Rugpjūčio pradžioje nusprendžiau ištrūkti iš Lietuvos ir pakeliauti po Pietų Europą. Pasirinkau Faro miestą Portugalijoje, nes seniai svajojau pamatyti Algarvės regioną – vietą, garsėjančią smėlėtais paplūdimiais, senovinėmis gatvelėmis ir šiltu Atlanto vandenynu. Penkios dienos atostogų pasirodė kaip tobula proga trumpam pabėgti nuo kasdienybės ir pajusti tikrą portugališką gyvenimo ritmą.
Į Faro atskridau iš Vilniaus per Lisaboną. Nors kelionė užtruko, vos nusileidus oro uoste mane pasitiko karštas rugpjūčio oras – termometras rodė daugiau nei 30 laipsnių. Tai buvo visai kas kita nei gaivūs Lietuvos orai. Apsistojau mažame viešbutyje netoli senamiesčio, kurio savininkė pasitiko su šypsena ir pasiūlė stiklinę šalto apelsinų sulčių – kaip sužinojau, čia auga daug citrusų, tad vaisiai itin skanūs.
Pirmąją dieną skyriau Faro senamiesčiui. Pasivaikščiojau pro Arco da Vila vartus – įspūdingą arką, vedančią į senąją miesto dalį. Akmenimis grįstos gatvelės, balti namai su azulejo plytelėmis ir mažos kavinės man priminė senas kino juostas. Užsukau į kavinukę, kur ragavau pastel de nata – garsų portugališką kremu užpildytą pyragaitį. Ragaujant jį su kava, stebėjau, kaip vietiniai gyventojai ramiai šnekučiuojasi – viskas atrodė taip jauku. Vakare užlipau į Faro katedros bokštą. Iš viršaus atsivėrė panoraminis vaizdas į miestą ir lagūną – vaizdas, kuris įstrigo atmintyje.
Antrąją dieną nusprendžiau plaukti į Ria Formosa gamtos parką. Tai viena įspūdingiausių vietų Algarvėje. Nedideliu laiveliu pasiekėme salas su baltu smėliu ir krištolo skaidrumo vandeniu. Stebėjau flamingus, garnus ir kitas paukščių rūšis – jų čia tikrai daug. Paplūdimiuose buvo ramu, o vanduo toks šiltas, kad sunkiai norėjosi išlipti. Pamenu, kad pasinėriau į Atlanto bangas ir ilgai plaukiojau, galvodamas, kaip skiriasi šis pasaulis nuo mūsų Baltijos jūros – kitokia spalva, kitoks kvapas ir pojūtis.
Trečiąją dieną skyriau miestui ir kultūrai. Apsilankiau Municipal muziejuje, kuris įsikūręs buvusioje vienuolyno erdvėje. Ten radau romėniškų mozaikų, religinių paveikslų ir senų žemėlapių. Didžiausią įspūdį paliko Koplyčia iš kaulų (Capela dos Ossos), esanti šalia Carmo bažnyčios. Tūkstančiai žmogaus kaulų ir kaukolių buvo panaudoti sienoms puošti – vaizdas ir kartu šiurpinantis, ir priverčiantis susimąstyti apie gyvenimo trapumą. Tą dieną vakare prisėdau vienoje iš restoranų, kur užsisakiau šviežiai pagautų sardinių ir taurę balto vyno. Skonis buvo nepakartojamas.
Ketvirtąją dieną nusprendžiau išvykti iš miesto ir aplankyti Algarvės paplūdimius. Važiavau į Praia de Faro – paplūdimį, pasiekiamą tiltu iš miesto centro. Visą dieną deginausi, plaukiojau ir klausiausi bangų ošimo. Man, atvykusiam iš Lietuvos, kur vasara trumpa, tokia kaitra buvo tikra dovana. Susipažinau su keliomis keliautojų poromis iš Ispanijos ir Prancūzijos, kartu žaidėme paplūdimio tinklinį. Tai buvo nuostabi patirtis – tokie susitikimai primena, kaip kelionės jungia žmones.
Paskutinę – penktąją – dieną vėl grįžau į Faro senamiestį. Norėjau dar kartą pajusti miesto atmosferą. Iš ryto užsukau į turgaus aikštę, kur vietiniai pardavinėjo žuvį, alyvuoges, sūrį ir vaisius. Nusipirkau šviežių figų ir pasijutau lyg tikras vietinis. Po pietų sėdėjau kavinėje su knyga ir stebėjau praeivius. Vakarėjant, užsisakiau bakalao à Brás – tradicinį patiekalą iš menkės, bulvių ir kiaušinių. Skonis buvo neįprastas, bet maloniai nustebino.
Kai atėjo laikas išvykti, jaučiau lengvą liūdesį. Faro miestas Portugalijoje man tapo daugiau nei tik kelionės tikslas. Tai buvo vieta, kur galėjau pabėgti nuo rutinos, pajusti pietietišką gyvenimo ritmą ir pamatyti, kaip žmonės gyvena ramiau, neskubėdami. Likau su daugybe prisiminimų – nuo saulės nusvilusio veido iki gaivinančių Atlanto bangų, nuo jaukių senamiesčio gatvių iki šurmulingo turgaus.
Ši penkių dienų kelionė Faro buvo viena ryškiausių mano vasaros patirčių. Supratau, kad kartais nebūtina turėti ilgo laiko, jog pajustum svetimos šalies dvasią. Užtenka penkių dienų, bet jei jos praleistos nuoširdžiai – jos išliks atmintyje ilgam.
A6 
mykols 
Rolanx