Pasaka apie Italiją ir kitas žemes

Ši pasaka – tai daugiau esė keliavimų tema, kadangi visi visur buvo, viską matė, todėl vargu ar kažką naujesnio galima papasakoti. Todėl jei kas tikisi šiame pasakojime rasti naudingos informacijos, geriau lai neskaito arba iš karto nuvažiuoja iki pabaigos, kur yra keli skaičiai.
Po teisybei, pavadinimas turėtų būti „Kaip prietrankų šeimyna rugpjūty po Europą pakeliauti sumanė“. Bet tebūnie pasaka ir teprasideda ji kaip ir visos: nedidelės šalies didžiausiame mieste gyvena sau šeima – tėtis Lekiantis Vilkas, mama Rūpestėlė ir jų „mažasis“, jau mamą praaugęs sūnelis Visažiniukas. Gražiai jie sau gyventų, bet tas smalsumas vis ramybės neduoda: o kas gi yra tenai, už trijų marių, už trijų kalnų, gal ten pieno upės teka? Ir taip jau nukamavo juos tas noras žvilgtelt už savo karalystės ribų, o besidairant, tuo pačiu ir pailsėti, kad neiškentę susidėliojo jie sau tokį kelią: romantiški viduramžių miesteliai ir pilys Bavarijoje, vienas iš dieviškosios Italijos perlų – Gardos ežeras bei Adrijos jūros karalienė Kroatija. Kai jau susiplanavo, nusiramino ir pradėjo laukti iškeliavimo dienos.
Tik mamytė niekaip nurimti negalėjo. Rūpestėlė taip laukė to pasižvalgymo po kitas žemes, kad net savo itališką dienoraštį pradėjo rašyti, kai iki kelionės dar buvo likę dvi savaitės (ji gi vis rašinėja šį bei tą, tiesiog negali nerašyti, o paskui kankina kitus, versdama jos rašliavas skaityti). O gal todėl nerimsta, kad tie jų važinėjimai po truputį įgauna kitokią prasmę. Noras pamatyti kitas šalis, išvysti neregėtas vietas pamažėle pasitraukia į antrą planą ir užleidžia vietą norui pabūti kartu. Keliavimai išgrynina jausmus, kurie namuose apsineša dulkėmis. Todėl niekada nepasimirš kelionė į Nyderlandų karalystę: kaip Rūpestėlė pasikūkčiodama, balsu verkė iš širdgėlos, kad vargšas jos vyras, šitaip tos kelionės laukęs, dienas skaičiavęs, skausmo surakintas guli lovoje ir net negali išeiti iš kambario. O kai šiaip taip vakare išsiruošė į miestą, jie ėjo taip apsikabinę ir prisiglaudę vienas prie kito, tarsi vienas kitą atradę po nežinia kiek išsiskyrimo metų. Arba kaip viena vaikščiodama Van Gogo muziejuje staiga suprato, kad jai reikalingi ir svarbūs tik du jos vyrai. Yra sakoma „jie man brangiausi pasaulyje“. O ji tiesiog fiziškai pajuto, ką reiškia šie žodžiai: kad tarp tūkstančių aplinkui beskubančių, besisukančių žmonių tau reikalingi tik jie du, vyras ir sūnus; ir kaip bėgo į viešbutį pas juos, kad tik pamatyti, greičiau juos pamatyti… Arba Lekiančio Vilko nupirktas puodelis su jos mėgiamu Van Gogo paveikslu….
Kai Rūpestėlė pajunta, kad jau nebejaučia taip stipriai, nebemyli taip stipriai – vadinasi, metas balnoti savo eikliuosius žirgus ir leistis į kelią. O kelias šiais metais vėl gana tradiciškai veda į pietines žemes. Ir vėl jie lipa ant to pačio grėblio kaip ir pernai, vėl šmirinės per Alpes, nors pernai pasižadėjo, kad daugiau su savo mašina į Alpes – niekada.
Atrodo, kur čia malonumas visą dieną prasėdėti mašinoje? Bet jiems patinka; patinka iš termosiukų gurkšnoti kavą ir arbatėlę; sėdintis gale vadovauja raudonoms durelėms (automobilinis šaldytuvas) ir vis traukia iš ten kokį gardėsį, pirktą būtent kelionei, tokį, kokio jie nevalgo kasdien; jie turi savus ritualus, savus žaidimus ir Rūpestėlė kartais juokais pamąsto, kad jai pats važiavimas būna smagiau už veiklą išlipus iš mašinos. Ir dar kas labai svarbu – savo automobilyje jie jaučiasi saugūs, čia jų namai, jų maža šalelė.
Šeštadienis, Lenkijoje temperatūra už borto – 39 laipsniai vakarop, todėl sustojimai labai reti, tik greitai subėgioja ten, kur karaliai pėsti vaikšto ir vėl atgal į vėsią prieglaudą. Nuo Varšuvos iki pat Vokietijos sienos (ir tolyn) puiki mokama Laisvės autostrada, todėl per dieną pralėkti beveik tūkstantį kilometrų visai nebaisu. Pasienyje šeimynėlė nusistato laikrodžius Europos laiku ir apsinakvoja.
