degustacija susimokėjome po 15 Eur, tačiau pasirinkimas pasiteisino su kaupu. Visų pirma, ekskursijoje dalyvavo tik 5 žmonės, jokios grūsties ir chaoso, anta – vyno rūsiai buvo tiesiog fantastiški. Daugiau nei valandą gidas vedžiojo mus po nuostabius vyno rūsius ir anglų kalba pasakojo įvairias istorijas apie konkrečiai šią vyninę, apie portveino atsiradimo istoriją bei gamybos subtilybes. Laikas tikrai neprailgo, o tokioje vietoje aš apskritai buvau pirmą kartą gyvenime. Teisybės dėlei galiu pasakyti, kad buvau panašioje išvykoje po Anykščių vyno daryklą, bet tai absoliučiai nepalyginami dalykai. Tik įėjus į vyno rūsius, nosis užuodė nepaprastai malonų portveino aromatą, kuris lydėjo visos ekskursijos metu. Super rūsiai ir nelogiški kiekiai pilnų vyno statinių – mažų ir gigantiškų. Įspūdį paliko medinės statinės, kuriose brandinama po 150 tūkst. litrų portveino. Įdomu buvo paklausyti ir pažiūrėti filmuką apie medinių statinių gamybą bei jų remontą. Įspūdingo dydžio rūsiuose pūpsojo galybė statinių – kiek tik akys užmato: statinės, statinės, statinės…Vienu metu čia brandinama 9 milijonai litrų portveino. Patiems reikia tai pamatyti, pauostyti, na ir, aišku, paragauti. Portveino receptūra atsirado tada, kai portugalai, plukdydami vyną iš Porto uosto į Britų salas, šliūkšteldavo į vyną stipraus alkoholio, kad šis nesugestų. Plukdomas vynas įgaudavo konjako prieskonį, kuris vėliau ir tapo skiriamuoju portveino bruožu. Taip gimė šis tradicinis portugalų alkoholinis gėrimas, garsinantis šalį visame pasaulyje. Aplankėme ir retų vynų rūsį, kuriame saugiai už grotų užrakinti laikomi portveino buteliai. Seniausias jų – 1861 m. gamybos. Guli sau buteliukai tvarkingai išrikiuoti, taip ir norisi griebti kokį vieną ir čia pat vietoje suvartoti…

       Turininga ir informatyvi ekskursija baigėsi degustacijos kambaryje, kur išgėrėme po taurę kelių rūšių portveino, tame tarpe ir 10 metų senumo Tawny Port, Special Reserve bei Fine White Port. Visi labai skaniai gėrėsi, nors man kažkodėl labiausiai patiko baltas portveinas. Ten pat esančioje parduotuvėje yra galimybė nusipirkti patikusio vyno. Kainos nuo 8 Eur ir aukštyn, mačiau ir virš 100 Eur kainuojančių butelių.

       Lengvai apspangę išėjome iš vyno rūsio į lauką, nuėjome į krantinę ir sukomės tarp žmonių, kurie relaksavo, stebėjo gatvės muzikantų pasirodymus, sėdėjo lauko kavinėse, vaikštinėjo ir smagiai leido sekmadienio popietę. Žavinga buvo įsitraukti į visą šitą savaitgalinį šurmulį. Tuomet tilto Ponte de Dom Luis I apatiniu aukštu perėjome į Ribeira rajoną ir patraukėme į parką Jardins da Palacio de Cristal. Jau antrą dieną šlifuojame miestą pėsčiomis, kojos mums už tai nėra labai dėkingos, bet atstumai palyginus nedideli, todėl viską įmanoma apeiti nesinaudojant viešuoju transportu. Aišku, jei laikas spaudžia, galima ir metro, autobusais bei funikulieriais pasivažinėti. Kaip minėjau anksčiau, mieste patogi transporto sistema. Į kortelę Andante card, kuri kainuoja 0,60 Eur, įkrauni kokių nori ir kiek nori bilietų. Įeinant į metro ar įlipus į autobusą aktyvuoji bilietą ir gali keisti transporto priemones 1 val. bėgyje. Vieno bilieto kaina apie 1,2 Eur. Aišku, jei kirsi daugiau negu 2 zonas, tai kaina didėja. Pavyzdžiui, norint nuvažiuoti nuo Porto oro uosto iki centro reikia pirkti bilietą Z4, nes kol atvažiuosi iki senamiesčio reikia kirsti 4 zonas. Štai toks principas. Ant kalvos išsidėstęs botanikos parkas Jardins da Palacio de Cristal yra viena mėgstamiausių portiečių poilsio vietų. Čia žalios pievelės išvagotos pasivaikščiojimų takelių, parką paįvairina fontanai, tvenkinys, skulptūros, gėlynai, kiparisai ir alyvmedžiai. Nuo ten esančių apžvalgos aikštelių atsiveria puikūs vaizdai į miestą ir Douro upę. Tačiau pagrindinis akcentas, kuris mus tiesiog sužavėjo, buvo povai. Jie tokie puošnūs, artistiški, išskleidžia savo prabangias uodegas ir pozuoja, lėtai sukdamiesi ratu. Matosi, kad povai tiesiog mėgaujasi jiems rodomu dėmesiu ir ilgai demonstruoja tobulas uodegas. Niekada nebuvau matęs povų su tokiomis puošniomis uodegomis ir taip dosniai jas rodančių visame gražume. Parke žmonės sėdi, guli ant pievelių, dainuoja, užkandžiauja, gurkšnoja vyną ir džiaugiasi gyvenimu. Tiesiog nuostabi vieta.

       Vakarop pasukome namų link, neskubėdami bridome siauromis Porto gatvelėmis, mėgavomės miesto vaizdais, užėjome į barą, įrengtą alyvmedžių apsuptyje, ten išgėrėme po stiklą alaus (2 Eur), pailsėjome ir, sukaupę paskutines jėgas, grįžome į butą. Čia lengvai užkandome, prasukome po keletą taurių vietinio vyno ir kritome į lovas.

       Ryte išvažiavome į Braga – trečią pagal dydį Portugalijos miestą. Patekome į rytinius Porto kamščius, kol išsikapstėme į greitkelį. Šalyje greitkeliai yra mokami. Aišku, visur galima nuvažiuoti ir vengiant mokamų kelių, tačiau tai tikrai užimtų marias laiko, o mes nebuvome nusiteikę jo švaistyti sukinėjantis nepagrindiniais keliukais. Visuose šalies greitkeliuose kas kažkiek laiko vis privažiuoji postą su šlagbaumais, prie kurių reikia susimokėti už konkrečią kelio atkarpą. Mes kai nuomavomės automobilį, iš karto užsisakėme ir Via Verde priedėlį, kuris automatiškai užfiksuoja mokestį, kai pravažiuoji mokėjimo punktą. Via Verde išvertus reiškia „žalia juosta“. Jei turi tą aparačiuką, tai nereikia važiuoti pro šlagbaumus, o varai tiesiai ta žalia juosta, kuri visuomet yra kairėje kelio pusėje. Priedėlio nuoma kainavo apie 18 Eur. Visas dvi savaites kiaurai važiavome automagistralėmis ir tiltais, o vėliau, jau grįžus į Lietuvą, man nuo kreditinės kortelės nuskaičiavo kelių mokesčius. Prikapsėjo solidi sumelė 77 Eur. Bet tai menkniekis, palyginus su tuo, kiek sutaupėme laiko ir tiesiog komfortiškai riedėjome nuo taško iki taško 120 km per valandą greičiu.

       Taigi, pradžiai nuvažiavome į už 5 km nuo Bragos esantį objektą – Bom Jesus do Monte (Gerasis Jėzus ant kalno) (41°33’10.1″N 8°22’52.1″W) – čia yra mašinų aikštelė laiptų apačioje. Ši bažnyčia stovi aukštos kalvos viršūnėje, į kurią veda įspūdingi, zigzaginiai baroko stiliaus laiptai. Tai yra svarbi piligrimystės vieta. Į kalvos viršunę galima užsikelti ir funikulieriumi, bet lipimas laiptais ir yra pats tas cinkelis, praktiškai viso šio objekto lankymo esmė. Į viršų vedančiuose nerealaus grožio laiptuose yra 17 aikštelių, dekoruotų simboliniais fontanais, alegorinėmis skulptūromis ir kitomis baroko stiliaus dekoracijomis, dedikuotomis katalikybei. Žemutiniuose laiptuose yra koplyčios, simbolizuojančios Jėsaus kelią iki nukryžiavimo. „Penkių pojūčių“ laiptuose stovi fontanai, kuriuose vanduo bėga iš skulptūrų ausų, akių, nosies ir burnos. „Trijų dorybių“ laiptuose stovi koplyčios ir fontanai, simbolizuojantys tikėjimą, viltį ir malonę. Užlipus aukščiau matome skulptūras tema Mozė gauna Dievo įsakymus, o viršuje – aštuonios biblinės figūros. Nors laiptų daug ir jie, atrodo, niekada nesibaigs, lipimas nėra sunkus. Visų pirma, nereikia skubėti, antra – apatiniai laiptai yra medžių pavėsyje, o fontanėliuose galima nusiplauti nuo veido prakaitą, na ir trečia – kai matai tokį grožį, tai apie nuovargį nėra net minties. Įspūdingiausia lipti aukščiau esančiais laiptais, vedančiais tiesiai į bažnyčią. Nepakartojama kelionė į kalvos viršūnę, ant kurios stūkso XVIII a. pastatyta neoklasikinė bažnyčia, harmoningai įsipaišanti į nuostabų šiaurinės Portugalijos kraštovaizdį. Aplink ją gražus parkas, gėlynai, puikios apžvalgos aikštelės, nuo kurių Braga matosi kaip ant delno. Užėjome į bažnyčią, kurios vidus pasirodė gražus ir jaukus. Kas valandą gražiai skamba bažnyčios varpai. Teritorijoje yra fontanėliai su žuvytėmis ir ant žolės saulėje besišildančiais vėžliukais, grota, kurios viduje maloni vėsuma ir sienomis tekantis vanduo. Puiki vieta atvėsti karštą vasaros dieną. Būnant grotoje toptelėjo mintis, kad ši vieta man kažkuo primena Birštono vandens garinimo bokštą. Norėčiau pridurti, kad Bom Jesus do Monte geriausia fotografuoti ne ryte, o po pietų, kai saulė pasisuka. Mes lankėmės ryte, tai visą tą dievišką grožį teko fotografuoti prieš saulę.

       Prisisotinę vaizdais nuo šios kalvos, nusileidome tais pačiais laiptais žemyn, sėdome į automobilį ir nuvažiavome į dar aukščiau esančią Sameiro Dievo Motinos šventyklą Santuário de Nossa Senhora do Sameiro, kuri yra viena labiausiai lankomų Mergelės Marijos kulto vietų Portugalijoje. Neoklasikinio stliaus šventykla buvo pradėta statyti XIX a. ir ji neturi kažkokios ypatingos meninės vertės. Šią vietą aplankyti verta vien dėl itin plataus panoraminio vaizdo, atsiveriančio nuo čia. Be to, didesnė už šią yra tik Fatimoje esanti šventykla. Sameiro šventyklą 1982 m. gegužės 15 d. aplankė ir popiežius Jonas Paulius II. Čia labai daug erdvės, matosi, kad ši vieta pritaikyta itin didelėms žmonių masėms. Pamačius galingas aikštes, didžiules šventyklos sales, į galvą lenda mintis, kad čia kvepia gigantomanija. Išvada: čia galima atvažiuoti tik jei niekur neskubate ir turite atliekamo laiko.

       Sėdome į auto ir nuvairavome į Braga centrą (41°32’53.7″N 8°25’20.1″W) – čia galima palikti mašiną mokamoje dengtoje mašinų stovėjimo aikštelėje. Sumokėjome 2,8 Eur už 3,5 val. – būtent tiek laiko praleidome Bragos centre. Miestas dažnai vadinamas Portugalijos religiniu centru ir tai pasitvirtina girdint kas valandą skambančių gausybės bažnyčių varpų kakofoniją. Centras išraižytas siaurų gatvių labirintu, šalia modernių parduotuvių harmoningai įsipaišiusios gotikinės bažnyčios, o gražios miesto aikštės apsuptos barokinio stiliaus pastatais. Senamiestis skirtas išimtinai tik pėstiesiems, todėl galima žiopsoti ir dairytis aplinkui nesibaiminant parpiančių transporto priemonių atakos.

       Iš pradžių aplankėme Bragos katedrą Se (įėjimas 2 Eur), kuri pastatyta XII a. ir yra seniausia visoje šalyje. Ją pastatė pirmojo Portugalijos karaliaus Afonso Henriques tėvai D. Henrique ir D. Teresa, kurie čia pat ir palaidoti. Nepražiopsokite koplyčioje esančių labai gražių vargonų. Paskui nuėjome į šalia senamiesčio vartų esanti sodelį Jardim de Santa Bárbara, kuris pasirodė itin mielas, skaniai kvepiantis ir džiuginantis akį gausybe gėlių. Ten pat šalia esančioje kavinėje ir papietavome. Ragavome Porto regiono firminį patiekalą Francesinha (9 Eur) – tai toks storas sumuštinis su gausybe įvarios mėsos: jautienos kepsniukas, dešra, kumpis, sūris, o ant viršaus keptas kiaušinis, krūva bulvyčių free ir visa tai užpilta saldžiarūgščiu padažu. Labai skanu ir labai daug. Vos įveikiau porciją. Super sotus patiekalas. Užbaigiau trapezą nerealaus skonio kava (1,8 Eur). Pietūs dviem asmenim kainavo 20 Eur. Vos pakilome nuo stalo ir nupėdinome į Respublikos aikštę Praça da República. Tai yra pagrindinė miesto aikštė su fontanais ir arkadomis, jungianti senąją ir naująją miesto dalis.

       Puikiai praleidome laiką Bragoje, nuėjome į mašinų aikštelę, sėdome į Renault ir išvažiavome į Guimaraes. Šalies gyventojai Guimaraes laiko Portugalijos gimimo vieta, nes čia gimė ir pirmasis Portugalijos karalius Afonso Henriques, kuris buvo pakrikštytas šalia pilies esančioje bažnytėlėje Igreja de São Miguel do Castelo. Taip pat netoli Guimaraes 1146 m. vyko São Mamede mūšis, po kurio Portugalija įsitvirtino kaip nepriklausoma šalis, o pats miestas tapo vos gimusios šalies sostine. Tiesa, sostinė po 20 metų buvo perkelta į Coimbra, tačiau visvien Guimaraes gali didžiuotis tuo, kad kadaise buvo svarbiausiu šalies miestu. Nors tai istorinė vieta, kurios nemaža dalis įtraukta į Unesco paveldo sąrašą, nutarėme pačiam miestui laiko negaišti ir nuvairavome tiesiai prie pilies Castelo de Guimarães (41°26’56.9″N 8°17’19.9″W). X a. ant kalvos Monte Largo pastatyta pilis buvo skirta apsaugoti gyventojus nuo pastovių vikingų ir musulmonų puldinėjimų. Visai smagu buvo pasikarstyti pilies sienomis ir, įjungus fantaziją, pasijusti senųjų laikų pilies gynėju. Labai žaismingas, vaikystę primenantis landžiojimas po griuvenas.

       Palikome pilį ir nuėjome į šalia esančius Bragansos kunigaikščių rūmus Paço dos Duques de Bragança/Palace of the Dukes of Braganza (6 Eur už pilies ir rūmų lankymą). Rūmai buvo pradėti statyti XV a. kopijuojant tipinius to meto Prancūzijos dvaro rūmus. Su laiku pastato būklė vis prastėjo, nes kunigaikščių rezidencija išsikėlė kitur, kol galiausiai 1807 m. rūmai buvo paversti paprasčiausiomis kareivinėmis. 1937 m. prasidėjo rūmų restauracijos darbai, kurie buvo baigti 1959 m. Tuomet buvo įsteigtas muziejus, rūmų menės buvo užpildytos XVII a. baldais, dekoracijomis, indais ir senoviniais ginklais. Itin patiko didžiuliai gobelenai su labai detaliomis scenomis apie portugalų atvykimą į Šiaurės Afriką ir Arzilos miesto užkariavimą. Šie gobelenai yra kopijos originalų, kurie buvo rasti netoli Madrido ir dabar laikomi El Escorial rūmuose. Ispanijos vyriausybė niekada taip ir nedavė leidimo sugrąžinti originalius gobelenus į Portugaliją, leido tik pasidaryti kopijas, kurios ir eksponuojamos Bragansos kunigaikščių rūmuose.

       Puikiai praleista diena, kiek daug pamatėme, kiek daug aplankėme, pačiupinėjome, pauostėme ir išnagrinėjome. Sėdome į Megane ir patraukėme atgal į Porto mieste esantį butą. Tai bus paskutinė nakvynė Avenida apartamentuose. Pakeliui užsipylėme kuro (nesumaišykite: dyzelis – gasoleo, o benzinas – gasoline, skamba labai panašiai), parduotuvėje nusipirkome vyno, alaus, užkandžių ir, grįžę namo, dar spėjome lengvai pavakaroti.

