Po ilgo naršymo žemėlapyje ir kelionių tinklaraščiuose mano dėmesį patraukė nedidelis miestelis – Moraira

Rugpjūčio pradžioje nusprendžiau pabėgti nuo kasdienės rutinos Lietuvoje ir iškeliauti į vietą, kur galėčiau pasimėgauti saule, jūra ir ramybe. Po ilgo naršymo žemėlapyje ir kelionių tinklaraščiuose mano dėmesį patraukė nedidelis miestelis – Moraira, Ispanijoje, esantis Kosta Blankos pakrantėje. Apie šią vietą sakoma, kad ji dar nėra taip perpildyta turistų kaip kiti Ispanijos kurortai, o tai man labai tiko – norėjau poilsio, bet kartu ir galimybės atrasti kažką unikalaus.

Į Moraira atvykau automobiliu iš Valensijos, kur nusileidau lėktuvu iš Vilniaus. Kelionė palei pakrantę buvo nuostabi – mėlynas Viduržemio jūros horizontas, kalvotos vietovės ir palmės, kurios man, lietuviui, visada kelia egzotišką nuotaiką. Atvykęs į viešbutį, įsikūrusį netoli paplūdimio, iš karto išėjau pasivaikščioti pajūriu. Karštis buvo intensyvus – apie 33 laipsnius, bet vėjelis nuo jūros gaivino.

Pirmąją dieną praleidau pažindamasis su Moraira senamiesčiu. Mažos, vingiuotos gatvelės su baltai dažytais namais ir balkonais, papuoštais gėlėmis, atrodė lyg iš atviruko. Užsukau į mažą kavinukę, kurioje paragavau tradicinės „tapas“ lėkštės: alyvuogių, kalmarų ir vietinio sūrio. Pasijutau lyg tikras ispanas, ypač kai šalia sėdintys vietiniai su manimi užmezgė pokalbį apie futbolą – paaiškėjo, kad jie yra „Valencia CF“ gerbėjai, o aš stengiausi neatsilikti, nors žinojau tik kelis žaidėjų vardus. Vakare sustojau prie Castillo de Moraira – senos pakrantės pilaitės, kuri kažkada saugojo miestą nuo piratų. Nuo čia buvo nepakartojamas saulėlydis – dangus nusidažė oranžine spalva, o jūra spindėjo tarsi auksinė.

Antrąją dieną leidau sau pasimėgauti paplūdimiu. Pasirinkau Playa de l’Ampolla – pagrindinį miesto paplūdimį. Atsiguliau ant šezlongo, perskaičiau kelis puslapius knygos, bet galiausiai visą laiką praleidau plaukiodamas. Vanduo buvo šiltas, tačiau gaivus, bangos švelniai siūbavo. Susipažinau su pora iš Vokietijos, su kuriais kartu žaidėme paplūdimio tinklinį. Nors pralaimėjau, bet juokėmės visi – sportas ir jūra sujungia net nepažįstamus žmones. Vakare prisėdau vienoje pajūrio tavernoje, kur išbandžiau paeliją su jūros gėrybėmis. Tai buvo tikras kulinarinis atradimas – ryžiai prisigėrę jūros skonio, švieži krevetės ir midijos.

Trečiąją dieną nusprendžiau pasivaikščioti pakrantės takais. Pasirinkau kelią, vedantį link Cap d’Or iškyšulio. Žygis buvo ne pats lengviausias – karštis spaudė, tačiau vaizdai atpirko viską. Nuo iškyšulio viršūnės atsivėrė neįtikėtina panorama: mėlyna jūra, uolos ir tolumoje matomi kiti Kosta Blankos miesteliai. Pasijutau lyg stovėčiau pasaulio krašte. Grįždamas sutikau vietinį žveją, kuris draugiškai papasakojo apie savo rytinius laimikius. Jo rankos buvo suragėjusios, bet akys spindėjo, kai jis kalbėjo apie jūrą.

Ketvirtąją dieną skyriau aktyvesniam poilsiui – užsisakiau kelionę valtimi. Plaukėme palei pakrantę, sustodami nedideliuose įlankėliuose. Ten buvo galima nardyti su kauke – pamačiau spalvingų žuvų būrius ir povandeninius akmenis. Vanduo buvo toks skaidrus, kad net be įrangos galėjai matyti dugną. Ant denio gulėjau saulėje, klausiau bangų ošimo ir pagalvojau, kad būtent tokių akimirkų dažniausiai pasiilgstu, kai esu namuose Lietuvoje. Vakare su keliais bendrakeleiviais užsukome į barą, kur ragavome sangrijos ir klausėmės gyvos muzikos. Atrodė, lyg visa Moraira būtų susirinkusi į vieną vietą.

Paskutinę – penktąją dieną praleidau lėčiau. Norėjau dar kartą pasimėgauti miesto ritmu. Ryte apsilankiau vietiniame turguje, kur nusipirkau alyvuogių, vietinio vyno ir rankų darbo keramikos – mažas dovanas šeimai Lietuvoje. Po pietų dar kartą nuėjau prie Castillo de Moraira, kur prisėdau ant suolelio su ledais rankoje ir stebėjau jūrą. Man patiko, kad šis miestas nėra didelis – čia jautiesi lyg namuose, lyg būtum bendruomenės dalimi.

Kai atėjo metas išvykti, jaučiau šiek tiek liūdesio. Moraira Ispanijoje man paliko daug šiltų prisiminimų: nuo jaukių gatvelių ir skanaus maisto iki draugiškų vietinių žmonių bei įspūdingų jūros vaizdų. Tai nebuvo tik atostogos – tai buvo kelionė, kurioje radau ramybę, įkvėpimą ir džiaugsmą.

Grįžęs į Lietuvą, dar ilgai jaučiau jūros skonį burnoje ir saulės šilumą ant odos. Supratau, kad Moraira – tai vieta, į kurią tikrai norėčiau sugrįžti.