Makedonija. 2016, gegužė
UAB BALTIC GROUND SERVICES
Aštuntą valandą vakaro nusipirkau tris bilietus Vilnius – Londonas – Skopjė ir atgal, vienuoliktą gavau raštelį: „Bilietai pabrango, ar primokėsit 20 eurų? Karolis“. Ar už vieną bilietą reikia primokėti, ar už visus tris po 20 – jokių žinių. Ryte paskambinau į agentūrą, atsiliepusi moteris paaiškino, jog viskas yra tvarkoje, jokių priemokų nereikia.
Nors ir kaip stengsiesi, tačiau nuo kvailių ir nuo netikėtumų apsidrausti niekada neįmanoma. Į oro uostą atvykome pakvėpavę žydinčių japoniškų sakurų aromatu, šiek tiek numigę Dainos namuose, žinoma, kad iš anksto susitvarkę visus kelionės dokumentus, apsidraudę, užsiregistravę, ir dėl viso pikto antrą kartą registracijas atšvietę naujausiu spausdintuvu, kad gink dieve nepradingtų koks nors brūkšninio kodo stulpelis. Jolanta ir aš pro į lėktuvą įleidžiančius kontrolierius praėjome, o štai Vytą sustabdė uoli, kaip vėliau sužinojome – UAB BALTIC GROUND SERVICES mergina. Ji pareiškė, kad jo registracijos talonas yra netinkamas. Kaip tai netinkamas, puolėme aiškintis, juk visus tris bilietus pirkome ir registravome kartu, tą darbą atliko vienas ir tas pats asmuo. Jokie argumentai negelbėjo. GROUND SERVICES darbuotoja autoritetingai paaiškino:
– Registracija numušta.
Mėginau aiškintis, kas gi tą mūsų registraciją numušė, ir kuo gi čia esame kalti mes?
– Jūs nekalti,- atšovė uolioji tarnautoja,- kalti tie, kurie jums pardavė bilietus. Greičiausiai pirkote kokioje nors tiesiai.lt kontoroje. Prašome nustoti priešgyniavus, tegul ponas Aleknavičius sumoka 35 eurus, arba aš neįleisiu jo į lėktuvą.
Greta merginos stovėjęs vaikinas su mumis į ginčus nesivėlė, tarsi sakydamas savo povyza:“Aiškinkitės, aiškinkitės, o mano reikalas nuošalė“.
Piktinimuisi ir ginčams laiko neturėjome, Vytas sumokėjo prašomą sumą ir vietoje pinigų gavo abejotinos vertės popiergalį. Įlipę į lėktuvą paprašėme bičiulės, kad ji paskambintų į Westekspressą ir išsiaiškintų, kas vyksta, nes mūsų dar laukė 3 skrydžiai. Westexpresse jai atsakė, kad su mūsų bilietais ir registracija viskas yra tvarkoje ir davė telefono numerį paskambinti, jeigu kituose oro uostuose kiltų nesusipratimai.
Tarp kitko, UAB BALTIC GROUND SERVICES darbuotoja Vyto įlaipinimo talone jokių pakeitimų nepadarė, orlaivyje visi sėdėjome tose vietose, kurias gavome užsiregistruojant. Mano kaimynas skrendantis į Londoną prisipažino patyręs dar bjauresnį nuotykį – dėl kažkieno kažkur padarytos klaidos, turėjęs nusipirkti naują bilietą, pinigų grąžinimo jau laukiąs pusę metų, veltui… Būgštavome, jog jeigu jau kažkur įsibrovė klaida, tai vėl turėsime mokėti Londone, o paskui grįžtant atgal – Skopje ir vėl Londone. Tačiau prie kitų to pačio pirkimo ir registracijos mūsų bilietų niekas nesikabinėjo.