       7.00 val. ryte atsisveikinome su gražuoliu Porto ir išvažiavome pasigrožėti Douro upės slėniu. Važiavome keliu N 108, kuris vingiuoja palei pat upę. Kai sakau vingiuoja, tai šį veiksmą dar padauginkite iš trijų – gausite kažką panašaus į mūsų patirtą sukinėjimąsi vaizdingu keliu, nes jis yra konkrečiai serpantininis. Pirmus keliasdešimt kilometrų nieko įspūdingo nematėme. Bet taip buvo tik todėl, kad žemę gaubė tirštas rūkas ir slėpė nuo mūsų akių visas grožybes. Tačiau apie 10.00 val. oro sąlygos pasikeitė, miglą nupūtė ir mes smagiai lėkėme palei upę su trumpais sustojimais nufotografuoti ar tiesiog pasigrožėti puikiais vynuogynų vaizdais. Taip mes atvinguriavome iki miestelio Lamego (41°05’42.3″N 7°48’41.4″W). Tik išlipus iš mašinos akys savaime nukrypo į patį gražiausią šio miestelio objektą – ant kalno Monte de São Estevão stūksančią šventyklą Santuário de Nossa Senhora dos Remédios, į kurią veda nuostabūs zigzaginiai laiptai. Šis užburiantis vaizdas jau kažkur matytas. Dežavu? Klausiu aš savęs. Na taip, principas labai panašus į Bragos šventyklą su laiptais. Same same but different. Nieko nelaukdami leidomės kopti barokiniais laiptais aukštyn, o jų čia net 611. Šventykla yra labai svarbus piligrimystės objektas. Laiptai ribojasi su parku ir jame esančiais tvenkiniais, akmenų kompozicijomis. Kiekviena laiptų aikštelė papuošta religinių motyvų „azuležu“. Šie laiptai man pasirodė statesni už Bragos. Kol užlipau į viršų buvau kiaurai šlapias nuo prakaito. Kalvos viršūnėje tikrai gražu, yra kur akis paganyti. Apie bažnyčią kažko ypatingo nepasakysiu, tik tiek kad ji pakankamai šviesi viduje. Tai yra svarbus pastebėjimas, nes Portugalijoje mačiau nedaug šviesių viduje bažnyčių. Dauguma jų viduje yra tamsios, jautiesi ten tokioje prieblandoje. Yra sakoma: prie tamsos daugiau drąsos, bet šiuo atveju toks posakis visai netinkamas ir nepriimtinas. Juk čia ne koks nors naktinis klubas. Leistis žemyn buvo kur kas smagiau. Žengėme laiptais į kalvos apačią su trumpais stabtelėjimais, pasižvalgymais ir pasifotkinimais. Atrakcija man patiko, tikrai verta dėmesio. Laiptai susisiekia su labai simpatiška alėja, skirta pėstiesiems. Laiptai ir alėja kažkaip harmoningai susilieja ir pereina vienas į kitą, sukurdami vientisumo įspūdį. Čia jaukiai galima pasėdėti medelių pavėsyje ant suoliukų šalia fontanų ir pagalvoti apie egzistencijos subtilybes. Juokauju, aišku. Velniop tas filosofijas, skrandis gurgia reikia įsimesti maisto. Centre esančioje kavinukėje išgėrėme kavos, užkrimtome pyragėlių, akyse prašvietėjo, galima tęsti pažintį su Lamego. Miestas ypatingai suklestėjo XVIII a. gamindamas vyną, kuris vėliau patapo visuotinai žinomu portveinu. Prieš tai Lamego buvo užgrobę maurai, krikščionys jį atsikariavo, tada vėl pateko į musulmonų rankas, kol galų gale 1057 m. karalius Ferdinandas I miestą atgavo. Šiuos nelengvus viduramžių laikus primena pilis, iškilusi ant kalvos aukštai virš miesto, katedra ir maža bažnytėlė Santa Maria de Almacave. Užėjome į miesto gotikinę katedrą Sé, kurią XII a. pastatė pirmasis Portugalijos karalius Afonso Henriques. XVI a. ir XVIII a. katedra buvo intensyviai pertvarkoma, iš originalaus pastato dabar likęs tik varpinės bokštas. Katedra man patiko, labai gražus vidinis kiemelis su fontanu. Neužsibuvome šiame miestelyje, sėdome į auto ir nuvažiavome į Douro upės slėnio apžvalgos aikštelę Casal de Loivos (41°11’55.4″N 7°31’55.2″W), nuo kurios atsiveriantį vaizdą BBC pripažino vienu įspūdingiausių pasaulyje. Šios vietelės praleisti negalima jokiu būdu, nes nuo aikštelės atsiveria toks nepakartojamas vaizdas, duoda per smegeninę konkrečiai, apsvaigina geriau už bet kokį portveiną. Nuo aikštelės matosi dvi upės: Douro ir Pinhao, kaimelis tokiu pačiu pavadinimu ir nuostabūs kalnai, išsidėstę tarp vingiuojančių upių. Na, ir, aišku, vynuogynai vyrauja visame šiame panoraminiame kraštovaizdyje. Turistų čia buvo nedaug, gal todėl, kad iki šių vietų reikia važiuoti labai vingiuotais kalnų keliukais. Tai yra nepatogu ir ilgai užtrunka. Be abejo, galima laivu atplaukti upe iki Pinhao kaimelio ir tuomet su taxi iki apžvalgos aikštelės atlėkti. Daugelis taip ir daro. Bet kokiu atveju, kuo mažiau turistų čia trinasi, tuo mums geriau. Iki soties prisigėrėme gražių vaizdų, pasikrovėme teigiamų emocijų ir, būdami puikios nuotaikos, užsukome į kaimelį Pinhao. Vynuogynų terasų apsuptyje mažas kaimelis Pinhao yra puiki vieta trumpam stabtelėjimui. Čia tiesiog idealus klimatas auginti vynuoges, iš kurių gaminamas portveinas. Pinhao atgyja rudenį, kai čionai suvažiuoja daugybė darbininkų derliaus nuėmimui. Turistai tuo metu irgi kviečiami sudalyvauti vynuogių spaudimo procese, jie viliojami vyno degustacijomis bei Douro upės kruizais. Aplankėme 1937 m. pastatytą Pinhao traukinių stotį, kuri išpuošta baltai-mėlynais „azuležu“ su scenomis apie šiaurinės Portugalijos žmonių gyvenimą. Paskui pasivaikščiojome krantine ir stebėjome turistinius laivus, sodelyje nusiskynėme apelsinų nuo medžio, pėsčiomis apsukome ratą per kaimelį ir išvažiavome į nakvynės vietą Guarda. Tai yra aukščiausiai esantis žemyninės Portugalijos miestas, žymus savo slidinėjimo kurortu Serra da Estrela parke. Guardai mes visiškai neketinome skirti savo laiko, tai buvo tik mūsų tarpinė nakvynės vieta. Bet šis miestas atmintyje įstrigo kaip vienintelis kelionės taškas, kuriame patyrėme šiokių tokių problemėlių, susijusių su nakvyne. O buvo taip: atvažiavome į užsakytus nakvynės namus pačiame Guardos centre Guesthouse da Sé/Casa da Se adresu Rua Augusto Gil, 17, 6300-516 Guarda (40°32’21.1″N 7°16’09.3″W). Užėjome su daiktais į vidų, o šeimininkas pareiškė, kad nėra kambarių, kuriuos mes užsisakėme per booking.com, nes, pasak jo, įvyko tam tikri pasikeitimai. Pinigų mes nebuvome sumokėję, buvo sutarta, kad atsiskaitysime grynais vietoje. Aš, aišku, išreiškiau savo didelį pasipiktinimą, motyvuodamas tuo, kad užsakymas buvo atliktas prieš kelis mėnesius ir kad manęs netenkina toks neatsakingas požiūris į išankstinę rezervaciją. Kam jinai tada reikalinga, tiesa? Šeimininkas pasiūlė mums pigesnius ir prastesnius kambarius, bet prieš tai paprašė internetu panaikinti rezervaciją. Aš atsisakiau tai padaryti, nes už rezervacijos atšaukimą nakvynės dieną buvo numatytas nemažas mokestis. Tuomet jis apskritai dingo iš nakvynės namų. Laukėme jo ilgai, pradėjo temti, o šeimininko vis nėra. Paskambinau jam mobiliu, jis pasakė, kad kol neatšauksiu rezervacijos, jis svečių namuose nepasirodys. Pasitarėme ir nusprendėme atšaukti tą sušiktą rezervaciją, nes buvome šimtu procentu patikinti, kad jokio mokesčio už tai nebus. Vos tik atšaukiau rezervaciją, tuoj pat pasirodė tas šūdžius ir trindamas rankas pareiškė, kad dabar, kai rezervacija atšaukta, varykite iš čia lauk. Apgavo mus šis apgailėtinas portugališkas barzdyla. Dar bandžiau apeliuoti į jo sąžinę, sakiau, žiūrėk, esam pavargę, merginos nori pailsėti, o tas  žąsinas tik žiūrėjo kiaulės akis įtaisęs ir toliau kaip sugedusi plokštelė kartojo: varykit lauk. Pamatėme, kad tuščias reikalas su juo ginčytis, susirinkome mantą ir nuėjome prie mašinos. Lauke jau tamsu, o mes be nakvynės. Situacija nelabai maloni. Bet čia į pagalbą atėjo visagalis internetas ir jo didenybė google. Panaršiau, suradau nebrangų viešbutuką ir nuvažiavome į Residencial Ferrinho. Be problemų gavome du dviviečius kambarius su pusryčiais (kaina 39 Eur už kambarį). Susinešėme daiktus, pavalgėme, išgėrėme po stiklą vyno ir kritome į lovas. Diena praėjo puikiai, net neatsakingasis svečių namų valdytojas nesugadino mūsų planų ir nuotaikos. Greitai ir operatyviai išsprendėme iškilusią problemą, kuri pasirodė menkniekis, palyginus su šiandienos patirtais įspūdžiais.

       Rytas mus pasitiko  konkrečiu rūku, net priešais stovinčių namų nesimatė. Mus sulaikyti Guardoje galėtų nebent Stiveno Kingo romanuose aprašytas rūkas, o šis tikrai ne toks baisus, todėl sėdome į automobilį ir išvažiavome į Sortelha (40°19’45.7″N 7°12’52.5″W). Kaimelis žavi savo viduramžiškais granitiniais vieno aukšto namukais ir didžiulės uolos viršūnėje stovinčia pilimi. Kadaise Sortelha buvo svarbi gynybinių pilių sistemos dalis, kurių dauguma dabar sugriauta. Į viduramžišką kaimelį įėjome pro gotikinius vartus. Nebuvo nei vieno žmogaus, nei vieno turisto, vaikščiojome po pilies liekanas, po gatveles ir visur tvyrojo tokia ramybė. Man kaimelis pasirodė toks tipo lietuviškos Rumšiškės: namai yra, o gyventojų – ne. Prie vakarinių vartų akmenyje yra išskaptuoti du grioveliai – anų laikų ilgio mato šablonai (vara – 1,1 m ir côvado – 0,66 m), kuriuos naudojo viduramžių prekeiviai. Kadangi buvo tuščia, tai ir nuotraukos gavosi „švarios“, be pašalinių žmonių. Vaikštai ir, atrodo, nuosavas valdas apžiūrinėji. Sortelhoje labai tikroviškai atkurta viduramžiška atmosfera, vieta tinkama net kinui filmuoti. Šios apylinkės labai grubaus reljefo, augmenija skurdi, bet užtai yra daugybė keistų formų granitinių uolų. Už vartų matėme vieną iš tų darinių pavadinimu senos moters galva. Ir tikrai, žiūri į uolą ir matai galvos siluetą. Sortelhoje kasmet rugsėjo mėnesį vyksta viduramžių mugė, ir jei norite šį mieguistą kaimelį pamatyti gyvą ir šurmuliuojantį, su aktoriais ir muzika, tai atvažiuokite rudeniop. Mūsų kompanijai šis „miegantis gražuolis“ labai patiko, buvo puikus rytinis pasivaikščiojimas, nukėlęs mus keletą amžių atgal į praeitį…

       Sėdome į auto ir nuvažiavome į į visai netoli Ispanijos sienos esantį kalnų kaimelį Monsanto (40°02’24.0″N 7°06’51.0″W). Jis yra vienas iš dvylikos oficialių Portugalijos istorinių kaimų, kurie ištisus amžius atliko strateginį vaidmenį ginant šalį nuo įvairiausių įsibrovėlių. Yra graži istorija apie tai, kaip Monsanto tvirtovė buvo laikoma apgultyje daugiau nei metus laiko. Tvirtovės gynėjams tebuvo likęs paskutinis maišas grūdų ir vienas veršiukas. Matydamas, kad kapituliacija yra tiesiog neišvengiama, Monsanto vadas priėmė sprendimą paskutinius grūdus sušerti veršiui, o maišą su likučiais išmetė už tvirtovės sienų. Kai maišas ištiško po kareivių kojomis, jie labai nustebo, kiek dar daug maisto atsargų turi kaimiečiai. Po šio veiksmo kareiviai nusprendė nebetęsti apgulties ir pasitraukė. Ši pergalė yra atkartojama kasmet pirmąjį gegužės sekmadienį, bet supaprastintu būdu. Kaimo moteriškės lipa iki pilies su pilnais moliniais puodais gėlių ant galvos. Kai jos pasiekia viršūnę, sudaužo puodus ir išpila gėles ant žemės. Tai tiek istorijos, o dabar apie patį kaimelį. Pagrindinis ir pats svarbiausias dalykas yra tas, kad Monsanto pastatytas aplink įspūdingo dydžio ir stebuklingai subalansuotus įvairių formų granitinius riedulius. Tie rieduliai formuoja kaimo namų sienas, grindis ir kai kuriais atvejais netgi stogus. Monsanto ypatingas tuo, kad nuo pat XV a. ten nėra pastatyto nei vieno naujo pastato. Paprasčiausiai nėra kur statyti, nes kiekvienas kalno viršūnės centimetras užstatytas akmeniniais namais. Tai iš tiesų nerealus, mistinis kaimelis. Čia esančių riedulių ir žmogaus rankomis sukurtų statinių simbiozė sprogdina vaizduotę ir nepalieka nei vieno abejingo šiai vietovei. Vaikštai tomis siaurutėmis, tik asiliukui tinkančiomis praeiti gatvelėmis, ir neatsistebi galingais akmenimis, įkomponuotais į bendrą namo struktūrą. Tai, žiūrėk, įėjimas į namą suręstas tarp dviejų gigantiškų riedulių, tai kabantis luitas puikiai atlieka stogo finkciją ir pan. Patikėkite manim, tokios savitos architektūros pavyzdžių mažai kus sutiksite. Galima be perstojo šlifuoti gatveles ir nenustoti stebėtis aplinkiniu grožiu. Nuo kalno atsiveria daug kilometrų aprėpianti panorama, kuria galima mėgautis su puodeliu kavos rankose iš vietinės kavinukės terasos. Pojūčius paaštrina ir stikliukas kitas išlenktos šiame regione gaminamos naminukės, kurios už nedidelę kainą įpils malonios užeigų šeimininkės. Nepatingėjome ir užlipome į aukščiau šone esančią Monsanto pilį. Jos gynybinės sienos labai gerai išsilaikiusios, o nuo sienų atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Kaimelio ir pilies tyrinėjimui skyrėme 3 valandas savo laiko. Patikėkite, kaip nesinorėjo iš čia išvažiuoti. Džiugino ir tai, kad buvo mažai turistų, todėl pavyko dar labiau įsijausti į Monsanto atmosferą. Reziumė: niekada sau neatleisite, jei pravažiuosite pro šalį ir ignoruosite šį, nepabijosiu to žodžio, stebuklą Žemėje.

       Atsisveikinome su Monsanto ir išriedėjome į kitą tradicinį kaimelį Idanha-a-Velha (39°59’51.8″N 7°08’37.1″W). Kaimelis išsidėstęs šalia upės Pônsul. Idanha-a-Velha įsikūrė net I a. prieš mūsų erą ir gali pasigirti spalvinga istorija. Kaimas yra ne butaforinis, jame iš tiesų gyvena žmonės, bet vaikštant po jį susidarė toks įspūdis, kad jis miręs. Namai stovi, aplinka sutvarkyta, matosi, kad ten daug Europos Sąjungos pinigų įprūdinta, bet turistų nėra. Ką ten turistų, perėjome per visą gyvenvietę ir matėme tik kelias senutes, besėdinčias pavėsyje ant suolelio. Norėjau jas nufotkinti, bet ir jos netrukus dingo iš akiračio. Vienas vyrukas vis mojo mums rankomis ir kažkur kvietė, bet ignoravome jo pastangas. Nelabai supratome, ko jis nori. Vėliau, praeinant pro vieną namą, tas vyrukas išbėgo su peiliu rankoje ir baltai ištepliotomis lūpomis. Negi puls dabar? Gal jis išprotėjęs ir jam putos iš burnos veržiasi? Gal man savo peilį išsitraukti? Bet viskas pasirodė kur kas banaliau: jis tiesiog norėjo pavaišinti savo gamybos sūriu, kurį pats ką tik valgė. Todėl ir lūpos buvo baltos nuo sūrio. Aš iš mandagumo suvalgiau gabalėlį, bet produkcijos nepirkau, tuo labai nuliūdindamas kaimietį. Sunku čia jiems gyventi, vien turistų dėka galima eurą kitą užkalti. O ką daryti, kai ne turistinis sezonas arba kai turistas toks kaip aš – tik ragauju, bet nieko neperku? Nežiūrint į tai, kad čia atrodo sustojęs laikas, man Idanha-a-Velha tikrai labai patiko. Verta aplankyti katedrą Se, senovinį alyvuogių presą, tamplierių bokštą, vietines koplyčias, archeologinių kasinėjimų aikštelę ir granitinį romėnų tiltą per upę Pônsul. Kaime yra ir koridos aikštė, bet matėsi, kad ji jau kurį laiką visiškai nenaudojama. Manau, vieta turi potencialo, tik ją reiktų labiau pareklamuoti. Iki šiol atmintyje stovi gražus vaizdelis: palmės viršūnėje susisukęs lizdą tupi gandras. Labai patiko toks egzotiškas derinys – palmė ir lietuviui mielas paukštis gandras. O jų Portugalijoje tikrai daug, matėme gandralizdžius pačiose netikėčiausiose vietose: ir ant bažnyčių stogų, varpinėse, palmėse, o ant vienos aukštos įtampos perdavimo linijos atramos suskaičiavome net 8 gandralizdžius su gyventojais.

       Grįžome prie automobilio ir išvažiavome į Coimbra. Visų pirma nuvairavome į beveik centre esantį viešbutuką Farol de Vida (40°12’49.1″N 8°25’20.7″W). Dvi nakvynės kainavo viso 112 Eur, t.y. vienam asmeniui už 1 nakvynę 14 Eur. Užėjau į vidų ir bandžiau su šeimininku susikalbėti angliškai – nieko neišėjo, nes jis nė bum bum anglų kalba. Gerai, kad rezervacijos lapą turėjau atsispausdinęs portugalų kalba. Jis perskaitė ir paskambino, kaip supratau, savo žmonai, su kuria prabilo rusiškai. Greitai sureagavau: aš irgi kalbu rusiškai! Šeimininkas apsidžiaugė, greitai sutvarkėme visus formalumus, pasidėjome daiktus į kambarius ir išėjome į trumpą žvalgybą po miestą. Coimbra labai kalvota, būkite pasiruošę pastoviai pūškuoti aukštyn-žemyn. Gerai, jog viešbučio savininkas papasakojo, kaip nesunkiai ir patogiai galima pasiekti senamiestį per prekybos centrą „Avenida“, kuris buvo visai netoli mūsų nakvynės vietos gatvėje Rua Antero de Quental. Įeini į prekybcentrį, liftu iš 8 aukšto leidiesi iki 4 aukšto, tuomet pereini per visą aukštą į kitą galą ir liftu leidiesi iki 0 aukšto. Išeini į lauką gatvėje Av. Sa da Bandeira ir esi beveik senamiesčio širdyje. Puiki sistema kojoms pataupyti. Pastebėjome, kad tokių „turistų“ pilna. Net vietiniai „Avenidą“ naudoja tik tranzitui, nes pats prekybos centras tikrai niekam tikęs.

       Viduramžiais Coimbra daugiau nei šimtą metų buvo Portugalijos sostinė, o universitetas laikomas geriausiu šalyje jau paskutinius penketą amžių. Mieste pilna studentų, jie užpildo barus ir kavines, studentų įtaka jaučiasi ir pažiūrėjus į gausiais grafičiais išpieštas pastatų sienas. Siauros akmenimis grįstos senamiesčio gatvelės konkrečiai smirda „myžalais“. Matyt, studentai nelabai ieško oficialių tualetų ir išgertą alų bei vyną drąsiai „nuleidžia“ tiesiog ant sienų. Savo akimis mačiau vieną studenčioką praeivių akivaizdoje belaistantį katedros sieną. Nubaus jį dievulis – neišlaikys sesijos…Kadangi lietus čia retas svečias, tai specifinis kvapas laikosi ilgai. Taigi, perėjome per kelias senamiesčio gatveles, susiorientavome aplinkoje, susidarėme šiokį tokį vaizdą apie centrinę miesto dalį ir tokiu pačiu keliu grįžome vakaroti į viešbutį.

