Nuo pakrantės iki pakrantės: kalvadoso keliais pro Luarą

     Jau ne kartą teko garbė įsitikinti, jog Prancūzija yra neišsemiamas ir neišmatuojamas atradimų šaltinis. Regis, čia kiekvienas kvadratinis žemės metras turi savo istoriją. Ir kai žinai, kad tų kvadratinių metrų čia yra šeši šimtai penkiasdešimt milijonų…! Tuomet, galvodamas, kuria atostogų kryptimi pasukti šiais metais, ilgai nesvarstai: ten, kur dar tiek daug neatrasta ir neišmatuota!

Bet pradžioj atlaikom žiauriai sunkią nuomonių atakų griūtį. „Jūs jau čia kelintą kartą? Gal ką nors naujo geriau pamatytumėt?“

Baisiai reliatyvu, bet JAU MATĖM, ir DAR DAUG MATYSIM – kokia laimė turėti tave, žavusis spalvotasis pasauli! O kas, jei toje pačioje šalyje kaskart randi tiek naujo, kad įspūdžių užtenka kiekvienam surūgusiam pirmadieniui ateinantį pusmetį? Juk visada galima paskaityti pirmus ir paskutinius du knygos puslapius, tada dar santrumpą, ir vualia! Aš žinau, apie ką ši knyga! 😀

Deja, bet vis dar negaliu pasakyti, kad žinau, apie ką yra Prancūzija. Bet labai tikiuosi, jog metams bėgant tikrai sužinosiu!

 Normandija… Nežinau, kodėl, bet šis žodis dar vaikystėj įgijo magišką atspalvį, lygiai kaip ir Eifelio bokštas. Kelis metus iš eilės šis Prancūzijos šiaurės perlas vis užleisdavo vietą Elzasui, Savojai ir Provansui, tad šį kartą nebėra jokių argumentų aplenkti seną svajonę.

Kaip visada – automobilis, tik šį kartą – vokiškas 🙂

Na ką – maršrutas kruopščiai sudėliotas, viešbučiai, apartamentai užsakyti, priešaky – daugiau kaip 6000 km. Bon voyage!

Pirmoji diena. 

Eilinį kartą praleidę galimybę surasti paparčio žiedą, ieškojimo džiaugsmą tenkiname drauge su navigacija. Po netikėtai nevarginančios dienos Lenkijoje atvykstame į šįkart naują kaimą kažkur Potsdamo pašonėj. Tokia nenusakoma vidinė prieštara – iš principo nemėgstu vokiško pedantizmo, bet kaskart, pasiekus Vokietiją, užplūsta kažkoks ramybės jausmas. Gal dėl to, kad žinai, jog čia viskas bus taip, kaip turi būt. Jokių išvedžiojimų, improvizacijų ir netikėtumų. Ir štai – (dėl ko aš taip myliu keliones „be įskaičiavimo“) pirmasis netikėtumas! Tradiciškai išėję apžiūrėti vietinių trobų, kaip vaikystėj per fizinio pamoką išrikiuotų pirmais antrais (garbės žodis, nei vieno nenuvalyto lango, nei vieno nesuleisto kampo, nei vienų durų be kokio miniatiūrinio dekoratyvinio vabalo ar varlės), stebim, kaip šeštadienio devintą vakaro vyksta ėjimo miegot pasiruošiamieji darbai (kas užuolaidas languose užtraukinėja, kas mašinas į garažą varo, kas jau seniai šviesas išsijungę poterius šneka). Norim valgyt, bet viltis šioje naktyje surast kokią gyvastį gęsta greičiau nei šviesos trobose. Ir štai – horizonte pasigirsta visai ne vokiški garsai. Einam jų link ir netrukus atsiveria šventa oazė – graikiška užeiga su tiesiog spiegiančiais balsais, muzika, kilnojamais bokalais ir tokia atmosfera, kad tos prieš minutę praeitos miegančios trobos priminė tik slogų sapną. Na ir ką – taigi čia pirmą kartą paragaujam nuodėmingai skanaus graikiško maisto. Tokio skanaus, kad jis, tiesą sakant, vėliau apsilankius Atėnuose, pasirodė tikrai skanesnis už tą vietinį. Taigi – Vokietijoje atrandam Graikiją. O kodėl gi ne? 🙂

Antroji diena.

