2015 rugsėjis – spalis, Mongolija
Buvo pasiutusiai intensyvi savaitė: grįžome iš Kirgizijos, paskubomis užrašiau ten patirtus įspūdžius, aprašiau ne viską, juk apie kai ką nesinori rašyti, apie kažką labai norisi, tačiau negalima, kai ką pamiršti, kažkas nepasiduoda logiškoms mintims, ir vėl pradėjau krauti daiktus kitai kelionei.
Reikalų buvo tikrai daug, o čia dar susirgo mano šunytė Sofė. Tikriausiai devynis šimtus gramų sverianti mano augintinė, aš ją dažnai tituluoju mažiausia Lietuvos šune, suėdė ką nors netinkamo. Su amžiumi gyvūnai, kaip ir žmonės, vis dažniau susigriebia kokių nors ligų, tai ir gydomės paeiliui: tai ji, tai aš. Na, su šita bėdele susidorojau, dar spėjau perskaityti kelias pjeses, kurias man atsiuntė jauna Švedijos – Izraelio dramaturgė Keren Klimovsky, paskui pasiruošimui kelionei liko tik dvi dienos, pagaliau ir tos pačios ištirpo.
Mongolija yra viena iš tų retų šalių, apie kurią kartais skaičiai byloja daugiau, nei spalvoti turistinių firmų katalogai ir keliautojų ten padarytos nuotraukos. Taigi, truputis faktų: gyventojų skaičius kvadratiniam kilometrui – 1.7, keturiasdešimt procentų šalies gyventojų gyvena sostinėje Ulan Batore, vienam mongolui tenka 13 arklių, šioje pasaulio vietoje būna 260 nepriekaištingai saulėtų dienų, vasarą oras įkaista iki 40 laipsnių karščio, žiemą rodo tiek pat, tačiau jau šalčio.
Viešėdamas Kirgizijoje, iš šitų kraštų žinovės Ninos išgirdau, kad į Mongoliją atvykusiam keliautojui gali galva susisukti nuo tradicijų gausos, jurtos čia yra ne praeities atgyvena, o pilnaverčiai, ir dažnai, vieninteliai galimi šio krašto namai. Šalis neatsilikusi, piemenys čia plepa mobiliaisiais telefonais ne mažiau nei mūsų žmonės, o jaunimas, kaip ir pas mus, mūvi džinsais ir važinėja po svetimas šalis semtis mokslo. Buvau labai mažai skaitęs apie Mongoliją, todėl man buvo naujiena išgirsti, kad ši šalis tai ne tik bekraštės dykumos, bet ir švariausi žydri ežerai, snieguotos Altajaus kalnų viršūnės ir jau visai neįsivaizduojamo grožio Gobio dykuma, į kurią mums šį kartą vargu ar bus lemta nukakti.
Mongolijoje yra daug nuostabių budizmo paminklų ir atgimusi Čingischano istorija. Apie monumentą šiam karžygiui, Nina mums šnekėjo ilgai ir užsidegusi. Iš viso jos pasakojimo vieną dalyką įsidėmėjau tikrai gerai: „Jeigu bekraštėje dykynėje, kurioje nesimato nei vieno medžio, nei vandens taškelio, nei žmogaus nei paukščio, jūs išvysite saulėje švytinčią balto metalo raitelio skulptūrą, apsuptą žirgų ir palydovų, neabejokite – tai mongolų – totorių ordų vadas Čingischanas, apie kurį, neabejoju, kiekvienas iš jūsų atsimena dar iš mokyklos suolo“.
O kur dar neįtikėtinas šeimininkų svetingumas, dosni virtuvė ir gausybė festivalių. Būtent festivalis „Nugalėtojų paradas“ šį kartą mus ir traukė į šitą šalį. Ir, žinoma, visi kiti įgudusio keliauninko nujaučiami nuotykiai ir nutikimai. Kadangi kelionė išėjo nepigi, tai mes ją dar labiau pabranginome, prie Mongolijos prijungdami dešimtį dienų Pekino aplankymui. Bendras maršrutas išėjo toks: Ryga – Kijevas – Pekinas – Ulan Batoras – Pekinas – Ryga – Klaipėda. Kijevą pasiekėme greitai ir be kliūčių, o čia mūsų laukė ilgas persėdimo į kitą lėktuvą laikas, todėl iš anksto užsakiau Stara Veža viešbutį vienai nakčiai. Kambariai – negalima trokšti geresnių, tačiau numerio santechnika buvo visai sukliurusi ir kėlė rūpesčių. Vakare ilgai užmigti neleido pirmame aukšte švenčiamų vestuvių triukšmas. Mes gyvenome tiesiai virš baliaus. Bumčikus pergyvenome nesunkiai, tačiau pakęsti pagėrusių vestuvautojų „karaokę“ ir spiglų vakaro vedėjos balsą buvo tikrai nelengva.