       Ryte papusryčiavome ir tiesiu taikymu nukulniavome į Coimbros universitetą. Jis yra vienas seniausių universitetų Europoje įkurtas 1290 m. kovo 1 d. ir 2013 m. įtrauktas į Unesco pasaulio paveldo sąrašą. Nusipirkome brangiausius bilietus  (13 Eur žmogui), bet į kainą įėjo visi objektai, kuriuos reikia aplankyti. Galima ir pigesnius pirkti, priklausomai nuo norimų aplankyti objektų skaičiaus. Dar vienas dalykas apie bilietų pirkimą: visoje šalyje, kur tik pirkome bilietus į lankytinas vietas, pardavėjai klausė iš kokios šalies esame ir tai fiksavo kompe. Ryškiai rinko kažkokius statistinius duomenis. Pažintį pradėjome nuo universiteto bibliotekos Biblioteca Joanina, kuri yra viena įspūdingiausių ir originaliausių baroko stiliaus bibliotekų visoje Europoje. Ką ten Europoje – pasaulyje! Ji atidaroma kas 20 min. ir vienu metu ją apžiūrėti gali maksimum 60 žmonių. Esant dideliam anšlagui, gali tekti ir eilutėje pastoviniuoti. Bibliotekoje laikoma apie 60 tūkstančių vertingų knygų, kurios pagrinde parašytos lotynų kalba ir datuojamos XVI-XVIII a. Įėjome į senosios bibliotekos vidų, tai iš karto žandikauliai ir atvėpo, nes interjeras pribloškė savo grožiu ir puošnumu. Erdvė suskirstyta į tris atskirus kambarius, kiekviename iš jų nuo pat grindų dviem aukštais įkomponuotos knygų lentynos, kurių yra 72. Knygas viršutinėse lentynose galima pasiekti tik iš siaurų balkonėlių, o prie kiekvienos knygų sekcijos yra kopėtėlės, skirtos pasiekti aukščiausiai esančias lentynas. Visos knygos saugiai laikomos už grotų. Knygos knygomis, bet kokios ten puošnios dekoracijos! Praktiškai visos lentynos padengtos rytietiškų motyvų paveikslais ir ornamentais, juose vaizduojami augalai, gyvūnai bei žmonių, apsirengusių rytietiškais drabužiais, figūros. Ir visa tai padengta auksu iš Brazilijos. Dar įspūdingesnės aukštos lubos, kurios nutapytos panaudojant specialią techniką, sukuriančią optinę iliuziją. Pirmame kambaryje lubose atvaizduota pati biblioteka ir per vidurį keturios moterų figūros, simbolizuojančios keturis kontinentus (Afrika, Azija, Europa ir Amerika) bei išreiškiančios atvirumą išminčiai, kuri sklinda iš visų pasaulio šalių. Antrame, centriniame kambaryje ant lubų pavaizduotas universitetas, apsuptas keturiais atributais, reikalingais savo misijai vykdyti – Garbė, Dora, Sėkmė ir Reputacija bei klasikinę kultūrą atstovaujančių rašytojų medalionais – Virgilijus, Ovidijus, Seneka ir Ciceronas. Na, ir trečiajame kambaryje ant lubų vėlgi pavaizduotas univeritetas kaip universalių žinių sintezė – teologija, teisė, gamtos mokslai, medicina ir menai. Nuostabi knygų šventykla, tikrai verta dėmesio vieta. Įdomus faktas yra tai, kad senojoje bibliotekoje gyvena šikšnosparniai, kurie saugo knygas nuo įvairių vabzdžių, pagrinde kandžių, nes jais maitinasi.

       Paskui užėjome į šalia esančią koplyčią St. Michael´s chapel, kurios vidinės sienos padengtos dailiomis plytelėmis, bet gražiausi čia – baroko stiliaus vargonai, sumontuoti 1733 m. ir susidedantys iš 2 tūkstančių vamzdelių, dekoruotų auksu bei kinietiškais ornamentais. Jais dabar grojama tik ypatingomis progomis.

       Užlipome į universiteto simbolį – varpinės bokštą. Tai buvo smagi atrakcija, nes lipti reikėjo labai siaurais cilindriniais laipteliais, kurių net 186. Du žmonės ant laiptų tikrai neprasilenktų, todėl vietiniai darbuotojai apačioje ir viršuje reguliuoja eismą: jei kas lipa į viršų, tai neleidžiama leistis žemyn ir atvirkščiai. Populiariausias varpas vadinamas „ožiu“ ir juo skambinama universiteto iškilmių metu. Nuo bokšto viršaus visa Coimbra matėsi kaip ant delno. Nuo čia atsivėrė pati geriausia miesto panorama su upės Rio Mondego vaizdu. Labai gerai, kad čia užsiropštėme.

       Visi šie objektai pasiekiami iš vidinės universiteto aikštės Paco das Escolas, kurioje nuolat būriuojasi lankytojai ir fotografuojasi prie šio komplekso grožybių, puošnių vartų bei karaliaus Joao III skulptūros. Akiai miela buvo stebėti, kaip vienu metu aikštę užplūdo būrys mažylių, kurie, tikriausiai, dar net mokyklos nelankė. Visi buvo vienodai juodai apsirengę tokais pat apdarais, kokius nešioja ir studentai. Vaikėzai smagiai klegėjo ir fotografavosi prie laiptų galerijos su kolonadomis Via Latina, kuri pavadinta lotynų kalbos garbei. Juk ši kalba daugelį amžių buvo pagrindinė mokslo įstaigos kalba.

       Senuosiuose karališkuosiuose universiteto rūmuose apžiūrėjome Privatų egzaminų kambarį, Ginklų kambarį, Ceremonijų salę Sala dos Capelos, kurioje vyksta svarbiausi įvykiai, tokie kaip rektoriaus paskyrimas, oficialus mokslo metų atidarymas bei daktaro laipsnio suteikimas.

       Išėjome iš komplekso ir nukulniavome į netoliese esantį vieną seniausių pasaulyje Jėzuitų koledžą Jesus College. Jame įkurtame Mokslo muziejuje aplankėme Chemijos laboratoriją, Fizikos kabinetą bei Gamtos istorijos galeriją. Ten apžiūrėjome ir pačiupinėjome įvairiausių laboratorinių įrenginių, prietaisų, pasijutome žingeidžiais studentais ir tarsi grįžome į studijų laikus. Gamtos istorijos galerijoje surinkta begalė eksponatų iš visų buvusių Portugalijos kolonijų. Ten ir gyvūnų iškamšos, griaučiai, kriauklės ir šiaip visokios įdomybės. Praktiškai tai yra T. Ivanausko zoologijos muziejus, tik ne Kaune, o Coimbroje. Na, ir ne toks didelis, kaip Laikinojoje sostinėje.

       Užėjome į Jėzuitų koledže esančią Naująją Coimbros katedrą Sé Nova (1 Eur), kuri kadaise buvo jėzuitų bažnyčia. Kai jėzuitai 1759 m. buvo išvaryti iš Portugalijos, bažnyčia atsilaisvino ir 1772 m. katedros statusas nuo nedidelės Senosios Sé Velha perleistas šiai erdvesnei Sé Nova. Išsiskiria katedros apatinis fasadas su keturiomis jėzuitų šventųjų statulomis, o viršutinį barokinį fasadą puošia dvi didelės Šv. Petro ir Šv. Povilo statulos. Viduje galinga erdvi nava su skliautais bei daugybe šoninių koplytėlių.

      Neskubėdami nužingsniavome į seniausią Portugalijoje Botanikos sodą Jardim Botânico, įkurtą 1772 m. Jis užima 13 ha plotą ir tęsiasi nuo pat universiteto iki Mondego upės. Šalia sodo yra gražus akvedukas Aqueduto de São Sebastião. Sodo paskirtis buvo tiekti universiteto medicinos ir gamtos studijoms reikalingus vaistinius augalus, jis buvo užsodintas ir įvairiomis egzotinėmis bei retomis rūšimis, pargabentomis iš užjūrio kolonijų. Sode yra oranžerija, šiltnamis, bambukų giraitė, neoklasikinio stiliaus skveras su fontanu, baseinėliuose plaukioja žuvytės.Vienu žodžiu, Jardim Botânico yra puiki vieta maloniai praleisti laiką ir atsipūsti gražioje aplinkoje.

       Čia mes ilgai neužtrukome ir nuskubėjome į Senąją Coimbros katedrą Sé Velha (2,5 Eur). Jos statybą inicijavo pirmasis Portugalijos karalius Afonso Henriques 1139 m., o jau 1184 m. bažnyčia pradėjo veikti. Tai puikus romaninio stiliaus pastatas su išskirtinio dizaino pagrindinio įėjimo durimis (vartais), kurių dekoracijose pastebima ryški arabų įtaka. Kairėje katedros pusėje esančios šoninės durys (vartai) atrodo ne ką prasčiau ir yra tikras XVI a. Portugalijos renesanso šedevras. Katedros vidus itin natūralus, didingas ir monumentalus. Kai sakau natūralus, tai turiu omenyje, kad viduje dominuoja švarus akmuo, be jokių išpieštų sienų ir lubų. Tas paprastumas kartais atrodo žymiai gražiau negu perdėtai spalvingos ir ryškios interjero detalės. Tai yra vienintelė portugalų katedra, pastatyta Rekonkistos laikais ir iki šių dienų likusi visiškai sveika ir neapgadinta. Negaliu nepaminėti ir vidinio katedros kiemelio su ankstyvo gotikinio stiliaus dengtomis arkadomis. Arkos ir kolonos dekoruotos unikalais ornamentais.

       Žmogui neužtenka vien tik dvasinio peno, jam, t.y. man reikia ir mėsos. Kiaulienos, jautienos, vištienos ar bet kurios kitos -ienos. Galvoje sukosi vieno humoristinio serialo herojaus žodžiai: I want dead animal on my plate! Right now! Neilgai trukus jau sėdėjau užeigoje pas turkus ir lepinau savo skrandį įvairios mėsos asorti (6 Eur).

       Po sočių pietų grįžome į viešbutį, persirengėme ir išvažiavome į Aveiro (40°38’43.6″N 8°39’16.8″W) – čia yra mašinų stovėjimo aikštelė. Lagūnos pakrantėje išsidėstęs Aveiro yra tikras jūrinis miestelis. Viskas čia yra susiję su vandeniu, o miestelio centrinė dalis išraižyta daugybės kanalų. Perdėtai Aveiro yra vadinamas „Portugališka Venecija“, nes iki Venecijos jam kaip iki Andromedos galaktikos. Bet miestukas tikrai labai simpatiškas ir vertas aplankyti. Dauguma turistų su Aveiro susipažįsta plaukiodami kanalais gondolos tipo tradiciniais laiveliais, vadinamais barcos moliceiros. Siauros, spalvotos, plokščiadugnės valtys kadaise buvo naudojamos jūros dumbliams rinkti. Dabar vietiniai žvejai renka kur kas labiau apsimokančią produkciją – turistus. Juokauju, aišku. Pramoginiai turai kainuoja 7-15 Eur žmogui. Seklios lagūnos skiria Aveiro nuo Atlanto vandenyno, todėl čia susiformuoja dideli druskos klodai. Druskos gavybos industrija ir dabar veikia, bet ne tokiais mastais kaip anksčiau. Suvenyrų parduotuvėse prekiaujama vietine druska. Smagiai pasivaikščiojome po centrinę miesto dalį, kuri su savo spalvotais namais pasirodė itin jauki ir miela. Norėjome aplankyti žuvies turgų, bet jis jau buvo uždarytas. Gaila, taip norėjosi pažiopsoti į įvairiausias jūros “bjaurybes”…Lauko kavinėse pilna žmonių, gatvės muzikantai juos linksmina, spalvingos valtelės kanaluose džiugina akį, gyvenimas atrodo lengvas ir nerūpestingas…Tas stebuklingas žodis atostogos…Viduje jaučiu ramybę ir harmoniją. Kaip norėčiau, kad tokia būsena tęstusi kuo ilgiau…

       Nuvažiavome į Aveiro priemiestį Costa Nova (40°36’39.2″N 8°44’57.8″W). Ši vandenyno pakrantėje ilgame pusiasalyje įsikūrusi gyvenvietė išties yra žavinga. Savo išsidėstymu kažkuo primena mūsų Kuršių Neriją, nes iš vienos pusės – Atlantas, o iš kitos – lagūna (marios). Prieš tampant turistų mėgiama poilsio vieta, Costa Nova buvo paprastas žvejų kaimelis. Vietovės vizitinė kortelė –  nedideli spalvoti, raudoni, mėlyni, geltoni, vertikaliai dryžuoti nameliai. Sustatyti greta vienas kito jie atrodo labai simpatiškai ir žaismingai. Kadaise tokiuose nameliuose žvejai laikė savo įrangą, tai buvo tiesiog sandėliukai. Su laiku jie transformavosi į gyvenamas patalpas, kuriose žvejų šeimos vasarodavo. Per kopas nupėdinome į vandenyno pakrantę, kuri mus pasitiko plačiu, smėlėtu paplūdimiu. Tai buvo pirmas kartas, kai Portugalijoje įkvėpėme sūraus, gaivinančio Atlanto oro. Smėliukas geras, kokybiškas, niekuo nenusileidžia mūsų Baltijos smėliui. Pliažui suteikta Mėlyna vėliava – Europos Sąjungos paplūdimio kokybės simbolis. Prieš akis atsivėrusi vandenyno platybė manyje kėlė įvairialypius jausmus – susižavėjimą, baimę, įkvėpimą ir džiugesį. Tai bent galybė! Bangos garsiai, su trenksmu lūžo prie pat kranto, šniokšdamos kaip tūkstančiai gyvačių ritosi į krantą ir tuoj pat gurgėjo atgal į tėvo Atlanto glėbį. Žmonių prie vandens tik vienas kitas, nes dar ne sezonas. Bandžiau įsivaizduoti, kaip ši vieta atrodo vasaros įkarštyje: poilsiautojų knibždėlynas, paplūdimio žaidimai, klegantys ir smėlį kapstantys vaikai – pilnas komplektas. Atsisveikindami pamojavome Atlantui ir grįžome į dryžuotų namelių karalystę – pasivaikščiojome pėsčiųjų alėja, pasifotkinome, pasėdėjome ant souliukų ir stebėjome rusių merginų improvizuotą fotosesiją spalvotų namukų fone. Kaip tik jos neišsidirbinėjo prieš objektyvą, smagu buvo žiūrėti. Apskritai, kiek man teko matyti, tai įdomiausiai ir originaliausiai pozuoja rusės ir japonės.

       Po turiningai praleistos dienos atvairavome atgal į viešbutį Coimbroje, pavakarieniavome, merginos pažiūrėjo Eurovizijos pusfinalį per TV ir išsiskirstėme miegoti.

       Išaušo naujas rytas, priešaky nauji miestai, nauji atradimai ir nauji įspūdžiai. Į kelionę! Užprogramavome navigaciją ir išvažiavome į Tomar esantį vienuolyną-tvirtovę Convento de Cristo (39°36’14.0″N 8°25’02.3″W), kurią XII a. įkūrė didingas ir paslaptingas tamplierių ordinas.

       Šį ordiną 1118 m. įkūrė būrys riterių, saugojusių į Jeruzalę keliaujančius krikščionių maldininkus. Iš pradžių ordinas vadinosi Vargšų Kristaus riterių ordinu. Pirmoji jo rezidencija buvo įkurta Jeruzalėje, kadaise stovėjusios karaliaus Saliamono šventyklos vietoje, todėl jam prigijo Šventyklos riterių pavadinimas. Dauguma ordino riterių buvo prancūzai, o prancūziškas žodis “temple” reiškia “šventykla”, todėl ordino nariai ilgainiui imti vadinti tamplieriais. Tamplieriai privalėjo laikytis skaistybės įžado. Jie turėjo trumpai kirpti plaukus, bet auginti barzdą. Ji tapo skiriamuoju Šventyklos riterių bruožu, mat pagal tų laikų madą, visi kiti vyrai skusdavosi. Visi ordino riteriai privalėjo nešioti baltus drabužius. Ilgainiui baltas apsiaustas su raudonu kryžiumi tapo neatsiejama tamplierių įvaizdžio dalimi. Tai turėjo simbolinę reikšmę: užsivilkdamas baltus drabužius, Dievo tarnas palieka tamsųjį, nuodėmingą gyvenimą, ir pradeda naują, kupiną šviesos ir skaistumo, Dievui paskirtą egzistenciją. Ordinas tapo savarankiška valstybe su savo kariuomene, teismais, policija, finansais. Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis turėjo daug skolų ir vienintelis būdas išvengti jas gražinti tamplieriams buvo likviduoti ordiną. Radęs formalių priežasčių, jis liepė sunaikinti ordiną, persekiojo jo narius, kol, galų gale, popiežius visiškai panaikino Tamplierių ordiną. Visas procesas tęsėsi nuo 1307 iki 1314 m. Daugelis tamplierių buvo sudeginti ant laužų kaip eretikai. Taip baigė gyvavimą galingasis tamplierių ordinas.

       Bilietas į Convento de Cristo kainavo 6 Eur, bet mes pirkome kombinuotą bilietą 3 objektams už 15 Eur (Convento de Cristo, Mosteiro de Alcobaça,  Mosteiro de Santa Maria da Vitória (Batalha). Taip galima sutaupyti 3 Eur, nes atskirai į kiekvieną kainuoja po 6 Eur. Bet mums dar labiau pasisekė, nes kasoje pramušiau šeimyninį bilietą su 50 proc. nuolaida. Kažkokiu būdu sugebėjau įtikinti kasininkę, kad mūsų 4 suaugusių žmonių kompanija yra šeima. Mašinos parkavimas prie vienuolyno mokamas (2 val. – 1,8 Eur).

       Mane pakerėjo 16-kampė tamplierių bažnyčia The Charola, kuri visai nepanaši į kitas Portugalijos bažnyčias. Joje jaučiama rytietiška įtaka, o vidus žavi paprastų formų ir gausių dekoracijų kombinacija. Manoma, kad jos apskrita, ratu einanti vidaus forma leido riteriams dalyvauti mišiose raitiems ant arklių. Ankstyvosios gotikos altorius stovi tiesiog bažnyčios centre. Puikus ir originalus sprendimas. Ne be reikalo vienuolynas įtrauktas į Unesco Pasaulio paveldo sąrašą. Gotikinė, manuelistinė ir renesansinė komplekso architektūra tiesiog apkeri ir priverčia aikčioti iš susižavėjimo.

       Beveik 2 valandas tyrinėjome kompleksą, vaikštinėjome po vidinius kiemelius, apsuptus dengtomis arkadomis, apžiūrėjome tamplierių „bendrabutį“ su kokiu 100 kambarių, į vieną kitą galima užeiti, pamatyti, kaip atrodė kuklios gyvenamosios patalpos. Bendrabučio koridorius labai platus, erdvus, praktiškai su arkliu galima būtų joti. Patiko didžiulė viduramžiška valgykla su kelių dešimčių metrų ilgio stalais, virtuvė gana autentiška. Vidaus ir išorės sienos gausiai išraižytos ornamentais su labai daug detalių: kryžių, virvių, liūtų. Beveik nėra erdvių, į kurias turistai negalėtų patekti. Jaučiama tokia laisvė tyrinėjimams. Visur gali laisvai landžioti. Itin gražus bažnyčios fasado vakarinėje pusėje esantis žymusis manuelistinio stiliaus langas. Fantastiška vieta, labai gerai, kad čia atvažiavome.

