Gero nuotykių filmo žiūrėjimo: Per Lietuvą su dviračiu
Tai dvi savaites trukęs žygis per Lietuvą, kuriame dalyvavo du broliai – Mindaugas ir Gediminas. Tai kelionė, kurioje buvo netik saulės, lietaus, bet ir vos įveikiamų miško keliukų, bei neapsakomai nuostabių vaizdų. Buvo įveikta daugiau negu 600 km. Iššūkis tik rimtai nusiteikusiems.
O jis prasidėjo Vilniuje, 2012m. Biželio 16 d. Užkrimtom, pasiruošėm ir pajudėjom… Išvažiavę iš miesto įvairiais keliukais pirmą dieną nukeliavome iki Dūkštų, pakeliui užsukom į Šilėnų šaltinį.
Vėliau pravažiavę vos įveikiamą kelią, kuris lyg žemėlapy vis dar egzistuoja, nors dėl žolių buvo sunku „įtaikyt“ net su modernia navigacija, aptikom nedidelį ežeriuką, smagi atgaiva vakarui… Traukiam toliau, ogi priekyje upleliūkštis teka! Perbridom, šaltas kaip ledas, bet kojom smagu. Nuvažiavom link Kernavės miškų ir įsikūrę palapines saldžiai snaudėm iki ryto. Taip praėjo pirma, viena iš smagiausių dienų…
Kelionę tęsėm išsivirę makaronų ant mini „pečiuko“ iš žirnelių skardinės, laužą kurti bet kur pavojinga, o ir dažnai neapsimoka. Labai svarbu ryte vis dar turėti reikiamą kiekį vandens (3 litrai kiekvienam), netik virimui, bet ir važiuojant toliau. O kita „stotelė“ būna parduotuvė atsargom pasipildyt. Sultys, grikiai ir kita, visko ilgoje kelionėje su savim nepasiimsi. O ir vieną kitą naudingą įrankį galima surasti.
Važiuojant pro Kernavės miškus, netikėtai, pravažiavom pro radioaktyvių atliekų saugojimo aikštelę, pasirodo net ir Lietuvoje tokių būta… Senolių išmintis ragino toje vietoje nesustoti, taip kad dūmėm kuo toliau. Toli tą dieną nevažiavom ir įsikūrėm netoli Musninkų.
Po ilgų dardėjimų įvairiais keliais ir miškais privažiavom Lietavos šaltinį.
Sėkmė šypsosi ir įsikuriam ant nuostabaus Šventosios upės kranto. Tikras 10 žvaigždučių viešbutis su pirtimi po atviru dangumi. Nusimaudėm, sušilom prie laužo ir snaudėm… Tokios akimirkos – neužmirštamos.
Toliau traukėm į Jonavą. Pas auto-mechanikus pavyko prisukt mano jau klibantį pedalą. Nes pamiršau raktų rinkinį. Ir net „nusibaladot“ pavyksta ant kelkraščio, kaip kad nutiko broliui. Bet laimingai, judėjom toliau! Sekančią dieną traukėm link Kėdainių, lygus kelias – smagu. Deja, kažkur už miesto, šalia kelio sugebėjau pamest savo palapinsiaustę, apvažiavau 25 km beieškodamas kitą rytą, bet tuo pačiu užsukau į Kėdainius ir ten parduotuvėj radau atsarginį akumuliatorių bei akinius nuo visokių mašalų.
Už Kėdainių mynėm link Kelmės, įsikūrėm už Ažytėnų. Rytas buvo šaltas, lijo. Visą dieną rymojom palapinėse. Kitą dieną pasukom link Grinkiškio, šaltoka. Bet sėkmė vėl šypsosi ir draugiška moteriškė pakviečia mus arbatos. Parduotuvėje radau mažutį arbatinuką. Smagu. O dar smagiau, kad vėliau ir lietpaltį kitoj parduotuvėj pastebėjau. Dabar lietus vėl nebaisus. Tą dieną mint buvo sunku, visą kelią prieš vėją. Kažkur už Liepkalnio piliakalnio, miškely, įsikūrėm ir šventėm Jonines – virėm arbatą.
Oras pragiedrėjo. Saulė šviečia, užkrimtom grikių košės ir mes vėl kelyje! Prie Kražių sustojom nakčiai. Ryte vėl lyja, bet popiet nustojo ir buvo galima važiuot. Deja sekančią dieną vėl lijo. Ta proga drožinėjom šaukštus…
Kitą dieną iškeliavom ieškot Medvėgalio kalno, na ir suradom. Pakeliui vėl pasisekė išgert arbatos, dėkingi. Įsikūrėm netoli Varnių, kitą rytą numynėm iki Rietavo.
