Rugpjūtį kartu su draugu nusprendėme ištrūkti iš Lietuvos ir pakeliauti po Graikiją. Jau kurį laiką kalbėjome, kad norėtume pamatyti vietą, kuri būtų ne tik graži, bet ir turėtų ypatingą aurą. Pasirinkimas gana greitai nukrypo į Meteora miestelį Graikijoje, garsėjantį vienuolynais ant uolų. Apie šią vietą buvome skaitę knygose, matę nuotraukose, bet tikėjomės, kad tikrovė mus nustebins dar labiau. Nusprendėme čia praleisti visą savaitę – ne tik aplankyti vienuolynus, bet ir ramiai pasimėgauti kalnų gamta, vietiniu gyvenimu bei vasariška Graikijos šiluma.
Į Meteora atvykome traukiniu iš Atėnų. Kelionė buvo ilga, bet pro langą atsivėrę peizažai vertė užmiršti nuovargį – kalnai, alyvmedžių giraitės, nedideli kaimai su baltai nudažytais namais. Kai pagaliau pasiekėme Kalambakos miestelį, kuris yra vartai į Meteorą, mus iškart pribloškė vaizdas – virš miestelio kilo neįtikėtinos formos uolos, lyg būtų iš kito pasaulio. Sunku buvo patikėti, kad ant tų akmenų viršūnių stovi vienuolynai, pastatyti dar viduramžiais.
Pirmąją dieną tiesiog vaikščiojome Kalambakos gatvelėmis, bandydami priprasti prie karščio ir naujos aplinkos. Rugpjūtį čia temperatūra siekė beveik 35 laipsnius, tad nusprendėme neskubėti. Sustojome mažoje tavernoje, kur ragavome musakos ir graikiškos salotos su fetos sūriu bei alyvuogėmis. Vietinis šeimininkas papasakojo, kad rugpjūtis – pats intensyviausias turistų mėnuo, bet vakare gyvenimas tampa ramesnis, o kalnai nušvinta oranžine spalva. Ir jis buvo teisus – vakare tiesiog sėdėjome ant suoliuko, gėrėme šaltą „frappé“ kavą ir žiūrėjome, kaip saulė leidžiasi už uolų.
Antrąją dieną ryžomės pirmam žygiui į vienuolynus. Pasirinkome Didįjį Meteorono vienuolyną – didžiausią iš visų. Kelias buvo gana staigus, bet mes, būdami smalsūs keliautojai, lėtai kopėme, darydami sustojimus nuotraukoms ir atsikvėpti. Užlipus viršun atsivėrė panorama, kuri paliko be žado – kalnai, slėniai, mažos baltos bažnytėlės apačioje. Pats vienuolynas buvo tarsi gyvas muziejus – senos freskos, bibliotekos salė, o kiemelyje – ramybė, kurią sunku nusakyti žodžiais.
Kitą dieną aplankėme dar kelis vienuolynus – Varlaamo ir Šv. Stepono. Šv. Stepono vienuolynas išsiskyrė tuo, kad ten mus sutiko vienuolės, ir atmosfera buvo švelnesnė, labiau jauki. Kalbėjomės su viena jų apie kasdienį gyvenimą, o ji mums pasakojo, kad gyvenimas čia labai paprastas, bet kartu prasmingas. Draugas juokais pasakė, jog tokioje vietoje tikrai būtų lengviau pamiršti telefonus ir socialinius tinklus. Iš tiesų, Meteora atrodė lyg kita erdvė, kur laikas slenka lėčiau.
Ketvirtąją dieną skyrėme gamtai. Pasirinkome pėsčiųjų taką, vedantį nuo Kalambakos iki Kastraki kaimelio. Žygis truko kelias valandas, bet buvo vertas kiekvieno žingsnio. Sutikome vietinių gyventojų, kurie sveikinosi ir linkėjo geros kelionės, matėme alyvmedžių giraites ir vynuogynus. Pavargę, bet laimingi sustojome Kastraki tavernoje, kur šeimininkas mus pavaišino vietiniu vynu. Jo skonis buvo kitoks nei lietuviško – lengvas, šiek tiek vaisiškas, bet labai gaivus karštą dieną.
Penktąją dieną nusprendėme atsipalaiduoti. Rytą praleidome viešbučio terasoje skaitydami knygas ir mėgaudamiesi kalnų vaizdu. Vakarop užsisakėme ekskursiją su gidu, kuris pasakojo apie Meteoros istoriją. Sužinojome, kad pirmieji atsiskyrėliai čia apsigyveno dar IX amžiuje, o vėliau, siekdami apsaugos nuo užpuolikų, vienuolynus statė ant uolų viršūnių. Klausydamiesi jo istorijų jautėmės lyg trumpam sugrįžę į praeitį.
Šeštąją dieną vėl leidosi nuotykiai – išbandėme saulėlydžio žygį. Kartu su kitais keliautojais kopėme į apžvalgos aikštelę, iš kurios matėsi keli vienuolynai. Kai saulė pradėjo leistis, dangus nusidažė rožine ir violetine spalvomis, o uolos atrodė dar įspūdingesnės. Draugas pasakė, kad tai viena gražiausių vietų, kur jis kada nors yra buvęs. Aš jam pritariu iki šiol.
Paskutinę, septintąją dieną praleidome ramiai – pasivaikščiojome po Kalambakos parduotuvėles, nusipirkome lauktuvių: alyvuogių aliejaus, rankų darbo keramikos ir mažą ikoną, priminsiančią apie šią kelionę. Pietavome su vaizdu į uolas, tylėdami mėgavomės paskutinėmis akimirkomis.
A6 
mykols 
Rolanx