Lietuva: Adomynės dvaras rudens fone

Saulėti rudens orai visą laiką  masino keliauti.  Galvojom pasibastyti po savo gimtąjį miestą nutviekstą rudeninės saulės, tačiau žinutė aplankyti draugus Rokiškio rajone, viską apvertė aukštyn kojom. Iš tikrųjų tai niekas niekur nevirto, svarbu, kad būtų pretekstas kažkur išlėkti.   Negalėjome nepasinaudoti proga ir tuo pačiu užsukti į  Adomynės dvarą, kuris jau seniai buvo kelionių planuose.

 Išvažiuojant iš Vilniaus, šovė išganinga mintis paskambinti į dvarą ir paklausti ar nebus uždarytas, kai atvyksime.   Nesinorėjo brazdintis tik palei sienas. Sutarėme, kad mūsų lauks.  

 Nedidukas Adomynės miestelis turi kuo didžiuotis – dideliu, mediniu, romantiškojo klasicizmo  stiliuje pastatytu dvaru ir medine bažnyčia . Adomynės pavadinimas tiek dvarui, tiek miesteliui prigijo kiek vėliau. Ankstesni šios vietos pavadinimai- Aluotėlės, Kazimieravėlė.  Aluotėlių kaimelis priklausė Aluotų dvarui, kurį,  A. Pliateris galutinai įklimpęs į skolas įkeitė Jonui Žurauskiui. Pasakojama, kad Žurauskis  buvo labai žiaurus ir spėju ambicingas, nes vietovę pavadino savo vardu – Jonava. Dvarą jis perstatė pagal savo įsivaizdavimą.  Tuo metu čia jau buvo karčema ir du bravorai, kurių produkcija buvo parduodama Latvijoje.  Po žiauriojo Jono Žurauskio mirties dvaras atiteko jo giminaičiui, irgi Jonui Žurauskiui. Tačiau šis nemokėjo ūkyje tvarkytis, tad greitai nusigyveno. Dvarą vėliau paveldėjo Jono Žurauskio seserys ir turbūt pigiai pardavė jį  eiguliui Adomui Vilėniškiui.  Tiesą pasakius, žemės tai buvo nekokios, tad apsukrus eigulys prastesnes žemes išpardavė valstiečiams, sau pasiliko derlingesnę centrinę dalį. Naujasis savininkas vaikų neturėjo, o tvarkytis mokėjo, tad tapo bažnyčios fundatoriumi. Deja, bažnyčios statybų pabaigos nesulaukė, už jį šį darbą pabaigė jo sūnėnas kunigas Juozapas Vilėniškis.Adomynės pavadinimas atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau iki šių dienų išliko ir Aluotų vardu pavadintas piliakalnis, ir kaimas. Štai į tokią vietą mes ir važiavome
Trumpai stabtelėjom Kavarske. Galvojom paskanauti jų skaniųjų koldūnų, bet lauke stovinti eilė nuginė mus atgal į automobilį. Neturėjom tiek laiko. Nuo Anykščių pasukome link Svėdasų, o tada jau tuo baisiuoju keliu link Kupiškio. Keliukas ten vietomis toks, kad tik laikykis. Jei sutinki priešais automobilį, tai kad prasilenktų abu automobiliai turi išvažiuoti į pievas. Gerai, jei dar ne griovys šalia.  Už  lango 21 amžius, skraido kosminiai palydovai, naujausi automobiliai važiuoja patys skaitydami kelio juostas ir matuodami atstumą iki kliūties, o čia nesugebam kelio išasfaltuoti. Ir ne bet kokio šunkelio. Palopė šone tuos jau visai nutrupėjusius gabalus ir vualia.  Galų gale nusukome į šoną. Įriedėjus į Adomynę neužilgo nuauksintų medžių fone sušvytavo gelsvas bažnyčios bokštas.  

Šalimais gėlėmis apsodintas, baltom langinėm nusagstytas dvaras slėpėsi už kuplių medžių. 