Užmigome gerai įnaktėjus, tačiau dar neišaušus mus pabudino kylančių lėktuvų gaudesys, balandžių burkavimas ir šunų lojimas. Gerai pailsėti Stara Vežoje nepavyko, o tądien mūsų dar laukė dešimties valandų skrydis iki Pekino, septynių valandų laukimas, pora valandų Mongolijos oro linijų lėktuve ir nusigavimas į viešbutį.
Iki Pekino skridome gana ankštai, maistas buvo geras, aptarnavimas liuksusinis. Pasirodo, kad tarptautinis Pekino oro uostas susideda iš kelių terminalų, ir mums teko truputį pakeiksnoti save ir godžius kinus, kol nukakome iš antrojo oro uosto pastato į trečiąjį. Trečiasis terminalas yra labai naujas, labai didelis ir erdvus, todėl buvome nustebinti, kad nuo jo iki lėktuvo mums dar teko gerą gabalą kelio važiuoti oro uosto traukiniu. Tarptautinis Pekino oro uostas yra modernus, didžiulis, tačiau tikrai nėra pats patogiausias, todėl prireikus pereiti iš vieno terminalo į kitą, reikia paskirti šiek tiek rezervinio laiko. Kad nebūtų nemalonių netikėtumų.
Skrydis nuo Pekino iki Ulan Batoro buvo daug lengvesnis ne tik dėl to, kad trumpas, bet dar ir todėl, kad tokiame pačiame mongolų lėktuve buvo kur kas mažiau sėdimų vietų, todėl ir kur kas erdviau. Kadangi iki festivalio pradžios dar buvo likusios dvi dienos dvi naktys, tai nenorėdami apsunkinti šeimininkų savo pernelyg ilgu vizitu, jas praleidome nuomojamame bute. Vos susimokėję už pastogę sugulėme į lovas. Nuo išėjimo iš namų buvo praėję dvi paros.
2
Numigę dvi tris valandas, pakirdome ir išėjome į gatvę. Pirmasis pasivaikščiojimas po miestą nenuvylė, tačiau ir nesužavėjo. Centre buvo daug moderniosios architektūros pramaišiui su didžiuliais Stalino laikų namais. Stalino namai gerai nudažyti, prižiūrėti, naujieji – blizga stiklu ir veidrodžiais, tačiau itin išraiškingų nepastebėjau. Na, gal tik pastatas iš šono panašus į Dubajaus burę, o iš fasadinės pusės į galvą pakėlusią kobrą suintrigavo šiek tiek labiau. Paskui dėmesį patraukė įspūdingo dydžio Mongolijos parlamento rūmai. Pavakario šviesoje ypatingai išsiskyrė paauksuotos pastato kolonos ir Čingischano monumentas tarp jų.
„XII amžiaus pabaigoje Čingischanas suvienijo klajojančias gentis į galingą imperiją. Pasiryžęs parengti geriausią to meto kariuomenę, jis sutelkė grėsmingas kavalerijos pajėgas. Apsiginklavę tokiais naujais ginklais kaip dūminės bombos ir parakas mongolai buvo nenugalimi. 1211metais jie užėmė Kiniją, o paskui užvaldė ir visą Aziją. Užkariavimai vyko neįtikėtinu greičiu, lemiamomis akimirkomis sutelkiant visas pajėgas reikiamoje vietoje. Savo karines operacijas mongolai visada labai detaliai apgalvodavo. Pakeliui plėšdami ir degindami, jie kėlė siaubą priešams. Taip Mongolija tapo didžiausios pasaulio istorijoje imperijos centru. 1227 metais Čingischanas mirė, didžiulę imperiją palikdamas keturiems savo sūnums. Tačiau besiveržiantiems chanams (mongolų karaliams) kovojant dėl valdžios, imperija subyrėjo, o į Mongolijos stepes grįžusią tautą užkariavo Kinija. 1921 metais, padedant TSRS, Mongolija išsikovojo nepriklausomybę“.