Sekmadienį kamščiai Vokietijos autobanuose?! Kelias iki Rotenburgo prailgsta, bet miestukas kaip ranka nuima apsnūdimą. ROTENBURGAS PRIE TAUBERIO – toks dailutis, toks ne šiuolaikinis, toks pasakiškas, kad mūsų keliauninkai neatsigroži: grindiniu riedančiomis karietomis, gėlėse skendinčiais viduramžiškais namukais, gynybine siena, valandas mušančiu rotušės laikrodžiu, jaukiomis užeigėlėmis, gracinga storule balerina, sustingusia sukinyje ir žvelgiančia iš vitrinos… Čia taip smagu būti… Rūpestėlė pasižymi savo užrašų knygelėje: čionai dar reikės sugrįžti, Kalėdoms.
Trijulė keliauja tolyn pasakiškuoju Vokietijos keliu pro Augsburgą, Fiuseną, bet po Rotenburgo jau tokio įspūdžio kiti miesteliai nepalieka. Pirmadienį, anksti atsikėlę, jie skuba prie Miegančiosios Gražuolės pilies, nori būti vieni pirmųjų lankytojų, kad neskubant, nestringant žmonių miniose, galėtų mėgautis Bavarijos karaliaus Liudviko II fantazijos kūriniu. Rytas, 9.15 val., nesibaigiantis mašinų srautas, o eilė prie kasų nusitęsusi toli toli… į pilį einama tik su gidu, tam tikromis valandomis, todėl pamačiusi lentelę, jog iki 14 val. visi bilietai jau išparduoti, Rūpestėlė vos ne apsiverkia, kad nepasinaudojo šiuolaikinėmis technologijomis ir nenusipirko bilietų internetu (jos kolegė birželio mėn. atvažiavusi valanda vėliau, 12 valandai lengvai gavo bilietus). O dabar belieka tik apžiūrėti pilį iš išorės.
NOIŠVANŠTEINO PILIS – gražiausia, romantiškiausia Vokietijos pasakų pilis, jos kopija stovi Disneilende, karaliaus Liudviko II pastatyta, norint pasislėpti nuo žmonių, karaliaus būta atsiskyrėlio. Liudvikas, matyt, buvo svajotojas, gyveno fantazijų pasaulyje, berniukas būdamas jis save tapatino su Vagnerio Lohengrinu. Nors kaip gana logiškai pastebėjo Visažiniukas, jei norėjo pasislėpti, galėjo pasistatyti mažą trobelę miško glūdumoje; o dabar – tokia pilis, ant aukšto kalno, matoma iš toliausiai. Ir džiaugėsi pilimi vargšas karalius labai trumpai, po šimto dienų buvo ištremtas.
Iki pilies galima eiti be bilietų, taip trys bėduliai ir daro. Pėsčiomis įkopti į kalną, labai neskubant, galima per 40 minučių; galima važiuoti autobusiuku arba karališkai – karieta, bet kopti nesunku, ryte dar nekaršta, o prie karietų ir autobusų – didžiulės eilės. Iš arti pilis ne tokia graži, pilko betono sienos, tačiau kokia panorama atsiveria į slėnius, Alpių jūra vadinamą ežerą! Ir jau kad nesiseka, tai visur: užtektų to, kad nepamatė pilies menių, kurios, sako, nuostabaus grožio, išpuoštos piešiniais iš vokiečių mitų, tai dar ir apžvalginis, virš prarajos kabantis Marienbruk tiltas nuo rugpjūčio pradžios uždarytas renovacijai. Liūdna, bet į bavarišką pasaką keliautojai nepakliuvo, tik akies krašteliu ją pamatė.
Šalia Noišvanšteino, stūkso dar viena, senesnė, Hohenšvangau pilis, kurią pastatė Bavarijos karalius Maksimilianas II, Liudviko II tėvas, joje prabėgo Liudviko vaikystė. Bet ši pilis vaizduotės nekaitina ir noro ją apžiūrėti nekyla.
Šiek tiek nukabinę nosis, bet vis tiek pamatę daug gražaus, turistautojai verčia kitą knygos puslapį ir per Austrijos Alpes, gražiuosius slėnius su besiganančiomis karvytėmis, vynuogynus, kelias juos atveda Italijon. Vien tik šalies pavadinimas verčia stipriau plakti širdį, neįmanoma šiuo kraštu pasisotinti, atsigrožėti. Čia nereikia toli ieškoti pasakų herojų, pasaka yra pati Italija, kur straksi Čipolinas su Pinokiu, tarpusavio neapykanta dega Montekiai su Kapulečiais, kankinasi Radamesas ir Aida bei Violeta su Alfredu…argi visus besuminėsi…. Italija tokia saldi, kaip jos garsusis tiramisu….
Italija yra kiekvieno svajose, ji romantizuojama, idealizuojama. …. Kažkada seniai seniai, grįžusi iš savo pirmosios kelionės po stebuklingą šalį, Rūpestėlė buvo taip ja susižavėjusi, kad bėgo mokytis italų kalbos. O kasdieninėje realybėje viskas gal ir nėra taip pacukruota. Ar norėtųsi gyventi tuose akmeniniuose maišuose su mažyčiais langeliais, kur taip tamsu turėtų būti viduje, nes saulei ten pakliūti užginta? Vaikščioti siauromis gatvelėmis be jokios šalikelės, kur norint nepapulti po ratais, reikia šokti ant sienų? Kęsti alinantį karštį – nuo šalčio gali pasislėpti po šiltais drabužiais ar šiltuose namuose, – o kur pasislėpti nuo šutinančios kaitros? Jūroje, ežere? Bet jei tu esi ne poilsiautojas ir tau reikia dirbti? „Myliu savo šalį su keturiais metų laikais ir lietumi“, – tyliai pagalvojo Rūpestėlė, bet apie viską iš eilės.
