Šalys: Marokas
Data: 2018
Keliautojai: Andrius ir Gytis
Fototechnika: Samsung S7

STAGE #2. Mideltas – Uarzazatas. 600 km

Pirmadienis, toliau spaudžia šaltukas, smėlis pasidengęs šerkšnu, automobiliai išrikiuoti, koordinatės sudėliotos, laukiam rytinio briefingo pabaigos ir į kelią. Šiandien nusimato smagi diena, keturi automobiliai ir 600 kilometrų bekelės. Pasak ralio organizatorių, tai viena ilgiausių dienų iš visų etapų. Pagrindinį vaidmenį maršrute sudarys kalnai, serpantinai, staigūs posūkiai, nuokalnės ir įkalnės. Net ir pasirinkus trumpiausią maršrutą ir išvengus bekelių kelionė iki Uarzazato truktų minimum 6-7 valandas. Iš Midelto išvažiavome apie 7 valandą ryto, pavažiavus keliolika kilometrų asfaltu pasukome link išdžiuvusios upės (tiksliau neprisipildžiusios vandens). Kuo toliau, tuo kelias darėsi didesne bekele, akmenis keitė molis, molį sniegas ir vėl molis, pavažiavus kelias valandas automobiliai pradėjo klimpti vis gilyn ir gilyn į klampų, lipnų molį. Tik išlipus iš automobilio kojos aplipdavo lipnia, tiršta mase, kurios buvo neįmanoma nugrandyti, teko pasikeisti batus, o aplipusius maurais (tiksliau marokais, taip praminėm visą purvą Maroke, nes mauru vadinome purvą esantį Mauritanijoje) pririšti ant FEA‘jos stogo, taip jie ten išbuvo iki pat Gambijos. Vos tik spėjus pakabinti batus ant stogo, atbėgo vietinis Marokietis, skėsčiodamas rankomis rodė, kad mums reikia apsisukti, nes toliau dar baisesnis kelias ir nepravažiuosim net ir užsiblokavę visus ratus. Teko jo paklausyti ir keisti maršrutą. Vėl lekiame asfaltu, per raciją vieni kitiems pranešdami, apie situaciją kelyje. Lekiam mes pirmi, mažas kaimelis trijų gryčių, leistinas greitis 60 km/h, mes lekiam kosminiu greičiu, nuokalnėje pasiekėme netgi 90 km/h ir BAM, „fenas“ palei nosį, stabdo vietinės teisėsaugos pajėgos. Stebuklingai prakalba anglų kalbą ir sako problem, duodam du tušinukus ir 5 eurus, problem nebėra, lekiam toliau. Taip po šešių su puse valandų pasiekėme garsiają Bin El Uidano užtvanką. Bandėme filmuoti, bet teko staigiai slėpti kameras ir foto aparatus, užtvanka saugoma automatais ginkluotų kariškių. Prie ženklo draudžiančio fotografuoti, visgi pavyko įsiamžinti. Aplankėme vietinę tupyklą, aišku ją įamžinome fnuotraukose. Buvo pietų metas, tad užtvankos priešakyje išsirikiavome savo mini virtuves ir pradėjome gamintis pietūs. Šernienos konservai, marinuoti agurkėliai, lietuviška duona ir alus. Alus buvo tikra atgaiva. Papietavus ir pailsėjus ekipažų nuomonės ir keliai išsiskyrė, mes su abiem Amberių ekipažais nusprendėme važiuoti bekele finišo link, nes dar nusimatė ilgas kelias, o „Lukrida LT“ nusprendė važiuoti apžiūrėti krioklių. Juos sutikome tik po dviejų dienų, nes finišavo paryčiais ir apsistojo kitame viešbutyje. Taip ir praėjo visas etapas važiuojant per Atlaso kalnus, pasikeliant į 2800 metrų virš jūros lygio aukštį, vėl nusileidžiant, važiuojant per sniega, žvyrą, smėlį, vėl sniegą, mažus kaimelius kalnuose, sutinkant avis, ožkas, piemenis, vaikus mojuojančius pakalėje. Pusė dešimtos vakare, mes jau buvome Uarzazate, 600 kilometrų atstumą įveikėme nei per ilgai, nei per trumpai, tik per keturiolika su puse valandos. Nors diena ir buvo ilgiausia iš visų etapų, bet praejo sklandžiai ir ramiai, nustojome galvoti kokia yra savaitės diena, kiek valandų, dingo iš galvos visos mintys apie darbą, rūpesčius, problemas – pasinėrėme į tikras atostogas ir kelionės nuotykį.