Mongolijos parlamento rūmų aikštė yra labai erdvi ir didelė. Visi atkreipėme dėmesį į tai, kad čia kažkaip tai labai lengvai kvėpuojasi. Tikriausiai todėl, manėme, kad miestas yra lengvai prapučiamas dykumų vėjo. Nors transporto yra daug, tačiau jis dar nepajėgia užteršti šio miesto oro, galvojome mes pirmąjį kartą vaikštinėdami po sostinę, ir labai apsirikome. Gaivus oras Ulan Batore buvo nebent tik tą vienintelę mūsų pirmojo pasivaikščiojimo valandą. Visą kitą laiką jis čia buvo slogus, stipriai užterštas, dažnai dvokiantis cementu, smalkėmis, ir degėsiais.
Sostinės publika mums pasirodė labai marga ir labai įvairi. Prieš išeinant iš namų, mergaitė prižiūrinti mūsų butą, ilgai ir kantriai mus mokė būti atsargiais, gąsdino vietos vagių profesionalumu ir miklumu, ir nors jai buvo tai labai nemalonu sakyti, kartojo ir kartojo, kad vagių Ulan Batore tiesiog knibždėte knibžda. Didelei laimei nei pirmąjį, nei kitas dienas vaikščiodami po miestą ant nesąžiningų šios šalies gyventojų mes neužsirovėme.
Pirmojo pasivaikščiojimo proga, neiškentėme neužėję į vieną kitą suvenyrų ir vietinio kašmyro krautuvę. Suvenyrai nenustebino, o štai Mongolijos kašmyras, ko gero, mums visiems kaip mat susuko galvas. Apie šių vietų „fantastiškąją vilną“ sklinda legendos. Tai geriausių geriausia vilna, kerpama nuo ėriukų sprandų, iš kurios vietiniai meistrai verpia siūlus, o tada neria nertinius, kojines, kepures, audžia audinius ir siuva pačios aukščiausios kokybės drabužius: sukneles, apsiaustus, vyriškus ir moteriškus paltus, vaikiškus rūbelius.
Pavakarieniavome lietuvišku maistu ir vėl sugulėme. Prabudau antrą valandą nakties, pas mus šiuo laiku būna devynios, ir todėl buvo labai suprantama, kad tokiu laiku miegoti man nelabai sekėsi. Mintyse sukosi iš karto keletas siužetų. Priešais akis stovėjo lėktuve matytas šių kraštų žemėlapis. Krasnojarskas nuo Ulan Batoro jame atrodė tiesiog pasiekiamas ranka. Tai labai žadino vaizduotę, o fantazija pradėjo mane vedžioti mūsų tėvų ir senelių čia pramintais ir išvaikščiotais takais. Juk visai netoli šių kraštų yra ir Ulan Udė, ir Čita, ir visos kitos mūsų tėvynainių tremties vietos. Galvoje painiojosi visokiausios kažkada girdėtos istorijos, o akyse vis sukosi vaikystėje turėto, kažkur šituose kraštuose pagaminto, kaleidoskopo ornamentai.
Vytas irgi nemiegojo. Jam šitie kraštai buvo dar savesni ir suprantamesni nei man, mat visai ne per toliausiai nuo Ulan Batoro, prie Kinų sienos, Krasnokamensko mieste, ten kur neseniai kalėjime sėdėjo Rusijos naftos magnatas Chodorkovskis, Vytas tarnavo tarybinėje kariuomenėje. Tą naktį jis kažko labai ilgai naršė savo išmaniajame telefone, o paskui man garsiai pareiškė, jog tik ką tik NASA paskelbė žinią, jog Marse yra aptiktas tekantis vanduo. Tai buvo jau trečioji tema žadinusi tos nakties mūsų įsivaizdavimus ir su jų pagalba kūrusi tolimųjų planetų vaizdinius, tą naktį tokius artimus ir beveik suvokiamus protu. Ta pačia proga prisiminiau visą dainos „Kosmonautai ir svajotojai patvirtina, kad ir Marse baltos obelys žydės“ tekstą. Tačiau neuždainavau.