Mūsų keliautojų tikslas – vienu gražiausių ežerų pasaulyje laikomas LAGO DI GARDA. Didžiausio Italijos ežero ilgis – 50 kilometrų, iš abiejų pusių jo krantus aptūpę miesteliai be pradžios ir pabaigos, pasibaigus vienam, iš karto įvažiuoji į kitą. Per penkias ten praleistas dienas keliauninkai apvažiavo visus vieno kranto miestelius, tiek išgirtus ir populiarius – Riva del Garda, Limone sul Garda, Sirmionė, Desenzano del Garda, Salo, – tiek niekur neminimus. Pats ežeras – nuostabaus grožio, apsakyti, aprašyti jo didybę tik poetai gal įstengtų. O miesteliai? Kažkoks dvejopas įspūdis: kai į juos žiūri iš tolo, iš ežero – be galo gražūs, paskendę žalumoje, su į dangų besistiebiančiais kiparisais, bažnyčių smaigaliais, senų tvirtovių liekanomis. Tačiau vaikštant po juos – jais nesižavi. Kas čia atsitiko mūsų šeimynai, gal jie jau patys nežino, ko nori? Gal po preciziškai iščiustintų Vokietijos ir Austrijos kaimelių labai krito į akis nešvara, besimėtančios šiukšlės? Netvarka yra negražu, na, negražu ir viskas, ir kvepia, kažkodėl, skurdu. Gal po smaragdinių žalių slėnių akis niekaip nepriėmė išspirgėjusių nuo karščio, pilkų akmeninių gatvių.
Apsigyveno jie Toscolano Maderne, bveik ties ežero viduriu. Kelias nuo šiauriausiai įsikūrusio Riva del Garda iki Toscolano, apie 18 km, vingiuoja pačia ežero pakrante. Gaila tik, kad negalima grožėtis, nes važiuoji tunelyje, ne akliname, bet vis tiek tunelyje. O viešbutis, kuriame apsigyveno, buvo, ko gero, gražiausias dalykas visame Toscolane. Aukštyn į kalną lipa kiparisai, kaip žvakutės, o gal sargybiniai? Išsikerojusios bugenvilijos savo grožiu Rūpestėlę tiesiog varo iš proto. Priešais viešbutį stovi bažnyčia, kurios varpininkas, ar kas ten atsakingas už skambinimą varpais, matyt, labai linksmas žmogus. Varpai skambėjo be paliovos ir be jokios tvarkos ar sistemos, kas 15 minučių, kas 20 minučių, ir ne šiaip skambėjo, jie tiesiog liejo melodijas. O ežeras tarsi jūra, tik krantus matai, toli negilus ir labai akmenuotas, o maudantis, pro pat nosį nardo antys, gulbės, suįžūlėję ir visiškai nebaikščios.
Viešbučio kieme telpa daugių daugiausia dešimt automobilių. Kur pasistatyti savo plieninį žirgelį nepapuolusiems į tą skaičių, tai jau galvosūkis. Visur aplinkui mokama, o italai, kad būtų smagiau, ir parkavimo sistemą sudėtingą sugalvojo, spalvotą. Bet šeimynėlė buvo pasikausčiusi tuose reikaluose, ji žinojo, kad stovėti geltonose juostose šiukštu negalima; mėlynose – galima, bet reikia susimokėti, o baltose – stovėk, kiek nori. Jie ir pasistatė mašiniuką prie pat viešbučio tvoros, baltose linijose, dar darbuotoja patvirtino, kad viskas ok. O atėję, rado užkištą baudos kvitą, reikalaujantį sumokėti 28 eurus (pritaikius 30 procentų nuolaidą). Kokį eismo taisyklių reikalavimą pažeidė, nelabai suprato, nes rūstus dokumentas buvo surašytas itališkai. Bet smagu, kad tokius pačius lapukus gavo visi šalia stovėjusieji, dar penkios mašinos.
Italai myli savo kalbą, myli save, o turistai jiems gerokai pakyrėję. Viešbutyje visa turistinė informacija buvo gerai paslėpta, ir visa – tik itališkai. Parduotuvėje pardavėja labai pasipiktinusi itališkai atšovė nesuprantanti, ko iš jos norima. Daug kur Rūpestėlei teko išžvejoti iš atminties stalčiukų kažkada italų kalbos kursuose įgytas žinias ir bandyti jomis pasinaudoti. Bet bendrauti su italais yra didžiulis malonumas, jų laisvumas ir atsipūtimas sugriauna bet kokius barjerus.
Vieną dieną Lekiantis Vilkas, Visažiniukas ir Rūpestėlė išsiruošė po ežerą paplaukioti pramoginiu laivu. Tiesa, tą daiktą pavadinti laivu gal kiek per skambu. Kiek anksčiau jiems teko vykti į tokius pasiplaukiojimus Turkijoje, Kroatijoje, Graikijoje – tai buvo išties pramoga, komanda iš kailio nerdavosi linksmindama, užimdama, vaišindama savo keleivius. Šįsyk tebuvo du įgulos nariai, vienas iš jų – begaliniai susiraukęs, ir abu pasirodydavo tik tada, kai reikėdavo prisišvartuoti. Keleivių priėmė tiek, kad gelda treškėjo per visas siūles, ne visi turėjo net kur atsisėsti. Į pramogos kainą buvo įskaičiuotas ir lenčas, todėl šeima bandė surasti bent menkiausią užuominą kažko, kas galėtų būti susiję su maistu. Bet vaišės vis tiktai buvo! Iš didelio plastmasinio kibiro į lėkštes visiems krėtė makaronus, visiškai šaltus, sudžiūvusius ir tikrai nevalgomus; keleiviai pilnas lėkštes to skanumo sumetė šiukšlių dėžėn.