Prisipildėme bakus sąliginai pigiu dyzeliniu kuru, vienas litras apie 9-10 dirhamų, išsikeitėme vietinių pinigų (Maroko valiuta – dirhamas, vienas euras maždaug 12 dirhamų). Šį vakarą turėjo būti bivakas šalia garsiosios „Kingdom of Heaven“ filmo pilies, netoli Atlas kino studijos, bet dėl prastų oro sąlygų (temperatūra buvo apie 3 laipsnius) atšauktas ir nakvynė perkelta į miestelio viešbučius. Kino studiją ir pilį nutarėme aplankyti anksti ryte, prieš kitos dienos startą, nes jau buvo vėlu ir tamsu. O viešbutyje laukė maltų kukulių valdiškas tadžinas ir lova. Visus ragautus tadžinus viešbučiuose praminėm valdiškais, nes paragavus mažuose kaimuose, vietinėse užeigose, supratom kas yra tikri, autentiški berberų virtuvės tadžinai.

 Etapas prasideda. „Amber Adventure A4”, „Asistemos Team”, „Amber Adventure A3”, „Lukrida LT”.

 Kelias link upės vagos.

 Kelias link upės vagos.

 Darbo vieta.

 Po pasivažinėjimo po „Rokiškio rajoną”.

 Beveik „Rokiškio rajonas”.

 Vėl sniegas.

 Vėl nebėra sniego.

 Švari FEA’ja.

 Tolumoje užtvanka.

 Įsiamžinom.

 Kuklus pietūs.