Pirmosios Ulan Batoro nakties pamintinimai ir dialogas su Vytu baigėsi labai proziškai. Jis man pareiškė, kad su savo išmaniojo telefono pagalba į savo kortelę persikėlė tik ką gautą savo atlyginimą ir dar kažkokias kitas jam vienam težinomas pajamas, ir todėl dabar rimtai galvoja apie tą, krautuvėje dienos metu matytą, už pūką lengvesnį kašmyro nertinį ir šaliką. Mintys apie galimybę įsigyti šituos gundančius dalykėlius, iš mano galvos taip pat niekur nebuvo pasitraukusios. Kamuojami savo asmenybių Ulanbatoriškojo susidvejinimo ar net susitrejinimo užmigome tik tada, kai vietos gyventojai jau pradėjo tarškinti arbatninkais rytmečio kavai.
3
Kadangi antroji mūsų buvimo Ulan Batore diena dar buvo iki festivalinė, ją nusprendėme paskirti muziejams. Žygį vėl pradėjome nuo pagrindinės sostinės aikštės, kurioje tą dieną buvo ypač daug vestuvininkų: baltutėlaičių nuotakų, juodų tarsi varnų jų išrinktųjų, ir gausių svitų, pasipuošusių nacionaliniais drabužiais. Pirmąją dieną mus visus beveik nuvylusi aikštė, šį kartą atrodė daug patrauklesnė, gyvybinga ir jauna. Vėliau sužinojome, kad Ulan Batoras iš tiesų yra labai jaunas miestas, jaunas – tiesiogine šia žodžio prasme, mat didžiąją jo gyventojų dalį sudaro žmonės iki trisdešimties metų amžiaus. Savo architektūra jis yra taip pat labai jaunas, šiuo metu kiekviename miesto kvartale dieną naktį pluša statybų kranai, ir po kokių dešimties metų šitas miestas pavirs į galingą didmiestį, primenantį kitus garsius ir didelius azijos miestus.
Sostinės pietrytinėje pusėje, šiuolaikinių daugiaaukščių apsuptyje, stovi viena iš pagrindinių šalies įdomybių, Bagdo Gegeno arba Bagdo chano rūmai. Tai yra įdomus architektūros ir kultūros paminklas suformuotas devynioliktojo amžiaus pabaigoje, dvidešimtojo pradžioje. Rūmų kompleksas susideda iš Žiemos ir Vasaros karališkųjų rezidencijų. Vasaros rūmai yra seni, toli gražu ne viskas juose iki šiandienos išliko. Musų dienas pasiekė tiktai centrinė jų dalis, tai yra – septynios nedidelės šventovės, kurios įspraustos tarp neišvaizdžių daugiaaukščių ir sukuria čia patį didžiausią įspūdį. Tačiau dideliam mūsų, o ypač Vyto nusivylimui, mums nepasisekė apžiūrėti rūmų interjerų, dėl kažkokio griovio iškasto per visą teritoriją, kuris, anot muziejaus saugotojų, trukdytų turistams deramai įvertinti visą jų grožį. Į šituos rūmus vėliau buvome atvažiavę antrą kartą, ir nors nelemtas griovys jau buvo užverstas ir teritorija sutvarkyta, į vidų vis vien nepatekome. Taip mes ir likome neišvydę beveik milijono Mongolijos chanų sukauptų eksponatų, tarp kurių yra ir visame pasaulyje pagarsėjusi Bagdo chano karieta ir snieginių leopardų kailių jurta.