Dar tokios pramogos paprastai neapsieina be maudynių atviroje jūroje, šį kartą – ežere. Tik visur galėdavai pasiimti ar „makaronus“, ar gelbėjimosi liemenes, italai nesivargino šitais daiktais pasirūpinti, todėl Rūpestėlė liko neišsimaudžiusi, bijo ji didelio gylio.
Bet ežeras tai jau tikrai pasakiškas, vaizdai kaip atvirukai, turi Garda keletą salelių, didžiausioje, gražiausioje ir paslaptingiausioje iš jų Isola del Garda stūkso nuostabūs rūmai, tarsi iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. Tai privati Borgheze Cavazza šeimos nuosavybė, vasarą tam tikromis dienomis galima atplaukti į salą-rūmus ir apžiūrėti parką bei dalį vilos.
Dar viena diena buvo skirta, turbūt, pačiam nepaprasčiausiam pasaulio miestui – VENECIJAI. Nuo Gardos iki miesto ant vandens apie du šimtus kilometrų, Rūpestėlė su Visažiniuku vyksta autobusu, palikę tėtį maudytis ežere. Lekiantis Vilkas Venecijoje jau buvęs, todėl jis mieliau norėjo pailsėti, paskaityti. Rūpestėlė į patį romantiškiausią miestą keliauja taip pat nebe pirmą, o jau net ketvirtą kartą, tik Visažiniukui tai pirmas susitikimas su Venecija, kaip ir su pačia Italija, ir jis labai ten nori. Apie šį miestą nepapasakosi, jį reikia pamatyti, o sprendžiant iš begalinio žmonių srauto, plaukiančio link Šv. Marko aikštės, Veneciją bent po kartą jau yra aplankęs kiekvienas Žemės gyventojas. Ir kelintą kartą bebūtum šiame pirklių, kaukių balių ir kazanovų mieste, jis sužavi iš naujo. Rūpestėlė kiekvieną kartą į jį vyksta tarsi į pasimatymą, pasipuošusi ir jaudindamasi. Į Veneciją negalima žiūrėti paprastai, buitiškai, ir visiškai nesvarbu, koks ten kampanilės aukštis ar kuriais metais buvo pastatyti Dožų rūmai. Venecijoje reikia leisti savo fantazijai skristi be jokių ribų.
Tik karštis tą dieną buvo beveik nepakeliamas. Rūpestėlė vos kvėpavo, bet labai džiaugėsi už savo berniuką, kad jis pamatė Veneciją. O miesto valdžiai, atrodo, pavyko išguiti iš aikštės balandžius. Ir kavos puodelis Šv. Marko aikštėje vis dar kainuoja maždaug tiek, kiek gondola.
Su Venecija susijęs ir vienas iš kelionėje gimusių „perliukų“. Rūpestėlė apie save mano, kad ji yra išsilavinusi, daug žinanti, todėl kai Visažiniukas dar kelionės pradžioje paklausė tėvų, ar Italija visa kalnuota, ji tuoj pat pademonstravo savo išmintį: „Ne, ne visa, štai Venecija yra lygumoje“. Abu jos vyrai kažkodėl ilgai juokėsi. „Ir kas čia juokingo“, – pyktelėjo Rūpestėlė, – „ar kas nors gali teigti, kad Venecija yra kalnuose?“ Bet „Venecija lygumoje“ prilipo, dabar tiek tėtis, tiek sūnus traukia mamą per dantį.
Itališka pasaka artėja prie pabaigos, pakeliui link Kroatijos šeimynėlė suka į VERONĄ. Dar vienas romantiškas miestas, kurį visame pasaulyje išgarsino meilė ir Šekspyras. Rūpestėlė bando suskaičiuoti, kiek gi istorijų ji žino apie nelaiminguosius Romeo ir Džuljetą: skaitė Šekspyro tragediją, žiūrėjo kino filmą, baletą, dramos spektaklį. O į Kęstučio Antanėlio roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje“ ėjo begalę kartų, visas arijas mintinai mokėjo, todėl kaip Čechovo seserys veržėsi į Maskvą, taip Rūpestėlė – į Veroną. Atvažiavus į miestą, jie šiek tiek paklaidžiojo, ieškodami parkingo ir vienu metu susinervinęs Lekiantis Vilkas išdrįso leptelėti: „Ai, važiuojam mes gal iš to miesto“. Tai jau kaip pasipiktino Rūpestėlė: na jau ne, Veroną ji privalo pamatyti.