Namuose įdėmiau apžiūrėjome tikrintojos išduotą UAB BALTIC GROUND SERVICES čekį. Jame buvo parašyta, jog 30 eurų sumokėta už bagažo viršsvorį, 5 – administravimo mokestis. Tačiau pinigus mergina paėmė už, atsieit, nederamai sutvarkytą registraciją. Vytas perteklinio bagažo tikrai neturėjo, ir apie jokį bagažą įsėdant nebuvo net užsiminta. Reikalas kvepia tikrintojos afera, ne kitaip.
Lietuvos kelionių agentūros savo keleiviams turi prirašiusios paklodes reikalavimų ir įpareigojimų, tačiau ir jos, ir oro uosto kompanijos yra visiškai laisvos nuo bet kokių įsipareigojimų. Buvo labai nemalonu prieš tris metus prarasti 6000 litų, kai dėl sudėtingų operacijų negalėjau skristi. Nepadėjo nė tai, kad apie savo ketinimą neskrist pranešiau prieš du mėnesius, nė daktarų pažymos, nė prašymas pakeisti bilietus į vėlesnį laiką. Ach, neskrendi? Pinigai mūsų. Štai ir viskas.
Deja, panašių „teisybių“ šiandien pas mus apstu. Galėčiau sudaryti ilgiausią sąrašą vien man žinomų, ir tas sąrašas, patikėkite manimi, būtų labai ilgas: pradedant žmogaus apvogimu geležinkelio stotyje dalyvaujant jos pareigūnams, pagyvenusių žmonių mulkinimu, kai per apsukrius vertelgas jie praranda net savo namus, ir pabaigiant žinomo Lietuvos dramaturgo Glinskio istorija. Apie tai kaip Vilniaus vandenys „išdulkino senuką Glinskį ir kaip atsakingos tarnybos padėjo tai padaryti“ – tokį pavadinimą savo laiškui suteikė vienas žinomiausių (jei ne žinomiausias) Lietuvos dramaturgas. Netrukus aštuoniasdešimties metų jubiliejų minėsiantis kūrėjas nuleido rankas prieš, savivalę ir vartotojų teisių gynimo organizacijų abejingumą.
„Dramaturgas kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą , prašydamas ištirti jam pripaišytos skolos pagrįstumą. Pasak J. Glinskio, VVTAT, užuot atlikusi savarankišką tyrimą, pakartojo VV neprotestuotino vekselio argumentą. Analogišką atsakymą davė ir Seimo kontrolierius, pasiūlęs kreiptis į teismą. Advokatai dalyvauti procese prieš VV didelio noro nerodė. Suėjus vekselio apmokėjimo terminams, antstolis apiformino VV reikalavimą, ir jau nuo rugpjūčio skola ir išieškojimo išlaidos pradėtos išskaičiuoti iš dramaturgo pensijos. „Dramaturgas, paklaustas, kaip jis jaučiasi praradęs per 5000 litų, atsakė, kad būtų geriau, jeigu tuos pinigus būtų atgavęs ir minimo širšalo nebūtų“.
Atleiskite už tokį didelį nukrypimą, jį rašau turėdamas vilties, kad straipsnius kartais skaito išsilavinę žmonės, ir kada nors jie prisidės prie panašių problemų sprendimo. Iš visų blogybių, teisybės nebuvimas ir aplink tarpstantis kvailumas yra patys bjauriausi dalykai, nes nuo jų abiejų nėra jokių būdų apsiginti . Šiandien jau nesistebiu Lietuvos išsivaikščiojimu. Jei ir toliau taip tęsis, ateityje lietuvių buvimo žymių ieškosime tiktai užsienio piliečių gyvenimų istorijose.
Taigi, – kentėjimas tai žmogaus sielos katarsis,- sakė Solženycinas. Tačiau kodėl mes pastoviai turime kentėti dėl savivalės ir kvailių – į šitą klausimą man dar nesugebėjo atsakyti niekas.