Paskui paskubomis susiradome nacionalinį gamtos muziejų, tačiau čia ir vėl mūsų laukė nusivylimas, mat durys buvo uždarytos, o pats pastatas atrodė tikrai apverktinai. Remontas. Į šitą muziejų ypač veržėsi Vytas, jis gerai jaučia ir savotiškai supranta gamtą, galima sakyti, yra jos žinovas, todėl ypač norėjo išvysti čia sukauptus paleontologinius eksponatus, kurių dėl amžinai įšalusios žemės, šituose kraštuose randama ypač daug. Tai bene vienintelis muziejus pasaulyje, kuriame galima pamatyti pačias įvairiausias ir įdomiausias suakmenėjusių dinozaurų liekanas ir net jų kiaušinius. Deja…
Vargai dar padidėjo, kai mes tą pačią dieną pasišovėme pamatyti dar ir Ulan Batoro vaizduojamojo meno muziejų. Teiravomės kelio čia pas vieną, čia pas antrą sutiktą, apklausėme net kažkokį juodaodį atvykusį čia iš Afrikos studijuot medicinos, šnekėjomės su džiovintų žolių pardavėja – nieko gero. Kiekvienas iš kalbintų rodė vis į kitą pusę ir muziejaus pasiekti mums vis nepavykdavo. Pagaliau, jau kelintą kartą atsidūrę pagrindinėje aikštėje, čia užkalbinome keistai apsirengusį pagyvenusį mongolą. Jis labai apsidžiaugė pažintimi su mumis, prabėgomis papasakojo apie savo ryšius su mūsų šalimi ir pasigyrė striuke su Lietuvos trispalve, kurią jis tądien buvo kaip tik apsirengęs. Pasirodo, kad beieškodami muziejaus, mes jau du kartus buvome priartėję prie to pastato, o kalbintas juodaodis stovėjo, galima sakyti, atsirėmęs nugara į jo šoną.
Vaizduojamojo meno muziejuje plačiai pristatyta budizmo ikonografijos kolekcija nuo tryliktojo iki aštuonioliktojo amžiaus, kontūrinės aplikacijos, tradicinės kaukės ir drabužiai, kurie kažkada buvo naudojami tradiciniuose budistų šokiuose ir apeigose.
Patys seniausi eksponatai senojo meno salėse yra urvų sienos, kuriuose gyveno pirmykščiai žmonės. Čia yra daug įdomių piešinių ant uolų – petroglifų, kuriuose užfiksuoti gyvūnų ir žmonių judesiai. Šių piešinių pradžios mokslininkai ieško kažkur tolimajame ledynmetyje. Taip pat čia yra gana nemažai bronzos amžiaus pačių įvairiausių daiktelių: apyrankių, žiedų, kardų, peilių, vėrinių, meninių aukštumų pasiekusių žirgų pakinktų, balnų. Kitomis dienomis buvome dar keliose lankytinose Ulan Batoro vietose. Didžiausią įspūdį paliko miesto pakraštyje stovintys vienuolynai. Ypač pritrenkiantis ir netikėtas pasirodė vienoje Gandan vienuolyno stupoje įkurdintas milžiniškas Buda. Paklausus vieno budisto dėl fotografavimo šventyklos viduje, tas atsakė:
– Čia viskas pernelyg brangu, kad būtų leidžiama fotografuoti, tačiau jeigu jūs norite turėti šios šventovės nuotraukų, tai vienas spragtelėjimas foto aparatu jums kainuos penkis dolerius. Du – dešimt dolerių. Ir taip toliau…
Šito vienuolyno kieme esančiame paviljone, susipažinome ir su naujai statomu gigantišku Mongolijos monumentu (miestu) Ač Cholbogdon Ur Dun, kuriame iškils ir pati didžiausia pasaulio skulptūra, savo aukščiu pralenksianti Čingischano monumentą, Sevastopolio motiną ir Laisvės statulą. Monumentas yra statomas už suaukotas lėšas. Tačiau ne bet kaip suaukotas. Jeigu jūs norite aukoti statyboms, turite įsigyti dvi Budos statulėles. Sumokėję atitinkamą sumą, vieną statulėlę pasiimate į namus, kita bus patalpinta milžiniškoje naujosios šventyklos salėje. Abi statulėlės turi joms suteiktą vieną bendrą elektroninį kodą. Kai šventovė bus užbaigta, jai paaukojęs pinigus galės užeiti į tą gigantiško dydžio salę, ir pulte surinkęs savo statulėlės kodą, lazerinio spindulio pagalba pamatys vietą, kurioje tarp kitų išrikiuotų statulėlių stovės ir jo statulėlės antrininkė.
Pačios didžiausios kainos aukotojai įsigis du auksinius perlus. Vienas auksinis perlas ( kaip ir statulėlė) liks pas aukotoją, kitas taps auksinio Budos kūno kruopelyte. Čia veiks analogiškas mechanizmas, su kurio pagalba aukotojas ant Budos kūno galės pamatyti ir savo indėlį – auksinį perlą, kuriais bus padengtas visa didingojo Budos stovyla.