Pagaliau parkingas surastas ir štai jie visi trys jau „Veronoje puikioj, kur dvi senos šeimos vėl pykčiu nauju užsidega“ (V. Šekspyras). Kaip ir po Veneciją, taip ir po Veroną negalima vaikščioti kaip po tiesiog miestą. Privaloma teleportuotis į XVI amžių, atsistoti centrinėje Erbės aikštėje, vadinamoje viena gražiausių aikščių Italijoje, ir tapti įvykių liudininku, kaip Kapulečių tarnas rodo špygą Montekių tarnui, tuo sukeldamas virtinę įvykių…. Jei neįsijausi į tą liūdną pasaką, tuomet visas širdelėmis ir meilės prisipažinimais aprašinėtas Džuljetos namas bus tiesiog namas su balkonu. Nors gal tai visai ir ne pasaka, ir herojų prototipai iš tikrųjų kažkada gyveno. Veronos archyvuose minimos Dall Kapello ir Montecchi šeimos, ir aršūs grupuočių karai dėl valdžios. Džuljetos namo kiemelyje stovi bronzinė mergaitės skulptūra, visa nučiupinėta, prašant meilės, todėl blizganti kaip auksinė. Visai kaip senojo Montekio pažadas senajam Kapulečiui: „ Aš pastatysiu statulą auksinę ištikimos Džuljetos atminimui, ir kol Veronos vardas gyvas bus, stovės tasai paminklas įstabus“ (V. Šekspyras). Argi taip nėra?
Graži ir liūdna istorija, labai gražus ir tikrai neliūdnas miestas. Garsiojoje Veronos arenoje šią vasarą skamba pačios gražiausios italų operos: „Nabukas“, „Aida“ (ši opera čia ir buvo pastatyta 1913 m.), „Romeo ir Džuljeta“, „Toska“, „Sevilijos kirpėjas“. Koks turi būti nepsakomas įspūdis, sėdint milžiniškame I a. statytame amfiteatre, kuriame akustika tokia, jog iki 2011 metų net nenaudojo jokių mikrofonų nei garsiakalbių, po Italijos dangumi, aplink visą areną degant žvakėms, kartu su kitais penkiolika tūkstančių žiūrovų, klausytis nuostabios muzikos, – kas begali pasaulyje būti gražiau? „Beprotiškai noriu čia, į operą“, – Rūpestėlė ką tik gimusią svajonę įsirašė į savo svajonių sąrašą. Ji, vargšė, tiek jų turi, kad penkių gyvenimų neužtektų joms visoms įgyvendinti. Bet kas labiausiai apmaudu, kad gyvendami prie Gardos jie skaitė apie operos naktis Veronos arenoje ir galėjo ten nuvažiuoti. Bet tuomet tokio noro nekilo, tik kai pamatė areną, suprato, ką prarado.
„Noriu į operą, į operą noriu, į Veroną, į Veroną“, – kaip mantrą sau kartoja Rūpestėlė, bet kelias juos jau neša tolyn nuo Veronos link Triesto, link Kroatijos. Nuo Gardos iki Padova važiavo visiškai puikiu nemokamu greitkeliu, o ties Padova navigatorius pasimetė tarp žiedų ir išvedė keliautojus į mokamą autostradą. Rūpestėlė tik spėjo garsiai pasidžiaugti, kad ji taip bijojo Italijoje kamščių, o jų čia nė kvapo, kaip iš tolo pamatė rankomis mojuojantį pareigūną ir švieslentėje pasirodė informacija apie transporto spūstį priekyje. Sugaišo apie pusvalandį bestovėdami ir beburbėdami, bet jei jie būtų žinoję, kas dar jų laukia, tai suprastų, jog tas pusvalandis – tiesiog zuikio dainos.
Štai ir Triestas, tuoj pat Slovėnija, už nugarų lieka pasakų šalis, iki Koperio 22 km, dar 40 km iki Umago ir jie jau bus pasiekę savo apartamentus Kroatijoje. Automobilyje tvyro maudynių laukimas, atvažiuos dar pakankamai anksti, navigatorius suskaičiavęs, jog atves juos 17.30 val., galės dar nulėkti į jūrą išsimaudyti…. tas nelemtasis Italijos-Slovėnijos-Kroatijos trikampis… Jau prieš Koperį eismas pastebimai lėtėja, Rūpestėlė rašo jų laukiančiai kroatei žinutę, kad gali kokiu pusvalandžiu pavėluoti…. paskui parašė, kad pavėluos dar pusvalandžiu, o paskui jau neberašė…. Kroatė Miri patarė bandyti važiuoti pro Portorožą, gal ten mažesni kamščiai; bet jei ir ten tas pats, o ir tų kilometrų likę tiek nedaug. Vienoje nuotraukoje įamžintas navigatorius rodo jau pakoreguotą atvykimo laiką – 19.16 val. ir likusius važiuoti 12 km. Dvylika kilometrų, tiktai, bet savo apartamentus jie pasiekė jau tamsoje, buvo beveik pusė dešimtos. Dvylika kilometrų važiavo dvi valandas!
Tai buvo net ne važiavimas. Visi automobiliai dešimt-penkiolika minučių stovi, išjungtais varikliais, paskui pora šimtų metrų pajuda ir vėl sustoja. Prieš juos važiuojančiai vokietei nelaikė nervai: tik mašina sustoja, ji išlipa, ištraukia vaikus ir visi trys plumpina pėsti; kai juos automobilis pasiveja, įlipa, kitame sustojime vėl išlipa, ir vėl eina pirmyn. Kartą ir Rūpestėlė nutarė palaikyti kompaniją ir prasivaikščioti, bet jai taip nepasisekė. Ji išlipo kaip tik tuo metu, kai įvyko kažkoks netikėtas spurtas ir visos mašinos, padidinę greitį, nuzvimbė pirmyn. Vargšė Rūpestėlė visą kilometrą bėgo į kalną, kol prisivijo savo besišaipančius vyrus.
