Balandžio pradžioje, kai Lietuvoje dar tik bunda pavasaris, mūsų penkių asmenų šeima – aš (Eglė), vyras Tomas ir mūsų trys vaikai: dvylikametė Austėja, devynerių Jonas ir penkerių metų mažoji Smiltė – nusprendėme ištrūkti į saulę. Pasirinkome Egiptą, o tiksliau – Hurgadą. Kodėl? Todėl, kad norėjome šilumos, jūros, šiek tiek nuotykių ir naujos kultūros, bet tuo pačiu – patogumo keliaujant su vaikais. Ir žinot ką? Tai buvo viena geriausių mūsų šeimos kelionių.
Atvykimas į Hurgadą ir pirmas įspūdis
Iš Vilniaus skridome tiesiogiai – patogu, greita, o vaikams tai buvo pats skrydžio faktas – jau pramoga. Atvykus į Hurgadą, mus pasitiko šiltas vakaro oras, palmių siluetai ir viešbučio vairuotojas su šypsena. Apsistojome dideliame šeimoms pritaikytame viešbutyje su vandens parku, keliomis kavinėmis ir nuosavu paplūdimiu. Vaikai šokinėjo iš džiaugsmo, kai pamatė baseinus su čiuožyklomis.
Pirmąją dieną tiesiog ilsėjomės, tyrinėjome teritoriją, smėlio pilis statėme jau po pusvalandžio nuo atvykimo, o vakare valgėme egiptietiškos virtuvės patiekalus – vaikams patiko shawarma ir saldūs baklava, o mes su Tomu iškart pamėgome jų avienos troškinius ir šviežias daržoves.
Išvyka į dykumą – safaris su adrenalinu
Antrosios dienos rytą nusprendėme išbandyti visureigių safarį dykumoje. Nors iš pradžių dvejojome, ar su mažąja Smilte tikrai verta, bet viskas buvo gerai suorganizuota – net vaikams buvo duotos mini skarelės, akiniai, o instruktažas aiškus ir draugiškas.
Važinėjome per smėlio kopas, sustojome beduinų kaimelyje, kur paragavome jų arbatos, vaikai pamilo ramius dykumos kupranugarius, o Jonas vis dar pasakoja, kaip „valdė“ visureigį kartu su gidu. Vakare žiūrėjome saulėlydį dykumoje – buvo tylu, raudona saulė grimzdo į smėlį, o mes visi penki sėdėjome ant kilimėlio ir tyliai dalinomės datulėmis. Tą akimirką jautėmės tarsi kitame pasaulyje.
Raudonoji jūra ir nardymo stebuklai
Trečią dieną laukė dar viena patirtis – nardymas (snorkeling) Raudonojoje jūroje. Užsisakėme šeimos ekskursiją laivu su galimybe sustoti prie koralinių rifų. Net Austėja, kuri kartais bijo gilumos, greitai įsidrąsino – o kai pamatėm spalvotas žuvytes, murenas ir koralus – vaikai nenorėjo išlipti iš vandens.
Smiltė liko su mumis laive, bet ir jai tai buvo nuotykis – ji žiūrėjo pro dugno stiklą, mojavo nardytojams ir dainavo daineles apie žuvis.
Kultūra ir istorija: išvyka į Luksorą
Ketvirtąją dieną ryžomės ilgesnei kelionei – ekskursijai į Luksorą. Išvykome anksti ryte, bet visa kelionė buvo verta. Pamatėme Karalių slėnį, lankėmės Hatčepsutės šventykloje ir Karnako komplekse. Vaikams buvo įdomu klausytis gido pasakojimų apie faraonus, o Austėja net pati užsirašė kelias istorijas į savo kelionės dienoraštį.
Tomas juokavo, kad po tokios dienos vaikai egiptologiją ims mokytis papildomai. Smiltė visiems pasakojo, kad matė tikrą piramidę (nors tai buvo obeliskas) – bet mums svarbiausia, kad visi išsivežė įspūdžių.
Poilsis, saulė ir baseinai
Penktą ir šeštą dienas leidome poilsiaudami. Vaikai praktiškai neišlipo iš vandens parko, o mes su Tomu galėjome pagaliau ramiai pasimėgauti kava terasoje, masažu viešbučio SPA centre ir knyga paplūdimyje. Net ir vakarienės tapo ritualu – rinkomės skirtingus restoranus, o vaikai bandė vis naujus patiekalus (ir kasdien grįždavo prie bulvyčių fri ir ledų).
Paskutinė diena – atsisveikinimas su Egiptu
Paskutinę dieną išėjome pasivaikščioti į Hurgados senamiestį, aplankėme mečetę El Mina, užsukome į turgų – nusipirkome prieskonių, keraminių suvenyrų ir Smiltei mažą kupranugariuką. Vakare dar kartą stebėjome saulėlydį, šįkart nuo paplūdimio.
Kernys 
Rolanx 
biruta