Rugpjūčio viduryje kartu su savo antrąja puse nusprendėme pabėgti nuo darbų ir kasdienybės Lietuvoje bei išsiruošti į trumpą kelionę. Ieškojome vietos, kur galėtume pasimėgauti istorija, gamta, vynu ir jaukia atmosfera. Mūsų žvilgsnis nukrypo į Mikulovą, Čekijoje – nedidelį miestelį pietų Moravijoje, garsėjantį vynuogynais, pilimi ir šiltu klimatu. Nusprendėme ten praleisti keturias dienas ir pažiūrėti, ką ši vieta gali mums pasiūlyti.
Į Mikulovą atvykome automobiliu iš Brno. Kelias buvo malonus – aplink driekėsi kalvos, pilnos vynuogynų, mažų kaimelių ir senų bažnyčių. Atvykus mus iš karto pasitiko ryškiai šviečianti saulė – rugpjūtis čia išties karštas. Įsikūrėme jaukiame pensione pačiame miestelio centre, kur mūsų laukė šeimininkė su stikline vietinio balto vyno. Tas pirmas gurkšnis buvo gaivus ir šiek tiek vaisiškas – tarsi pažadas, kad ši kelionė bus ypatinga.
Pirmąją dieną skyrėme Mikulovo pažinimui. Pirmasis mūsų tikslas buvo Mikulovo pilis, kuri išdidžiai stovi ant kalvos. Užlipus atsivėrė panorama į miestelį su raudonais stogais ir aplinkinius vynuogynus. Pilies viduje aplankėme muziejų, kur sužinojome apie Moravijos istoriją ir vyno tradicijas. Mane labiausiai sužavėjo senoji vyno rūsys su didžiule 1643 metų statine – pasijutau tarsi keliaudamas laiku. Po pietų tiesiog klaidžiojome senamiesčio gatvelėmis: balti namai, jaukios kavinukės ir ramus ritmas priminė mažą itališką miestelį. Vakare vakarieniavome lauko terasoje, ragavome ant grotelių keptos kiaulienos ir, žinoma, dar kartą užsisakėme taurę vietinio vyno.
Antrąją dieną leidomės į žygį po gamtą. Nusprendėme užkopti į Svatý kopeček (Šventąjį kalną), iš kurio atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į Mikulovą ir aplinkines kalvas. Kopimas nebuvo sunkus, bet karštis privertė dažnai sustoti. Viršūnėje stovinti barokinė koplyčia atrodė lyg keliautojų atlygis. Ten susipažinome su pora čekų, kurie mums papasakojo apie vietines vyno šventes rugsėjį. Su antrąja puse juokėmės, kad gal reikėjo atvykti mėnesiu vėliau – būtume ragavę dar daugiau vyno tiesiai iš gamintojų. Nusileidę nuo kalno sustojome nedideliame bare ir užsisakėme šaltų gėrimų – dar niekada alus neatrodė toks gaivus. Vakare pasilepinome čekiška virtuve – knedlikais su troškinta jautiena.
Trečiąją dieną skyrėme platesnei apylinkių pažinčiai. Išsinuomojome dviračius ir važiavome vynuogynų keliais. Važiuoti tarp kalvų, kur akys regėjo tik žaliuojančias eiles vynuogių, buvo neapsakomai ramu ir romantiška. Sustojome viename šeimos ūkyje, kur šeimininkas pasiūlė paragauti skirtingų vynų. Mes ragavome, lyginome skonius ir diskutavome, kuris labiausiai patinka – man įsiminė aromatingas Rieslingas, o mano mylimajai – lengvas Müller-Thurgau. Po tokio apsilankymo kelionė dviračiu atgal buvo dar linksmesnė, nes abu juokėmės ir dalinomės įspūdžiais. Vakare užsukome į mažą restoranėlį, kur ragavome žuvį išgautą netoliese esančiuose tvenkiniuose.
Ketvirtąją dieną nusprendėme tiesiog mėgautis paskutinėmis akimirkomis Mikulove. Ryte aplankėme žydų kvartalą ir senąsias kapines – tai vietos, kurios priminė, kad miestelis turi gilią istoriją ir įvairias kultūrines šaknis. Vėliau sėdėjome lauko kavinėje, gėrėme kavą ir valgėme pyragą su slyvomis – desertą, kuris man priminė vaikystę Lietuvoje. Po pietų dar kartą pasivaikščiojome po senamiestį, prisėdome ant suoliuko aikštėje ir tiesiog stebėjome praeivius. Tai buvo mūsų mėgstamiausia veikla – ramiai sėdėti, niekur neskubėti ir mėgautis akimirka. Vakare, prieš išvykstant kitą dieną, surengėme mažą „atsisveikinimo vakarienę“ su dar viena taure vietinio vyno ir pažadu, kad čia dar sugrįšime.
Kelionė į Mikulovą Čekijoje buvo trumpa, bet labai turininga. Čia radome tai, ko ieškojome: ramų miestelį su ypatinga atmosfera, gamtą, istoriją ir nuostabų vyną. Abu jautėmės, kad šios keturios dienos ne tik atgaivino mūsų jėgas, bet ir praturtino santykius – turėjome laiko tik vienas kitam, be skubėjimo ir be kasdienės rutinos.
Grįždami į Lietuvą, kalbėjome, kad Mikulovas yra viena tų vietų, kurios ne visada atsiduria populiariausių turistinių maršrutų sąraše, bet būtent dėl to jis toks ypatingas. Jei kas nors mūsų paklaustų, ar verta važiuoti į Pietų Moraviją, atsakytume vienu balsu – taip, verta, ir dar kaip!
mykols 
Rolanx 
biruta