Parlė le varlė. LILIS! Kitaip tariant, vartai į Normandiją. Tiesa, prie Belgijos – Prancūzijos sienos tenka priverstinai pasijust kaltais, sraigės greičiu slenkant pro rūsčius pasieniečius, žvilgsniu atliekančius magnetinį rezonansą. Žodžiu, trumpas nepatogumas ir mes – namie!

Lilyje suplauota tik nakvynė, bet neilgo vakaro ramiam pasivaikščiojimui visiškai pakanka pasidžiaugti tuo, kad esame čia. Prancūzijoj.  

Trečioji diena. 

Šios dienos tikslas – žavingosios Etretat uolos, Normandijos tiltas ir vakaro stotelė (kaip vėliau pasirodys – vienas skaniausių kelionės desertų) – Honfleur.

Važiuojant nuo Lilio Etretat kryptimi visai ant tako išsidriekęs Amiens miestas, garsėjantis aukščiausia gotikine bažnyčia Prancūzijoje. Taip pat tai miestas, kuriame iki pat mirties gyveno Žiulis Vernas.  Ir dar – iš čia kilęs ir dabartinis Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas! Kągi – ta gražia gaida tenka prisipažinti, jog šis miestas liko neaplankytas, nes šios dienos tikslai saugiai susipakavę į laiko lagaminą. Ir vienas iš tų tikslų jau visai arti! Kaimą keičia kaimas, darbščių rankų išpuoselėtos sodybos viena už kitą įspūdingesnės. Gaila, kad kaimo konotacija mūsų artojų žemėj neturi nieko bendro su tuo, ką matom čia. Nei Rekso su nudilusiu lenciūgu, nei nebevažiuojančio zaporožiečio, tarnaujančio kaip lauko spinta kiemo rakandams, nei vietinių C2H5OH ambasadorių, iš visų jėgų bandančių sukovoti su tik jiems įsivaizduojamu vėju. Iš tikrųjų – kaimas čia kitoks. Jis žydi, klesti, žavi, kvepia. Ir tikrai ne Dioru.

Dar keli kilometrai spalvingo provincijos peizažo ir… ta pati šaltą žiemos vakarą per google street view atrasta automobilių stovėjimo aikštelė. Aikštelė, iš kurios puikiausiai matyti priežastis, dėl kurios čia atsibeldėm. Bent vienas iš „dramblių“, tingiai siurbiančių Lamanšo vandenį, sėkmingai įstringa ir į akis, ir į širdį… Ilgai nesvarstę nusprendžiam pietauti ne kur kitur, o ant kalvos, iš aukštai stebint visus tris dramblius,  mažytį Etretat kaimelį, sėdintį didingų uolų saujoj, ir prancūziškomis gėrybėmis dalinantis su žuvėdromis. Ėch,  la vie est belle!

Laikas judėt pirmyn. Pirmyn! Vėl suvirpa paslėpsniuose pagalvojus, kad pravažiuojam pro Havrą, antrą pagal dydį Prancūzijos uostamiestį. Bet taip, kaip neįmanoma suvalgyti visų pasaulio krosanų, taip neįmanoma (o gal greičiau nesinori) surinkti visų prancūziškos žemės deimantų, pasiliekant juos vis kitiems kartams. Ruanas, kuriame buvo sudeginta Žana D‘Ark, taip pat vienas iš tų deimantų, kurį atrasim kitą kartą.

Važiuojam per garsųjį Normandijos tiltą, vendantį per Seną. Taip, tą pačią upeliūkštę, su kuria pirmą kartą susipažinom Paryžiuj. Čia ji visai kitokia. Čia ji didelė. Labai didelė.

Jau vakarėja, kai pasiekiam lentelę su užrašu „Honfleur“. Klaidžios apartamentų paieškos  kiek išblaivo jau spėjusias apsvaigti akis nuo neapsakomo grožio. Ne veltui Honfleur vadinamas gražiausiu Normandijos miesteliu. Po velnių, kaip pataikiau! Niekaip kitaip jo nepavadinsi, kaip tik „Žengiant į paveikslą“… Skambantis impresionizmu, stipriai kvepiantis jūra, išmoningai siaurų pastatų įrėmintas spalvotasis Normandijos gražuolis. Rodos, čia viskas kurta dailininko molbertui. Tie pieštukiniai, cukriniai spalvoti namukai… Kaip gerai, kad tie, kas juos statė, iš tiesų labai gailėjo mokėt žemės mokestį, todėl taip glaudžiai juos surėmė petys į petį ir išstiebė į viršų.