Taip turiningai iškylaujant, Rūpestėlė paleidžia į gyvenimą dar vieną „auksinę“ mintį: „Bet nors tiek smagu, kad ne mes vieni kamštyje stovime, štai kiek daug mašinų ir prieš mus, ir už mūsų“….
O viso to priežastis buvo rupūžės slovėnai, kurie drįso tikrinti pasus! Kažkoks pasityčiojimas, kaip jų neišmeta iš ES? Nors vis tiek nesuprantama, kaip galėjo susidaryti tokios klaikios spūstys. Pareigūnai tų pasų net į rankas neėmė, užteko parodyti, ir stabteli mašina prie jų pusei minutės, dar mažiau. O tik pravažiavus pasų kontrolę automobilių eilės tiesiog ištirpo, išgaravo, prieš akis – tuštutėlis kelias. Kažkokia mistika, burtai, ne kitaip.
Kroatijon šeimyna atvyko, nes jie labai myli tą šalį, nes čia jaučiasi kaip namuose, nes Istriją beveik visą apvažinėję pernai, todėl šiais metais nori penkias dienas tik gulėti prie jūros, ilsėtis ir niekur nekrutėti, nes ilsėtis čia gerokai pigiau, nei Italijoje, ir jaukiau. Ir vėl jų planams nebuvo lemta išsipildyti. Rūpestėlė prieš kelionę apgalvojo visas įmanomas nesėkmes, prisiėmė vaistų visiems gyvenimo atvejams, bet kad jie pataikys į kažkokį liūčių sezoną, – net sapnuote nesapnavo. Iš penkių dienų dvi – lijo. Bet ne šiaip lijo, buvo tiesiog tropinės liūtys, ir tai tuo metu, kai jų gimtojoje šalyje viskas išdegė nuo sausros ir karščio. Dar gerai, kad Rūpestėlė nebūtų Rūpestėle: šiltų drabužių prisikrovė net į pietus važiuodama.
Pirmą šlapią dieną susiruošė ekskursauti, o kas gi belieka. Išvažiavo į PULĄ, ten dar nebuvę, pravažiavo savo pernai metais važiuotais pravažiuotais keliais, taip smagu buvo, kad jie čia jau viską žino ir viską prisimena. Iki Pulos – didžiausio Istrijos pusiasalio miesto – 80 km ir Puloje skaisčiai ir šiltai šviečia saulė. Svarbiausias juos dominantis objektas – amfiteatras. Kol per miestą atsikapsto iki pačios arenos, vėl įklimpsta ilgiausioje automobilių eilėje, bet kamščiai jų jau nebestebina. Tik gaila, kad stovėjimas eilėse suvalgo tiek daug laiko ir jo nebelieka niekam kitam. Todėl viltis dar aplankyti ir Brijuni salą tyliai nugęsta. O arena daro įspūdį; dabar joje rengiami koncertai, yra koncertavęs ir seras Eltonas Džonas, kitos garsios pasaulio žvaigždės; požemiuose yra nedidelis muziejus.
Važiuoti iki Pulos ne autostrada, o nemokamu keliu tikrai verta. Ten yra nedidelis gabaliukas tokių svaigiai smagių serpantinų, o nuo apžvalgos bokšto galima grožėtis fantastišku fiordu. Ir daug prekiautojų vietinėmis gėrybėmis: aliejumi, rakija, triufeliais, medumi.
Visą antrą šlapią dieną kambaryje pliekė kortomis. Ir tai jau buvo jų paskutinė diena Kroatijoje, rytoj patrauks link namų – neprisimaudę, nepasimėgavę jūra iki soties. Rūpestėlė vis žvelgdavo pro langą ir negalėdavo patikėti tuo, ką mato. „Tai tokia kiaulystė, tokia neteisybė, nebevažiuosiu daugiau Kroatijon“, – vos ne verkdama galvojo ji.
Taip jie nusivylė kroatiškais orais, kad norėjo jau vidurnaktį šokti į mašiną ir lėkti namų link. Šiaip taip sulaukę ryto, dar saulei nepatekėjus, leidosi į kelią. Šalys keitė viena kitą: Kroatija, Slovėnija, Austrija, Slovakija ir pagaliau – Lenkija, prie Krokuvos apsinakvojo. Tiesa, įvažiavus į Slovakiją, Rūpestėlės mobilusis ryšys ją pasveikino atvykus į …Vengriją. Labai juokinga, juo labiau įvertinus tai, kad važiuota per tiek šalių ir Rūpestėlės „Bitė“ jai nė karto neatsiuntė nė vienos žinutės, kai jos vyrų mobilieji zvimbdavo ir zvimbdavo. O štai atvykus į Vengriją pasveikino, nors ji ten ir nebuvo….
Nakvojo prie Krokuvos, nes čia yra numatytas vieno kaimo lankymas. Tą kaimą Rūpestėlė susirado visai atsitiktinai, prieš pat išvažiuojant, ir net sutirtėjo visa, kaip užsimanė jį pamatyti. Prieš tai gal reikėtų papasakoti, kad Rūpestėlė be galo mėgsta viską, kas ryšku, spalvinga, kur daug gėlių – toks jau papūgiškas grožio supratimas, ką gi padarysi. Jei tik ji galėtų, namuose išpieštų, ištapytų kiekvieną kampelį ar baldelį. Tik bėda ta, kad piešti ji nemoka visiškai. O Lekiantis Vilkas piešia labai gražiai, ir vieną kartą Rūpestėlei net pavyko jį prisiprašyti, kad dekoruotų jų virtuvinį stalą. Ir pavirto tas stalas gražiausiu pasaulyje baldu!