Sutikom senus kaimynus ir judėjom toliau. Ryte išvažiavom link Alsėdžių, oras nuostabus, vaizdai irgi.
Pravažiavom pro Platelių ežerą, saulė nusileido ir pagaliau pasiekėm savo sodybą už Žemaičių Kalvarijos. Tą dieną, birželio 29 d. įveikėm net 90 km.
Pailsėję pora savaičių traukėm link Telšių, irgi be nuotykių nelikom, nes pataikėm į nelabai egzistuojantį keliuką, prasiskynę kelią iki miesto sulaukėm autobuso, nes į traukinį pavėlavom. Taip atriedėjom atgal į Vilnių.
Viskas, ko reikia tokioje kelionėje, tai optimizmas, dviratis, pora atsarginių padangų su žemėlapiu ar GPS, žinoma palapinė su stogu jei lyja, miegmaišis, palapinsiaustė, keli drabužiai ir šaltesniam orui. Katiliukas maistui virti. Fotoaparatas/kamera, kad ir kitiem, bent šį tą būtų parodyt. Labai naudinga turėti saulės elementų įkroviklį.
*** Kiekvienoje kelionėje kažką išmoksti, taip kad šiek tiek drąsos ir į kelią! ***
Skaitykite daugiau: dviejų brolių 600 km kelionė dviračiais per Lietuvą
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Aciu, kad pasidalinote. Perskaiciau su nostaliga. Roma visada kviecia grizti.
Nepaisant visu tu geliu dovanotoju-pardaveju, ant kuriu kabliuko ir pati buvau pasimovus 🙂
Įdomus, įtraukiantis pasakojimas:) Jokių nereikalingų detalių:) super:)
Man taip pat Transtevere – pati jaukiausia vieta Romoje, o ir pačiai Romai rašyčiau 10, nes labai man ten gera, todėl kažkaip neerzina nei turistai, nei šiukšlės, nei lietsargių siūlytojai…
O iš bažnyčių, kurių ten daugybė, didžiausią įspūdį paliko Santa Maria Sopra Minerva ir Sant Ignazio Di Loyola, kurios yra netoli Panteono.
Tarp kitko, draugai neseniai vykę iš Termini stoties tuo transferu, oro uoste pasigedo abiejų savo lagaminų. Vairuotojai dėl to visai nenustebo ir liepė kreiptis į policiją, mat ant bilieto mažu šriftu parašyta, kad jie už bagažą neatsako, nors su savimi į saloną lagaminų neštis neleido. Taip, kad būkite budrūs, jog tokie nemalonumai neapkartintų viešnagės šiame nuostabiame mieste 🙂
na bet kur tu atvykelių iš sauletos Afrikos nėra. visur pietinės Europos didmesčiuose. Būnant Romoje paprasčiausiai į juos nekreipiau dėmesio ir jie man netrukdė. Juokingai jie atrodo prie Romos populiariausių vietų su tais dideliais fotoaparatais 🙂 Bet iš principo aš Romą užskaitau….10 balų-vienas iš tų miestų į kuriuos norisi sugrįžti….
Na, kad į Vatikaną neleidžia apsinuoginus, tai jau mažai nežinančių…
mielai perskaiciau pasakojima, lengvas ir informatyvus be jokiu nuklydimu. Lapkricio menesi planuojame nuskristi i Roma, tai skaitineju dabar visur.
Siksto koplyčia yra šedevras visomis galimomis prasmėmis… nežinau, kodėl kyla klausimas kad žmonės nori pamatyt! Kas yra Dali ar Pikaso prieš Mikelandželą?
Italijadoc, visa esmė, kodėl man tai pasirodė keista, yra ta, kad nereikia rinktis tarp Dali, Pikaso ir Mikelandželo, kad visų jų kūryba yra po vienu stogu, pakeliui. Niekas neginčija Siksto koplyčios įspūdingumo, bet kaip jau minėjau, man tiesiog keista, jog žmonės mieliau pakeliui į tą koplyčia stovi eilėj ir krapšto nosį-kartais ir tiesiogine prasme-nors per porą metrų veda koridorius, kuriame krūvos kitų šedevrų demonstruojamos.