Atsitiktinai atsiduriu gatvėj, kurios fragmentą yra nutapęs Claud Monet. Brrr… Net šiurpas dabar pereina, prisiminus, koks pritrenkiamas jausmas buvo stovėt ir jausti tą akimirką, momentą, metus, amžius! Kad ją kur tą jautrią prigimtį…

Tas pats gatvės fragmentas dailininko paveiksle ir realybėj!

             …Slampinėjam po senamiesčio gatves, grožėdamiesi half-timbered stilistikos statiniais ir ta neapsakoma normandiška ramybe. Ir nors ekspertai pasakytų, jog austres birželio mėnesį valgyti labiau proletarui, nei aristokratui tinkantis veiksmas, bet velniop tą ponų reikalą ieškot priekabių mėnesių pavadinimuose (antai negalima austrių valgyt tais mėnesiais, kurių rašyboje nėra raidės R; šiuo atveju JUIN šios raidės neturi). Tad sukertam riebią lėkštę skaniųjų šiaurės draugių ir giliais atodūsiais palydim nuostabiai šiltą ir kvepiantį vakarą į naktį, – kol spalvoti cukriniai nameliai virsta į mažus laimės žiburius.   

Ketvirtoji diena.

Diena, paženklinta lietumi – lauke ir širdy. Nieko labai baisaus, tik vienas iš šios dienos tikslų – antrojo pasaulinio karo amerikiečių aukų kapinės ir rūke skendintis Omaha beach… Pliaupiant lietui, lyg pagal užsakymą, pasiekiam krauju paženklintą paplūdimį, ir prieš akis iškyla filmo „Gelbstint eilinį Rajaną“ fragmentai. Vienas iš kelionės palydovų sugalvoja išsimaudyt prie plius keturiolikos, ir tai dar labiau suteikia šiai viešnagei mistinio ir ypatingo atspalvio. Klaidžiojam po iki skausmo vienodais kryžiais nubarstytas kapines, skaitom atsitiktines pavardes, ir, regis, jei tuo metu būtų švietus saulė, viskas atrodytų absoliučiai kitaip.

Permirkę lietuje, kiek sušalę, bet pasikrovę giliomis retrospektyvomis, brėžiam tiesiąją šios dienos tikslui – charizmatiškajam Normandijos karaliui – Mont Saint Michel.  Tiesą sakant, šį kraštą reprezentuojantis objektas yra toks ryškus, jog yra lankomiausias Prancūzijos turistinis objektas po Paryžiaus. Jaučiau, kad jis bus ypatingas, kažkoks kitoks, daugiau nei gražus. Ir šis mano spėjimas labiau nei pasitvirtino.

Lengvai randam gerokai iš anksto užsakytą nakvynės vietą – jaukius kotedžo tipo apartamentus mažame Beauvoir kaimelyje (labai rekomenduoju – „Fleur DuMont“) maždaug už 5 km nuo garsiojo vienuolyno.

Tik deja deja, bet puikia apartamentų infrastruktūra pasidžiaugti netenka – šiluma pasislėpusi ten kažkur anapus pilkos dangaus paklodės 🙁

Sėdame į shuttle bus‘ą ir judam į paslaptį… Vis pažvilgčiojam kits kitam per petį: „Jau matai? – Dar ne. Jau tuoj tuoj!“ Ir štai – jergutėliau šventas! Būtent tokį jį ir įsivaizdavau… Didį, beprotiškai paslaptingą, skendintį migloje, lyg kokio piktadario, pavogusio gerąjį pasakos veikėją, rezidencija. Neapsakomas jausmas, užrakintas amžinuose atminties lobynų požemiuose. Blogoji viso šito reikalo dalis – fotoobjektyvas yra visiškai bejėgis prieš šį stebuklą. Autobusas išleidžia kiek toliau nuo kalno, tad einant artyn jis vis didėja ir didėja… Dešimttūkstančių žuvėdrų, klykiančių ir sukančių ratus aplink, dar sustiprina jausmą, lyg čia būtume atėję gelbėt auksaplaukės 😀 Atsisėdę ant akmeninio forto, maždaug 20-30 metrų aukštyje, nuleidžiam kojas žemyn. Apačioje koks tai dumblas, akmenys, ir jokios užuominos apie tai, kad jau visai netrukus galėsime praktiškai mirkyt kojas jūroje. Taip, mes pataikėme pamatyti tikrą stebuklą – vandenyno atėjimą! Dar kątik žuvėdra melancholiškai tupėjo ant didelio akmens vidury niekur, o netrukus jai teko kelt sparnus, nes akmuo buvo apsemtas! Vandenynas tiesiog ĖJO – greitai, rūsčiai, valdingai. Bangos vis artėjo ir artėjo. Niekaip kitaip negalėčiau apibūdinti šio reiškinio, kaip tik BŪTINA PAMATYTI SAVO AKIMIS !!!!