Visą liepos mėnesį Rūpestėlė dažė savo kaimo terasą: įvairiomis spalvomis, piešdama gėles ant kiekvieno stulpo, ir vis kitokias. Ir štai tame Lenkijos kaime ji pamatė realizuotas savo fantazijas! ZALIPIE – kaimas apie 100 km už Krokuvos, netoli Tarnow miesto. Mažytis kaimelis, apie dvidešimt namų, bet namai žydėte žydi gėlėmis, tik ne gyvomis, o pieštomis! Namų sienos, šuliniai, kibirai, šiukšlių dėžės, šunų būdos, medžių kamienai, suolai – viskas pavirtę tiesiog meno kūriniais. Ši tradicija atsirado XIX a. pabaigoje visai praktiniais sumetimais – paslėpti negražias, apsilupinėjusias sienas. Vėliau žmonės tęsė tą tradiciją, kaimelyje atidarė namų dekoravimo mokyklą, įrengė muziejų. Tiesa, vyrų prie šio darbo neprileidžia, tai išimtinai moterims tenkanti garbė puošti savo namus. Dalis namų kaimelyje jau apleisti, nebegyvenami, bet ir naujai statyti nenusižengia tradicijoms. Rūpestėlė ten susirado vieną medį, ant kurio nemokšiška ranka, negrabiai nupieštos gėlės – visiškai identiškos toms, kuriomis jinai papuošė savo terasą. Neapsakomai smagus kaimas Lenkijoje!
Štai ir baigta kelionė, pasižmonėję svečiose šalyse keliauninkai tvirtai kreipia vairą link namų. Visa programa įvykdyta ir šią naktį jau miegos savo lovelėse. Jie taip galvojo… Bet keliautojus globojantys šventieji nusprendė kitaip… Varšuva mūsų šeimyną pasitiko tokiais kamščiais, jog susidarė įspūdis, kad beveik du milijonai miesto gyventojų visi vienu metu pajudėjo Lietuvos kryptimi. Ir tai jau buvo paskutinis lašas, trijulė pajuto, kad daugiau nebeturi nei fizinių, nei jokių kitokių jėgų. Kažkaip išsikapstę iš lenkų sostinės, pakelės motelyje apsinakvoja. Nors dar tik 19 valanda, dar galėtų važiuoti iki namų, bet jie daugiau nebegalėjo….
Daugelyje pasakų vyksta didelės puotos, o pasakotojas paskui porina: “ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo“. Ir mūsų keliautojai maistui skyrė daug dėmesio, Visažiniukas, dar namie būdamas, svajojo apie itališkas picas. O Rūpestėlė bijo, kad garsiai išsakiusi savo nuomonę apie itališką virtuvę, bus ne tik kad nesuprasta, bet dar ir akmenimis apmėtyta. Be abejo, jei pakliūtum pas italus į svečius, kur namie gaminami patiekalai, su daugybe žolelių ir prieskonių, – tai būtų šventė pilvukams. Bet tam maistui, kuris Italijoje tiekiamas gausiai turistų lankomose vietose, iki gurmaniškos itališkos virtuvės – kaip iki mėnulio. Toscolane, kur jie gyveno, buvo kelios picerijos (ir apskritai visur – praktiškai vien picerijos), į kurias net užeiti nesinorėjo. Nejaukios, kaip tvartai, su popieriumi užtiestais stalais ir plastmasinėmis kėdėmis. O picos – net nedidelėje, labai toli nuo Italijos esančioje šalyje galima suvalgyti daug skanesnių. Lekiantis Vilkas valgydavo pastas: ir su kuo besirinkdavo tuos makaronus, visi jam dvokdavo silke. Sakė, kad tokio bjauraus maisto dar nėra valgęs. Italijoje Rūpestėlė įvertino, kaip skaniai jie valgo namuose, ir visą kelionę ilgėjosi keptų bulvyčių (tik ji moka tokias iškepti) su raugintu agurkėliu. Vienintelį kartą Venecijoje jie su Visažiniuku valgė tikrai skanias picas, senoje picerijoje, su ypatingu interjeru ir gražiu aptarnavimu. Šalia prie staliuko sėdėjo garbaus amžiaus italė, tikra matrona. Buvo malonumas stebėti, kaip ji bendravo su padavėjais, su visa sale, pavalgiusi su visais garsiai atsisveikino, ir Rūpestėlei su Visažiniuku palinkėjo gražios dienos. Tai užburia ir paperka.
O štai jų mylimoje Kroatijoje pagaliau galėjo mėgautis gero maisto skoniu. Vienas iš žymiausių Istrijos regiono patiekalų – triufeliai, visur pardavinėjamos triufelių užtepėlės; tikrai įdomus skonis. Tradicinėse kroatų užeigose „konobose“ tik užmetus akį į meniu, sušokiruoja kainos. Tik paskui pastebi, kad patiekalas skirtas dviems personoms. Kai šeimyna užsisakė patiekalą trims personoms paprastu pavadinimu „Mėsos lėkštė“, pamačius tą lėkštę jiems atvipo žandikauliai: ten buvo vištienos šašlykas, dviejų rūšių kliaulienos kepsniai, dviejų rūšių dešrelės, – ir visko po tris; kalnas bulvyčių fri, ant grilio keptos daržovės. Kol šeimynėlė sprendė dilemą, kaip čia tą visą maistą susikišti į kišenes, kad parsinešti namo, (nes viską suvalgyti teoriškai gal ir įmanoma, bet praktiškai tai jau tikrai ne), paslaugus padavėjas pasiteiravo, ar jie nenorėtų, kad dalį maisto jiems supakuotų išsinešimui. Aišku, jie dar ir kaip norėjo; supakavo gražiausiai, dar į foliją susuko, kad neatšaltų.
