Jau seniai svajojau aplankyti Kapadokiją Turkijoje – tą paslaptingą vietą su neįprastomis uolų formomis, požeminiais miestais ir karšto oro balionais, kurie rytais pakyla į dangų. Rugpjūtį pagaliau ryžausi – nusipirkau bilietus, susikroviau kuprinę ir leidausi į kelionę, kurios niekada nepamiršiu.
Į Kapadokiją atvykau per Stambulą, o tada lėktuvu nuskridau į Nevşehir oro uostą. Jau nuo pirmųjų akimirkų pastebėjau skirtumą – karštis buvo intensyvus, saulė degino, o peizažas aplink priminė ne Žemę, o kokią kitą planetą. Įsikūriau mažame viešbutyje Göreme miestelyje – kambarį iškaltoje uoloje. Tas jausmas miegoti tarsi urve buvo visiškai naujas, bet kartu ir jaukus.
Pirmąją dieną tiesiog vaikščiojau po Göreme. Siauri takeliai, akmeniniai namai, terasos su kilimais ir kavinukės, iš kurių sklido turkiškos arbatos kvapas, mane iš karto pavergė. Užsukau į vietinę užeigą, kur paragavau „testi kebab“ – troškinio, gaminamo moliniame inde, kurį padavėjas išskėlė plaktuku priešais mane. Skonis buvo neįtikėtinas – kvapnus, sodrus, tiesiog tirpo burnoje. Vakare užlipau ant kalvos, nuo kurios matėsi visas Göreme miestelis. Saulėlydis nudažė uolas rausvai oranžine spalva – supratau, kad pasirinkau teisingą vietą atostogoms.
Antrąją dieną nusprendžiau aplankyti Göreme atvirąjį muziejų. Tai vieta, kurioje stovi senos bažnyčios, iškaltos uolose. Viduje – freskos, kurios stebėtinai gerai išliko. Įsivaizduoti, kad prieš šimtmečius čia rinkdavosi žmonės melstis, buvo ypatinga patirtis. Pasijutau lyg laiko mašinoje. Vidurdienį nuo karščio pasislėpiau šešėlyje ir paragavau turkiškų saldumynų – baklavos. Ji buvo tokia saldi, kad užteko mažo gabaliuko, bet energijos suteikė visai dienai.
Trečiąją dieną laukiau svarbiausio nuotykio – skrydžio karšto oro balionu. Į laukus mus atvežė dar prieš aušrą. Buvo vėsu, net apsivilkau megztinį. Kai balionas pradėjo kilti, pamačiau dešimtis kitų spalvotų balionų danguje. Vaizdas buvo neapsakomas: slėniai, uolos, saulė kylanti virš horizonto. Draugams Lietuvoje vėliau sakiau, kad tokį jausmą sunku nupasakoti – atrodo, kad skrendi virš pasakų žemės.
Ketvirtąją dieną leidausi į žygį po Rožių slėnį. Pavadinimas tikrai atitiko tikrovę – uolos iš tiesų atrodė rausvos, ypač saulės spinduliuose. Takai vinguriavo tarp siaurų uolų, kartais praeidavau pro mažas olas, kuriose dar matėsi senų gyventojų pėdsakai. Žygiuodamas sutikau keliautojų iš Ispanijos – kartu leidomės į kelionę ir dalijomės kelionių istorijomis. Buvo smagu suprasti, kad kelionės visus suartina.
Penktoji diena buvo skirta požeminiam pasauliui – aplankiau Derinkuyu požeminį miestą. Nusileisti po žeme buvo šiek tiek baugu, bet kartu labai įdomu. Tuneliai siauri, kartais tenka net pasilenkti, bet žinojimas, kad čia kadaise slėpėsi ištisos bendruomenės, sukelia pagarbą. Tai buvo tarsi sudėtingas labirintas su kambariais, virtuvėmis ir net maldos vietomis. Grįžęs į viešbutį jaučiau nuovargį, bet ir didelį pasitenkinimą – tarsi būčiau atradęs paslaptį, kurią saugojo pati žemė.
Šeštąją dieną nusprendžiau sulėtinti tempą. Rytą praleidau sėdėdamas kavinėje, gurkšnodamas turkišką kavą ir žiūrėdamas, kaip Göreme bunda. Po pietų prisijungiau prie keramikos dirbtuvių Avanos miestelyje. Ten pats bandžiau lipdyti molinį indą – nors mano bandymas buvo kreivas ir netobulas, bet procesas suteikė daug džiaugsmo. Vakare su keliautojų grupe dalyvavau tradiciniame turkiškų šokių vakare – dervišų pasirodymas ir liaudies muzika paliko gilų įspūdį.
Paskutinę, septintąją dieną norėjosi dar kartą pasimėgauti gamta. Išvykau į Uchisar pilį, aukščiausią tašką Kapadokijoje. Užlipus ant viršūnės atsivėrė platus horizontas – uolos, slėniai, mažos gyvenvietės. Pajutau tokį ramybės jausmą, kad sėdėjau ten ilgiau nei planavau. Grįžęs į miestelį dar kartą paragavau vietinių patiekalų – šįkart „mantı“, mažų turkiškų koldūnų su jogurto padažu.
Kai atėjo laikas išvykti, buvo sunku palikti Kapadokiją. Kapadokija Turkijoje man buvo daugiau nei tik turistinė vieta – tai buvo nuotykis, dvasinė kelionė ir poilsis vienu metu. Čia patyriau akimirkų, kurių niekur kitur nebūčiau radęs: rytą danguje skraidant balionams, karštą dieną slėniuose, šiltą vakarą klausantis turkiškos muzikos.
A6 
Rolanx 
biruta