Apšniukštinėję visus vienuolyno paslėpsnius vieningai sutariam, kad dar norim pasilikti vakaro laiko ramiam įspūdžių aptarimui namuose ragaujant vienoje iš medinių Honfleur senamiesčio parduotuvėlių pirktą kalvadosą. Tad leidžiamės atgal, vis pro petį atsisukdami ir įsitikindami, kad nesapnuojam. Beje, kalvadosas, man, nemėgstančiai stipriųjų ir apskritai bet kokių obuolių skonio gėrimų, nelyginant žavingas markizas de san meranas gudriai apvyniojo aplink pirštą. Skanus, rupūžė!  

Penktoji diena.

Diena, pilna neįtikėtinų kontraversijų: Normandija – Bretanė – Luaros slėnis. Rodos, neįmanomai daug vienai dienai. Bet kaip teko ne kartą įsitikinti, Einšteino reliatyvumo teorija lydi kiekviename žingsnyje – laikas, jo suvokimas ir buvimas jame yra beprotiškai reliatyvus. Kartais per savaitę nenudirbi nei vieno apčiuopiamo darbo, o kartais per dieną gali pastatyti pilis. Tiesa, netikras. Svajonių. Bet jos ne mažiau vertingos…

Pajudam nuo Saint Michel‘io Bretanės link – kur ta riba, nelabai aišku, nes ir pats Saint Michel‘is nors oficialiai priskiriamas Normandijai, bet bretonai vis dar turi teisių į jį. Dinard miestas pasirinktas pragmatiniais tikslais, nes ten paleisim vieną iš savo kelionės palydovų skristi namo ir toliau keliausime trise. Dinard‘as pasitinka be galo šiltai, nors dangus labiau cepelinų, nei Indijos vandenyno bangų spalvos. Neįmanoma įvardinti priežasčių, tačiau čia pajuntam visai kitokią dvasią, iki skausmo jūrinę, tačiau jau ne tokią bohemišką kaip Honfleur, Etretat ar kitose normandiškose vietose. Gal dėl to iki tol, kol nebuvo atrasta pietų gražuolė Cote D‘azur, Dinard buvo vienas iš populiariausių ir prabangiausių Prancūzijos kurortų, Vinstono Čerčilio atostogų meka.

Dangus išsiblaivė per 5 minutes 🙂 

Laiko pažinčiai su Bretane neturim, tik tvirtai apsisprendžiam kitą kartą plačiau panardyti po šį kraštą, kuris traukia lyg kątik iš keptuvės į lėkštę įkrautas bretoniškas blynas. Būtent toks blynas jau garuoja prieš nosį, ir gurkšnodami obuolių sidrą skaičiuojam paskutinę valandą, kuomet reiks skirtis ir keisti kryptį pietų link. Maloniai suspaudžia širdį…

Ištarus žodį „Normandija” kiekvienas, matyt,  pasąmonėj piešia skirtingas refleksijas apie šį sodrų  regioną šiaurės  Prancūzijoje. Vieniems tai – impresionistų peizažų atspindžiai auksinio kalvadoso taurėje, kitiems – D-Day išsilaipinimo paplūdimiai su drąsą ir pasiaukojimą įkūnijančiais memorialais; dar kitiems – Mont Saint-Michel. Man Normandija, anksčiau, jos nemačius, asocijavosi visų pirma su lietumi, pasipūtusiais vietiniais ir mistiniais lankytinais objektais, dėl kurių eina iš proto viso pasaulio pensininkai. Ir su sidru, kurį ne baisiai mėgstu.  Bet vis kirbėdavo Provanse sutiktų prancūzų turistų žodžiai: „vaikai, jei norit pamatyt tikrą Prancūziją, važiuokit į šiaurę“. Dabar suprantu, ką jie turėjo omenyje. Ne saulę ir ne palmes (nors tai ir belekoks gėris).  Man bent jau taip pasirodė, jog skirtingai nei bet kurias kitas turistines vietas, apie kurias galima susidaryti stiprų ir realybei artimą vaizdą iš rašinių, nuotraukų ir pasakojimų, Normandiją reikia pamatyti, tam, kad pajustum jos galią. O Google street view šiuo atveju yra pats prasčiausias patarėjas. Todėl kad ir ką bepasakočiau apie šią stulbinamą patirtį, patarimas tik vienas – būtinai aplankyti šį kraštą. Jei ir nepatiks (sunkiai įsivaizduoju, bet maža ką), patirties ant pečių nenešiosi. O nuvykti čia itin lengva – vos dvi valandos automobiliu nuo Paryžiaus (traukiniu gal dar greičiau).