Galima užsisakyti ir „Žuvies lėkštę“, bet šalia normalios žuvies ten dar labai daug prideda visokių jūros baisybių, ko trijulė nevalgo iš principo. Savo gyvenime jie vadovaujasi taisykle, kad geriausia žuvis – tai dešra. Vieną rytą Kroatijoje Lekiantis Vilkas ir Rūpestėlė atsikėlė anksti ir nuvažiavo iki uosto, kur parplaukę žvejai pardavinėja tik ką sugautą žuvį. Intencija buvo graži – prisipirkti šviežios žuvies ir išsikepti lauke ant grilio. Pastovėjo, pažiūrėjo, kaip ten viskas atrodo ir Lekiantis Vilkas apibendrino: „Varom iš čia greičiau, nes mane tuoj supykins“.
Tai va taip yra su tuo maistu. Dar trijulė labai mėgsta važiuoti per Lenkiją, nes lenkų „karčmos“ vos ne kas dešimt kilometrų. O jose už dvidešimt eurų trims galima tiek prisivalgyti, kad nuo stalo jau sunku pakilti. Ir maistas teisingas, kaimiškas, sotus
Kiekvienoje pasakoje yra užkoduotas kažkoks moralas ar pamokymas. Šia pasaka bandoma pasakyti, kad nėra ko rugpjūčio mėnesį kišti nosį į pietų kraštus. Visa Europa šį mėnesį atostogauja ir keliauja, matyt, net tie, kurie yra nekeliaujantys iš esmės. Ir jau tikrai teko patikėti, kad vokiečiai – labiausiai turistaujanti tauta. Toks įspūdis, kad mūsų keliauninkai buvo vienoje didžiulėje Vokietijoje; tiek Italijoje, tiek Kroatijoje – vien vokiečiai, Kroatijoje ir italų labai daug. O lietuvių automobilių tolimuose kraštuose nepamatė nė vieno.
Bet tai tik šiaip pazirzėjimas. O tikrasis moralas – keliauti su savo šeima yra laimė, bet kokiu metu, bet kokiu oru, ir į bet kurią šalį.
——————————————————————–
Šiek tiek informacijos, į pasaką nepatekusios:
҉ Noišvanšteino ir Hohenšvangau pilys, darbo laikas 9-18 val., dirba kasdien, tik žiemą trumpiau. Bilietai į abi kainuoja po 12 eurų, vaikams iki 18 metų įėjimas nemokamas; abi pilis galima aplankyti už 23 eurus.
҉ Venecijoje gondola 22 eurai; mini kruizas po salas – 16 eurų.
҉ Veronoje Džiuljetos namas 6 eurai; arena 10 eurų; operos spektaklių kainos arenoje varijuoja nuo 20 iki 200 eurų. Miesto centre yra didžiulis požeminis parkingas, valanda kainuoja 1 eurą, susimoki už tiek, kiek prastovėjai.
҉ Arena Puloje – 40 kunų suaugusiam, 20 – moksleiviui; 1 euras – 7-7,30 kunų.
҉Kelių mokesčiai:
LENKIJA. Autostrada nuo Varšuvos iki Vokietijos sienos: keturi mokėjimo punktai po 17, 17, 9,90 ir 32 zlotus, iš viso 76 zlotai. Kursas: 1 euras – 4 zlotai, vadinasi pralėkti apie 400 km kainuoja 19 eurų.
Autostrada nuo Slovakijos sienos iki Krokuvos: du kartus po 10 zlotų.
SLOVAKIJA. Vinjetė dešimčiai dienų 10 eurų.
AUSTRIJA. Vinjetė dešimčiai dienų 8,70 eurų; mums teko pirkti du kartus, ir pirmyn ir atgal, netilpome į dešimt dienų. Ir dar papildomai už A13 autostradą nuo Insbruko iki Italijos sienos Brenner – 9 eurai.
SLOVĖNIJA. Vinjetė septynioms dienoms 15 eurų.
KROATIJA. Mokama už pravažiuotą atstumą. Mes Kroatijoje važinėjome nedaug, ir tik nemokamais keliais; nuo Umago iki Pulos visai geras nemokamas kelias, nebūtina važiuoti autostrada.
ITALIJA. Mokama už pravažiuotą atstumą; Autostrada nuo Austrijos sienos iki Gardos – 10,20 eur. Dalis autostrados iki Triesto – 17,20 eurų. Įvažiuojant į autostradą, negalima įvažiuoti į geltoną juostą TELEPASS. Mes vieną kartą įvažiavome, nes tik ties šia vienintele juosta degė žalia šviesa; ir išvažiavome per TELEPASS.
҉ iš viso pravažiuota 4700 km, įpilta 326 litrai dyzelio, degalai kainavo apie 400 eurų, 1 litro kaina gavosi vidutiniškai apie 1,23 eur. Pigiausi degalai Lietuvoje, brangiausi – Italijoje, litras dyzelio ten kainuoja nuo 1,40 euro ir daugiau.
2015.08.08 – 08.22