Šalia nepaprasto dydžio šventovės ir aukščiausio monumento, yra suprojektuota ir bus pastatyta nedidelė gyvenvietė – miestas Ač Cholbogdon Ur Dun . Turbūt nereikia turėti didelės fantazijos, kad suvoktum, kas gi bus tie laimingieji, galėsiantys atsikraustyti į didžiausios pasaulio skulptūros papėdę. Budos statulėlė kainuoja kelis šimtus dolerių, auksinis perlas – kelis tūkstančius. Taigi, norint apsigyventi šalia stabo reikės pakloti tikrai kelias dešimtis ar šimtus kartų didesnę dolerių sumą.
Vėl sunkiai sekėsi užmigti. Šiame pasaulio pakraštyje su miegu visi tvarkėmės prastai. Paskui šiaip ne taip užsnūdau, tačiau po kokio pusvalandžio vėl nubudau. Vytas sakėsi dar nemiegojęs. Pažvelgiau pro langą. Snigo. Didžiulės tirštos snaigės krito į žemę tiesiai iš viršaus. Lauke nebuvo jokio vėjelio. Termometras rodė nulį laipsnių. Vietos laiku, ėjo pirmosios rugsėjo trisdešimtosios dienos minutės.
4
Prasidedant penktajai kelionės parai, į savo globą mus pasiėmė festivalis „Nugalėtojų paradas“. Devintą ryto atvažiavo mašina, sukrovė mūsų lagaminus, mes gi sulipome į salono vidų ir nuriedėjome į kitoje aikštės pusėje gūksantį kinų pastatytą dvidešimt penkių aukštų bokštą, kuriame yra įsikūręs vienas geriausių Ulan Batoro viešbučių Premier Toushin. Fantastiškas viešbutis, su puikiu baru paskutiniajame jo aukšte, iš kurio matosi beveik visa Mongolijos sostinės panorama. Iki pietų ilsėjomės. Pietavome gruziniško– armėniško maisto kavinėje, vakarieniavome kirgiziškų patiekalų restorane. Paskui aš, Vytas, Gabrielius, ponia Nina su savo vyru ir Biškeko teatro vadovai pakilome į mūsų viešbučio barą. Visi pasidžiaugėme gražia panorama. Vienoje pusėje žiburiai žėrėjo beveik iki pat horizonto, kitoje, jie pamažu kilo į kalnus ir tarsi pavargę užgesdavo nepasiekę baltų jo viršūnių.
Nina mums įteikė linksmus suvenyriukus, mes jai atvežėme lietuviško likerio, saldainių, o kirgizų teatro direktorius man ir Vytui padovanojo po puodelį. Vyto puodelis paprastas, su didžiule žydinčių aguonų pieva kalnų papėdėje, maniškis su tam tikru technologiniu siurprizu – kol tuščias yra paprasčiausiai juodas, pripylus arbatos arba kokio nors karšto gėrimo, ant jo sienelių atsiranda gražus Kirgizijos kalnų peizažas. Gėrimą išgėrus puodelis vėl pajuoduoja.
Kalbėjom apie daug ką. Paskui Ninos mintys vėl pasisuko prie festivalio šeimininkų:
– Svetingumas ir šeimininko gerbimas – Mongolijos etikos pagrindas. Iš čia kyla daugelis elgesio niuansų. Nežinojimas vietos papročių, užsieniečiui yra atleistinas dalykas, tačiau bent jau pagrindines mandagumo taisykles reikėtų įsidėmėti ir jų paisyti. Čia niekada negalima atsisakyti pasiūlytų vaišių, reikia suvalgyti bent mažytį gabalėlį ar išgerti lašelį pasiūlyto gėrimo. Kavos puodelį ar arbatos indą reikia laikyti už apačios. Esant jurtoje negalima ramstytis į centre esančius stulpus, stovėti ant slenksčio, kliudyti jį, švilpauti. Įėjus į jurtą vyrai visada turi eiti į kairę, moterys į dešinę jos pusę. Liesti svetimo žmogaus galvą šioje šalyje yra nepagarbos ženklas, juo labiau negalima liesti vaiko galvelės. Nuo seno Mongolijoje galioja nerašytas draudimas atsukti nugarą vyresniems. Ugnis mongolui yra šventas dalykas: jos nevalia trypti, užpilti vandeniu ar mesti į ją šiukšles.