ATVYKIMAS
Pagrindinis mūsų kelionės į Makedoniją tikslas buvo dalyvauti XVIII tarptautiniame Bitolos monodramos festivalyje, kuriame turėjome parodyti spektaklį, sukurtą pagal italų dramaturgų Dario Fo ir Frankos Rame komediją „Aš laukiu tavęs, mielasis“. Kadangi mūsų pasirodymas turėjo įvykti antrąją festivalio dieną, tai po jo planavome storą savaitę laisvalaikio, pramaišiui su vakariniais spektaklių lankymais..
Skopje mus pasitiko vyriškis, įsodino į erdvų automobilio saloną ir mes visi patraukėme Bitolos link. Važiavome dvi valandas. Nors buvome jau stiprokai pavargę, tačiau šitos dvi valandos nepakyrėjo. Visą kelią ir dešinėje ir kairėje kelio pusėse pūpsojo kalnai. Vienoje ypač gražioje vietoje sustojome, išlipome, padūsavome pavydėdami tobulo jų reljefo, sniegu padengtų viršūnių, nusipirkome vandens, pyragaičių, saldainių, ir vėl susėdome į automobilį.
Kalnai melsvi…
Kalnai žalsvi…
Kalnai beveik raudoni – nuo aštriai šviečiančios saulės spindulių…
Šimtą penkiasdešimt kilometrų nematėme jokių miestų, jokių bent kiek didesnių gyvenviečių. Į akis krito tik vis dažnėjantys vynuogynai ir sodai.
Mus apgyvendino Bitolos miesto centre, Bela Kuka viešbutyje. Išvertus į lietuvių kalbą – mus apgyvendino baltame name, stovinčiame netoli kultūros centro ir teatro. Erdvus Jolantos kambarys atrodė nuostabiai. Mano su Vytu daug mažesnis, užtat su įpatingo grožio vaizdu pro langą. Registratorius pasakė, jog mes šitame viešbutyje viešėsime visas festivalio dienas, pusryčiai, pietūs ir vakarienės bus pateikti restorane, esančiame pirmajame viešbučio aukšte. Labai apsidžiaugėme tokia fantastiška festivalio organizatorių dovana. Juk mūsų spektaklis jau rytoj, o paskui …savaitė svaigaus tinginiavimo.
18 val. pasižiūrėjome pirmąjį spektaklį. Vaidino visiems žinomas ir gerbiamas vietos aktorius Ivanas Atanasovas. Vaidinimo pasakojimas tekėjo organiškai, labai paprastai ir laisvai. Kaip daina. Kitų dviejų spektaklių tą vakarą nežiūrėjome. Jautėmės pavargę ir nuėjome miegoti.
AŠ LAUKIU TAVĘS, MIELASIS
Pirmąją mūsų pasirodymo dienos pusę praleidome teatre dirbdami. Mums talkino didelis būrys scenos darbininkų, garso ir šviesos operatoriai. Į užsienio festivalius retai vežamės dekoracijas. Jas pagal mūsų brėžinius ir eskizus pagamina festivalio organizatoriai, arba surenkame čia pat iš teatro sandėliuose esančių. Šitam mūsų spektakliui dalį scenovaizdžio (Martos Vosyliūtės sukurtus tentus) atsivežėme, sandėliuose suradome didžiules geležines sienas, senus nuzulintus stalus, ir jau visai fantastiškus, tarybinius laikus menančius tris gremėzdiškus šviestuvus. Viskas idealiai susimezgė į visumą, scenografija išėjo beveik tobula. Spektaklio apšvietimas nesudėtingas, daug laiko neatėmė. Taigi, atlikę techninius darbus, nuėjome susipažinti su kitomis festivalio scenomis. Atidarymas įvyko prieš mums atvykstant, 1200 vietų turinčioje teatro salėje, joje buvo suplanuota ir šventės pabaiga, kitos penkios spektakliams skirtos vietos atrodė kažkuo tarpusavy panašios: dideli juodi įvairių formų kvadratai, kai kurie visiškai tušti, kai kurių erdvės perkirstos medinėmis ar geležinėmis pastato kolonomis, sienų rėžiais.