STAGE #3. Uarzazatas – Tafrutas. 500 km

Ankstyvas rytas, briefingas, su Gintaru iš „Amber Adventure A4“ ekipažo nutarėm pasivaikščioti po Atlas kino studiją, kol visi kolegos klausosi instruktažo. Kadangi filmai kurie čia buvo filmuoti – matyti, tai įspūdis geras, toks jausmas, kad pats atsiduri įvykių sūkuryje. Uarzazate buvo filmuota garsių filmų scenos, tokių kaip „Lawrence d‘Arabie“, „Patton“, „Le Legionnaire“, „Cleopatra“, „Gladiator“, „Spy Games“, „Babel“, „Prince of Persia“, „Kingdom of Heaven“ ir daugelis kitų gerai žinomų filmų. Apsižvalge, pasifotografavę, pasifilmavę šokam į automobilius ir lekiam dykuma pamatyti „Kingdom of Heaven“ filmo pilies. Čia turėjo būti vakarykštis bivakas, būtų buve tikrai įspūdinga nakvynė. Su Amberiais padarėm bendra foto ir tolyn į kelią. Buvome pasiruošė nutrukusiomis galvomis lėkti toliau bekele. Lėkėm žvirkeliais, serpantinai, kirtom išdžiuvusių ūpių vagas. Suradome oazę, pametėme vieną Amberių ekipažą, kurį vėliau vėl susitikome po valandos kelio. Nusimatė smagi ir turininga diena vien bekelės vairavimui, nuo starto pavažiavus apie 3 valandas nutarėme padaryti mini sustojimą. Kolega, Justakas, iš „Amber Adventure A3“ ekipažo pirštu mostelėjo į mūsų FEA‘ja ir sako: Asistemos, pas jus kažkas bėga. Po automobiliu telkšojo bala tepalo, atidarius kapotą, visas varykliaus skyrius buvo pritaškytas tepalų. Ekspromtu nutarėm, kad turbūt leidžia šlanga einanti iš turbynos. Stovim viduryje dykumos, aplinkui žvyras ir kalnai, artimiausias kaimas, jeigu grįzžumėm atgal yra už maždaug 80 kilometrų. Pasitarę nutarėm, kad Amberiai tegul važiuoja toliau etapą, o mes nutraukiam šios dienos maršrutą ir bandom lėtai važiuodami, nekeliant apsukų, kad nesijungtų turbina ieškotis artimiausio miestelio ar kaimo, pro šalį dar pralekia vengrų Land Cruiseris, paklausia ar viskas ok, pamojam ranka, kad ok važiuokit, susitvarkysim patys. Likom vieni, ieškom serviso ar mini dirbtuvių. Po dviejų valandų, lėto važiavimo žvirkeliais atgal, suradome kaimą, buvo apie pirma valanda dienos. Mums pasisekė, kad ir mažas kaimelis, bet turėjo autoservisą, iškart sustojome ir gestais pradėjome rodyti kas yra negerai. Servise dirbo jaunas marokietis, gal kokiu 30 metų amžiaus. Staigiai palindo po automobiliu ir po kelių minučių išlinęs pradėjo rankomis mosikuoti, kad „big problem“. Leido aukšto slėgio tepalo varinis vamzdelis einantis iš variklio bloko į karterį. Šiaip ne taip, supuolus net dviem marokiečiams ir su mūsų pagalba, vamzdelis buvo išoperuotas iš automobilio. Mikro skylutė ties lenkimu, marokietis staigiai čiupo dviratį ir išmynė ieškoti kas galėtų suvyrinti. Po gero pusvalandžio sugrįžo su sutaisytu vamzdeliu. Atėjo pietų ir maldos metas, pamojo, parodė į burną ir dingo nepilnai valandai. Mes taip pat buvome dar be pietų, tai pasinaudojome proga ir serviso atmosferoje pasigaminome kuklius pietus iš tos pačios šernienos, kaip ir vakar. Kol laukėm sugrįžtant serviso darbuotojams atvaževo vietinis senolis, pasitikrinti automobilio, senolis būvo tokio amžiaus, kad dar dinozaurus matęs, bet už vairo. Nesugebejo pataikyti ant apžiūrų duobės ir automobilis tiesiogine žodžio prasme įkrito, trys ratai ant žemės, vienas duobėje, automobilis kaba, durelės užstrigusios – neatsidaro, vos sulaikėme juoką. Pasirodžius serviso darbuotojams, visi keturi griebeme automobilį, pakėleme ir išstumėmė iš duobės, diedokas buvo laimingas, turbūt labiau laimingesnis, negu kai Marokas atgavo nepriklausomybę. Pasimojavome, pasidėkojome ir kibome į darbus padėti mechanikams sumontuoti tepalo vamzdelį atgal. Kiek skoloje – paklausėm. Pradėjo gūščioti pečiai, suprask, kad nieko. Sakau, mes taip negalim, sakyk kiek reikia, juk sugaišai tris valandas. Nulupo visą šimtą dirhamų (apie 8 eurus), dovanų dar palikome savo atributikos, marškinėlius su mūsų logo, bei metalinį peiliuką-raktų komplektą ir išdūmėmė tiesiausiu keliu link finišo.