Ištęstos L raidės dvaro formos bei vidaus planavimas išlikę iki šių dienų, o ilgojoje dalyje įrengtas medicinos punktas ir šarvojimo salės.
Pravėrę verandos duris patekome į jaukią verandą, kurioje stovi Vilėniškių giminės dovanotas pintas suolelis. Staliuką puošia lelijom siuvinėta staltiesė. Pamenat tokias? 

Už sekančių durų pasitiko skanus gaminamo maisto kvapas. Iš virtuvėlės išniro pora moteriškių, ir dar viena – ponia Rima, kuri mūsų ir laukė. Pasirodo, virtuvėje moteriškės ruošėsi kažkokiems giminių pietums, dengė stalus.Rima maloniai pakvietė apžiūrėti dvarą. Pagrindinėje salėje, kur dengiami stalai, nustebino senosios freskos.  Kiek galėjo padaryti už skirtus pinigėlius, tiek atkūrė.  O kaip būtų gražu, jeigu atgytų visos sienos ir lubos. Kažkas nepaprasto. 

Kambariuose likusios nuostabios  autentiškos koklinės krosnys su puošniais karnizais. Gaila, kad neveikiančios.  

Viską apžiūrėję, išėjome į holą. Būtent čia  išryškėja atrestauruoto parketo   grožis.

Rima praveria gretimos patalpos duris. Ten vėsoka, bet  jame sukaupti įvairūs seni daiktai ir įrankiai. Kaip Rima sako: „-Čia mūsų muziejus, tik normaliai išeksponuoti reikia nemažai lėšų“. Todėl kol kas palikta taip, kaip yra.
 Apsidairom –  patalpa nerestauruota,  senas dažų sluoksnis nuo drėgmės lupasi nuo lubų ir sienų, iš po kurių lenda pirminė lubų ir sienų tapyba. Pajuokaujam, kad gal ši salė savaime ir atsirestauruos. Nors drėgmė gali pražudyti tą grožį galutinai. 

 Išeiname į dar vieną dengtą verandą, pro kurios langus matosi saulės nuauksintas parkas su tvenkiniu.  

Verandos lubos padabintos savotišku autentišku piešiniu, ant sienų kabo piešiniai ir senosios dvaro nuotraukos. 

Čia galima  pasipuošti senoviniais rūbais ir surengti fotosesiją.

 Išeinant dar kiek užtrunkame hole. Ant sienų kabo apdovanojimo raštai.  Matosi, kad Rima jais didžiuojasi. Adomynės dvare vyksta ir edukaciniai užsiėmimai. Pats įdomiausias, kurį praveda Vita Raugalienė , pagrabinių bandelių kepimas. Ups, koks pavadinimas, bet iš dainos žodžių neišmesi. Bandelių receptu susidomėjo netgi japonai, kurie su malonumu aplankė šį dvarą. 

 Atsisveikiname su svetingąja Rima  ir išeiname apžiūrėti parką bei persikelti jos rekomenduotu rankomis traukiamu keltu į kitą tvenkinio krantą. Nors į kitą krantą galima pereiti ir tilteliu, tačiau taip smagiau.  

Dvaro sodybos aplinka buvo formuojama nuo XVIII a., bet per tiek metų beveik nieko iš jos neliko. Tačiau dabartinis vaizdas malonus akiai, parkas sutvarkytas, įrengtos poilsio zonos, suoliukai, supynės.  

Vėlesniais laikais šalia dvaro tvenkinio buvo nutiestas kelias, kuris, vykdant asfaltavimo darbus, buvo gerokai pakeltas, todėl žiūrint nuo jo, atrodo, kad dvaras stovi visiškoje dauboje. 

Apsukame ratuką ir sugrįžtame iki dvaro iš kitos pusės, kur išlikusios gonkos su stogeliais ir dailiomis medinėmis kolonomis. 

Paskutiniai foto kadrai ir jau ruošiamės sėstis į automobilį, bet per duris išeina Rima.  

Ima dviratį – baigėsi jos darbo diena. Palinkim vieni kitiems visokių gėrybių  ir atsimojuojame kaip geri draugai. Mes traukiame link Kupiškio, paskui į Panemunį, kurio nuostabaus grožio nykstantis dvaras, taip pat laukia savo pasakojimo eilės.