Labai gerai, kad vienos dienos spektakliai suplanuoti skirtingose vaidybos aikštelėse. Visiems sočiai užtenka laiko deramai pasiruošti.
Apžvelgę festivalio aikšteles nuėjome valgyti. Persistengėme su meniu. Makedonijoje tris patiekalus ir desertą suvalgyti gali nebent ypač dideliu apetitu pasižymintis žmogus. Visuose restoranuose maisto porcijos yra didelės, jis visur šviežias ir skanus. Pas mus kiekvieną tokią maisto lėkštę virėjai padalintų į dvi, žinoma, kiekvienai palikdami pilną balkaniškos porcijos kainą. Toks buvo pirmasis mūsų pastebėjimas, skiriantis mus nuo makedonų. Po šito atsirado virtinė kitų:
…čia padavėjai, netgi eidami su prikrautais padėklais, sugeba su tavimi išeinančiu mielai atsisveikinti, mūsiškiai dažnai irgi pasako tuos pačius žodžius, tačiau išvertus į bendrinę kalbą, jie reiškia paprasčiausią „čiuožk, čiuožk“…
…atkreipėme dėmesį į didelį aktorių norą bendrauti tarpusavy. Čia, žinoma, irgi užtenka intrigų, tačiau jos yra teatrinės, nedaiginančios pavydo ir pagiežos …
…regėdami restoranuose, kavinėse ir terasose nuo ryto iki vakaro sėdinčius ir plepančius makedonus, lietuviai sakytų“- “Čia gyvena vieni tinginiai“. Tačiau kažkokiu tai paslaptingu būdu šitoje šalyje, kaip ir pas mus, yra statomi modernūs namai ir miestai, o jos gyventojai naudojasi paskutinėmis technologijomis…
…Mūsų teatro kritikai labai mėgsta visus niekinti, pašiept, kandžiotis. Klaipėdoje atsirado net kažkoks Jolkis Palkis ir Undinė Krantaitė, kurie prisidengę anonimiškumu, tarsi tarybinių laikų skundikai, teatro žmones deda į šuns dienas. Po tokių anoniminių kliauzų aprašytiems tenka ilgai atsiplovinėti. Čia kritikai su melpomenės tarnais paprasčiausiai kalbasi, nes nori, kad Europos teatras eitų prasmingu keliu…
…makedonai į vienas kitą įsiklauso, ir vienas kitą palaiko. Jeigu galvojate, kad mano palyginimai labai perdėti – prisiminkite Euroviziją…
… mes lietuviai garsėjame ne tik krepšiniu, bet ir aukštomis tvoromis, saugančiomis mūsų privatvaldas. Per tas tvoras jau greitai niekas negalės prieiti prie mūsų ežerų ir upių. Tikriausiai šis procesas vyksta todėl, kad vis dar esame labai provincialūs. Pasibaisėtinas chaimizmas, kuris bent jau kol kas yra visai nebūdingas mūsų aplankytos šalies žmonėms…
…Bitolos miestas yra daugiau nė du kartus mažesnis už Klaipėdą, tačiau nuo ryto iki nakties jis knibžda žmonėmis, tarsi vaikščiotum Europos didmiesčio gatvėmis…
…čia vyrai niekada nebučiuoja moterų – ne jų žmonų…
Vakare suvaidinome savo spektaklį. Prieš tai dar parepetavome, paskui Jolanta nuėjo ruoštis, o mudu su Vytu – gerti kavos. Vaidinimas praėjo gerai, nuo pirmųjų žodžių tarp Jolantos ir publikos atsirado bendras supratimas, jautėme, kad aktorė pasitiki į ją žiūrinčiaisiais, o tie jai atsilygina tuo pačiu. Prieš kelis mėnesius, privačiame pokalbyje kritikė Nina Mazur man pasakė:
– Džiaugiuosi, kad vėl galėsime pasimatyti. Makedonijoje festivalis yra konkursinis. Ten visi grumsis dėl pagrindinio prizo, kuris yra sustiprintas ne tokia jau maža pinigine premija. Jokių ypatingų vilčių nepuoselėkit, prizas iš Makedonijos dar niekada niekur kitur neiškeliavo.