Vėl nuotykiai, kaip sakant bėda po vieną nevaikšto, horizonte jau leidosi saulė ir likus apie 50 kilometrų iki etapo pabaigos Tafrute, prietaisų skydelyje įtartinai pradėjo kristi tepalo slėgio rodyklė. Sustojome. Po truputi kapsėjo tepalo lašai, iš to pačio vamzdelio. Marokas mechanikų ir auksarankių valstybė, kaimuose ant kiekvieno kampo dirbtuvės, tad pasiekus Tafrutą sustojome artimiausiame servise. Rimta komanda susibūrus, jaunuolis, gal kokių 15 metų amžiaus ir šešiašdešimties sulaukęs diedokas, abu arbaiškai ir prancūziškai šnekantys. Angliškai nei žodžio, bandome išaiškinto ko mums reikia, ir kur bėda – nesupranta. Naudojames google translate, verčiame iš anglų į prancūzų, iš anglų į arabų – nesupranta. Aplinkui nei vieno vietinio, kuris mokėtų nors vieną žodį anglu kalba. Bandome aiškinti le motor le pipe, le kaput… Bergždžias reikalas. Palendu po mašina, įkišu rankas ir rodau kur bėda, nežiūri, neklauso, juk senam asui, kažkoks pienburnis baltaodis nepaaiškins kaip reikia dirbti. Ir prasideda, pradžioje nuimamas ratas, tada išleidžiamas vairo stiprintuvo skystis, nuimamos variklio apsaugos, atjungiami stabdžiai…. temsta, aplinkui nei gyvos dvasios, per garsekalbius girdisi kvietimas maldai, atsmosfera kaip iš teroristinių filmų, o Toyota vis ardoma. Po poros valandų bergždžio susikalbėjimo ir marokietiško profesionalumo rodymo, šiaip ne taip išimamas vamzdelis, ir vyr. mechanikas patenkinta veido mina rodo į problemą, vą ką radau iš jo minos galima suprasti. Taip, kapitone akivaizdusis, tu šaunuolis – mintyse pagalvojau. Šale mūsų naujoje serviso buvo įsikūrusios automobilių špakliavimo ir virinimo dirbtuvės, suvirintojas apžiūrėjęs vamzdelį nustatė, kad prieš tai suvirinimo vietoje buvo per daug šlako, to pasekoje vamzdelis ties jungtimi prie bloko gerai neprisipaudė. Viską nušlifavo ir suvyrino iš naujo. Į servisą atvažiavome apie aštuonioliktą valandą, jau po dvidešimtos valandos. Buvome davę litrą vairo stiprintuvo skysčio ir tepalo, kad pripildytų, aišku kol automobilį surinkinėjo viską išvertė ir išliejo ant žemės, mūsų Toyotą pagirdė marokietiškais tepalais. Dvidešimt antrą valandą Toyota buvo surinkta, nulupo 500 dirhamų, jaunąjam mechanikui padovanojom futbolo kamuolį, sakom eik geriau spardyt, negu pas seną žiežulą degraduok, vaikis apsidžiaugė. Vos tik spėjom atsiskaityti, nespėjus nei mirktelti, visi išdūmė namo. Užsikūrtėme FEA‘ją, už vairo aš, spaudžiu stabdžius, kieti, nebeturime stabdžių. Šiaip ne taip dariedėjome iki viešbučio ir pradėjom ieškoti problemos, mūsų auksarankai, beardydami automobilį atjungė vakumo šlangas ir pamiršo jas prijungti, susitvarkėme patys.

Viešbutyje sutinkame Justiną, Tautvydą, Edviną ir Kęstą iš „Bison“ komandos važiuojančios su dviem E klasės Mercedes, paskutinį kartą juos matėme Budapešte, Mindaugą su Kasparu iš „Lukrida LT“, bei Arūną su Tadu iš sportinio Passato „MP Racing“ , pasilabinam su visais ir su Gyčiu išeiname ieškoti vakarienės, Amberiai dar nepasiekė miestelio, važiuoja bekele. Tafruto centre susirandame dydžiausią „skylę“ kokią įmanoma rasti, neprašovėm, pasirodo tai tradicinės berberų virtuvės restoranas. Čia valgėme pačius skaniausius tadžinus visos kelionės metu, neapsakomo skonio, su daug daržovių ir prieskonių, skaniai apskrudinti. Bevalgant prie mūsų prisėda maurai (ne tie maurai kur ant automobilio prilimpa, bet tie kur gyvena Mauritanijoje ir limpa prie turistų). Sidabro prekeiviai, keliauja iš Mauritanijos po Maroko turgus ir pardavinėja dirbinius. Labai įkyrūs, kvietė į svečius pas jų pusbrolį gyvenantį už kampo ir parukyti kaljano, atsisakėme, atrodė baisiai ir susidarėme įspudį, kad už jų vyriškų boubou apdarų laiko paruoštą peilį, gražia forma juos pasiuntėme ir atsisakėm svetingo kvietimo. Pusė valandos iki vidurnakčio, grįžtam į viešbutį ilsėtis po sunkios dienos, rytoj laukia paskutinė diena Maroke.