5
Festivalis prasidėjo, žurnalistai bendravo su atvykusiais svečiais, televizijos laidų kūrėjai stengėsi pakalbinti kiekvieną atvykusį aktorių, režisierių. Prie „žvaigždžių sienelės“ prieš kameras teko pastovėti ir man, ir pagrindiniam bei vieninteliam mūsų spektaklio aktoriui Gabrieliui Zapalskiui. Festivalio spektaklių salė buvo žavi, tačiau, sakyčiau, tikrai ne labai vykusi tokiam renginiui. Šventės sumanytoja Bayasgalan Tserendorj į sceną pakvietė visus šventės dalyvius, sveikinimo kalbą festivaliui pasakė Mongolijos kultūros ministras. Kalbos buvo tradicinės, tačiau po jų sekė netradiciniai mongolų šokiai ir jau visai netradiciškas, gerkliniu vadinamas, Mongolijos dainų ir šokių ansamblio solisto Damžino Davaasureno dainavimas. Pirmoji dainavo moteris ir jos balsas visus sužavėjo, tačiau uždainavęs vyriškis tiesiog pakerėjo publiką paprastumu, įtaigumu ir pačiu giliausiu savo reikalo išmanymu. Jo balsas į publiką sklido tarsi iš kažkokių tolybių, iš pačios gamtos gelmių, iš dykumų, iš gyvenimo pragaro ar net iš pačios nebūties.
Šventės atidarymo proga vakarienė buvo surengta Mongolijos nacionalinių patiekalų restorane. Čia, iš įvairių mėsos rūšių, įvairiausiai supjaustytų ir išmirkytų, iš vaisių, daržovių ir prieskonių, pačiam reikia pamėginti susirinkti savo patiekalą. O kai jau tu viską surinkai ant padėklo, tai jį nuneši vietiniam kepimo meistrui, kuris visa tai apdoroja ant milžiniško įkaitusio akmens, pastoviai viską maišydamas dviem ilgais kardais ir laikas nuo laiko jais žonglieruodamas.
Pakerėjo puiki ir tikra laukinių gyvūnų mėsa. Mes galime tik pavydėti tokios tikros, tokios geros, tokios natūralios, tokios kvepiančios ir sultingos laukinės šio krašto mėsos. Iš pradžių aš ne visai supratau, kodėl mongolai savo krašto mėsą vadina „tikra“, „pačia tikriausia“, „laukine“. O juk nėra čia ko nesuprasti. Šioje šalyje niekas nestato tvartų, niekas gyvuliams ir galvijams neruošia jokių specialių pašarų. Karvės, arkliai, avys ir ožkos ištisus metus čia, paprasčiausiai, yra ganomi ganyklose. Štai ir visa aukščiausios kokybės vietinės mėsos paslaptis, kurios geidžia įsigyti kiekvienas turtingas kapitalistas. Mes juokavome, kad mongoliškajai mėsai sukramtyti reikia sveikų ir tvirtų dantų, gi mūsų „mėsos produktus“ valgyti gali ir visiškas bedantis. Europos gyvulių mėsa jau seniai nebeturi kūno. Ir kažin ar kada nors jį turės.
6
Mongolijoje buvome vienuolika dienų. Pirmąsias dvi Ulan Batorą tyrinėjome savarankiškai, paskui prasidėjo festivalis. Jo metu pamatėme septynis spektaklius, penkis atvežtus iš užsienio, du vietinių scenos meistrų sukurtus darbus. Pirmieji du spektakliai nuvylė ir išgąsdino. Tačiau paskui po truputį festivalis įsisiūbavo, išsilygino ir atsistojo į deramas vėžes. Porą vaidinimų aš jau buvau matęs kituose festivaliuose, mongolų, vokiečių ir kirgizų parodytus darbus išvydau pirmąsyk. Sužavėjo kirgizų aktorė suvaidinusi mono spektaklį pagal Čingizo Aitmatovo ( Romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ autorius ) pjesę „Motinos laukas“. Išgąsdino šiandieninės mongolų dramaturgų kūrinių interpretacijos – juodi fiziologiniai renginiai. Mūsų Gabrieliui sekėsi gerai. Lietuvių spektaklis „Amokas“ parsivežė net tris pakvietimus dalyvauti tarptautiniuose renginiuose.