Malonu pasididžiuoti, jog šį kartą sena taisyklė, jog prizą gali gauti tiktai makedonas, nesuveikė. Uždarymo dieną, didelėje ir pilnoje žiūrovų salėje, Grand prix buvo įteiktas mūsų grupei. Patikėkite, kad jį gauti nėra taip jau labai paprasta. Tikrai nepaprasta, juk visuose festivaliuose būna ir nepakartojamų spektaklių, ir puikių ilgam įsimenančių vaidmenų. Taigi, jeigu pažįstate Jolantą, pasveikinkit ją.
NETOLSTOJIŠKOS MINTYS
Apie Makedoniją jau esu rašęs anksčiau. Man patiko pirmoji pažintis su šita šalimi, o šį kartą buvo kur kas šilčiau, todėl čia jaučiausi dar geriau. Be to, daugiau pamatėme, daugiau ką ir supratom. Skopje apsilankėme tik prabėgomis, užtat visą dieną praleidome Ohride. Tai didžiausias miestas pastatytas prie pat Ohrido ežero, aštuntas pagal dydį šalyje su 42.000 gyventojų, turintis daug bažnyčių, liaudyje vadinamas „Balkanų Jeruzale“. Mieste gausu vaizdingų namų ir paminklų, čia mėgsta poilsiauti šalies gyventojai, Ohridą kasmet atranda vis daugiau užsieniečių. Ochrido ežeras yra pasaulio paveldo objektas, viskas čia miela, pasivaikščiojimai nuteikia atsipalaidavimui ir poilsiui, kyla noras vėl atvažiuoti.
Na, jeigu šitoje kelionėje nusprendėme daug tinginiauti, tai ir tinginiavom. Penktąją ar šeštąją viešnagės dieną nuvykome į Graikiją, apžiūrėti netoli Makedonijos sienos įsikūrusio miestelio Florinos, ir ten išgerti vieno festivalio kritiko išgirto ir rekomenduoto mums gėrimo – “coffe prope“. Į Graikiją nuvažiavome su taksi, jokių didelių nuotykių nepatyrėme, Bitolos kaimyninis miestas visiems mums patiko, o štai išgirtasis šaltas kavos gėrimas nė vienam gero įspūdžio nepadarė. Aš ir Jolanta apie tą gėrimą nieko blogo nekalbėjome, o štai Vytas nepagailėjo daug piktų žodžių: atsieit, nieko bjauresnio gėręs nesu, nenorėčiau tokio bizalo ragauti ir ateityje, saugok dieve nuo tokių „delikatesų“ ir taip toliau ir panašiai.
Kadangi šį kartą turėjome sočiai laisvo laiko, tai daug ir linksmai liežuvavome. Geram paliežuvavimui daug priežasčių nereikia. Svečiose šalyse mudu su Vytu vis dažniau ir dažniau susiduriame su vegetarais. Mūsų nuomone – kur tik pasirodo vegetaras, kaip mat išsiplečia greta sėdinčiųjų akys ir kyla erzelis. Šį kartą vegetarų žvalgytis toli nereikėjo, jie buvo visai šalia – tai svečiai iš Izraelio ir mūsų aktorė Jolanta. Kodėl izraeliečiai vengia mėsos – suprantama, o štai dėl ko jos atsisakė mūsų Jolanta – nevisai. Per pirmuosius pietus padavėjas jai atnešė daug įvairios žalumos, kažką panašaus į žiedus, supiltus gilioje lėkštėje ir baltutėlaitį jogurtą. Taigi, rimtais veidais visiems ir visur pasakojom, kad mūsų mylima aktorė minta vien tik žole, gėlių žiedais, šviežiomis medžių šakelėmis ir jogurtu visus tris kartus per dieną.