STAGE 4. Tafrutas – Al Ajunas. 620 km
Po vakarykščių gedimų nusprendėme Toyotos “neprievartauti” ir važiuoti vieniems tiesiausiu maršrutu pakrante iki Al Ajuno esančio Vakarų Sacharoje. Iš Tafruto link pakrantės pajudėjome apie aštuntą valandą ryto. Kalnuotas maršrutas per serpantinus po truputi virto į monatonišką tiesių kelią einantį palei vandenyna, kas kelis kilometrus būdavo matyti šelstančios bangos. Temperatūra nedžiugino, buvo apie 12 laipsnių šilumos. Pasiekėme Mirlefto miestelį, sustojome kavos, begeriant kavą marokietiškoje kavinukėje prie mūsų prisijungė karolis, Mindaugas ir Algirdas iš “Black hole” komandos, jie su sportiniu Nissan Patrol GR, vieninteliai iš lietuvių, važiuoja “Race” kategorijoje, persimetus pora žodžių išdūmėmė pakrante iki sekančio waypoint’o – legzira paplūdymio esančio šale Sidi Ifni kurortinio miestelio. Pavėlavome trimis metais, mat 2015 metai didžiają arką esančia paplūdymyje sugriovė bangos, likusi tik mažoji. Bet vaizdas kerintis, pasivaikščiojome, padarėme nuotraukų, pabendravome su švedų pora, jie labia nustebo, kad mes automobiliu atvažiavome iš Baltijos šalių. Diena ėjo sklandžiai, Toyota neskleidė jokių ligos simptomų, judėjome monotonišku keliu tolyn – į vakarų Sacharą. Pakeliui aplenkėme kroatų ekipažą su Tesla X. Garsioji Tesla, aprašyta žiniasklaidos ir įrašyta į rekordų knygą, kaip pirmasis elektrinis automobilis atkeliavęs iš Europos iki Gambijos. Na viskas skamba gražiai ir pompastiškai, tik niekur neminimas pagalbinis automobilis kuris iš paskos vežė dyzelynį generatorių dėl Tesla X pakrovimo. Taip bevažiuojant ir lenkiant kitus dalyvius pasiekėme garsųjį Antuano de Sent Egziuperį miestelį pavadinimu Tarfaja. Šiame miestelyje stove paminklas skirtas rašytojui ir pastatytas muziejus jo vardu (muziejaus negalėjome aplankyti, buvo uždarytas). Būtent čia Antuanas skrisdamas lėktuvu, užėjus smėlio audrai, ir dingo. Miestelis bando sudaryti turistinį įvaizdi, promenados, palmių alejos, suoliukai, spalvotos trinkelės, o kitoje pusėje vaiduokliški namai. Viskas apleista ir apipūstyta smėliu. Maroko viriausybė nusprendė okupuotoja Vakarų Sacharoje ir netoli jos pristatyti miestų ir įkurdinti marokiečius, kad lengviau būtų kontroliuoti teritorijas, bet mūsiau niekas nenori keltis. Al Ajuno mieste pamatysime dar didesnį vaiduoklių miestą, su didžiuliais apleistais viešbučių kompleksais ir kariniais daliniais. Papietaujame, pavalgome vietinių stintų ir jūrų gerybių mišinio ir patraukiame link Al Ajuno pakeliui aplankydami apleistus laivus užplaukusius ant sėklumos ir paliktus rudyti. Kuo arčiau okupuotos teritorijos tuo dažniau būdavome stabdomi postuose ir prašomi duoti Fiche. Ne, ne žuvies, toks popieriukas kuriame surašyti visi tavo duomenys, kad nereikėtų kaskart rodyti paso ir gaišti laiko, tiesiog paduodi lapuką, mažą prezentą ir tolyn. Po truputi temsta, važiuojame apypustytu keliu, gelbsti papildomos šviesos. Apie dvidešimtą valandą pasiekiame oficialų viešbutį, grandiozinio dydžio, marmurinėmis grindimis, kolonomis, didžiuliu baseinu pilnu žalio vandens, visa aplinka apleista, toks jausmas, kad šiame viešbutyje tik apsistoje kas met vykstantys ralio dalyviai, maisto nėra, artimiausia vieta kurioje galėtumėm kažką užkasti, tai Al Ajūno oro uostas. Susitinkame Arūna su Tada, šalia savo skrajojančio Passato bando gamintis vakarienę, turi srieginį degiklį ir Campingaz dujų balionus, kurie tarpusavyje netinka, prašo iš mūsų pasiskolinti įrangą. Juokas, juokais, bet paaiškėja, kad pas mus irgi srieginis degiklis, o balionai su Campingaz pajungimu… Mes irgi būsime be vakarienės, arba teks valgyti vėl šernienos konservus. Pašnekėję, pasijuokę vieni iš kitų einame miegoti. Rytojaus tikslas kuo ankščiau atsikelti, palikti visus ekipažus miegančius ir kuo ankščiau pasiekti Dahlą – kaitininkų rojų, kolega Gytis nori visa dieną skirti kaitavimui.






