Ir būnant čia visai nereikia tapti meno žinovu, kad atrastum save vaikštinėjantį po Claude Monet paveikslą, ar mados virtuozu, kad suvoktum, kodėl Coco Chanel čia atidarė savo pirmąją skrybėlaičių parduotuvę (Dovilio miestelis). Čia itin stipriai išreikšta tradicinė prancūziška maniera, atspindinti pasaulinio kultūros, architektūros, gastronomijos paveldo lobius. Nuo burnoj tirpstančio Camembert iki half-timbered statinių – verta pamatyti ir pajusti. Be abejonės, iki greito!

Paliekam Dinard ir iššaunam bambioškę Luaros slėnio kryptimi. Berikiuojant šviežius įspūdžius apie matytus vaizdus, ragautus skonius ir pažintus žmones (kurie, pasirodo, visai nepasipūtę arba mums tiesiog sekasi), visiškai netyčia pagalvoju, o kokie gi yra prancūziški „žandarmieriai“ (kitaip – policininkai) problemos akivaizdoj. Juolab, kad keletas jų ekipažų vis praslydo pro akis. Prisižiūrėjus Louis de Funès (Lui Defines) filmų aš juos labai romantizuodavau, bet taip ir neteko niekad turėti reikalų tete-a-tete. Ir štai – nuvažiavus vos ketvirtadalį dienos maršruto, vualia! 30 km/h viršytas greitis ir bendrauju su žandarmieriais problemos akivaizdoj 😀 (kad jį kur tą trilitrinį vokišką variklį). Kai pagalvoji, už visokius muziejus ir vakarienes dar ne tiek sumoki, o čia 100 eur – visai normali suma momentinei svajonei išpildyti. O jie, kaip ir visa Prancūzija, – galantiški ir rafinuoti. Bando man išaiškinti, kad ir kaip jie manęs gailėtų ir jiems be galo nemalonu skriausti turistus, bet greitis užfiksuotas ir už tai 1000 kartų pardonne! Lėtai ir atsakingai supildo baudos kvitą, atsiprašo už nemalonią kelionės patirtį ir linki gero kelio. Aur revoir, madamme! O taip! Kaip sako turizmo almanachas, nors keliaujant gali susibadyti kojas spygliais, bet stovėdamas vietoj niekada nepamatysi rožių… 😉

Na ką, svajoti reikia atsakingai. Tad jei jau taip, tada pasvajoju, kad šios dienos kelio tikslas būtų toks įspūdingas, kad pritrūkčiau žodžių. Nes, tiesą sakant, Amboise (nelaužant liežuvio „Ambuazas“) buvo pasirinktas tik kaip tarpinė stotelė tarp Normandijos ir Liono be didelių apeliacijų į prikąstą nuo įspūdžių liežuvį. O pasirodo… kad svajonės tikrai pildosi!  Žodžiai, skirti apibūdint vieną iš Luaros slėnio perlų, baigės! Vieta, kurioje lankėsi pats muškietininkas d‘Artanjanas, tapęs A.Diuma romano prototipu. Vieta, kurioje kūrė, gyveno ir yra palaidotas pats Leonardas da Vinčis.. Matyt, dėl įstabių gotikinių karalių rūmų, kurių teritorija užima bene puse miestelio, karališka dvasia tiesiog tvyro ore. Net balandžiai kažkokie mandagesni, nei kitur 😀 Lėtos ir aristokratiškos aplinkinių manieros, labiau nei žandarmierių bauda, natūraliai pristabdo įsibėgėjusį atostogų vėją, tad belieka tik ramiai  apeiti rezidencijos papėdėje vingiuojančias gatves ir  palydėti saulę į garsiai šniokščiančią Luarą…  

Panašu, kad į žymiosios upės slėnį dar tikrai teks grįžti. Tik su šiek tiek platesniais užmojais.

Dailininkas

L. Da Vinči kapas

Šeštoji diena.  

Koks nepaprastas sutapimas ir išskirtinė galimybė švęsti savo mylimo rašytojo gimimo sukaktį jo gimtajame mieste! Antoine de Saint Exupery ir jo Mažasis Princas <3

LIONAS. Dar vienas lobis didžiųjų prancūziškų atradimų kelionėj. Buvau prisiskaičius, jog tai pats saugiausias ir prancūziškiausias šalies miestas ir iš tiesų – tokio etninio grynumo megapolio dar neteko matyt. Šiuo aspektu jis galėtų koreliuoti su Kaunu, už ką pastarąjį be galo myliu. Tik esant šiek tiek (:D) kitokiam masteliui tas grynumas atrodo stulbinamai. Čia niekas nieko nesiūlo, neskuba, nerėkia, nepypsina ir nesinervuoja. Čia viena didelė bendruomenė, turinti savo kasdienybės ritmą, prie kurio turistams visiškai nereikia adaptuotis, – tiesiog imi ir tą vieną dieną gyveni nepaprastai paprastą lioniečio gyvenimą. Nuo rytinės bagečių puokštės, studento, paspirtuku riedančio į paskaitas, krykštaujančių vaikų darželių iki vakarinės vyno taurės dar nespėjus nusimesti kostiumo.

… Vakarieniaujame vienoj iš judriausių miesto gatvių ir klausom neverbaline kalba (o ne, mes vis dar nemokam prancūziškai) pasakojamų dienos istorijų – darbinių, mokyklinių, meilės ir, sprendžiant iš puošnios aprangos nacionalinio teatro papėdėj, – kultūrinio vakaro aptarimo.

Netikėtai išlenda pajuodęs lietuviškas pavydas. KAIP JIEMS GERAI. Čia tiesiog tobula vieta gyventi. Iki kalnų – vos valanda, iki jūros – trys. Šalia – gražiosios Ronos slėniai su istorinėmis vietovėmis ir vyno daryklomis. Seniausias Prancūzijoje Renesanso epochos senamiestis, vieni geriausių pasauly universitetai. Tai kultūrą puoselėjantis miestas. Miestas, kurį supa net du garsūs vynų regionai – Beaujolais ir Cotes su Rhone. Gal jau užteks? Taip, pagyrų gal ir užteks. Bet laiko, praleisto čia, taip žiauriai per mažai…

Septintoji diena.

Šimtas tūkstančių AČIŪ sau už iš anksto priimtą sprendimą po turbo savaitės patirčių ir ultradinaminio greičio pagaliau leisti sau nurimti, lėtai įkvėpti levandomis, citrinmedžiais ir jūra dvelkiančio oro ir dar kartą įsitikinti, kokia nepaprastai įvairi, kontrastinga, turtinga, gili ir sava yra Prancūzija. Leidžiam sau pasukti vairą pietų kryptimi. Ten, kur kažkada atsitiktinai atklydom beieškodami saulėtosios pakrantės deimantų. Antibai. Kažkam jie galbūt per maži, kažkam per kuklūs ir nustelbti Monako ir Kanų spindesio, bet mums tai tiesiog pirmoji prancūziška meilė, kvepiantis Provanso vintažas, tradicija, kurią taip malonu puoselėti, laikas, kurį taip gera švęsti kartu.

Kadangi Antibus esu apdainavus ankstesnių metų kelionės pasakojime, tad šios arijos nebekartosiu, tik leisiu jų nemačiusių keliautojų akims nuspręsti, ar šis mažas senas žvejų kaimelis, virtęs kurortu, yra vertas jūsų laiko. Ir jis tikrai yra jo vertas!!! 😉

 Batonų lentyna 11 val. ryto 😀 

Savaitės čia, kaip ir visada, per mažai, bet… kad ir kaip žavi prancūziškas hedonizmas – gyventi čia ir dabar ir tik vardan malonumo, sėslus ir lengvai it levandų laukai plevenantis saulėtas provansiečių gyvenimo ritmas, kad ir kokie malonūs bebūtų aksominiai vakarai stebint į la Gravette jūros kišenę besileidžiančią saulę, – šalta vikingo prigimtis pradeda išsiilgti struktūriškos ir racionalios kasdienybės, be pietų miego dirbančių parduotuvių ir elementarių, bet labai svarbių smulkmenų – varškės, šaltienos, juodos duonos ar bent jau normalių agurkų 🙂

Na, gerai, negražu meluot, čia tiesiog labai menka paguoda, jog reikia išvykt… ir tikėtis, jog bent maža dalelė to nepaprasto prancūziško ART DE VIVRE visgi tilpo į mano mažą kelioninį rankinuką.