       Su mašina nusileidome nuo vienuolyno iki miestelio Tomar, kuris išsidėstęs čia pat, kalvos papėdėje. Gyvenvietėje irgi apstu tamplieriškų motyvų, net šaligatviai iškloti plytelėmis su tradiciniais tamplierių kryžiais. Pasivaikščiojome po jaukų senamiestį, nuėjome į upės saloje esantį parkelį, apsuptą upeliukais su gražiai krintančiomis vandens kaskadomis. Čia yra vaikų žaidimo aikštelės, jaunimas plaukioja baidarėmis, linksminasi. Vietinėje kavinukėje išgėrėme kavos su tradiciniais portugališkais pyragėliais. Ne su tais, saldžiais, o įdarytais menke, krevetėmis. Puikus užkandis, tokių pyragėlių galima gauti kiekvienoje užeigoje visoje šalyje, todėl ragaukite juos visus, tikrai neapsiriksite. Nors Tomare yra ir senovinių bažnyčių, tradicinių namų, bet mes čia neužsibuvome ir išvažiavome į  pilį Castelo de Almourol (39°27’46.2″N 8°22’59.6″W). Pagrindinis šios viduramžiškos XII a. pilies įdomumas yra tas, kad stovi upės Rio Tajo saloje ir tai ją daro viena vaizdingiausių Portugalijos pilių. Kadaise pilis atliko svarbų vaidmenį atremiant Šiaurės Afrikos maurų atakas, o dabar tai populiarus turistinis objektas. Vaizdas išties superinis: upėje sala su kalva, o jos viršūnėje stovi pilaitė. Nuo prieplaukos laivelis už 2,5 Eur lankytojus plukdo į salą. Mes atvažiavome pietų pertraukos metu, todėl prieplauka buvo tuščia, laivelių nė kvapo. Ten to plaukimo koks 10 sekundžių, viskas atrodo ranka pasiekiama. Galvojome, kad pavyks perbristi upę. Suradome siauriausią vietą, bet misija pasirodė neįmanoma, nes upė srauni ir gili. Reiktų visiškai nusirengti ir kristi į vandenį. Nusprendėme neužsiimti tokiais žaidimas, apžiūrėjome pilį nuo kranto, pasifotkinome, pasigrožėjome puikiais vaizdais ir išvažiavome į Fatima (39°37’44.4″N 8°40’42.2″W). Tai yra viena iš svarbiausių visame pasaulyje katalikų šventyklų, dedikuotų Mergelei Marijai. Šią vietą kasmet aplanko tūkstančiai piligrimų bei turistų. Nors šventykla siejama su katalikybe, pats Fatimos vardas yra maurų (arabų) kilmės. Legenda byloja, kad XI a. mergelė tokiu vardu buvo atversta į katalikybę, todėl taip pavadintas čia buvęs kaimas. 1917 m. gegužės-spalio mėn. trims piemenėliams, Lucia Santos, jos pusbroliui Francisco Marto ir pusseserei Jacinta Marto, Cova da Iria laukuose, netoli Fatimos, apsireiškė Mergelė Marija. Ji pasirodydavo kiekvieno iš šių 6 mėnesių 13 dieną apie vidurdienį, išskyrus rugpjūtį. Apsireiškimų metu buvo atskleistos 3 žmonijos paslaptys: Mergelė išpranašavo tokius įvykius, kaip II Pasaulinis karas, komunizmo įsigalėjimas bei žlugimas ir pasikėsinimas į popiežių Joną Paulių II. Spalio 13 d. įvyko paskutinis apsireiškimas, kurį stebėjo 70 tūkst. žmonių ir kuris katalikų pasaulyje žinomas kaip “diena, kuomet šoko saulė”. 1930 m. popiežius pripažino Mergelės Marijos apsireiškimus ir paskelbė Fatima piligrimystės vieta.

Nors mes atvykome į Fatima likus porai dienų iki pagrindinės šventės, piligrimų jau buvo pakankamai daug. Jie parkavosi su autofurgonais didelėse aikštelėse, statėsi palapines netgi tokiose vietose, kur demonstratyviai įkaltas ženklas „palapines statyti draudžiama“. Matėsi, kad pasirengimo procesai jau vyksta gana intensyviai. Pagrindinė aikštė Cova da Iria pribloškė savo mąstais – super galinga erdvė, pritaikyta tūkstantinių minių priėmimui. Šventyklos aikštė yra didesnė už Vatikane esančią Šv. Petro aikštę. Užėjome į milžinišką naujovišką bažnyčią. Joje esanti nukryžiuoto Kristaus skulptūra pasirodė kitokia, ta prasme, jo veido išraiška nerodė kančios, o netgi šiokią tokią džiaugsmo natą galima buvo įžvelgti. Nežinau, gal čia tik man taip pasirodė. Toje vietoje, kur piemenėliams apsireiškė Nekaltoji Mergelė, pastatyta nedidelė Apsireiškimo koplyčia. Joje Mergelės Marijos vainikas papuoštas kulka, kuri buvo panaudota 1981 m. pasikėsinime į popiežių Joną Paulių II. Aikštės gale stovi neoklasikinio stiliaus bazilika su centriniu 65 m aukščio bokštu. Bazilikos šone yra kolonados, besijungiančios su šalia esančiu vienuolynu ir ligoninės pastatais. Taip pat bazilikoje yra dviejų piemenėlių, Francisco ir Jacinta Marto, kapas. Jie mirė 1919 ir 1920 m., o beatifikuoti 1970 m. Trečioji piemenėlė Lucia Santos mirė 2005 m. Sakoma, kad šventyklos vietoje stebuklingai išgijo nemažai ligonių. Stebėjome procesą, kaip tikintieji šliaužė keliais nuo Šventyklos iki Apsireiškimo koplyčios specialiais takeliais. Matėsi, kad jiems sunku, artimieji kai kuriuos laikė už rankų ir padėjo šioje alinančioje procesijoje. Šalia koplyčios užkurtos galingos krosnys, karštis nuo jų tvoskė kaip reikiant. Žmonės į krosnis metė įvairiausių dydžių žvakes, kai kurie metė glėbiais. Nelabai supratau šio veiksmo. Mes įpratę tradiciškai uždegti žvakutę ir ji lėtai dyla, o čia visą žvakę ir, pageidautina, kuo storesnę įmeta į ugnį ir tiek žinių. Piligrimų buvo pilna, jie nedidelėmis grupėmis vaikštinėjo po teritoriją, giedojo giesmes, dauguma apsirengę vienodais marškinėliais. Atmosfera pakili. Labai lengva buvo įsivaizduoti, kas čia dėsis už poros dienų…Vis dėlto Tikėjimas yra didžiulė jėga ir būnant tokioje vietoje kaip Fatima, tas jausmas ypač sustiprėja. Išvažiavau iš Fatimos didžiuodamasis tuo, kad esu katalikas.

       Diena dar tik įpusėjo, laiko į valias, todėl nuvažiavome į Bataljos vienuolyną Mosteiro da Batalha (39°39’37.1″N 8°49’30.7″W). Pilnas pavadinimas Mosteiro de Santa Maria da Vitória. Dominikonų vienuolynas buvo pastatytas įamžinti portugalų pergalę prie kastiliečius 1385 m. Aljubarrota mūšyje. Atsidėkodamas dievui už pergalę, Portugalijos karalius Joao I įkūrė vienuolyną, kuris buvo statomas nuo 1386 m. iki 1517 m. ir apėmė septynių karalių valdymo periodą. Kadangi statyba truko ilgą laiką ir joje dalyvavo keletas skirtingų architektų, tai ir pastato architektūroje dominuoja gotikinio ir manuelistinio stiliaus miksas. Šis nuostabaus grožio vienuolynas pelnytai užima aukštą vietą Unesco Pasaulio paveldo sąraše.

       Pasakysiu tiesiai šviesiai, tai yra pats gražiausias pastatas, kokį mačiau visos kelionės po Portugaliją metu. Prieš einant į vidų ilgai sėdėjau ir grožėjaus įspūdingu fasadu, jaučiausi kaip kokioje viduramžių pasakoje. Gausūs papuošimai, preciziški ornamentai, bokšteliai, arkiniai langai palieka be žado. Širdis daužėsi iš džiaugsmo ir nuostabos, matant tokį reginį. Jeigu išorė nereali, tai viduje bus dar gražiau? Tokia mintis sukosi galvoje ir mano spėjimai pasitvirtino, kai per bažnyčios duris įėjome vidun. Lūkesčiai pasiteisino su kaupu, tyrinėjome bažnyčios ir vienuolyno vidų bei mėgavomės kiekviena ten praleista minute. Koplyčia The Capela do Fundador (Įkūrėjo koplyčia) yra Portugalijos karališkasis panteonas, kuriame yra karaliaus João I, jo žmonos Philippa of Lancaster bei jų keturių sūnų kapas. Karaliaus ir jo žmonos antkapis – tai akmenyje iškaltos jų šalia vienas kito gulinčios skulptūros, pavaizduotos gražiais rūbais ir laikančios vienas kito ranką.

       Kitoje patalpoje, vadinamoje The Chapterhouse (Sala do Capitulo) yra neįtikėtinai gražios žvaigždėmis puoštos skliautuotos lubos. Anuomet niekas netikėjo, kad tokį architektūrinį šedevrą apskritai įmanoma paversti kūnu dėl jo sudėtingumo ir įgyvendinimo pavojingumo. Todėl prie lubų darbavosi tik nusikaltėliai, kurių gyvybių niekas nevertino. Kai darbai buvo baigti ir pastoliai išmontuoti, architektas pirmą naktį nakvojo po tomis lubomis, kad įrodytų kritikams, kokie jie buvo neteisūs sakydami, kad konstrukcija yra nesaugi. Šioje patalpoje taip pat yra ir Portugalijos Nežinomo Kareivio kapas, kuriame palaidoti du 1-mojo Pasaulinio karo kariai. Prie jų nuolat budi garbės sargyba.

       Dengta arkada The Royal Cloister (Claustro Real) yra tikra frivoliško manuelistinio stiliaus šventė. Arkų ir kolonų sudėtingų raižinių dekoras prisotintas spiralių, gėlių, perlų, kriauklių ir egzotiškų augalų motyvais. Grožis neišpasakytas. Tą patį galiu pasakyti ir apie vidiniuose kiemeliuose esančius fontanus.

       Na, ir įspūdingiausia vienuolyno dalis – Nepabaigtos koplyčios As Capelas Imperfeitas (The Unfinished Chapels), į kurias yra atskiras įėjimas iš lauko. Jų statybą užsakė karaliaus João I-ojo sūnus Dom Duarte ir tai turėjo būti antrasis karališkasis mauzoliejus, skirtas jam ir jo palikuonims. Deja, koplyčios taip ir liko neužbaigtos. Viduje yra didžiulė, 15 m aukščio aštuonkampė rotunda su nuo jos atsišakojančiomis septyniomis mažesnėmis šešiakampėmis koplyčiomis. Architektas buvo sumanęs, kad rotundos kolonos ir atramos remsis į galingą kupolą ir jį palaikys, tačiau tai taip ir liko neįgyvendinta, o koplyčios paliktos visai be stogo. Karalius Duarte taip ir guli kape savo nepabaigtame panteone po atviru dangumi…

       Bataljos vienuolynas stipriai suvirpino mano širdį ir giliai įsirėžė atmintin.

       Ką gi, diena buvo ilga, bet išties turininga. Pats miestelis nevertas dėmesio, jame tik užėjome į parduotuvę, apsirūpinome maisto, vyno bei alaus atsargomis ir pajudėjome į nakvynės vietą. Portugališkos maisto ir buitinių prekių parduotuvės, kurias mes išbandėme kelionės metu ir galime rekomenduoti yra šios: Pingo Doce bei Contitente, o užsienio kapitalo: Intermache bei Lidl. Stengdavomės lankytis portugališkuose supermarketuose. Kelias į užsakytą namą buvo gražus, vingiuotas ir vaizdingas. Nakvynės vietos pavadinimas Chou da Covinha (39°30’54.4″N 8°46’19.4″W), adresu Travessa da Tojeira Barreira Junqueira, 2480-121 Arrimal, São Bento – Porto de Mós. Dvi nakvynės kainavo viso 108 Eur, t.y. vienam asmeniui už 1 nakvynę 13,5 Eur. Atvykome į kalvotoje kaimo vietovėje esantį namą jau vakarop. Savininkas gražiai pasitiko, viską aprodė, papasakojo kas, kur ir kaip ir išvažiavo. Likome šeimininkauti vieni patys. Namas pastatytas tokiu senoviniu tradiciniu stiliumi, visur akmeninės sienos, akmeninės palangės, medinės langinės. Namas iš tiesų puikus. Jame buvo virtuvė su pilna įranga ir senoviniu pečiumi, stilinga svetainė su įmantriu židiniu, trys miegamieji ir tiek pat vonių bei tualetų. Maža to, šalia namo nuosavi lauko teniso kortai, paliktos raketės, kamuoliukai, galima buvo pasportuoti (mes tuo neužsiėmėme). Aplinkui gražūs vaizdai, savotiškas landšaftas su gausybe akmeninių sienų. Visos kalvos padalintos tokiais ploteliais, kurie atskirti iš akmenų sukrautomis sienelėmis. Kaip supratau, tai susiję su gyvulių ganymu. Vienu žodžiu, super autentiškas portugališkas kaimas. Vakarienei išsikepėme karbonadų ir užsigėrėme portveinu, kurio butelį mums dovanojo namo šeimininkas. Naktį atsibudau kankinamas troškulio, tai kai atsimerkiau, nepajutau jokio skirtumo. Ta prasme, visiška aklina tamsa, nors į akį durk. Šiaip taip apgraibomis atslinkau iki virtuvės. Vieta nauja, todėl nespėjau įsidėmėti, kur šviesos jungikliai sumontuoti. Tokia totali tamsa man nepatinka, nes jaučiuosi bejėgis ir lengvai pažeidžiamas. Tebūnie šviesa! Ir dar vienas pastebėjimas: name gana vėsu, vasarą tai būtų tikra atgaiva, o gegužės mėnesį nemaloniai šalta. Gerai, kad buvo veikianti šildymo sistema, šildytuvus laikėme įjungtus visame name abejas naktis.

       Rytas išaušo šaltas, tik +9 º C, nulijo. Po pusryčių užsikūrėme Renault ir išvažiavome į vienuolyną Mosteiro de Santa Maria de Alcobaça (39°32’56.8″N 8°58’30.3″W). Priminsiu, bilietus buvome nusipirkę dar Tomare. Vienuolyną 1153 m. įkūrė pirmasis Portugalijos karalius Afonso Henriques, taip pažymėdamas 1147 m. pergalę, kuomet iš maurų buvo atkovotas Santarémas. Vienuolyno statyba buvo baigta 1178 m., bet vienuoliai jame apsigyveno tik 1223 m. Tuomet Alkobasos vienuolynas buvo vienas turtingiausių ir galingiausių visoje šalyje, teigiama, kad jame gyveno 999 vienuoliai ir jie laikė mišias pamainomis be perstojo apskritą parą.

       Vienuolyno bažnyčia yra pirmoji Portugalijoje pastatyta gotikinio stiliaus bažnyčia. Ji labai erdvi su itin aukštais skliautais, dominuoja plikas akmuo be jokių pagražinimų. Pietinėje ir šiaurinėje skersinėse navose esantys labai sudėtingais raižiniais papuošti XIV a. antkapiai yra įamžinimas tragiškos meilės istorijos: karaliaus Afonso IV sūnus Pedro 1339 m. buvo priverstas vesti Constanza iš Kastilijos. Ji turėjo freiliną vardu Ines – kastilų aristokrato dukterį. Pedro įsimylėjo Ines, kuri tapo jo meiluže. Kai 1349 m. Constanza mirė, Pedro kategoriškai atsisakė vesti antrą kartą ir liko ištikimas meilužei. Su Ines jis susilaukė kelių nesantuokinių vaikų ir visus juos oficialiai pripažino. Pedro tėvas, karalius Afonso IV, suprato tai kaip grėsmę savo karalystei ir 1355 m. Ines nužudė. Po poros metų Afonso IV numirė ir Pedro tapo karaliumi. Naujasis karalius Pedro I nedelsiant pareiškė, kad jis su Ines buvo slaptai susituokęs Bragansoje, todėl velionė Ines yra teisėta karalienė. Legenda byloja, kad mylimosios netekęs karalius siaubingai atkeršijo dvariškiams. Jis iškasė mirusiosios palaikus ir atvežė lavoną į rūmus. Tuomet įsakė visiems dvariškiams pagerbti karalienę, pabučiuojant jos apipuvusią ranką…

       Karalius Pedro I užsakė įrengti bažnyčioje marmurinius antkapius sau pačiam ir savo mylimajai Ines. Antkapiai turėjo stovėti vienas priešais kitą, kad Paskutiniojo Teismo Dieną pirmasis prisikėlusių įsimylėjėlių žvilgsnis būtų nukreiptas vieno į kitą.

       Už atskirą 2 Eur mokestį aplankėme labai gražią bažnyčios zakristiją, o netrukus žengėme į patį vienuolyną ir entuziastingai ėmėme jį tyrinėti. Labai įdomi didžioji virtuvė, kartais vadinama  žymiausia Europoje apsirijimo šventykla. Pasižymėję savo inžinieriniais sugebėjimais, vienuoliai upės Alcoa atšaką buvo nukreipę tiesiai per virtuvę, taip apsirūpindami švariu tekančiu vandeniu bei vos ne tiesiai į keptuvę atplaukiančia šviežia žuvimi. Nustebino ir didžiulė krosnis su milžinišku kaminu, sakoma, kad joje vienu metu galima buvo kepti 8 jaučius. Virtuvė ribojasi su erdvia ir skliautuota valgykla, kurioje vienuoliai tylėdami valgydavo. Tuo metu jiems iš patalpoje esančios sakyklos būdavo skaitoma biblija. Į sakyklą veda gražūs arkiniai laiptai. Į valgyklą vienuoliai patekdavo per siauras duris ir tie, kurie per jas sunkiai įsisprausdavo, būdavo verčiami pasninkauti.

       Pasivaikščiojome po vidinius kiemelius (the Cloister of the Silence), apžiūrėjome karalių salę (the Chamber of the Kings), kurioje yra beveik visų Portugalijos karalių statulos, padarytos pačių vienuolių rankomis. Šio vienuolyno ir Bataljos vienuolyno principas labai panašus. Man, asmeniškai, Bataljos patiko labiau. Bet kokiu atveju, Alcobaça vienuolynas yra įtrauktas į Unesco Pasaulio paveldo sąrašą ir tikrai vertas aplankyti. Aš apturėjau didžiulį malonumą tyrinėdamas šį kompleksą.