9 thoughts on “Pakeliui į Afriką. 2 dalis.”
  1. Nuostabi ta Italija – kur beatsidurtum – tiek šiaurė, tiek pietūs. Kai paminėjot, jog neturit žemėlapio, galvojau negi neaplankėt Tropeos – turiu ją labai seniai pasižymėjus kaip įspūdingą miestelį.

  2. Amazing, Cesius! Nors imk ir pirk bilietus ten, nors bilietai jau nupirkti kitur….

  3. Tropea manau yra must see būnant Kalabrijoje. Ten yra viskas: puikūs vaizdai, namai ant uolų, paplūdimys, jūra, rūmai, bažnyčios. Pats miestas nedidelis. Palikau mašiną daugiabučių tuščiam kieme ir pėsčiomis. Iš Tropejos uosto laivai į Liparų salas. Žemėlapių turiu daug ir paprastai vežuosi kartu. Šį kartą neturėjau. Gal nelogiškas palyginimas: pavasarį buvau Baltarusijoje tai žemėlapių ir turistinės informacijos radau daugiau ir greičiau negu Kalabrijoje. Bet šitas deguto lašas nesugadino Kalabrijos medaus statinės.
    Silwio, manau dar nepaskutinė kelionė, gyvenimas nesibaigia, o Kalabrija nuostabi. Ten nuotraukų galima padaryti įvairių; nuo Strombolio toli horizonte iki gėlių begalės ir povandeninių ( jei yra toks aparatas), nes vanduo ypač skaidrus.

  4. Oras vasariškas, vanduo šiltas ))))) tik pagalvojau, įdomu, gal vasaros pabaigoje irgi tos žalumos sumažėja, vis tik pietūs ir karščio turbūt būna

  5. Turėtų sumažėti žalumos rudeniop. Bet atosogauti spalį turėtų būti dar smagiau, sekant orus tėvynėje tuo pat metu.

  6. Česiau,
    čia ne tai kad gražūs vaizdai, kai kurie (kalbu apie nuotraukas) iš vis fantastiški. Italija nuostabi, mažai po ją važinėjau, bet kiek mačiau, kiek kitus skaitau… O spalį, jei neapsirinku, turiu bilietus į Romą. Taip, kad po biskį vysiuos ką praleidau.

  7. Alvydai, manau, jog spalis yra aksominis periodas Romai, ten geriamas vanduo fontanuose. Italija visa nuostabi. Ten lengva bengrauti su vietiniais. Romoje jie garsiai kalba, man tai patinka pasirėkauti, emocijos. Man gražiausias miestas Florencija. O Roma, amžinasis miestas, ten yra visko ir visiems interesams.

  8. Du klausimai – kaip nusigavote iki oro uosto Kalabrijoje ir per kokia agentura nuomavotes auto?

  9. Mes skridome su Itaka iš Varšuvos į Lamezia Terme. Aerouostas ten mažiukas, mažesnis nei Kauno. Firmos nebeatsimenu dėl nuomos. Ten yra 1 ar keli kambariukai nuomos. Esmė tame, kad būtų „viskas įskaičiuota”. Mes jokios avarijos ar kontakto neturėjome. Bet grąžinant auto aikštelėje man parodė dėmę ant durelių, kur buvo lyg užtepta, ne nubraižyta. Aš nuėjau į tą kambariuką, prie jo lango aerouosto, pasakiau. „No problem'” atsakė, nes viskas įskaičiuota. Skriskit namo pasakė, mokėti nereikia. Tas užtepimas buvo nuo pradžios, kai paėmiau mašiną. Po to su auto nuvažiavome į viešbutį. Kitus turistus ten atvežė autobusas. Išskrendant atvirkščia tvarka tas pats.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *