Lietuvių įsivaizduojama ir tikroji Japonija skiriasi kaip diena ir naktis. Iki išvažiuodama ten ir aš maniau, kad tai – egzotiška, nesuprantama, atvykėliams nedraugiška ir itin brangi šalis. Tačiau savaitė, praleista Tekančios saulės šalyje, visus mitus sugriovė.
Kelionė
Kai draugus informuodavau, kad savaitę vasaros atostogų ketinu praleisti Japonijoje, po „Oho!“ visada sekdavo „Juk ji taip toli ir toooookia brangi!”.
Taip, Japonija išties labai toli. Už maždaug 8 000 km nuo Lietuvos esančią Jokohamą, antrąjį pagal dydį Japonijos miestą, esantį už 30 km nuo sostinės Tokijo, lėktuvu iš Rygos su persėdimu Helsinkyje (5 valandas teko laukti oro uoste, skrydis iš viso truko apie keturiolika valandų), dar po kelių valandų traukiniu su daugybe persėdimų iš Nagojos oro uosto, su keliais bičiuliais pasiekėme daugiau kaip per parą. Tokia kelionė reikalauja ištvermės ne tik dėl varginančio skrydžio, bet ir dėl itin didelio laiko skirtumo. Per savaitę ne tik gerai apžiūrėjome Jokohamą, bet ir aplankėme sostinę Tokiją, šventyklų ir didžiulių turgų miestus Kiotą ir Kamakurą, kurioje stovi milžiniška 13 m. aukščio Budos statula ir kur yra pliažas su juodu smėliu, labiau primenančiu sausą purvą, taip pat beveik pasiekėme legendinio Fudzijamos kalno viršūnę.
Patarimas. Jeigu neturite japoniškai kalbančių arba tikrų japonų draugų, rinkitės kuo arčiau kelionės tikslo esantį oro uostą. Mes rinkomės toliau esantį Nagojos oro uostą ir iki Jokohamos vykome traukinukais su kokiais 9 persėdimais norėdami šiek tiek sutaupyti, tačiau be draugų japonų, sudariusių smulkų kelionės planą, pagalbos nebūtume išsivertę. Nes japonai praktiškai nekalba jokiomis užsienio kalbomis, o jei ir kalba angliškai, tai su tokiu akcentu, kad vis tiek atrodo, jog kalba japoniškai. Net viešbučiuose susirinkdavo bent 2-3 darbuotojos, kad galėtų atsakyti į paprasčiausius klausimus. Tiesa, tiek jos, tiek kiti sutikti ir kalbinti japonai mums, dideliems baltiems žmonėms, stengėsi padėti kiek įmanydami. Nes priešingu atveju jie savo negalėjimą padėti laikytų įžeidimu mums. O pagalbos reikėdavo dažnokai, nes niekur – nei mieste, nei stotyse – nėra užrašų europiečiams bent kiek suprantamomis kalbomis, net anglų. Draugai pasakojo, kad prieš keletą metų japonams atsibodo girdėti turistų nusiskundimus, kad Japonijoje net stotyse sunku susigaudyti, todėl jie nusprendė šiek tiek palengvinti turistams gyvenimą ir šalia japoniškų užrašų kaip kur atsirado užrašų … kinų ir korėjiečių kalbomis…
Kainos
Finansiniu požiūriu ta savaitė Japonijoje mano piniginės nepatuštino daugiau nei būčiau išleidusi ją praleidusi, pavyzdžiui, sezono įkarščio metu Palangoje arba Nidoje, kuomet ten sunku gauti kambarį viešbutyje ir už 100 eurų, kaip kad šį rugpjūtį. Ilgai „medžioti“ lėktuvo bilietai kainavo vos daugiau nei 1600 Lt, vidutinės klasės viešbučių kambarių kainos ten, kaip nebrangių hostelių, tarkime, Berlyne (maždaug 70-200 Lt/nakčiai dvivietis). Tokių švarių ir patogių gyventi kambarių neteko matyti. Gyvenome nedideliuose, tačiau švara blizgančiuose kambariuose su patogia lova, kondicionieriumi, erdviu vonios kambariu su vonia, visomis reikalingomis priemonėmis (muilu, šampūnu, skalbimo skysčiu, fenu, lygintuvu, kasdien keičiamais rankšluosčiais, chalatais, šlepetėmis, dantų šepetukais bei pasta ir pan.) ir …šnekančiu daugiafunkciniu unitazu (valymas, bidė, šilto-šalto oro putimas – visų mygtukų net nespėjau išbandyti). Tačiau kambario kaina nesiekė ir 100 Lt. už naktį dviem.
Šviežio, kokybiško maisto kainos – juokingos. Tarkime, kelių patiekalų pietūs vienu brangiausių pasaulyje miestų laikomame Tokijuje žmogui kainavo vos apie 7 litus, o porcijos būtų užtekę mažiausiai dviem personoms. Prabangiame restorane Jokohamoje už sočius ir įmantrius pietus sumokėjau 35 Lt. Prekybos centruose kainos mažesnės nei Lietuvoje, o jau kokybė ir įvairovė… Patarimas – jei nemokate japonų kalbos, geriau pirkite maistą, ant kurio pakuotės nupiešta, kas yra viduje, arba permatomame įpakavime. Nes egzotiškų lietuvio skoniui produktų ten tikrai netrūksta… Pagrindinis japonų maistas – ryžiai ir viskas iš jų ir su jais. Japonijoje teko išmokti naudotis lazdelėmis – tik vieną kartą šalia lazdelių man buvo pasiūlyta plastmasinė šakutė.
Drabužių ir avalynės kainos – kaip daugelyje Europos miestų. Garsių firmų kosmetika kainuoja 3-5 kartus pigiau nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, veido prausiklį Avène ir pudrą Shiseido, kurie Lietuvoje kainuoja gerokai per 100 Lt, ten įsigijau atininkamai už maždaug 25 ir 40 litų.
Nelabai pigus yra tik viešasis transportas – kelionės vietiniais traukiniais, kurie yra populiariausia ir praktiškai vienintelė susisiekimo priemonė. Šalyje, kurioje gyvena arti 130 milijonų žmonių, kitaip ir būti negali. Brangiausia buvo kelionė greituoju shinkansenu (jis pasiekia daugiau kaip 300 km/val. greitį) – apie 150 Lt, važiuodamas įprastais traukiniais moki už nuvažiuotą atstumą (tai gali būti ir keli, ir keliolika, ir keliasdešimt litų).
Klimatas
Japonijos klimatas gana ekstremalus. Ne tik dėl reguliariai ramų ir sustyguotą japonų gyvenimą sudrumsčiančių žemės drebėjimų, potvynių. Žiemos ten be galo šaltos, o vasarą ten jautiesi kaip drėgnoje pirtyje. Tik išlipus iš lėktuvo į veidą plūstelėjo karšto oro bangą, o kūnas pasidengė smulkiais lašeliais. Tokie šlapi ir vaikščiojome, kelis kartus per dieną teko keisti drabužius. Laimė, per naktį jie išdžiūdavo gerais kondicionieriais vėdinamuose kambariuose. Aukščiausia temperatūra per mūsų buvimo savaitę buvo +45, kitomis dienomis +40-43. Dieną klajonės per miestus prilygdavo žygdarbiui ir sveikatos išbandymui, bet juk ne viešbutyje ar kondicionuojamuose prekybos centruose sėdėti tokį kelią nuvažiavome. Todėl ant kiekvieno kampo mieste buvo dalijamos vėduoklės, veikė gaiviųjų gėrimų kioskeliai ir kaip jų „pasekmė“ beveik prie kiekvienos sankryžos įrengti labai švarūs viešieji ir nemokami tualetai. Beje, apie švarą. Japonijos miestuose, kuriuos aplankėme, niekur nematėme nė vienos šiukšlytės. Nepaisant to, kad praktiškai niekur nėra iš šiukšliadėžių. Japonai savo šiukšles dedasi į kišenes ar maišelius ir nešasi namo.
Lengviau atsikvėpdavome tik į vakarą. Lygiai 16 val., tarsi įjungtas kondicionierius, kasdien pakildavo lengvas, bet gaivus vėjelis. Lygiai 19 val. kasdien sutemdavo – taip staigiai, tarsi kas būtų išjungęs šviesą. Tuomet miestas atgydavo. Miestiečiai ir svečiai patraukdavo į Jokohamos uostą ant Ramiojo vandenyno kranto, užsėsdavo visus suoliukus, grožėjosi vakaro dangumi, kurį nušviesdavo netoliese veikiančio pramogų parko karuselių ir apžvalgos rato šviesos. Tą darydavome ir mes. Nesu mačiusi gražesnės uosto pakrantės. Vienintelis trūkumas – Japonijos miestuose labai mažai žalumos. Jeigu žemėlapyje pavaizduota žalia dėmė, įvardijama kaip parkas, ją radę pamatysite kokius keletą ar keliolika medžių.
Mieste net sutemus jausdavomės visiškai saugūs. Per visą savaitę nematėme nė vieno agresyvaus žmogaus, nors kiekvienoje gatvėje patruliuoja bent po vieną policininką. Nežinau, kam to reikia, nes didžiausi nusikaltimai Jokohamoje, anot vietinės spaudos, – smulkios kišenvagystės ir viena kita „metalinė“ avarija.
Žmonės
Japonai – neįtikėtini. Mane žavi skandinaviška ar vokiška tvarka, malonus ir mandagus bendravimas ir pan., ir pan. Bet japonai primena kareivėlius. Gatvėse, viešajame transporte jie niekada į tave įdėmiai nežiūrės, nors „apvaliakiai baltaodžiai“ turistai jų kraštuose retenybė. Tik mokinukai kartą gatvėje pamojavo mums ir sušuko „Hallo! America cool!“. Nors mažytėje teritorijoje gyvena beveik 130 mln. žmonių, niekur nėra minių. Japonas niekada prie jūsų nesilies, nesistumdys. Piko valandomis jie juda praktiškai tiesiomis eilėmis į abi puses, eskalatoriumi kyla taip pat išsirikiavę vienodu atstumu, būtinai teisinga puse (Japonijoje eismas vyksta kaire puse). Niekas niekada neskubės, stengdamasis aplenkti kitus. Beje, mano vyrą šokiravo, kai praleidžiamos į priekį moterys atsisakydavo ir niekur nejudėdavo, kol jis pirmas neišeidavo pro duris, iš lifto. Taip pat traukiniuose niekas neužleidžia vietos moterims, kartais būna atvirkščiai.
Teko matyti keletą moteriškių, apsirengusių tradiciniu kimono. Tačiau daugiausia gatvėse kostiumuotų vyrukų – taip, japonai išties darboholikai. Dirba nuo ankstyvo ryto, per pietus išeina į gatves ir parkelius pietauti ar snūstelėti ant suoliuko, po darbo 18 val. su kolegomis būriais traukia į barus išlenkti taurelę sakės, 20 val. pavyzdingai būriais traukia namo. Japonai daug dirba, mažai pramogauja. Tik savaitgaliais prekybos centruose padaugėja žmonių. Nors Japonija iš visų pusių supama vandens, mažai kur įrengti paplūdimiai. Pliažą pavyko rasti tik Kamakuroje. Jokohamoje, uostamiestyje, kažkur tolokai nuo centro pavyko rasti viešąjį baseiną po atviru dangumi. Jis mus labai karštą dieną išgelbėjo nuo perkaitimo. Žmonių baseine buvo kiekviename kvadratiniame metre, ten buvome tik du ne japonai, bet smagiai laiką leidome kartu su visais ir nesijautėme svetimi, priešingai – kaip draugų būryje. Beje, teko apsilankyti ir tikroje japoniškoje pirtyje Kiote. Joje moterys ir vyrai prausiasi atskirai ir visiškai nuogi. Vandens čiaupai yra maždaug kelių lygyje, aplink daugybė „tazikų“. Kadangi nesusivokiau ką daryti, prišoko prie manęs kelios pagyvenusios japonės, patupdė ant kelių, pradėjo muiluoti, plauti galvą pildamos vandenį iš dubenų, tada palydėjo į karšto ir šalto vandens vonias. Egzotiškiausias kelionės įvykis.