Nežinau priežasties, tačiau kur tik nenuvyktume, vos tik kompanijoje pasirodo vegetaras ar veganas, į jį iš karto subėga visas aplinkinių dėmesys. Netradicinės seksualinės orientacijos vyras, ar moteris tris kartus pasididinusi savo krūtinę, šiandieną jau nesulaukia jokio aplinkinių dėmesio. O štai kitaip besimaitinantis, kaip mat pritraukia visus tarsi magnetas. Gal dėl to, jog krimsti džiuvėsį ar gurkšnoti prėską gėrimą, kai kiti tuo pat metu šlamščia skaniausius kepsnius, daugumos akimis yra beveik heroizmas? O gal todėl, jog atsisakiusieji mėsos, dažnai labai įdomiai šneka apie savo gyvenimo būdą:
– Šito nevalgau nuo trisdešimties, ano taip pat, šitame produkte yra per didelis kiekis glitimo, aname – botadino, vot šitas valgis tikrai trukdo funkcionuoti saulės rezginiui, anas ardo aurą, tas štai sprangus ir stringantis, anas nevirškinamas, o siaube, šito nevalgau ne tik aš, bet ir visa mano šeima, tas neekologiškas, anas nuodingas, to po šešių nepriima skrandis, ano negalima iki dviejų, pusryčiauti reikia lygiai aštuntą, vakarieniauti penkiolika po septynių paskui šiukštu, nuo šitokio mane išberia ir kenkia odai, nuo ano dėmėmis išmėto vaikus, šito geriau neliesti nes išsipūsi kaip rupūžė, tas gadina kepenis, inkstus, virškinimo traktą ir storąją žarną, štai to vot net nekomentuosiu, šitą būtina patroškinti, o aną užgerti puse stiklinės ne per daug šalto ožkos pieno, o štai šito bjaurybės niekada nedėsiu į burną, nes yra pagamintas diktatoriaus valdomoje šalyje, todėl gali pakenkti karmai ir t.t. Ir t.t.
Klausydamas vegetarų, veganų ir kitokios mitybinės orentacijos žmonių, kartais pajuntu įtariąs, jog šiandienos gyvenime įmantri dieta gali atstoti gerą vadybininką, visą pluoštą reklaminių skrajučių ar net televiziją. Jeigu tik kas nors kompanijoje ar prie stalo prasižioja turįs ypatingų mitybos įpročių – aplinkinių dėmesys garantuotas.
Kitoje mūsų išvykoje reikės iškrėsti pokštą: vos atsiradęs prie pietų stalo, pamėginsiu visiems viešai prisipažinti propaguojąs visiškai naują maitinimosi būdą, tarkime, kokį nors „vegeveganizmą“. Taip, būtinai reikės pasigirti, kad esu netradicinės mitybos atstovas – vegeveganas, valgau tiktai smulkiai sutrintus kiaušinių lukštus ir žvaigždinio anyžio sėklas, nuskintas valanda prieš pusiaunaktį, ir pateiktas ant stalo kokoso riešuto kevale.
Labai norėtųsi pajausti, kaip po tokio pareiškimo į mane žiūrėtų stalo kaimynai…
Na, o jeigu šitą vietą pabaigti rimtesne mintimi, tai labai maga pasakyti, jog klausantis kalbų apie visus šiandien madingus maitinimosi būdus, stebint naujas ir vis aukštesnes tvoras prie mūsų upių ir ežerų, į mano galvą beldžiasi viena Levo Tolstojaus mintis: „Kai kurie žmonės yra įpratę tikru gyvenimu vadinti tai, kas yra kūniška, asmeninį egzistavimą, kuris iš viso negali būti gyvenimu“.
Visai nevartotojiška mintelė, ar ne?