       Šalia vienuolyno esančioje kavinukėje išgėrėme skanios kavos su pyragėliais ir išvažiavome į kurortinį miestelį Nazare. Jis išsidėstęs dviem lygiais – turistinė dalis vandenyno pakrantėje ir senamiestis viršuje ant aukštos uolos. Iš pradžių sustojome apatiniame mieste (39°35’49.6″N 9°04’14.8″W) – čia yra mašinų stovėjimo aikštelė. Šiaip apatinis Nazare pasirodė niekuo neišsiskiriantis pajūrio kurortas. Čia platus ir smėlėtas pliažas, daug turistų ir jiems skirtų pasilinksminimo vietų, pilna suvenyrų prekystalių, barų ir kavinių. Mano bendrakeleiviai per smėliuką nukulniavo iki vandenyno, pamirkė kojas ir stebėjo banglentininkų varžybas. Aš tuo metu tryniausi po suvenyrų parduotuvėles ir šiaip stebėjau aplinką. Ketinome su funikulieriumi pakilti į 100 m. aukštyje esantį senamiestį, bet, mūsų nusivylimui, funikulierius buvo uždarytas profilaktiniam patikrinimui. Pėsčiomis lipti neturėjome noro, todėl sėdome į auto ir užvažiavome į viršutinį Nazare (39°36’18.7″N 9°04’32.8″W). O čia tai visai kitas reikalas –  nuo šalia centrinės senamiesčio aikštės esančios apžvalgos aikštelės atsivėrė superinė panorama: matėsi visas apatinis Nazare, ilga pajūrio juosta, prieplauka ir beribio Atlanto platybės… Vėjelis maloniai glostė veidą, saulė kaitino makuferį, širdis džiūgavo, o akys gaudė įkvepiančius vaizdus. Puikumėlis. Vien dėl šio vaizdo vertėjo atvažiuoti į Nazare.

       Ten pat, praktiškai kabanti ant uolos krašto stovi mažytė koplytėlė  Ermida da Memória, susijusi su stebuklingu Mergelės Marijos apsireiškimu. Legenda pasakoja, kad viena ūkanotą 1182 m. rytą vietinis didikas medžiojo elnią ir tik paskutinę akimirką suprato, kad jis atginė gyvūną iki pat uolos krašto. Žirgas buvo taip įsibėgėjęs, kad mirtinas “skrydis” žemyn buvo neišvengiamas. Didikas ėmė šauktis Marijos pagalbos, staiga Nekaltoji Mergelė pasirodė priešais jį ir sustabdė arklį. Stebuklingo išsigelbėjimo garbei didikas įsakė toje vietoje pastatyti koplyčią. Dabar visa ši istorija pavaizduota koplyčioje esančiuose ranka pieštuose „azuležu“.

       Aikštėje apstu suvenyrų prekystalių, bet ne suvenyrai mus sudomino, o juos pardavinėjančios moteriškės, kurios buvo itin originaliai apsirengusios. Pasirodo, žvejų žmonos šiuose kraštuose vis dar nešioja tradicinius septynių spalvų sluoksniuotus sijonus, medines klumpes ir juodas skaras. Sakoma, kad septynios skirtingos spalvos reiškia septynias savaitės dienas, septynias vaivorykštės spalvas ir daugybę kitų biblinių, mitinių ir magiškų reikšmių, susijusių su skaičiumi „septyni“. Senesniais laikais žvejų žmonos laukdavo savo vyrų šaltame, drėgname ir vėjuotame pajūryje, todėl daugiasluoksniai sijonai neleisdavo sušalti.

       Toje pačioje aikštėje mūsų laukė dar viena atrakcija – bažnyčioje Igreja Nossa Senhora da Nazaré stebėjome portugališką vedybų ceremoniją. Turėjome progą „gyvai“ pamatyti visą bažnytinių vestuvių procesą, vietinius papročius, aprangos stilių ir žmonių nuotaikas. Puikus patyrimas.

       Atsisveikinome su Nazare ir nuvairavome į Peniche pusiasalyje esantį Cabo Carvoeiro (39°21’34.9″N 9°24’30.0″W). Tai yra nepamainoma vieta pasigrožėti vandenynu ir chaotiškai išmėtytais uolų luitais bei keistomis jų formacijomis. Nors ten yra speciali apžvalgos aikštelė, tačiau gražiausi vaizdai matomi ne nuo jos, o keli šimtai metrų iki aikštelės. Patiko palaipioti per akmenų luitus, prieiti prie pat krašto ir nuo stačiai žemyn smingančių uolų stebėti bangomis besitaškantį vandenyną. Truputį nejauku buvo prie krašto: vėjas pūtė stiprus, atrodė, kad gūsis stumtelės žemyn ir atia… Tarp uolų sumontuotos specialios metalinės kopėtėlės, todėl galima palandžioti uolų tarpuose. Ten yra švyturys, koplyčia, kavinė, bet, kaip minėjau prieš tai, koncentruotis reikia į prieigas, o ne į patį švyturį su apžvalgos aikštele. Reziumė: smagi vieta, gražūs vaizdai, teigiamos emocijos garantuotos.

       Vėjas prapūtė smegeninę, su šviežiomis mintimis sėdome į Megane ir nuvairavome į Obidos (39°21’29.5″N 9°09’26.9″W) – čia yra mokama mašinų stovėjimo aikštelė netoli pagrindinių miesto vartų. Mes pasistatėme auto šiek tiek toliau, šalia akveduko ir nemokamai. Obidos senamiestis pilnai apjuostas viduramžių gynybine siena. Mes įėjome pro pagrindinius pietinius vartus, kuriuose įkomponuota barokinio stiliaus koplyčia. Ji gražiai papuošta XVIII a. religinių motyvų „azuležu“. Istoriniame centre yra vos kelios tiesios akmenimis grįstos centrinės gatvės, tarpusavyje sujungtos skersgatvių labirintu. Visi namai čia baltos spalvos, pagyvinti ryškiai geltonais arba mėlynais potėpiais. Pagrindinė gatvė The Rua Direita tiesiog prikimšta suvenyrų parduotuvių. Viskas pritaikyta išimtinai turistams, o jų čia nors tvenkinį tvenk. Obidos man pasirodė panašus į gražų šurmuliuojantį turgelį. O kad pirkėjai būtų aktyvesni ir lengviau skirtųsi su savo pinigais, kas keli metrai pilstoma Ginja. Tai yra pagrindinė šio miestelio atrakcija. Aš turiu omenyje Ginja ragavimą. Ginja – vietinis vyšnių likeris, patiekiamas šokoladinėje taurelėje. Iš pradžių pasirenki juodo arba balto šokolado taurelę, į kurią pripila likerio. Tuomet išgeri likerį ir taurele užsikandi. Porcija kainuoja 1 Eur. Skanesnis yra šokoladinis likeris, į taurelę dar ir vyšnios uogą įdeda. Tiesa, jis brangesnis ir kainuoja 1,5 Eur. Gera atrakcija. Bandžiau įsivaizduoti, kaip toli gatve nueičiau, jei ragaučiau Ginja kiekviename jį parduodančiame taške? Tikriausiai griūčiau nepasiekęs vidurio. Norint įgyvendinti tokį eksperimentą, reikia miestelyje užsisakyti nakvynę. Kitaip niekaip. Ai, tegul kiti eksperimentuoja, o mes nuėjome į centrinę aikštę su fontanu Praça de Santa Maria, kurioje aplankėme bažnyčią Igreja de Santa Maria bei apžiūrėjome gėdos stulpą, prie kurio kadaise bausdavo nusikaltėlius. Paskui tyrinėdami gatveles radome buvusioje bažnyčioje įrengtą knygyną. Keista buvo fiziškai jaustis bažnyčioje, bet aplinkui vietoj religinių atributų matyti daugybę knygų.        

       Prie Obidos pilies, kuri yra paversta prabangiu viešbučiu, užlipome ant miestą juosiančios sienos. Ja galima apeiti aplinkui visą istorinį centrą. Neskubėdami žingsniavome siena ir dairėmės po apylinkes. Beje, čia niekur ir nenuskubėsi, nes sienos tako plotis koks 1,2 m ir vidinė pusė visiškai neaptverta. Tiesiog reikia būti atsargiam. Kilnojom kojas ir sukinėjom galvas: sienos išorėje matėsi kalvoti apylinkių vaizdai, o viduje – ryškūs senamiesčio namų stogai. Manau, jei per daug nestoviniuoti, tai užtektų gero pusvalandžio, kad apsukti ratą aplink Obidos. Mums užteko ir pusės sienos ilgio, tiesiog nematėme prasmės apeiti ją visą. Reziumė: miestelis toks grynai kičinis turistinis, bet gana smagus, ypač išlenkus taurelę kitą vietinio likerio.

       Baigėme dienos ekskursijas, sėdome į Renault ir grįžome į prabangujį namuką Chou da Covinha. Vakarienei Regimantas iškepė sardinių. Šiek tiek apie sardines: portugalai labai mėgsta žuvį ir jūros gėrybes apskritai, o vasaros žuvų karalienė yra Jos Didenybė Sardinė. Riebi, sultinga ir kvapni – štai tokie yra sardinės grožio standartai. Portugalai tiesiog dievina sardines. Šalyje yra suvalgoma vidutiniškai 13 sardinių per sekundę. Kaip tik ji nevalgoma – ir kepta ant žarijų su skrudintų paprikų salotomis bei virtomis bulvėmis, ir portugališko žuvies troškinio Caldeirada pavidalu, ir konservuota tomatų padaže, alyvuogių aliejuje, su citrina ar čiobreliais, su kaulais ir oda ar be jų… Pasirinkimas didžiulis ir tai yra neabejotinas delikatesas. Sardinių sezonas trunka nuo kovo/balandžio iki rugsėjo/spalio mėn. Skaniausios sardinės liepos-rugpjūčio mėn., nes tuomet jos būna pačios didžiausios ir riebiausios. Turtingos omega-3 ir kalciu, sardinės puikiai tinka besilaikantiems dietos. Jau dabar man seilės tįsta, tokios skanios tos žuvytės. Kelionės metu sardinės buvo dažnas mūsų užkandis tiek pusryčiams, tiek ir vakarienei. Taigi, valgėme žuvį, gėrėme vyną ir vakarojome žiūrėdami Eurovizijos finalą.

       Ryte užrakinome namų duris, raktus palikome sutartoje vietoje ir išvažiavome į Sintra. Bet ne taip paprasta buvo palikti šį kalnų kaimelį, kažkaip nenorėjo jis mūsų paleisti. Nespėjome pradėti savo kelionės, kai kelią pastojo didelė karvių banda. Eina jos sau lėtai, niekur neskuba, be jokio piemens ir užėmusios visą važiuojamąją dalį. Karvių niekaip neaplenksi, nes kelias įrėmintas akmeninėmis sienelėmis. Vilkomės toms žoliaėdėms iš paskos, kol nusibodo judėti vėžlio greičiu. Aš papypsinau – jos greičiau pradėjo eiti, aš dar kartą – jos jau sustresavo ir bėgti pradėjo, bet iš kelio nesitraukia. Taip ir sekėme iš paskos, kol karvutės nusuko į savo ganyklą. Tuomet paspaudėme gazą ir nuskubėjome Sintros link. Tai gražus miestelis, įsikūręs tarp pušingų kalvų. Vaizdingos vietos ir vėsus klimatas čia pritraukė Portugalijos elitą, kuris pristatė puošnių rūmų, dvarų ir dekoratyvinių sodų. Istorinių pastatų ir nuostabių gamtovaizdžių įvairovė padarė Sintrą masine turistų traukos vieta. Turistai, viešintys Lisabonoje, ypač mėgsta susiorganizuoti vienos dienos išvyką į Sintrą. Lankytinų objektų čia yra daug, per dieną jų visų neapeisi, o ir nereikia. Svarbiausia išsirinkti kelis pačius įdomiausius (pagal skonį bei interesus) ir juos apžiūrėti. Sintra siūlo aplankyti Sintros nacionalinę pilį Palacio Nacional de Sintra, kapucinų vienuolyną Convento dos Capuchos, Monserrate pilį Palacio de Monserrate, Nacionalinius Penos rūmus Palácio Nacional da Pena, Maurų pilį Castelo dos Mouros, The Quinta da Regaleira ir t.t.

       Pradžiai nusprendėme aplankyti Nacionalinius Penos rūmus Palácio Nacional da Pena (38°47’22.3″N 9°23’32.6″W). Planavome iki pilies parko vartų su mašina privažiuoti, bet miesto centre stovėjo pilna policininkų, šviežiai pristatytų ženklų „plyta“, eismas draudžiamas, todėl nusprendėme nesivarginti ir palikome nemokamai automobilį tiesiog gatvėje netoli geležinkelio stoties. Yra ir mokamų parkavimo vietų, bet maksimalus stovėjimo laikas 4 val. Mums pasirodė per trumpas laiko tarpas. Nuo miestelio centro iki Penos pilies, kuri išsidėsčiusi pačioje kalvos viršūnėje, kursuoja autobusas Nr. 434. Galima susimokėti 6,9 Eur ir važinėtis pirmyn atgal kiek tik nori visos dienos laikotarpyje. Bet mes ne kokie seniai, kad su autobusais važinėtis, turim tvirtas žygiuose užgrūdintas kojas, todėl nematėme problemų į kalną užlipti sava eiga. Aišku, situacija keistųsi, jei būtume įsprausti į griežtus laiko rėmus. Šioje vietoje turėjome absoliučią laisvę ir laiko faktorius buvo ne esminis. Taigi, nesunkiai suradome turistų informacijos centrą, ten susimokėjome po 20,9 Eur žmogui už kombinuotus bilietus į Penos parką ir Penos bei Maurų pilis, gavome žemėlapių, bukletų ir aiškius nurodymus, kur prasideda pėsčiųjų takas aukštyn į Penos pilį. Prieš tai pasėdėjome jaukioje kavinukėje, išgėrėme kavos, lengvai užkrimtome ir gražiu taku pradėjome žygį į viršų. Lipimas nebuvo sunkus, netgi, sakyčiai, įdomus ir įtraukiantis. Takas vingiavo per parkelį, per Villa Sasseti, palei uolas, visuomet medžių pavėsyje. Su trumpais sustojimais per gerą pusvalandį užlipome iki Penos parko. Keliukas atvedė ne prie pagrindinio įėjimo, bet prie Ežerų įėjimo (Entrance of the Lakes). Ten reikėjo parodyti bilietus, o kas jų neturi – nusipirks vietoje. Į Penos pilį galima patekti tik per parką, todėl bilietą į parką pirkti būtina. Penos parkas nėra kažkuo ypatingas, praktiškai neverta gaišti laiko po jį vaikštinėjant. Taip, jis didelis, ten yra gražūs takai, tvenkiniai su daugybe žuvų, uolos, apžvalgos aikštelės, apie 500 medžių rūšių iš viso pasaulio ir t.t. Bet tai ne ta vieta, kurioje norėtųsi sugaišti porą valandų. Parku ėjome tik tiek, kiek reikia, kad pasiekti pačią pilį. Čia eilinį kartą pasigailėjome, kad neturime pagrindinio „įrankio“, kuris, pasak bendrakeleivio Regimanto, tiesiog būtinas šioje kelionėje. Aš turiu omenyje sietelį ant koto, pageidautina teleskopinio. Kam jis reikalingas? Atsakymas paprastas: su tokiu įrankiu lengvai prisigaudysite riebių žuvų pietums, kurių Portugalijos tvenkiniuose ir baseinuose matėme apsčiai. Be to, su sieteliu iš fontanų prisigraibysite krūvas monetų, kurias išleisite savo nuožiūra, pvz. garnyrui prie žuvies.

       Pagaliau išlindome iš medžių paunksmės ir prieš akis pasirodė eklektiškoji Penos pilis. Ne šiaip sau pasirodė, o apakino visu savo spalvų ryškumu, ji konkrečiai iškrenta iš visos aplinkos konteksto. Penos pilis yra karaliaus Ferdinando II kūrybos vaisius ir puikiausia XIX a. Portugalijos romantizmo išraiška su smarkiai išreikšta manuelinio ir maurų stiliaus įtaka. Pilis pastatyta taip, kad būtų matoma praktiškai iš bet kurios parko vietos. Kompleksas susideda iš dviejų sparnų – buvusio vienuolyno ir Ferdinando II pastatyto sparno, kurie tarpusavyje sujungti fantasmagorine pilimi su dekoratyviniais šaudymo ir stebėjimo bokšteliais, ryškiai nudažytomis terasomis, pakeliamu tiltu, ėjimui pritaikytomis sienomis ir mitologinėmis statulomis. Visa ši spalvų kakofonija stipriai išsiskiria iš sodrios Peną supančios medžių žalumos.

       Dar vienas išskirtinis dalykas – tai minios turistų. Šalyje jau tikrai aplankėme daug objektų, tačiau tokį žmonių kiekį mačiau pirmą kartą. Penos pilis taip gerai išreklamuota, kad, atrodo, kiekvienas turistas laiko garbės reikalu aplankyti Peną. Atvirai pasakius, nelabai supratau, kodėl visi čia taip stengiasi patekti. Pilis tikrai nėra pasaulio stebuklas, negi žmones taip vilioja ryškios spalvos? Bet ir mes patys pakliuvome ant to pačio kabliuko. Ką gi, aplankėme, pasižiūrėjome ir dabar turime savo nuomonę. Pilis iš tiesų primena kičinį vaikišką pramogų parką, tik be karuselių ir pasakų personažų. Pasivaikščiojome po teritoriją, pasifotkinome, vaizdai iš bokštelių gražūs. Man, asmeniškai, labiausiai patiko vartai su tritono (pusiau žmogaus, pusiau žuvies) skulptūra ir vidinio pastato maurų stiliaus plytelėmis padengtas fasadas. Po pilies kiemą ir teritoriją galima vaikščioti su parko bilietu, o bilietas į pilį reikalingas tik norint patekti į jos vidų, t.y. apžiūrėti kambarius. Mes bilietus turėjome, bet visvien teko atstovėti nemažą eilę, kad įeiti vidun. Perėjome organizuota vorele per kambarius, pažiūrėjome baldus, apstatymą, dekoracijas ir tiek žinių. Daugiau apie Penos pilį nieko įdomaus nepapasakosiu.

       Paskui nuėjome į visai šalia esančią Maurų pilį Castelo dos Mouros. Iš tikrųjų ten nėra tokios kaipo pilies, o tik griuvėsiai ir gynybinė siena. Bet vieta tikrai stulbinanti, be abejonės, būtinas aplankyti objektas. Kadaise šį karinį fortą apie X a. pastatė Iberijos pusiasalį užkariavę musulmonai. Nuo čia jie kontroliavo Atlanto pakrantę ir šiaurines teritorijas, tai buvo ir Lisabonos forpostas. Labai patiko smagus pasivaikščiojimas pilies sienomis, lipome į visus bokštus, nuo kurių vėrėsi nepaprastai įspūdingi panoraminiai vaizdai į Sintros apylinkes ir vandenyną. Nuo čia ir Penos pilis pasirodė visame savo gražume. Super atrakcija. Kupini teigiamų emocijų tuo pačiu pėsčiųjų taku nusileidome žemyn atgal į Sintrą. Savo žygį pradėjome 11.00 val. ryte, o 17.00 val. jau buvome miesto centre prie Sintros nacionalinės pilies Palacio Nacional de Sintra. Dar audėme mintį aplankyti ir ją, bet nutarėme neforsuoti įvykių. Gana jau tų pilių, be to, jų visų ir neaplankysi. Galiu pasakyti, kad nacionalinė Sintros pilis išsiskiria savo dviem milžiniškais į viršų siuarėjančiais piltuvėlio formos kaminais, tapusiais savotišku Sintros simboliu.

       Sėdome į auto ir nuvairavome į už kokių 10 km esančią nakvynės vietą Residencial Real  (38°49’35.6″N 9°28’11.4″W), adresu Rua Fernao Magalhaes, 2705-308 Praia das Maçãs. Viena nakvynė kainavo viso 60 Eur, t.y. vienam asmeniui už 1 nakvynę 15 Eur. Viešbutukas stovi grynai ant vandenyno pakrantės, taip arti, kad sėdint terasoje, Atlanto purslai aptaško akinius. Nemeluoju. Šalia puikus smėlėtas pliažas Praia das Maçãs. Tik žmonių nebuvo, nes pūtė stiprus nemalonus vėjas. Pasidėjome daiktus viešbučio kambaryje ir užsukome į kaimynystėje esantį restoranėlį. Valgėme kalmarų žiedų, vištienos, keptos čioriso dešros ir alaus. Kainavo apie 7-8 Eur žmogui. Prikimšę pilvus dar bandėme pasivaikščioti pakrante, bet vėjuotas oras nuvijo atgal į viešbutį. Įsitaisėme terasoje ir su dievišku vaizdu bei gaiviu Atlanto vėjeliu nuleidome saulę. Aišku, su vyno taurėmis rankose. Kai sužvarbome, vyno degustaciją pratęsėme viduje, bet už panoraminio lango visvien stebėjome besiblaškančio ošiančio vandenyno šou…

       Nuo Sintros iki pliažo Praia das Maçãs yra nutiesta tramvajaus linija. Šį 10 km atstumą jis įveikia per 40 min. Ketinome kitą dieną grįžti į Sintrą su tramvajumi, bet, deja, jis kursuoja tik savaitgaliais.

       Kitą rytą grįžome atgal į Sintra, palikome automobilį toje pačioje vietoje, kaip ir vakar bei tiesiu taikymu patraukėme į Quinta da Regaleira. Tiesa, prieš tai užsukome į kavinukę, kurioje pasimėgavome puikia kava, pyragėliais su kiauliena, vištiena ir saldžiais firminiais pyragėliais (8 Eur dviems žmonėms). Idealūs pusryčiai. Nuo miestelio centro iki Quinta da Regaleira pėsčiomis nuėjome per 5-10 min. Bilietus galima pirkti tik vietoje, jokiame turizmo informacijos centre į šį objektą bilietų nenusipirksite (6 Eur žmogui). Aš papildomai pasiėmiau audio gidą anglų kalba (3 Eur). Labai patogus ir naudingas aparačiukas: prieini prie specialaus punkto, kurių pilna visoje parko teritorijoje ir gauni išsamią informaciją apie kiekvieną lankomą objektą. Ši vieta – tai analogų neturintis parkas, nukeliantis į mistinį simbolių, metaforų ir keistenybių pasaulį. Šiek tiek istorijos: 1697-1817 m. valda buvo žinoma Quinta da Torre pavadinimu ir jos savininkai keitėsi itin dažnai, kol 1840 m. teritoriją nupirko baronienė Baroness da Regaleira, turtingo prekybininko Alfredo Allen iš Porto dukra. Ji valdą pavertė elegantiška vasaros rezidencija ir pakeitė pavadinimą į Quinta da Regaleira. 1893 m. viešame aukcione teritoriją įsigijo António Augusto Carvalho Monteiro, savo pasakiškus turtus susikrovęs Brazilijoje. Tuomet jis nusipirko aplinkines žemes, taip suformuodamas penkiakampį sklypą. Carvalho Monteiro, sužavėtas Penos rūmų eklektizmu bei neo-manuelinio stiliaus rūmais Palacio do Buçaco, pasamdė juos projektavusį architektą Luigi Manini ir 1904 m. pradėjo statybas. Rekonstrukcija ir statybos buvo baigtos 1911 m. Kai Carvalho Monteiro pasimirė, valdas perpirko Waldemar d’Orey. 1987 m. jas įsigijo japonų verslininkai, o 1997 m. Sintros vietinė savivalda (miesto taryba) susigrąžino šį svarbų nacionalinį objektą ir 1998 m. atvėrė visuomenei.

       Patys Regaleira rūmai susideda iš penkių aukštų su labai gražiu gotikiniu fasadu, bokšteliais bei gargolomis, bet pagrindinė šios vietos atrakcija yra nerealus svaiginantis parkas, kuriame esantys statiniai perpildyti tamplierių, masonų ir tamsiosios alchemijos simboliais. Visas 4 ha sodas su savo slaptais tuneliais ir akivaizdžia simbolika reprezentuoja senovines slaptas organizacijas. Daugybė fontanų, grotų, statulų, urvų ir tvenkinių yra sujungti tarpusavyje tiek gražiais takeliais, tiek drėgnais požeminiais tuneliais. Parkas tiesiog įtraukia į savotišką mistinį žaidimą, norisi viską ištyrinėti, pereiti visus tunelius, iššniukštinėti kiekvieną žemės lopinėlį. Iniciacijos šulinys The Initiation Well – apskritai nerealus statinys, požeminis bokštas, į kurio dugną nusileidome suktais laiptais, pilnais ezoterinių simbolių. Jo gylis yra 27 m ir šis keistas statinys simbolizuoja tamplierių riterių įšventinimo ceremoniją. Mums taip patiko šulinys, kad net 3 kartus pakartojome nusileidimą į apačią. Dugne mūsų laukė įėjimas į tunelių labirintą. Pasirinkome vieną jo atsišakojimą ir priėjome vaizdingą krioklį, o kitos tunelio atšakos vedė į rytinį grotą bei nepabaigtą šulinį. Ypatingai smagu palandžioti tais požemiais nežinant, kurioje vietoje atsidursi išlindęs į paviršių.

       Sergėtojų vartuose The Portal of the Guardians už tritonų yra slaptas įėjimas į tunelį, kuris veda tiesiai į Iniciacijos šulinio vidurį. Parke yra ir nepabaigtas šulinys, kuris taip ir vadinasi Unfinished well. Patiko pačiupinėti sode augančio portugališko kamštinio ąžuolo žievę, ji pasirodė tokia minkšta ir švelni. Įspūdis toks, lyg medis aplipęs vyno butelių kamščiais. Šalyje daug kur auga tokie kamštmedžiai, bet visi jie “pliki”, t.y. jų žievė nulupta.

       Apėjome visą parką, neliko neaplankytas nei vienas objektas: užlipome į Regaleiros bokštą, pasigrožėjome puikiais fontanais, palandžiojome po tvenkinio grotų labirintus, užėjome į neo-manuelistinio stiliaus koplyčią, dekoruotą Marijos ir Kristaus gyvenimo scenomis. Koplyčioje esanti kripta sujungta požeminiu praėjimu su pagrindiniais rūmais. Pasivaikščiojome dievų promenada, kurioje daugybė dievų skulptūrų: Fortūna, Orfėjas, Venera, Flora, Panas, Dionisas, Vulkanas, Hermis ir t.t.

       Pabaigai užėjome į rūmus ir apžiūrėjome ten esančius dailiai apstatytus kambarius: medžioklės kambarį – valgomąjį su dideliu židiniu, kurio atbrailose meistriškai išraižytos medžioklės scenos; karaliaus kambarį – buvusią bilijardinę, kurios lubos dekoruotos Portugalijos 20 karalių ir 4 karalienių portretais bei 4 miestų Lisabonos, Porto, Coimbros ir Bragos herbais; aštuonkampį kambarį, kurį suprojektuoti įkvėpė Tomaro tamplierių vienuolyno kompleksas. Quinta da Regaleira –  vienareikšmiškai labiausiai intriguojantis Sintros objektas. Apskritai, Sintra puikus miestelis su didele koncentracija lankytinų vietų.

       Grįžome prie mašinos ir nuvažiavome į Azenhas do Mar (38°50’20.8″N 9°27’49.2″W) – tradicinį tipišką Portugalijos kaimelį ant vandenyno kranto. Nuo apžvalgos aikštelės labai patogu mėgautis ant stačios uolos įsitaisiusio kaimelio fantastišku vaizdu, kuris, manau, pakerės kiekvieną. Po pačią gyvenvietę nevaikštinėjome, bet čia verta atvažiuoti vien dėl vaizdingos panoramos.

       Netrukus jau riedėjome į pliažą Praia da Adraga (38°48’08.2″N 9°29’05.0″W) su įdomiomis grotomis uoloje. Pliažas pasitiko mus ne itin svetingai, nes pūtė stiprus vėjas ir buvo vėsoka. Kol bandėme nusifotografuoti uolų fone, smarkios bangos mus gerokai pavaikė po smėlėtą pakrantę. Apie maudynių galimybę net nekalbu – misija neįmanoma. Ten pat įsikūręs labai populiarus žuvies restoranas. Ketinome jame papietauti, bet administratorius greitai nugesino norus pareikšdamas, kad viskas užsakyta ir teks ilgai laukti.

       Nusprendėme negaišti laiko ir nuvairavome į Cabo da Roca (38°46’50.6″N 9°29’51.9″W) – tai yra vieta, kurią privalo aplankyti kiekvienas save gerbiantis turistas. Cabo da Roca – labiausiai į vakarus nutolęs žemyninės Europos taškas. Istoriniai šaltiniai teigia, kad XVII a. šioje vietoje buvo Cabo da Roca fortas, kuris vaidino svarbų vaidmenį saugant Lisabonos uosto prieigas. Dabar išlikęs tik švyturys, kuris vis dar yra reikšmingas navigacijos objektas. Turistų ten buvo minios, autobusais važiavo japonai, rusai bei pavieniai asmenys, tokie kaip mes. Kas labiausiai įsiminė – tai nevaikiškas vėjas, tiesiog nerealus vėjas. Įsivaizduokite, kad norite fotografuoti, bet gūsiai plėšia iš rankų aparatą, judina į visas puses ir sabotuoja bet kokią fotosesiją. Aš tokiame vėjyje dar nesu buvęs. Jautėmės kaip kokioje kosminėje centrifugoje. Nuo 150 m aukščio uolos panoraminiai vaizdai buvo kvapą gniaužiantys ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme (dėl vėjo). Šiaip ne taip pasifotografavome į vieną ir kitą beribės pakrantės puses, prie švyturio, prie stulpo su kryžiumi, žyminčio vakariausią Europos tašką, pasigrožėjome vaizdais ir su vėjo išūžtomis galvomis nuvažiavome į Cascais, o tiksliau į ten esančią Boca do Inferno (38°41’28.1″N 9°25’47.6″W). Tai yra įdomus uolos darinys intriguojančiu pavadinimu „pragaro burna“. Nepertraukiama Atlanto bangų mūša pragremžė uoloje mažą urvą, kuris sugriuvo ir taip suformavo nedidelę įlanką bei natūralią arką. Vasarą bangos lengvai taškosi į atvirą urvą, bet žiemą vandenynas visą savo jėgą nukreipia į susidariusią arką ir pro ją besiveržiančios putotos bangos atrodo kaip besispjaudanti pragaro burna. Čia yra ir apžvalgos aikštelė –  tiesiog ideali vieta stebėti Atlantą audrų metu. Atrodo, taip netoli nuvažiavome nuo Cabo da Roca, bet šioje vietoje oro sąlygos pasikeitė neatpažįstamai: saulė šviečia, lengvas vėjelis švelniai glosto veidą, žvejai nerūpestingai tampo meškeres…Pasigrožėjome vaizdais, pakvėpavome grynu oru ir prisėdome lauko kavinėje pailsėti bei užkrimsti. Skrandžius palepinome portugališkų pyragėlių rinkiniu: ant stalo nugulė skanūs pyragėliai su žuvimi, krevetėmis, vištiena, sūriu, kumpiu, daržovėmis ir dar bala žino kuo. Paėmiau visų rūšių pyragėlių, kokių tik buvo kavinėje. Skaniai ir sočiai pavalgėme, sėdome į automobilį ir patraukėme Evoros link, kurioje mūsų laukė užsakytas butas. Važiavome smagiai ir nerūpestingai iki Lisabonos, o ten kai patekome į autokamštį, tai beveik valandą judėjome vėžlio greičiu. Vos vilkomės iki labai gražaus tilto “The Ponte 25 de Abril” per upę Rio Tagus, kuris pavadintas 1974 m. balandžio 25 d. Portugalijos gvazdikų revoliucijos garbei. Man patiko važiuoti ilgiausiu Europoje kabančiu tiltu. Jo ilgis 2,3 km, sumontuotas 70 m virš upės paviršiaus, tiltu kasdien pravažiuoja apie 150 tūkst. automobilių. Iš pradžių tiltas buvo pavadintas Salazaro, Portugalijos diktatoriaus, vardu, bet po 1974 m. revoliucijos pervadintas. Šalia tilto stovi galinga Karaliaus Kristaus statula Cristo Rei, kuri labai panaši į Rio de Žaneiro Kristaus Atpirkėjo statulą. Cristo Rei 28 m aukščio statula stovi ant 82 m aukščio pjedestalo, kurį formuoja keturios arkos ir platforma. Atrodo išties įspūdingai. Tiek ir kabinome tos Lisabonos, kelionės metu Portugalijos sostinei neskyrėme nei vienos dienos, t.y. įjungėme konkretų “ignorą”. Kai pravažiavome tiltą, tai situacija iš karto pagerėjo, mašinų srautai išsisklaidė ir mes gana greitai atvykome į Evorą. Butą Siza Vieira neighborhood užsakiau per airbnb platformą. Buto adresas (38°34’17.7″N 7°55’37.5″W) Rua do Alto da Azinheira 26, Malagueira, Évora 7000. Dvi nakvynės kainavo viso 111 Eur, t.y. vienam asmeniui už 1 nakvynę 13,9 Eur. Buto savininkė Claudia pasirodė labai miela moteris, su ja lengva buvo bendrauti. Pats butas irgi fainas: 4 kambariai, virtuvė, WC, dušas, balkonas ir didžiulė terasa ant stogo. Netoliese esančiame supermarkete Pingo Doce nusipirkome maisto, pavakarieniavome skania ant laužo kepta kiauliena, viską nuplovėme lengvu atvėsintu baltu vynu ir išsiskirstėme miegoti.

       Ryte leidome sau ilgiau padrybsoti lovose, nutarėme niekur neskubėti ir „įjungti lėtesnę pavarą“. Horizontalioje padėtyje galvojau apie tai, kad Portugalija labai sava šalis. Man patinka vietiniai gyventojai, ypač jaunimas – labai paslaugus, draugiškas, kalbantis angliškai. Čia tokia taiki ir atsipūtusi atmosfera. O jau maisto skanumas ir kava – kažkas iš fantastikos srities…

       Po pusryčių išvažiavome apžiūrėti Evoros monolitų, kurie išsidėstę už kokių 13 km į vakarus nuo miesto. Pradžiai nuvairavome prie Almendres Menhir (38°33’57.6″N 8°02’46.6″W) – tokio vienišo apie 4 m aukščio akmens monolito. Objektai yra atokiame užkampyje, iki jų važiuoti reikėjo žvyrkeliu, kuris jau daug metų nematęs greiderio. Lėtai, neskubėdami atvairavome iki pirmo sustojimo, palikome automobilį ir tokiu nusususiu apžėlusiu takeliu nupėdinome iki išdidžiai stovinčio akmens. Jam iš karto davėme pravardę „vienišas bybencas“ – jeigu kada ten būsite, tai patys suprasite, kodėl. Tie monolitai labai akcentuojami, bet, atvirai pasakysiu, nelabai yra ką ten žiūrėti. Galvojome, kad būsime vieninteliai tokie keistuoliai, bet turistų buvo ir daugiau. Sėdome į auto ir nuvažiavome prie didelės monolitų sankaupos Almendres Cromlech (38°33’35.1″N 8°03’42.1″W). Mane labiau sužavėjo ne patys akmenys, bet aplinkui plytinčios kamštinių ąžuolų giraitės. Labai gražūs medžiai, bet visų kamienų žievės nuskustos, todėl jie tokie pajuodę. Vien dėl kamštmedžių verta buvo čia atvažiuoti. Apžiūrėjome nedideliame lauke daugybę įvairaus dydžio monolitų, pasivaikščiojome, pasifotografavome ir nudundėjome atgal į Evorą. Aplinkui yra ir daugiau monolitų, bet mums ir tų dviejų sustojimų buvo per akis.

       Evoroje palikome mašiną gatvėje netoli senamiesčio sienos vartų (38°34’00.6″N 7°54’29.1″W) ir pradėjome pažintį su į Unesco Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktu istoriniu miesto centru. Slampinėjimas Evoros gatvėmis tarsi nukelia į praeitį. Neįveikiamos viduramžių sienos, juosiančios senamiestį, akmenimis grįstos gatvės ir alėjos, netgi kiekvienas užkampis byloja apie turtingą istoriją. Reikia tiesiog atsipalaiduoti ir leistis į nepamirštamą kelionę per istorijos, tradicijų bei skonių kupiną miestą. Gatvelių labirintas lengvai klaidino, jos labai siauros, bet vietiniai drąsiai nardė po jas automobiliais. Aš tai nenorėčiau vairuoti miniatiūrinėmis gatvėmis. Mačiau daug apibraižytų mašinų, reiškia, čionykščiai gyventojai irgi ne visuomet vienas su kitu prasilenkia arba su kokio pastato kampine siena.

       Aplankėme gotikinio-manuelistinio architektūros stiliaus bažnyčią Igreja de S. Francisco ir ten pat esančią kaulų koplyčią Capela dos Ossos (4 Eur žmogui, į kainą įeina ir sakralinio meno muziejus), kuri yra labiausiai lankomas Evoros objektas. Koplyčios statybą XVII a. inicijavo trys Pranciškonų vienuoliai, kurių tikslas buvo perteikti žinią, kad žmogaus gyvenimas yra trumpas ir trapus. Apie tai byloja ir virš įėjimo į koplyčią besipuikuojantis užrašas „Mes, kaulai esantys čia, laukiame Jūsų atvykstančių kaulų“. Sienos ir aštuonios koplyčios kolonos yra „dekoruotos“ 5 tūkst. žmonių kaulais ir kaukolėmis, o lubos išpieštos mirtį reprezentuojančiais simboliais. Vieta nuteikia niūriai ir slegiančiai. Bet toks ir buvo vienuolių tikslas. Suaugusių žmonių ir vaikų skeletai tik patvirtina, kad mirtis nesirenka, visi prieš ją lygūs.

       Nuotaikos praskaidrinimui nuėjome į žaismingą aikštę  Praca do Giraldo su 1571 m. joje pastatytu gražuoliu baroko stiliaus fontanu. Čia pasiklausėme čiurlenančio vandens garsų ir pašildėme užpakalius ant įkaitusių fontano atbrailų.

       Apžiūrėjome I-ame mūsų eros amžiuje pastatytos romėnų šventyklos The Templo de Diana liekanas. Iš tos šventyklos liko tik kelios kolonos, bet vietiniai labai ja didžiuojasi. Juk tai geriausiai išsilaikiusi romėnų šventykla visame Iberijos pusiasalyje. O išlikti jai padėjo tai, kad šventykla skaitėsi Evoros rūmų dalimi, o vėliau buvo naudojama kaip kluonas medienos sandėliavimui. Nuo toje pačioje aikštėje Largo Conde Vila Flor esančios apžvalgos aikštelės matėsi akvedukas The Aqueduto de Agua de Prata, pastatytas 1537 m. karaliaus Joao III valdymo laikais. Šis hidraulinės inžinerijos kompleksas užtikrino pastovų vandens tiekimą Evorai iš vietinių šaltinių Graça do Divor, esančių 18 km į šiaurę nuo gyvenvietės. Už miesto sienų akvedukas sudarytas iš labai gražių arkų, o pačiame mieste  arkos užpildytos jose pastatytomis parduotuvėmis ir namais. Akveduko pavadinimas verčiasi kaip „sidabrinis vanduo“ ir turi dvi prasmes: pirmoji, akivaizdžiausia – tai ryškioje saulės šviesoje sidabro spalva spindintis vanduo, o  kita – parodo astronominius statybos kaštus, kurie buvo tokie dideli, kad vietinė valdžia vos nebankrutavo.

       Neskubėdami šlifavome gatveles, tiesiog mėgavomės miestu. Taip beklaidžiodami radome Karietų muziejų, kuris yra Eugenio De Almeida šeimos privati nuosavybė. Ši turtinga šeima buvo viena galingiausių ir įtakingiausių XIX a. Portugalijoje. Užmokėjome po 1 Eur ir vieni patys tokioje kamerinėje aplinkoje apžiūrėjome puikiai išsilaikiusias karietas, arklių balnus, visokius pentinus, senovinius lagaminus ir pan. Pažiūrėjome trumpą filmuką apie Portugalijos karietų istoriją.

       Pro mūsų akis nepraslydo ir Evoros katedra Catedral de Evora, kurios tikras pavadinimas Basilica Se de Nossa Senhora da Assuncao ir kuri yra didžiausia viduramžių katedra Portugalijoje, pastatyta tarp 1283-1308 m. 1930 m. Evoros katedrai popiežius suteikė bazilikos statusą. Se yra puikus gotikinės architektūros pavyzdys. Viduje ji dar gražesnė negu išorėje: baltai dryžuotos kolonos, jaukus vidinis kiemelis nepaliks nei vieno abejingo. Tačiau man didžiausią įspūdį paliko pasivaikščiojimas katedros stogais (3,5 Eur). Kadangi bažnyčia pastatyta aukščiausiame miesto taške, iš viršaus atsiveria nuostabūs Evoros vaizdai. Miestą apžvelgėme iš visų pusių. Super panorama. Be abejonės, Evora yra vienas romantiškiausių Portugalijos miestų, kuris pripildys Jūsų širdį begaline aistra ir būtent toks jausmas mane aplankė bevaikštant katedros stogais…

       Nupėdinome į aikštę Largo da Porta de Moura ir pasidžiaugėme labai simpatišku fontanu Fonte da Porta de Moura, kurį spontaniškai pavadinome „kiaušiniu“. Kai kas jį vadina vandens šaltiniu, kai kas – fontanu, bet kokiu atveju, tai unikalus ir meniškas renesanso architektūros paminklas, pastatytas 1556 m. Fontaną vandeniu aprūpindavo aukščiau aprašytas akvedukas, kurio dėka vanduo pasiekdavo bet kurią miesto dalį. Fontaną savo rankomis pastatė vietiniai gyventojai, o statybą finansavo miesto valdžia.

       Apžiūrėjome vieną iš Evoros universiteto pastatų, kurie išsimėtę po visą miestą. Colegio do Espirito Santo yra pagrindinis ir seniausias universiteto statinys. Jis yra kvadrato formos, o viduje kiemelis su fontanu. Universitetas buvo įsteigtas 1559 m. ir su popiežiaus palaiminimu veikė kaip Šventosios Dvasios Universitetas du amžius iki 1759 m., kuomet jėzuitai buvo išvaryti iš Portugalijos. Mokslo šventovė iš naujo atsidarė tik 1979 m.

       Evora išsidėsčiusi toliau nuo vandenyno, todėl čia labai karšta. Užėjome į vietinę ledainę ir atsigaivinome suvalgydami itin gardžių portugališkų ledų. Aš suvalgiau dvi didžiules porcijas, nes vienos man buvo negana. Ledų kainos tokios pačios kaip ir Lietuvoje.

       Na, ir pabaigai užsukome į viešą parką Jardim Publico, užimantį 3,3 ha plotą. Parkas pastatytas 1863-1867 m. ir jį suprojektavo italų architektas Jose Cinatti. XIX a. parkas buvo mėgiama elito ir aukštesnio socialinio sluoksnio žmonių susirinkimo vieta. Čia gausybė įvairiaspalvių augalų, medžių, yra tvenkiniai, fontanai, kavinukė su terasa. Parką pamėgusios ne tik romantiškai nusiteikusios porelės, bet ir jaunimėlis, šeimos su vaikais. Visi randa sau vietos smagiam piknikui ar ramiam atsipalaidavimui.

       Puikiai praleidome dieną Evoroje. Nors jautėmės nusivarę nuo kojų, bet patirti įspūdžiai visą nuovargį kompensavo su kaupu. Grįžome į butą, išsikepėme šviežios žuvies Dorado ir skaniai pavakarieniavome. Žuvį pirkome supermarkete, Dorado kainavo virš 5 Eur už 1 kg. Parduotuvėse žuvies pasirinkimas itin gausus, be to, kaina labai priimtina. Išsirenki žuvį (-is), pardavėjas maloniai paklausia, ar ją išdoroti? Jei atsakai „taip“, tuomet čia pat nuskuta žvynus (jei žuvis su jais), išima vidurius, nukarpo pelekus, vienu žodžiu, pilnai paruošia nadojimui. Už tai mokėti papildomai nereikia. Namie lieka tik padruskinti, papipirinti ir pašauti į orkaitę. Paprasta ir skanu. Prie žuvies mums tiko vynas ir alus. Portugalijoje populiariausias dviejų pavadinimų alus: Sagres ir Super Bock. Abu jie lengvi ir skanūs. Jei ne vienoje, tai kitoje parduotuvėje kuriai nors rūšiai būna geros akcijos. Mes praktiškai nepirkome alaus už pilną kainą, nes visuomet rasdavome akcijinio alaus už pusę kainos ar panašiai. Pirkome tik mažais stikliniais buteliukais (0,2 l), nes iš jų gerti skaniausia.

       Vakarą praleidome ant namo stogo esančioje terasoje, gurkšnodami lengvą vietinį vynelį ir virškindami žuvį bei dienos įspūdžius…

       Anksti ryte užtrenkėme buto duris, raktus palikome viduje. Tokį „išsiregistravimo“ būdą su Claudia buvome aptarę iš anksto, nes ji negalėjo su mumis asmeniškai atsisveikinti. Sėdome į Renault ir pradėjome kelionę atgal prie vandenyno. Šiandien buvo suplanuota pliažų diena. Greitkelyje trumpam sustojau prie pušų giraitės ir prisirinkau galingų ananaso dydžio kankorėžių. Šiaip visos automagistralių pakelės aptvertos tvorele. Važiuoji, matai miškelį, bet į jį nepateksi, nebent liptum per tvorelę. Man pavyko sustoti prie pušų, kurios augo dar iki tvoros. Na ir gražūs tie milžiniški kankorėžiai.

       Neilgai trukus atvairavome į pliažą Praia da Samouqueira (37°52’10.0″N 8°47’34.4″W) – tai labai gražus smėlėtas laukinis pliažas su daugybe uolų, kyšančių iš vandens. Žmonių jame buvo vos keletas. Smėliukas malonus, gulėti labai patogu. Maudynėms pliažas nelabai tinka, nes įbridimas į vandenį akmenuotas ir nepatogus. Buvo viena vieta, tinkama maudynėms, bet vanduo, atvirai pasakius, šaltokas. Ideali vieta pasideginti, paganyti akis į gražuoles uolas, pasivaikščioti, pamedituoti ir tiesiog pailsėti ypatingai gražioje aplinkoje. Vaizdinga vietelė.

       Čia ilgai neužsibuvome ir nuvažiavome į pliažą Praia de Odeceixe (37°26’26.0″N 8°47’54.9″W). Tai didelis, platus smėlėtas pliažas, kurio ypatumas tas, kad paplūdimį supa upė. Kai būna potvynis, tai vanduo stipria srove teka iš vandenyno į žemyną. Pliažas iš abiejų pusių įrėmintas stačiomis uolomis. Stebėjome būrelį banglentininkų, bandančių pasibalnoti bangą ir smagiai ant jos „pajodinėti“. Įsitaisėme ant smėliuko prie uolos, užkrimtome, išgėrėme alučio, pasivaikščiojome po paplūdimį. Stebėjome netoli mūsų įsitaisiusį vyruką, kuris akylai skenavo aplinką ir kažko vis ieškojo, dairėsi. Greitai supratome, kas tai per tipas: jis išsirinko išsimaudyti atėjusią labai simpatišką mulatę ir taip subtiliai pradėjo ją „kabinti“. Grynaveislis lovelasas, surado „grobį“ ir įjungė visą savo žavesį, kad nekalta pažintis išsirutuliotų į kai ką daugiau. Akivaizdu, kad tai jo darbas, tuo jis ir užsiima.

       Neužilgo grįžome prie auto ir nuriedėjome į Praia da Bordeira (37°11’50.4″N 8°54’26.2″W) – ypatingai didelį, platų, erdvų smėlėtą pliažą. Jis išskirtinis tuo, kad į pliažą reikia bristi. Taip, paplūdimio nepasieksi nesušlapęs kojų, nes jį supa seklus vanduo. Super atrakcija. Pliažas buvo beveik tuščias, poilsiautojų mažai. Manau, kaltas dar nepakankamai įšilęs vanduo. Bet kokiu atveju, vieta tikrai verta dėmesio, nes čia yra ne tik fainas paplūdimys, bet ir labai gražios apžvalgos aikštelės, kuriose galima mėgautis nepakartojamais Atlanto peizažais. Vaizdingu pakrantės takeliu pėsčiomis įmanoma nueiti iki už 5 km esančio pliažo Praia do Amado (37°10’06.9″N 8°54’03.8″W). Tai aktualu tiems, kas mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, o mes į šį pliažą nuvažiavome su mašina, nes negalėjome tiek laiko skirti pėsčiųjų žygiui. Praia do Amado mums pasirodė tikru banglentininkų rojumi. Įsitaisėme aukštos uolos viršūnėje ir stebėjome vandenyje mirkstančius ant savo lentų „bangų raitelius“. Vieniems sekėsi pagauti bangą, kitiems – nelabai. Čia visa šios sporto šakos mėgėjų infrastruktūra. Puikus smėlio pliažas, kurį itin pagyvina gausi banglentininkų bendruomenė.

       Nepastebimai diena ėmė artėti į pabaigą, todėl nukūrėme tiesiai į nakvynės vietą Lagos mieste viešbutį Iberlagos (37°05’38.9″N 8°40’13.2″W), adresu Iberlagos Bloco J Loja 27, Lagos, 8600-354. Trys nakvynės kainavo viso 202,5 Eur, t.y. vienam asmeniui už 1 nakvynę 16,9 Eur. Prieš tai parduotuvėje Intermarche apsirūpinome maisto atsargomis. Viešbučio apartamentai buvo normalūs: 2 miegamieji, erdvi svetainė, pilnai aprūpinta virtuvė, vonia, balkonas su vaizdu į vandenyną – viskas ko reikia pilnaverčiam gyvenimui. Buvome pavargę, todėl iš viešbučio niekur nėjome, aplinkos nenagrinėjome, o pavakarieniavome, išgėrėme vyno ir leidomės į sapnų karalystę.

       Ryte papusryčiavome sardinų konservais su kietai virtais kiaušiniais bei majonezu. Balkone pasisveikinome su ant turėklo įsitaisiusia žuvėdra. Išmatų krūvelės išdavė, kad ji čia dažnas svečias. Žuvėdra pasirodė visai nebaikšti ir mielai vaišinosi mūsų mėtomais batono gabaliukais. Netrukus jau sėdėjome automobilyje ir judėjome į Sagres miestelyje esantį iškyšulį Cabo de São Vicente (37°01’24.8″N 8°59’42.0″W). Šis vėjo ir audrų atakuojamas ragas iki XIV a. buvo laikomas tuomečio pasaulio pabaigos vieta. Dantytos uolos kyla 60 m į viršų nuo grėsmingų vandenyno bangų. Jos labai stačios ir sudaro neįveikiamos sienos įvaizdį. Sienos, kuri tartum saugo nuo mistinių jūrų pabaisų, ketinančių išsiropšti į krantą ir okupuoti žmonėms priklausančią sausumą. Čia jautiesi lyg stovėdamas ant pasaulio krašto. Pūtė vėjas, bet nestiprus, užteko paprasto megztinio, kad išvengti diskomforto. Iškyšulyje stovi ryškiausias Europoje švyturys, kurio šviesos matomos net už 60 mylių. Švyturys pastatytas 1846 m. ant pranciškonų vienuolyno griuvėsių. Vienuolyne kadaise gyveno Šv. Vincentas, kurio kaulai buvo rasti ten esančiose uolose ir kurio vardu buvo pavadintas pats kyšulys.

       Gana greitai prasisukome Cabo de São Vicente ir nuvairavome į pliažą Praia da Figueira (37°03’57.5″N 8°50’32.4″W). Iki pačio pliažo privažiavimo nėra, palikome auto aikštelėje ir gerą kilometrą pėdininome kvepiančiu žolytėmis takeliu iki paplūdimio. Paėjėti buvo verta, nes prieš akis atsivėrė superinis laukinis pliažiukas. Jis smėlėtas, iš abiejų pusių apsuptas uolų, gražūs vaizdai ir tik keletas žmonių. Šiek tiek pasivoliojome ant smėlio, pagaudėme saulės spindulių, o vėliau su Ramune pasivaikščiodami nuėjome palei krantą tarp akmenų į netoliese esantį dar vieną mini pliažiuką (dėšinėje pusėje stovint veidu į vandenį). Ten buvome vienui vieni, jautėmės kaip privačiame tik mums dviems skirtame paplūdimyje. Vandenynas tiesiog viliote viliojo išsimaudyti, todėl nedvejodamas taip ir padariau. Nėriau į nedideles, bet labai galingas bangas. Su kokia jėga jos tėškė mane į krantą! Labai realu ir galūnę išsinarinti. Su Atlantu juokauti neverta. Veržlios bangos, šoninės srovės ir srovės, traukiančios atgal į vandenį, gana pavojingos. Mėgautis maudynėmis reikia atsakingai ir, pageidautina, blaiviame stovyje. Pasidžiaugę privatumu patraukėme atgal į „bazę“, bet sauso kelio, kuriuo atėjome, jau nebebuvo: smėlio tarpas tarp vandens ir uolų apsemtas, bangos daužėsi į uolas. Problemėlė. O grįžti visvien reikėjo. Rankose fotoaparatas, kurio sušlapinti jokiu būdu nevalia. Atsargiai atbridome į pagrindinį pliažą, tačiau sušlapę. Vanduo nebuvo itin šaltas, saulėtos dienos maudynėms – pats tas. Super vieta, super pliažas, saulutė kaitino šonus, danguje nė debesėlio, gerai, kad pūtė lengvas vėjelis, kuris neleido suprakaituoti ir švelniai glostė šonus.

       Po poros valandų nusprendėme, kad laikas judėti, nes mūsų laukė kitas pliažas – Meia Praia (37°07’05.1″N 8°38’46.0″W). Tai yra 4 km ilgio pliažas ir jis yra ilgiausias smėlėtas pliažas vakarinėje Algarvės dalyje. Meia Praia man pasirodė panašiausias į lietuvišką pajūrį: jokių uolų, šiokios tokios kopos ir plataus smėlio paplūdimys, besitęsiantis, kiek akys užmato. Smėliukas malonus, žmonių ne per daugiausiai, saulė konkrečiai kabino. Nusprendžiau ir čia išsimaudyti. Banga kai sviedė mane į krantą, tai su pilvu pratarkavau visą dugną. Gerai, kad nebuvo jokių akmenų, o tik švelnus smėliukas. Ir bangos čia žymiai agresyvesnės, lyginant su Baltijos jūra. Stovi sau ant kranto ir matai, kaip į Tave atrieda galinga banga. Ji puola, atakuoja, šniokščia, lyg rėkdama kovinį šūkį. Pradedi panikuoti, įtempi raumenis ir ruošiesi atremti smūgį, tačiau prie pat kojų banga nusilpsta, subliūkšta ir skelbia visišką kapituliaciją. Tuomet gaivinančiai suvilgo Tavo kojas, lyg atsiprašydama už planuotą agresiją… Tokie įspūdžiai apie dar vieną ir visiškai kitokį portugališką pliažą.

       Nuvažiavome į parduotuvę Pingo Doce ir eilinį kartą prisipirkome šviežios žuvies (vilkešerių 6,49 Eur/kg; nedidelių carapau žuvyčių 2,99 Eur/kg ir kažkokios žuvies su geltonomis juostelėmis šonuose 6,99 Eur/kg). Prieš grįžtant atgal į viešbutį, nuvairavome į garsųjį Lagos uolyną Ponta da Piedade (37°04’54.4″N 8°40’10.8″W). Tai neabejotinai yra vieta verta didžiausių liaupsių ir garsiausių susižavėjimo šūksnių. Galingasis Atlanto vandenynas smiltainio iškyšulyje suformavo akmenines arkas, grotas ir urvus. Ne be reikalo Ponta da Piedade yra laikomas pačiu gražiausiu Algarvės natūralios gamtos kampeliu. Labai vaizdingai atrodo šalia kranto chaotiškai išsimėčiusios vienišos uolos, styrančios iš vandens. Įkvepianti panorama. Visą tą grožį galima stebėti iš viršaus, mėgautis uolų vaizdais, klausytis bangų mūšos ir žiūrėti, kaip jos glosto įvairių formų uolėtus smiltainio darinius. Galima laiptais nusileisti žemyn iki pat prieplaukos ir iš arti pažvelgti į šį gamtos meno kurinį. Sako, kad geriausiai Ponta da Piedade yra apžiūrėti nuo vandens plaukiant laiveliu, tačiau tą dieną jokia vandens transporto priemonė nebūtų prisišvartavusi prieplaukoje dėl intensyvaus bangavimo: vandenynas pyko, šniokštė ir rodė savo kaprizingą būdą.

       Nuotaiką dar labiau praskaidrino girtų lenkų ekskursija, kurios įkaušę vyrai ir moterys bandė fotografuotis prieplaukoje, bet jiems nelabai sekėsi, nes atriedėjusios bangos nepalikdavo sauso siūlelio po tokių pozavimų. Įsivaizduokite, jog žemyn leidžiasi kostiumuotas blizgančiais batais dėdulė, o grįžta visas varvantis, kiaurai šlapias žliugsiančiais auliniais prablaivėjęs lenkų ponas. Jam buvo juokinga, man taip pat. Ne veltui sakoma, jog girtam jūra iki kelių…

        Reziumė: Ponta da Piedade yra nereali vieta, kurią būtina aplankyti tiek kartų, kiek dienų būsite apsistoję Lagos mieste.

