Maršrutas:
Subačius (g.st.)-Ilgučiai-Lukonys-Terpeikiai-Stirniškiai-Aukštaičiai-Palėvenė-Noriūnai-Byčiai-Svideniai-Paketuriai-Aukštupėnai-Kupiškis (g.st.)
2007.07.15. Apie 30 km. Laiko limitas tarp traukinukų 07:38 val.
Trumpas aprašas:
Planavau pradėti nuo Kupiškio, bet atsižvelgdamas į orų prognozę (žadamas stiprus vėjas iš vakarų), pajudėjau nuo Subačiaus ir neapsirikau :). Subačiuje apžiūriu vadinamą magaziną – seną grūdų sandėlį, padarau keletą foto. Neužilgo, pervažiavęs per Panevėžio-Kupiškio plentą, suku dešinėn ir grožėdamasis nuostabiais Lėvens upės slėniais, apie pusę vienuoliktos, pasiekiu seną Terpeikių kaimą. Kaimas gatvinio tipo, apaugęs didžiuliais medžiais su didele gausa senovinių pastatų. Sodybos gražiai sutvarkytos, išpuoselėtos, panašu, kad dalis jų naudojamos jau tik poilsiui. Nuostabus kaimelis.
Apie vienuoliktą valandą pervažiuoju į kitą Lėvens upės krantą ir truputį pavažiavęs atgal, privažiuoju Stirniškių (Pauliankos) dvarą su senu parku. Dvarą, satytą XIX amžiuje valdė, Komarų giminė. Dabar dvaras priklauso paskutinio Bogdano Komaro anūkei.
Už pusvalandžio pasiekiu Palėvenę su gražia, balta it gulbė Šv. Dominyko bažnyčia ir šalia jos prisiglaudusiu senutėliu dominikonų vienuolynu.
Ant pakelės griovio krašto papietavęs ir pailsėjęs, jau gerokai po vidurdienio, užlipu į Aukštupėnų piliakalnį esantį tarp Kupiškio miesto ir didžiulių Kupiškio marių (patvenkta Lėvens upė). Pasigrožėjęs atsivėrusiais vaizdais nuo piliakalnio minu į gražų Kupiškį. Apžiūriu akmeninį vėjo malūną, stūksantį vos ne miesto centre, didingą Kristaus žengimo į dangų bažnyčią, statytą 1914 metais, gražiai sutvarkytą miestelį, atsigeriu su vietiniais dainorėliais alaus (apie trečią valandą dienos, jie jau plėšia dainą), važiuoju į geležinkelio stotį ir sulaukęs to paties traukinuko, bildu namo.
Įpatingo grožio Lėvens slėniai, tvarkingi kaimeliai, miesteliai. Puiki kelionėlė.
Eugenijus Šiurkus
[email protected]
pirmas 
Kavagne 
Aruna
Kažkaip nei pasakojimas, nei nuotraukos aplankyti šios šalies neskatina .Bet ir gerai, nes vistiek, net pusės to ką nori pamatyt nepavyks-pritrūks pinigų, laiko arba sveikatos 🙂
Be to šalims, kuriose skurdas ir purvas aš kažkodėl abejinga, ko nepasakyčiau apie egzotinius augalus, kuriais negaliu atsigėrėt ( kas,tiesa sakant, mane labai stebina, nes nepažįstu vyrų, kurie atskirtų bent jau bijūną nuo jurgino 🙂 )
Ir įdomu būtų pamatyt nuotrauką tų kapinaičių, jeigu tokia yra.
prašau linosai nevaryti ant vyrų…aš pvz. dar rožę ir tulpę žinau. Vot taip :-DDD
linosai,
šalims, kuriose skurdas ir purvas aš neabejingas.Priežastys labai paprastos ir jų labai daug:ten aš sutinku begalę nuoširdžių žmonių,tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse kiekviename žingsnyje ir per televiziją mane užknisinėja tik suįvaizdėję ir suįvaizdėjusios,Azija ir Centrinė Amerika man yra vienos iš įspūdingiausių šalių pasaulyje,ten pilna nesuniokotos gamtos ,paplūdimiuose žmonės nesitrina vienas į kito šonus.
Ten galima pavalgyti tikro maisto,tuo tarpu pas mus į 100 kg.virtos dešros įdeda tik 7 kg tikros mėsos.Tik ką valgiau aviečių uogienę,žvilgtelėjau į etiketę ir sužinojau ,kad pačių aviečių stiklainyje tėra 35 gramai.
Yra labai daug rimtų ir juokingų priežasčių,dėl kurių aš vis vykstu į tas šalis.Ir patariu kitiems ten kuo greičiau vykti,kol jų dar nesuvirškino naujausios technologijos,reklama ir ponia Rinkos ekonomika.
o man labai patiko – dabar kai keliausiu į Gvatemalą – būtinai paplanuosiu dienelę kitą Salvadore prie Ramiojo vandenyno. jį įsimylėjau dar Meksikoje – Puerto Anchelyje…
Gabei,
prisiminiau iš”Lyžtelk, gurgštelk ir…”. Aš kai grįžau iš Meksikos,atgal tarsi ir netraukė.Tačiau dabar mielai dar kartą į ten nusibaladočiau.