Šių metų lapkritį nusprendėme, kad norime trumpai pabėgti nuo kasdienybės ir lietuviško niūrumo. Rinkomės ilgai, kol galiausiai keturi geri draugai – aš (Austėja), Tomas, Rūta ir Justinas – nusprendėme leistis į Šveicariją. Tikslas buvo aiškus: Liucerna, žavingas miestas prie ežero, apsuptas kalnų.
Norėjome ne tik pamatyti Alpių didybę, bet ir tiesiog pabūti kartu, mėgautis ramiu rudeniu, šveicarišku šokoladu ir pasivaikščiojimais tarp istorinių pastatų.
Atvykimas į Liucerną – pirmieji įspūdžiai
Atvykome į Zurichą, o iš ten traukiniu per valandą pasiekėme Liucerną. Pirmasis įspūdis – miesto ramybė ir jaukumas. Lapkritis čia – ne turistų pikas, todėl gatvės nebuvo sausakimšos, o oras – gaivus, apie +8°C, su lengvu rudens miglos šydu virš ežero.
Mūsų apartamentai buvo netoli Reuss upės, vos kelios minutės pėsčiomis iki garsiojo Kapellbrücke – seniausio dengto medinio tilto Europoje.
Vos atvykę išėjome į vakarinį pasivaikščiojimą. Tiltas su jo freskomis, iš dalies apšviestas švelniomis lemputėmis, atrodė kaip iš pasakos. Rūta pasakė: „Čia atrodo kaip Kalėdų atvirutė, tik dar be Kalėdų.“
Pirmoji diena – Liucernos senamiestis ir ežero pakrantė
Pirmąją pilną dieną skyrėme miesto pažinimui. Liucernos senamiestis – mažas, bet pilnas žavesio: spalvoti fasadai, viduramžių freskos ant namų sienų, mažos kepyklėlės, kviečiančios užsukti.
Užsukome į Jesuitų bažnyčią – vieną iš pirmųjų barokinių bažnyčių Šveicarijoje. Jos baltas vidus spindėjo ramybe. Paskui pasivaikščiojome pakrante iki Lion Monument – liūto skulptūros, skirtos žuvusiems šveicarų gvardiečiams pagerbti. Tai buvo tylus ir įspūdingas momentas.
Vakarop sėdėjome kavinukėje su vaizdu į ežerą, gurkšnojome karštą šokoladą su plakta grietinėle ir dalijomės įspūdžiais. Justinas juokavo: „Jei ir rojus turi kavines – jos atrodo kaip čia.“
Antra diena – kalnų nuotykiai Pilatus viršukalnėje
Antrąją dieną nusprendėme aplankyti Pilatus kalną – garsųjį Liucernos simbolį. Funikulieriumi, o vėliau lyniniu keltuvu, pakilome į beveik 2 100 metrų aukštį.
Nors lapkritis – nepastovus metas, mums pasisekė – kalnas buvo lengvai apneštas sniegu, o oras – skaidrus. Viršuje atsivėrė fantastiška panorama: Alpių viršūnės, sidabriniai ežerai ir tolumose žibantis Liucernos miestas. Tomas, fotoaparatą vos paleidęs iš rankų, sakė: „Tai viena gražiausių vietų, kur esu buvęs.“
Nusileidę atgal, vakarą skyrėme vietiniam restoranui – ragavome tradicinį „Rösti“ (bulvių apkepą) ir fondiu – lėtai tirpdėme sūrį, juokėmės ir džiaugėmės tuo lėtu, šiltu buvimu kartu.
Trečioji diena – muziejai ir kultūra
Trečią dieną oras subjuręs – krito smulkus lietus, todėl pasirinkome vidines pramogas. Aplankėme Šveicarijos transporto muziejų (Verkehrshaus der Schweiz) – tikrą rojų technikos mėgėjams. Tiek senovinės transporto priemonės, tiek modernūs traukiniai, kosminės programos eksponatai – viskas buvo be galo įdomu.
Vėliau užsukome į Gamtos muziejų (Natur-Museum Luzern), kuris Austėjai (mūsų gamtos mylėtojai) ypač patiko dėl ekspozicijų apie vietinę florą ir fauną.
Vakare lietus liovėsi, ir vėl leidomės pasivaikščioti palei ežerą, kur ramu, tik kartais praplaukia kokia nors valtis su tyliais žibintais.
Ketvirtoji diena – diena Luzern apylinkėse: Weggis ir Rigi
Ketvirtą dieną išsiruošėme į mini išvyką – traukiniu iki Weggis miestelio ir keltuvu į Rigi kalną, dar vadinamą „Kalnų karaliene“. Rigi pasitiko mus ūkanotu oru, bet karts nuo karto debesys prasisklaidydavo, leisdami pamatyti fantastiškus vaizdus.
Piknikavome ant kalno viršaus – sūrio ir dešrelių rinkinys, sumuštiniai ir šveicariškas šokoladas. Sėdėjome ant suoliuko, apsisiautę šalikais, žiūrėjome į debesų jūrą po kojomis ir tyliai dalijomės ta ypatinga akimirka.
Penktoji diena – paskutinės akimirkos ir atsisveikinimas
Paskutinę dieną skyrėme ramiam pasivaikščiojimui: dar kartą aplankėme Kapellbrücke, nusipirkome rankų darbo šokolado dovanų ir sėdėjome kavinėje su paskutine cappuccino porcija. Prieš išvykdami, pažadėjome sau, kad į Šveicariją dar tikrai sugrįšime.