       Grįžę į viešbutį išsikepėme žuvies asorti. Didelis Ačiū Regimantui už puikią jūros gėrybių vakarienę. Tarp kitko, man skaniausios buvo tos nedidelės žuvytės carapau. Jei bus proga, būtinai paragaukite. Po sočios vakarienės išsiruošėme pasivaikščioti po Lagos. Tai yra gyvas turistinis miestas, kuris gali pasiūlyti ne tik puikius paplūdimius ir audringą naktinį gyvenimą, bet ir jaukų senamiestį, išlaikiusį savo tradicinę išvaizdą ir žavesį. Neskubėdami nukulniavome į Mariną (laivelių prieplauką), kur paspoksojome į gausybę jachtų ir katerių. Paskui nuėjome į tik pėstiesiems skirtą istorinį centrą, kur visos gatvelės grįstos tokiais lygiais akmenukais baltai juodu raštu. Tie akmenukai taip nugludinti, kad net blizga, atrodo, lyg aliejumi patepti. Čia pilna parduotuvėlių, barų, aikščių su muzikantais. Labai jaukus ir mielas senamiestis su simpatiškomis gatvelėmis. Vienoje iš gausybės lauko kavinių prisėdome ir užsisakėme alaus (0,4 litro 4 Eurai) ir krevečių česnakiniame padaže su ryžiais (10 Eur). Porcijos kaip už tokią kainą buvo ryškiai per mažos, o alus per brangus. Bet tai yra kurortas, todėl teko susitaikyti su aukštesnėmis kainomis. Vakaras buvo vėsokas, alus nešildė, todėl jau sutemus grįžome į viešbutį miegoti. Taip baigėsi dar viena puiki diena Portugalijoje.

       Išaušo gražus penktadienio rytas. Pusryčiams išsivirėme spagečių, pasikepėme chorizo dešros ir viską sumaišėme su baziliko padažu. Skaniai ir sočiai pavalgėme, atsigėrėmė kavos ir išvažiavome į pliažą Praia da Marinha (37°05’24.4″N 8°24’45.6″W). Tai iš tiesų labai gražus pliažas, kuris patenka į šimtuką geriausių paplūdimių pasaulyje ir į dešimtuką – Europoje. Neskubėjome leistis į paplūdimį, bet iš pradžių visa grožybe mėgavovės nuo uolos viršaus. Ten pilna takelių, kuriais galima vaikščioti ir pliažą apžvelgti visais įmanomais rakursais. Patikėkite, tikrai yra kur akis paganyti. Praia da Marinha išskirtinis simbolis yra iš vandens iškilusi M raidės formos arka Arco Natural. Neveltui paplūdimys sulaukia ypatingo turistų dėmesio. Vaizdas tikrai įspūdingas. Pasigrožėjome pribloškiančiu reginiu ir laiptais nusileidome į patį pliažą, kuris yra nedidelis, smėlėtas ir apsuptas aukštų uolų. Truputį nuvylė tai, kad pakrantė gana akmenuota, todėl maudynėms vieta nelabai tinkama. Bristi į vandenį nekomfortabilu, bet įmanoma. Norėdami patenkinti savo smalsumą, pakrante nuėjome iki pat M raidės formos arkos. Eiti nebuvo labai lengva, nes reikėjo ir per akmenis, uolas palaipioti. Procesą apsunkino tai, kad buvome basi. Vienu žodžiu, judėti reikia atsargiai, bet nueiti verta, nes tai puiki galimybė pažvelgti į paplūdimį kitu kampu. Vanduo buvo sąlyginai nešaltas, saulė kepino, todėl atsigaivinti vėsiose Atlanto bangose buvo pats tas.

       Šiose vietose yra vaizdinga pėsčiųjų trasa, kuria galima nueiti iki pliažo Praia Vale Centianes (Carvoeiro) (37°05’30.3″N 8°27’13.9″W), aplankant ir daugiau paplūdimių. Trasos ilgis apie 6 km. Eiti reikia vaizdinga pakrante uolų viršuje ir grožėtis atsiveriančiais vaizdais. Labai norėjome išbandyti tokį pasivaikščiojimą, bet kita bendrakeleivių pora kategoriškai atsisakė tą daryti, motyvuodami, kad yra per karšta ir, nuėjus 6 km, vėl reikės grįžti atgal. Mano galva, nupėdinti desietką kilometrų nėra sudėtinga, bet ką padarysi, šioje vietoje interesai nesutapo, todėl nurijome šią karčią piliulę ir nuvažiavome į netoliese esantį pliažą Praia de Albandeira (37°05’29.0″N 8°24’01.6″W). Tai laukinis mažiukas ir jaukus smėlėtas pliažiukas, kurį uola dalina į dvi dalis. Kairėje pusėje yra superinis galingas skliautas uoloje, kuriame ideali vieta pasislėpti nuo saulės kaitros, o dešinėje pusėje yra grotas, pro kurį matosi vandenyne stūksanti arka (kažkas panašaus į Praia da Marinha arką, bet ne tokia įspūdinga). Aš įbridau į siaurą grotą ir keistai pasijaučiau, nes ateinančios bangos kėsinosi mane sumalti kaip kokį mėsgalį, patekusį į malimo mašinėlę. Nemalonus jausmas, bet patirtis užsifiksavo atmintyje. Pakrantė smėlėta, todėl maudytis čia ypatingai smagu ir saugu. Šauniai pasigalynėjome su bangomis ir pasidžiaugėme vandenynu. Man vis negana stovėti ant kranto ir grožėtis užburiančia Atlanto bangų mūša. Galėčiau valandomis žiūrėti, kaip jos gražiai ritasi į sausumą, galingai dūžta į uolas ir aptaško sūriais purslais visus netoliese esančius žioplius. Pasakiškas ir hipnotizuojantis vaizdas.

       Atsisveikinome su šia vieta ir nuvažiavome į pliažą Benagil (37°05’16.1″N 8°25’35.5″W). Automobilį palikome didelėje aikštelėje viršuje, o į paplūdimį nusileidome pėsčiomis. Tai ne itin didelis smėlėtas pliažas, iš visų pusių apsuptas aukštų ir stačiai kylančių uolų. Pliažas garsus ola (grotu) Algar de Benagil su milžiniškais skliautais ir apvalia anga į dangų. Esmė yra tame, kad į grotą galima patekti tik vandeniu, į jį reikia įplaukti. Kitokiu būdu ola nepasiekiama. Aišku, galima pro angą virve nusileisti į grotą, bet tai jau alpinistiniai reikalai, be to, niekas taip daryti neleistų. Vietiniai verslininkai organizuoja iš paplūdimio apžvalgines ekskursijas motorinėmis valtimis (30 min. 15 Eur žmogui). Yra ilgesnių ir prabangesnių ekskursijų. Taip pat galima išsinuomoti irklalentę ir su ja nuplaukti iki žymiojo groto. Su irklalente išplaukti į atvirus vandenis gana problematiška dėl intensyvios bangų mūšos. Problematiška, bet įmanoma: jei ne iš pirmo, tai iš kažkelinto karto tikrai pavyks įveikti bangas ir nutolti nuo kranto. Visi nori patekti į vaizdingąjį grotą Algar de Benagil. Jei plauksi su laiveliu, tai grote neišlipsi ir po jį nepasivaikščiosi, nes dėl tų pačių bangų sudėtinga tiek prisišvartuoti krante, tiek ir išplaukti. Todėl turistai valtelėmis įplaukia į groto vidų, nufotografuoja ir varo atgal. Mes pasirinkome patį įdomiausią, originaliausią, bet ir ekstremaliausią būdą – šokome į vandenyną ir plaukte nuplaukėme savo jėgomis į grotą. Giedrė nelabai moka plaukti, todėl liko pliaže saugoti daiktų ir nervuotis dėl mūsų. Ką aš galiu pasakyti – avantiūra pavojinga, bet atrakcija superinė. Jei pasitikite savo jėgomis ir mokate plaukti, būtinai išmėginkite šį varijantą. Grotas iš vidaus tikrai nuostabus, bet ir pats plaukimo į jį procesas ne ką mažiau jaudinantis ir suteikiantis daug adrenalino. Stovint veidu į Atlantą, grotas yra kairėje pusėje iš karto už uolos posūkio. Taigi, trise įbridome į bauginantį vandenyną ir ėmėme plaukti tikslo link. Yrėmės rankomis lėtai, neskubėdami, nenutoldami vienas kito. Grėbliuoti buvo ne taip paprasta, nes srovės darė savo darbą, o bangos kilnojo aukštyn žemyn. Apėmė įdomus jausmas, kai supratau, kad esu nutolęs nuo kranto ir likęs akis į akį su neramiu Atlantu. Kuris kurį įveiks? Gana sėkmingai per kokias 10 minučių apiplaukėme uolą ir pasiekėme grotą. Jo viduje išlipome į smėlėtą pakrantę ir supratome, kad esame atskirti nuo viso likusio pasaulio: juk atgal grįžti reikės tokiu pačiu šlapiuoju būdu…Viduje mus pasitiko įspūdinga uždara erdvė su skyle skliaute, pro kurią švietė saulė. Krantas nusėtas gausybe gražių didelių kriauklių. Tokių plaukikų kaip ir mes viduje radome visą kompaniją. Vieni vaikštinėjo ir rinko kriaukles, kiti gulėjo ant smėlio, o treti šildėsi po anga ir gaudė saulės spindulius. Aš truputį drebėjau, nes sušalau vandenyje, todėl irgi šildžiausi ir stebėjau valtimis plaukiojančius turistus. Jie su pavydu žvelgė į mus iš savo laivelių, nes jiems išlipti į krantą neleidžiama. Vienintelis pliusas, kad jie galėjo nufotografuoti grotą iš vidaus, o mes, dėl suprantamų priežasčių, to padaryti negalėjome. Nieko tokio, šis nepakartojamas vaizdas giliai įsirėžė man į pasąmonę ir išliks visam laikui be jokio fotoaparato. Pasimėgavome grotu, pailsėjome, sušilome ir nėrėme atgal į bangas. Atgalinę misiją vykdyti sekėsi kur kas lengviau, nes žinojau, kur plaukti, kiek plaukti ir kaip. Pasikinkėme bangas, pasinaudojome srovėmis ir neskubėdami parplaukėme į pliažą. Išlipę į krantą pasidalinome įspūdžiais su Giedre ir dar ilgai džiaugėmės, kad ryžomės šiai avantiūrai ir ją sėkmingai įgyvendinome. Paplūdimyje atgavome jėgas, pasišildėme saulutėje, o netrukus jau sėdėjome automobilyje ir važiavome atgal į Lagos. Viešbutyje pavakarieniavome, prigriebėme vyno ir su Ramune nuėjome į šalia esantį pliažą Praia Dona Ana (37°05’28.8″N 8°40’12.4″W). Ten atsigulėme ant gultų ir su puikiu vaizdu į Ponta da Piedade nuleidome saulę. Vynas lengvai svaigino, vakarėjantis paplūdimys ir gražiai ošiantis vanduo padėjo pilnai atsipalaiduoti, panirti į lengvą transo būseną ir suguldyti į stalčiukus visus puikiai praleistos dienos įspūdžius.

       Ryte išsiregistravome iš viešbučio ir dar kartą nusileidome į pliažą Praia Dona Ana. Jis iš tiesų labai populiarus, nes galima voliotis paplūdimyje ir mėgautis Ponta da Piedade uolomis. Pakrantė erdvi, plati, ilga ir smėlėta. Yra ruožų, kurie tiesiog nusėti kriauklėmis, nėra net kojos kur pastatyti. Čia didelės, masyvios kriauklės. Gana greitai pririnkau du maišus stambių egzempliorių ir su Ramune smėlyje išdėliojome gražų užrašą PORTUGAL. Jo fone nusifotografavome su maloniais vaizdais į vandenyną ir uolas. Užrašas tapo populiarus, visi norėjo prie jo įsiamžinti. Ėmėme juokais iš poilsiautojų prašyti po 1 Eur. Fotogeniškas užrašas iš kriauklių gyvavo neilgai, nes atėjo porelė lenkų vaikų ir be jokių skrupulų jį išardė, kaip kokį nusibodusį Lego konstruktorių. Nieko tokio, juk vaikučiai. Saulė kaitino kaip reikiant, prakaitas varvėjo, bet juk šalia atgaivos šaltinis – vandenynas. Beje, vanduo buvo šaltesnis lyginant su vakarykščiais pliažais. Nors atstumas tarp jų tik 45 km, bet praeitos dienos maudynių vietose vanduo tikrai buvo šiltesnis. Jeigu tokiame vėsiame vandenyje būtų reikėję pakartoti vakarykštį plaukimą, tai, tikriausiai, nebūtume prasukę reikalų. Pliaže stovi vieniša uola, kurią galima apeiti ratu. Dalis uolos sausumoje, o dalis – vandenyne. Įdomiausia yra tai, kad visa uola yra tikrų tikriausia krabų karalystė. Ten pilna ertmių ir jos visos knibždėte knibžda krabais. Jų buvo nuo pačių mažiausių, vos ne bitės dydžio, iki tokių per pusę delno gyvių. Susiradome pagaliuką ir leidomės į krabų medžioklę. Jie tokie baikštūs gyvūnėliai, kai priartėji – slepiasi plyšiuose. Su pagaliuku pakrapštai, krabas išlenda ir tuomet jį griebi. Galiu pasakyti, kad realu pririnkti 20-30 didesnių žnypliuotųjų ir išsivirti skanią krabienę. Mes, aišku, tuo neužsiėmėme.

       Iki pietų pasideginome, pasimaudėme ir išvažiavome į kitą pliažą Praia da Falesia (37°05’11.7″N 8°10’05.9″W). Pakeliui kaime Vale Carro užsukome į žuvies restoraną Restaurante Retiro Do Isca. Užsisakėme žuvies asorti ir krevečių. Kol laukėme žuvies, krevetes patiekė su labai skaniu aliejaus ir česnako užpilu bei nerealaus skonio pakepinta duona. Tokių skanių krevečių dar neteko valgyti. Pirštelius apsilaižysi…Neužilgo ant stalo padėjo galingą padėklą su krūva ant žarijų keptos žuvies. Gavome keturių rūšių žuvų, pasidalijome po keturias žuvis kiekvienam iš mūsų. Į stalą patiekė ir dubenį bulvių su lupenomis bei pomidorų-svogūnų salotas. Žuvytė buvo ypatingai gardi, valgėme – net ausys linko. Prisikirtome ligi soties. Sąskaita buvo 80 Eur, žmogui gavosi po 20 Eur. Pietūs buvo nerealiai skanūs, tikrai vertėjo čia užsukti. Tokios trapezos palinkėčiau kiekvienam savo draugui. Sotūs ir laimingi atvažiavome į pliažą Praia da Falesia. Jis pasirodė labai ilgas, tęsėsi kiek akys užmato. Pati pakrantės smėlio juosta gana siaura ir atsiremia į statų skardį, kurio atodangos tokios raudonos ir baltos spalvos. Man iš karto mintyse iškilo asociacijos su Marso kanjonais. Nežinau kodėl, gal aš taip juos įsivaizduoju? Vanduo šioje vietoje gilus, pora žingsnių nuo kranto ir jau iki krūtinės. Maudytis nelabai smagu, ypač vaikams. Ilgai čia neužsibuvome, sėdome į auto ir nuvairavome į Faro esantį viešbutį Rialgarve (37°02’06.2″N 7°57’22.6″W), adresu Rua Diogo Tavares – Lote 1 – Monte Negro, Faro, 8005-205. Viena nakvynė kainavo viso 70,20 Eur, t.y. vienam asmeniui už 1 nakvynę 17,55 Eur. Operatyviai susinešėme mantą į kambarius ir iš karto išvažiavome į Faro centrą pasivaikščioti. Renault palikome didelėje mašinų aikštelėje (37°00’43.8″N 7°55’57.0″W) šalia senamiesčio sienų ir nėrėme į Cidade Velha gatveles. Nieko ypatingai gražaus senamiestyje nepamatėme, nebuvo net kur gražiai nuotraukai papozuoti. Užėjome į bažnyčią Sé Catedral de Faro (Igreja de Santa Maria), kuri buvo sausakimša, o ypač daug vaikų. Matyt, vietinės bendruomenės religinė šventė. Pasivaikščiojome katedros aikštėje šalia rotušės, tuomet patraukėme prie Marinos, kur su vaizdu į laivelius suvalgėme skanių ledų (2 rutuliukai 3,5 Eur). Užėjome į bažnyčią Igreja de São Pedro, kurioje irgi buvo anšlagas. Norėjome netoliese esančioje bažnyčioje Igreja do Carmo (37°01’13.0″N 7°56’03.6″W) aplankyti kaulų koplyčią Capela dos Ossos, bet ji jau buvo uždaryta (šeštadieniais veikia iki 13.00 val.). Gaila, norėjosi palyginti Evoroje matytą kaulų koplyčia su šia. Pasitrynėme miesto gatvėmis, skirtomis tik pėstiesiems. Jose tradiciškai pilna barų ir kavinių. Šiaip man Faro nelabai patiko, toks kažkoks beveidis jis man pasirodė. Klaidžiodami po centrą išgirdome garsiai skambančią muziką ir pasukome garso šaltinio link. Netrukus priėjome naktinį klubą, šalia kurio aikštėje vyko smagus tūsas, kurio dalyviai – gėjai ir lesbietės! Visi entuziastingai mojavo vaivorykštinėmis vėliavėlėmis, visa aikštė irgi išpuošta atitinkamais atributais. Aišku, mes sustojome pasižiūrėti, koks čia veiksmas vyksta. Pirmą kartą mačiau tiek daug vienoje vietoje besibučiuojančių vyrų su vyrais, moterų su moterimis…Minia draugiškai gurkšnojo alų, šoko ir dainavo. Matėsi, kad vyksta gyvenimu patenkintų žmonių šventė. Sumontuotoje scenoje stebėjome dainuojantį vyruką, kuris ne tik padainavo, bet dar ir pilnavertį striptizą sušoko. Prisižiūrėjome įvairiausių keistuolių, akys tik ir spėjo fiksuoti neįprastus gašlokus vaizdelius. Gerą valandą klausėmės kokybiškos portugališkos šokių muzikos ir žiūrėjome netradicinės seksualinės orientacijos jaunimo šou. Šis vakarėlis man paliko didžiausią įspūdį, dabar Faro man visada asocijuosis su gėjais ir lesbietėmis.

       Pakeliui į viešbutį užsukome į parduotuvę, nusipirkome vyno, alaus ir surengėme nedidelį atsisveikinimo su Portugalija vakarėlį. Viskas, finišo tiesioji – paskutinė nakvynė šioje nuostabioje šalyje… Laikas prabėgo greitai ir lėtai tuo pačiu metu. Tiek daug pamatėme, tiek daug patyrėme, krūvos įspūdžių ir emocijų, tikrai neužmirštama kelionė.

       Ryte 6.00 val. jau buvome oro uoste. Ten mus pasitiko automobilių nuomos atstovas, be problemų pridavėme Renault ir nuskubėjome pasų kontrolės posto link.

       Sėdėjau lėktuve, iš padebesių žiūrėjau žemyn, o galvoje sukosi mintis: Portugalija, įsimylėjau Tave iš pirmo žvilgsnio, Tu pavergei mano širdį ir jei būtum personifikuota mergina, atsiklaupčiau ant kelio ir nedvejodamas prisipažinčiau Tau meilėje…Tikiuosi, Tu atsakytum tuo pačiu.