Panašaus pobūdžio festivalis Ulan Batore vyko pirmąjį kartą. Festivalio organizatorė labai stengėsi, kad svečiams viskas kuo geriau klotųsi, kad jie ne tik gerai pasirodytų, bet ir nepavargtų, pailsėtų, giliau susipažintų su jos gimtuoju kraštu. Artėjant link festivalio pabaigos, mes buvome nuvežti prie garsiojo Čingischano monumento. Na, beveik visą dieną trukusi ekskursija, manęs per daug nesužavėjo. Truputį nustebino paminklo atsiradimo dykumoje data – 2012 metai. Jeigu jis būtų pastatytas daug daug anksčiau, tada ko gero stebintų. Dabar gi šis gigantiškas monstras man iškėlė daug daug klausimų, ir nors ir gerai sukęs galvą, neradau į juos jokių bent kiek logiškesnių atsakymų. Vytas viską įvertino kur kas paprasčiau:
– Šiuolaikinių vadybininkų išmislas. Sugalvotas naujas turistų traukos taškas. Dykynėje. Dėl pinigų sugalvotas.
Gal ir jo tiesa. Tiktai abejoju, ar kada nors ateis tas laikas, kai turistai bus jau padengę šito milžiniško objekto pastatymo išlaidas?
Antroji festivalio organizatorių dovana atvykėliams buvo tikrai nuostabi. Neseniai kinų jėgomis nutiesta naujutėle autostrada, mus nuvežė į kalnus, apgyvendino jurtose, aktoriai jodinėjo arkliais, mokėsi šaudyti iš lanko, karstėsi kalnų keteromis, lenktyniavo, drybsodami lovose šnekėjosi apie pačius įvairiausius dalykus, ir žinoma apie „nieką“ taip pat, nes būtent apie apie poną „nieką“ šnekėti šiandien mes visi labai gerai sugebame. Paskui buvo pietūs, po jų – įspūdinga vakarienė. Į salę atnešė garuojantį didžiulį geležinį bidoną, savotišką šiandieninį greitpuodį, kuris, pagal senas tradicijas, buvo pilnas prikrautas kelių rūšių mėsos ir akmenų. Beveik visos viešnagės metu Mongolijoje mus lydėjo šauni moteris, veterinorė pagal profesiją, istorikė ir ekskursijų vadovė pagal pašaukimą, poliglotė Canugma. Kiekviena pasitaikiusia proga ji mums pasakojo savo krašto istoriją, pažindino su papročiais ir tradicijomis, šiaip su visokiais pikantiškais šalies įvykiais ir nutikimais, o štai kodėl viename puode šutinama įvairių gyvulių mėsa pramaišiui su akmenimis, šito ji mums nepaaiškino. Gal jau buvo pavargusi, o gal specialiai nutylėjo, kad mes patys nors kiek pasuktume savo nuo malonumų aptingusias galvas.
Nusprendėme, jog į uždarą indą su mėsa mongolai prideda akmenų todėl, kad patiekalas kuo ilgiau neatauštų. Juk viena iš mėgstamiausių mėsos rūšių šioje šalyje yra aviena, o ji, kaip žinia, ne visada būna skani atšalusi. Pavalgėme vakarienę, po jos buvome sugrąžinti į miestą festivalio uždarymo ceremonijai. Po gražaus, nors šiek tiek visus sugluminusio renginio ( į ceremoniją buvome nuvežti tiesiai iš stepės ir niekas nesuspėjo net tinkamiau susišukuoti) įvyko festivalio uždarymas, o paskui ir paskutinis šios šventės pokylis. Mums dainavo pati festivalio organizatorė Nacionalinio Mongolijos dramos teatro aktorė Bayasgalan Tserendorj, paskui tas pats, atidarymo ceremonijoje dainavęs solistas, išskirtinio balso savininkas Damžinas Davaasurenas. Klausiausi to gilaus iš tūkstantmečių glūdumos atkeliaujančio balso ir galvojau: „ …taigi, mongolai savo gyvenimus gyvena tarsi žaisdami savo tradicijų suformuotus žaidimus, mes gi piktnaudžiaujame nūdienos aktualijomis. Ir niekas negali pasakyti, kurie iš mūsų yra arčiau teisybės…“
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Labai įdomus pasakojimas.