VIETOJE PABAIGOS
Žmogus keliauja nuo neatmenamų laikų. Įsivaizduoju, kaip sunku jam buvo keliauti prieš dešimt tūkstančių metų: nebuvo lėktuvų, traukinių, automobilių, netgi dviračių nebuvo. Užtat dabar jau yra. Tai ir baladojamės po pasaulį atmuštais padais, nubrozdytais keliais, pritrintomis kojomis, nuolat neišsimiegoję, pavargę, suirzę – tačiau vis baladojamės. Suprantu kokių reikalų spiriami žmonės keliaudavo anksčiau, prieš dešimt tūkstančių metų: jie gelbėjosi nuo nepriteklių, ieškojo šiltesnio kampelio, žvalgėsi kur aukštesnės nendrės ir kviečiai išauga, bėgo nuo ligų. O nuo ko bėgame mes? Nuo žavių savo šeimynykščių, malonių bendradarbių, nuo gurgždančių krakmolu paklodžių, pūkinių koldrų, prikimštų šaldytuvų, gausiai nukrautų stalų ir nuo visokį gerą mums tiekiančios „motinėlės“ Maximos, kuri taip mumis rūpinasi, taip godoja, kad protingesnis žmogus net sapne savo namų slenksčio neperžengtų? O mes peržengiame.
Kažkas kažkur man kalbėjo, kad šiandien mes keliaujame žinių pasipildyti, nes būtent per pažinimą ateina patirtis, supratimas ir tolerancija. Pradedame mokytis prisitaikyti, suprasti, mažiau kritikuoti bei smerkti. Kitaip tariant, keliaujame tam, kad patirtume, o grįžę tą patirtį panaudotume kasdienybėje – kad galėtume kurti, duoti, auginti, atrasti ir įžvelgti, ir kalbėtis apie tai su kitais…
Na, labai gražūs žodžiai, tik kažin ar aš su šiais žodžiais norėčiau sutikti.
Apie ką gi mes turėtume šiandieną tarpusavyje kalbėtis? Jaunimą jaudinančios problemos: narkotikai, dietos, karjera, alkoholis, koučingas, anoreksinės ligos ir raumenų tonuso nustatymai manęs nejaudina. Nejaudina ir jauniausiųjų manija tekėti už senių, besaikė migracija ir visos su šiomis tendencijomis susijusios bėdos. Kai sėdėdamas kirpykloje pavartau vieną kitą moterims skirtą žurnalą, sužinau tokių nesąmonių, kad jokios moters nenoriu matyt akyse mažiausiai savaitę. Tai apie ką mes turėtume kalbėtis? Politika yra toks kietas bokštas, kurio nepajėgus išjudinti nė vienas menininkas, o susirgti televizijos laidų problemomis yra taip pat nenormalu, kaip aiškint miesto tarybos nariui, jog kaulyti kyšių yra ir neetiška ir baudžiama kriminalinėmis bausmėmis.
Bendražmogiškos problemos, kurios jaudina jautresnius – visai nekirbina labiau vartotojiškos mūsų visuomenės pusės, pasiruošusios visai nukvailėti dėl pinigų ir pilvo – savo pagrindinės šventavietės. Dėl išėjimo iš šito pasaulio, šiandien iš viso niekas nekvaršina sau galvos, nes nė vienas, netgi mirties akivaizdoje, neįsivaizduoja pasaulio be savęs. Tad apie ką mes turėtume kalbėtis?
