Lietuva: Sauginiai. Pavasarinė talka ir pasidviračiavimas.

Sauginiai. Pavasarinė talka ir pasidviračiavimas.
Sveiki. Šį kartą, stojus idealiam pavasariniam orui, išsitraukiau apdulkėjusį dviratuką iš rūsio, prisipučiau kaliošus ir į trasą…:) Maršrutas: Šiauliai-Dainos-Raizgiai-Sauginiai-Kybarčiai-Gilaičiai-Džiuikai-Vaišnoriai-Švendrė-Kuzavinės-Šiauliai. Prasukau arti keturiasdešimt kilometrų per septynias valandas. Važiavau asfaltu, vieškelių, miško keliukais, molingais laukais, pelkėtu mišku, dirvonuojamomis pievomis…na, ne visur važiavau – kai kur ėjau paskui dviratį, o kitur jį teko ir panešėti ;).
Tą pačią dieną 2009 m. balandžio 4 d. (šeštadienį) įvyko pavasarinė gamtos ir kultūros paveldo tvarkymo talką. Keturiasdešimt talkininkų tvarkė seniausio Šiaulių rajone Kybarčių (Rusteikų) ąžuolo, Sauginių kapinyno (Užbitės kalno), Sauginių paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę aplinką. Talką organizuoti padėjo ir talkoje dalyvavo Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ nariai (www.aukuras.lt ), Šiaulių kolegijos studentai ir dėstytojai, Sauginių ir Gilaičių bendruomenių, Kužių seniūnijos atstovai.
Taigi. Aš truputį talkoje, tryputį pats sau ;). Visiems susirinkus prie Sauginių parduotuvės, pasiskirstėme į tris grupes. Sauginiečiai ir dar keletas talkininkų liko tvarkyti paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Didžiausia grupė, Šiaulių kolegijos studentai, (prisimenu studijų laikus…ech, žiauriai pavydžiu, bet “baltai” pavydžiu ) išvažiavo 1,3 km. link Gilaičių, tvarkyti Sauginių kapinyno. Trečia grupė išvažiavo prie Kybarčių (Rusteikų) ąžuolo.
Sauginių (Užbitės) kalnas randasi į pietvakarius nuo Švendrės miško, šalia kelio Aukštelkė-Kuršėnai. Atliekant kasinėjimo darbus buvo aptikti 36 palaidojimai, datuojami V-VI a. Radiniai saugomi Šiaulių Aušros ir Lietuvos nacionaliniame muziejuose. Kalną supa Bytos upelis.
Kybarčių (Rusteikų) ąžuolas, manoma, kad yra seniausias Šiaulių rajone. Prisikentėjo ąžuoliukas per gyvenimą, ne kartą trenkė žaibas, ne kartą degė. Ddabar jis pilnai perskilęs per pusę, lyg koks išsižergęs senis…kaip rusai sako “starast ny radast” .
Taigi, pora valandų pasisukinėjęs su talkininkais, pasuku savais keliais, ir pirmiausia aplankau Kybarčių koplytėlę. Kol dairausi aplinkui, darau kelias foto, žių, kad per pievą ateina seniokas. Galvoju, gausiu velnių, ko čia po svetimas valdas bimbinėju. Pasirodo ne bartis atėjo, o nešinas senoviniu raktu pasiūlė apžiūrėti koplytėlės vidų. O man senioko veido bruožai iki kraujo pažystami. Deja, niekaip netgaminu (atminties duobės), kol seniukas pats paklausia ar aš ne Šiurkus būsiu. Pasirodo, kad jis skaito dienraštį Šiaulių kraštas, kuriame buvo nemažai straipsnių apie mano kelionėles, tai jis mane vidur pievos ir atpažino. Tai mano tėvo pusbrolis Stanislovas Šurkus (I raidelė po Š kažkada dingo, mano tėvas buvo Šiurkus). Taigi – giminaitis.
Kybarčių koplytėlė. O gal reikėtų vadinti pagal faktą – dvarininkų Rusteikų koplytėlė. Ilgus laikus šiose vietose gyveno Rusteikų giminė ir ant šio kalnelio pradėjus laidoti artimuosius, Rusteikų iniciatyva, o tur būt ir lėšomis, buvo pastatyta koplytėlė. Pokario metais buvo visiškai suniokota, kauleliai išmėtyti. Atstatyta atgavus nepriklausomybę. Dabar retsykiais vyksta pamaldos, tuokiasi Rusteikų palikuonys. Palaidojimų nebelikę.Paėmęs į žmoną Rusteikaitę, užkuriom atsikraustė ir dabar ten ūkininkauja, tėvo pusbrolis, septyniasdešimt šešerių metų, Šurkus Stanislovas. Ir ne be jo pastangų, koplytėlė sutvarkyta. Kiek pašnekėję pro šį bei tą, išsiskirstome.
Aš pasuku link tėvo tėviškės į Džiuikų kaimą. Iš vaikystės laikų likę tik orginalios namo sienos ir tvartas…ir žinoma daug daud prisiminimų. Suvirpa stygos širdyje – laikas negailestingas  . Porą šimtų metrų į šiaurę nuo sodybos yra Džiuikų kaimo senkapiai. Tėvas sakydavo,kad didelė tikimybė, jog ir Šiurkų/Šurkų čia ilsisi.
Nuo Džiuikų kapinaičių per laukus pro Vaišnorius lindau į Švendrės mišką (trumpinau kelią), kaip neužilgo išaiškėjo, pasikankinti ;), imaknojau į pelkėtą mišką, o išsikapsčius iš jo, į tik prabrendamą miško keliuką.
Sudalyvavęs talkoje, aplankęs vaikystės vietas, septintą valandą vakaro aš jau namie. Kartais verta aplankyti ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingus objektėlius, pasikalbėti su vietiniais. Na, giminaičių gal ir ne visada rasime, bet ką nors naujo sužinosime visada. Turininga išvyka. Taigi 😉
Eugenijus Šiurkus
[email protected]