Nuotykis
Buvo ir vienas nelabai malonus atsitikimas. Visada visas keliones organizuojuosi pati, tačiau tąkart viešnagę Kiote leidau organizuoti kitam mūsų grupės nariui. Žmogutis dar Lietuvoje užsakė nakvynę 10 žmonių tokiame pigiame viešbutuke Tojian (nakvynė žmogui apie 30 Lt), kuris reklamavosi kaip tradicijas puoselėjantis japoniškas viešbutis (pvz., su japoniškomis lovomis ant žemės). Parašė laišką savininkui, nurodydamas kelionės datas, žmonių skaičių ir paprašė patvirtinimo. Atsakymą gavo „OK“. Kai atvykome į Kiotą ir taksistui pasakėme viešbutuko adresą, jis visą kelią juokėsi. Kai atvykome ir pamačiau iškabą, iškart nepatiko. Kadangi vienintelė iš 10 žmonių grupės kalbėjau angliškai, ėjau su tuo žmogeliuku ieškoti savininko. Įkišus galvą į vidų, nepatiko dar labiau. Tvanku, ankšta, visur kažkokie plakatai, užrašau, aplink žemą staliuką susėdę rūkė neaiškios nejaponiškos ir neeuropietiškos išvaizdos žmogystos. Angliškai receptionistas kalbėjo sunkiai, aiškinomės ilgai, bet pavyko išsiaiškinti, kad vietų nėra. Kai parodėme mūsų susirašinėjimą, iškvietė viešbutuko savininką. Jį atlydėjo, mano džiaugsmui, gerai angliškai šnekanti mergina (azijietė, bet ne japonė). Ji paaiškino, kad vietų nėra, bet kaip kompensaciją gali mus apgyvendinti netoliese… Patalpos, kuriose mums buvo pasiūlyta nakvoti, priminė visokiais rakandais užkrautą rūsį ar kalėjimo kamerą. Kai ji mikliai išnešė krūvą šlamšto, pamatėme kelias daugiaaukštes lovas. Tvyrojo labai nemalonus kažkokių chemikalų kvapas. Vėliau supratau, kas tai per kvapas – aplink zujo tarakonai! Fui… Kondicionierių ir langų nebuvo, o temperatūra tądien buvo aukščiausia per visą kelionę – +45. Mums buvo pasiūlyta gerokai nudėvėta patalynė, po tokį pat mažytį rankšluostį. Tada ji pasakė, kad grįš vakare ir galėsime pateikti jai savo prašymus, jei ko trūks. Buvau pakraupusi. Kai kurie pavargę grupės draugai nepaisant visko griuvo miegoti. Raminau save, kad gal ir įmanoma tokiame karštyje vieną naktį ištverti, bet kai per mano lovą perbėgo didžiulis tarakonas, pasakiau, kad išeinu ieškoti nakvynės kitur. Buvo gana vėlu, bet galvojau, kad geriau visą naktį blaškytis gatvėje, nei likti čia. Mano idėją palaikė dar 3 draugai ir keturiese išėjome į kito viešbučio „medžioklę“. Viename netoli esančiame vietų nebuvo (buvo šeštadienis), kitame kainos pasirodė per didelės – 200 Lt žmogui… Trečiame pasisekė – atsirado 10 vienviečių kambarių po 100 Lt. Užsakiau juos ir nubėgau atgal į baisųjį viešbutį draugų. Visi žaibu susiruošė, parašiau mandagų atsisveikinimo raštelį merginai-kambarinei ir beveik bėgte nubėgom į už kokio kilometro esantį gerąjį viešbutuką. Taigi ir tvarkingoje Japonijoje gali pasitaikyti nemalonių staigmenų. Bet toks nutikimas nė kiek neaptemdė kelionės ir kitos kultūros pažinimo džiaugsmo. Labai tikiuosi grįžti ten vėl.
Kavagne 
Aruna 
pirmas