Tikriausiai mano noro važinėtis po svietą priežastys yra ne šitos, ne paviršiuje glūdinčios, ne visada plika akimi matomos, o dažnai ir pačiam keliauninkui nežinomos, neįvardinamos arba nesuprantamos. Juk visi žmonės skirtingi ir skirtingos kiekvieno kelionės. Mus traukia kiti žemynai, kur kita žmonių odos spalva, akių kirpimas, ant medžių auga kitokie vaisiai ir visi kalba svetimomis kalbomis. Ir mums atrodo, kad patekome į visai kitus pasaulius. Toks jau žmogus, jį traukia nežinia. O kelionės tai ne tik būdas pamatyti kitas realybes, bet ir galimybė pažinti save, atrakinti savuosius jausmus. Keliaudamas kaskart patenki vis į kitokias sąlygas, matai vis kitus mėnesius, kitas žemes ir kitus papročius. Kelionėse esi kaip tikras artistas, kasdien gali prisimatuoti sau vis kitus gyvenimus. Kelionėse esi kaip filmuojamo filmo scenaristas, kuriame ir pats gali suvaidini toli gražu ne patį mažiausią vaidmenį.
Keliaudamas valgai vis kitokį maistą, bendrauji su visiškai kitokiais žmonėmis, tu visą laiką matuojiesi sau kitus papročius ir kitokią kultūrą. Ir aptinki savyje anksčiau nepatirtus jausmus , ne visada patinkančius ir ne visada malonius, kartais gąsdinančius ir sukeliančius šleikštulį. O kartais, nė iš šio nė iš to, staiga pradedi suvokti tai, ko anksčiau net dėdamas dideles pastangas niekada nesuvokdavai. Kelionėse tu sužinai, kad niekas ir niekada apie tave nežinojo ir nežinos tiek daug, kiek tu žinai pats apie save. Ir jeigu kas nors sugalvos apie tave pasakyti ką nors labai gero, tu žinai, kad jis yra juokingas, nes nežino nė pusės to gero, kurį žinai tu. Ne mažiau juokingas yra ir tas, kuris norės tave apjuodinti, nes tik tu pats žinai pačius juodžiausius savo gyvenimo darbelius.
Keliautojas yra tarsi vaikas. Amžinas vaikas, pastoviai žaidžiantis vis su naujais žaislais, vis kitose nematytose vietose. Tai labai pagaulu. Kuo labiau džiaugiasi tavyje gyvenantis vaikas, tuo labiau patenkintas ir tu pats. Myliu keliones, myliu savo augimą jose, myliu visus tuos nesuskaičiuojamus nuotykius ir nuotykėlius kurie atsitinka keliaujant, mažus ir didelius malonumus, situacijas: netikėtas, erzinančias, gniaužiančias kvapą ir įsirėžiančias iki mirties. Kartais viskas nusibosta ir jau nieko nebesinori, ir nieko nebeieškai, tačiau net nenorėdamas imi ir atrandi kažką visai neįtikėtino ir stebinančio. Kelionės yra pastovi ir nepertraukiama pažintis su pačiu savimi. Kelionėse mes grūdinam ne tik savo kūną, bet ir savo užsispyrimus, savo protą, savo valią ir sielą.
Kelionėse aš supratau, kad man pasaulis yra gražus savo nepanašumais, skirtybėmis. Ir man gaila, jeigu kas nors iš šito pasaulio prapuola, dingsta, išnyksta. Ne mažiau gaila ir matant jį vienodėjant. Nekenčiu nei vienodėjančio pasaulio, nei to pasaulio vienodintojų. Kelionė tai yra pastovus galvojimas. Keliaudamas po pasaulį, keliauji pats po save, ir tik pats po save keliaujantis, niekada nebijo pasilikti vienas su savimi, ir nebijo vienatvės, kuri vienokiu ar kitokiu būdu aplanko kiekvieną, turtingą ir vargšą, ir net labiausiai apsiskaičiusį ir jau pasiruošusį išeiti į niekur.
Negaliu nepripažinti, jog kelionė taip pat yra ir labai paprastas bei labai proziškas reikalas – kelionė yra darbas. Kelionėse tu nežinai net kurioje sankryžoje stovi „Maxima“, ir ne visada tavęs laukia paklota lova. Bet gal čia ir yra pats didžiausias kelionių žavumas, amžiname nežinojime, amžiname netvarume, amžiname judėjime, ir amžinuose pasikartojimuose.
Kavagne 
Aruna 
pirmas