Tai bus ilgai laukta ir išlaukta kelionė.
2 metus atgal pasakiau sau ir visiems, kad sekančiais metais tolimesnėn kelionėn nevažiuosim, reikia apsitvarkyti ir painvestuoti namuose. Ir kas galėjo pagalvoti į kokius reikalus pasiners pasaulis tais metais?
Palikau šiandien gimtąją šalį žiauriai susipriešinusią. Nujaučiu maždaug trečdalis populiacijos nepritaria vieninteliam galimam sprendimui iš to išeiti. O aš tikiu. Kaip ir tikiu galimybe rinktis. Viena iš tų galimybių šiandien mane skraidina link Tbilisio. Kelionės planas guli kuprinėje, neįsivaizduoju kuom jis bus papildytas, nes porą dienų Kazbegi nacionaliniame parke esu palikęs tuščias, su užrašu: išsiaiškinti vietoje. Žinau vieną, bus įdomu. Nes kelionė prasidėjo su nedideliais nesklandumais: Lygiai savaitę atgal sugedo šeimos automobilis. Įtariu, kad čia tas pats kelionių angelas, kuris lydėjo mūsų šeimą prieš 2 metus nagus prikišo. Jei ne jo užtarimas ir techninės problemos būtų ištikusios šiandien, būtų reikėję stipriai paimprovizuoti, kad atsidurčiau čia, lėktuve kažkur virš Juodosios jūros….
Artėjant prie Vilniaus paaiškėjo, kad po mašinos kompiuterio perkrovimo nebeveikia vėdinimas automobilyje. Atvažiavus prie parkingo Vilniuje vartų į kompaniją užsidegė tepalų trūkumo lemputė. Reiks aiškintis grįžus…
Vakar prieš darant check-in pastebėjau, kad registruotą bagažą esu rezervaves tik skrydžiui iš Tbilisi į Kiev. Įtariu vietoje būtų tekę baltai dar keletą plaukų galvoje nusidažyti ir paaukoti papildomai sunkiai uždirbtų pinigų Ukrainai.
Kadangi užsibovijau su ukrainietišmu bagažu, kur leidžiama 23kg, kažkodėl nepatikrinau, koks maksimalus galimas registruoto bagažo svoris pas Ryanair. Prasileidau su 3kg ir Vilniuje teko primokėti. Grįžtant reikės pasukti galvą kaip išlengvinti lagaminą. O juk prisižadėjau dar ir čiačios parsivežti…
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad viskas mūsų gyvenime vyksta pagal kažkokį keistą, iš anksto paruoštą planą. Tik dar neišsiaiškinau, kas tą planą ruošia… Pasidalinsiu kai nušvisiu.
Pažadu sekančias 13 dienų toliau skleisti savo keistas mintis ir įmesti šiek tiek gražių vaizdų. Taikos mums visiems.
P. S. Turiu nuojautą, kad kada nors visa tai baigsis.
Tbilisiui vienos dienos dienos neužtenka!
Kelionių istorijose taip: Gruzijoje sudėtinga. Ten tave arba pamylės arba išprievartaus.
Norėjau būti pamylėtas, bet šiandien man ne visai pavyko… Dariau namų darbus, bet jų nebuvo gana! . Reikia daugiau valios ir patirties. Kitą kartą panašioje šalyje būsiu mažiau paveikiamas. 20km pėsčiomis buvo neblogas pasiruošimas prieš kalnus. Ten nežinau kaip reikalai eis.
Tbilisi senamiestis klaidus. Man geografijos magistrą pabaigusiam ten prie +34c orientuotis buvo sunkokai. Planas buvo išsikeisti pinigus su namų darbais padarytoje keitykloje, bet jos toje vietoje nebuvo…. Išsikeičiau bilia kur, per anksti, turistinėje keitykloje ir nurašiau nuostolius kelionės biudžetui.
Šiuo realityviu metu kaukės Sakartvele privalomos ir lauke, jei buriuojasi daugiau kaip 5 žmonės. Paėmėme iš senamiesčio viską mūsų galimybėms šiandien. Spėjom apeiti senamiestį su Tbilisi walking tours. Ekskursija buvo anglų kalba, pasivaikščiojau tokiais senamiesčio užkaboriais, kur savarankiškai nebūčiau patekęs. Nespėjom į botanikos sodą ir išsimaudyti sieros baseinuose. Gali būti mums tai pavyks priešpaskutinę dieną planetoje Sakartvelas.
Šitas miestas neskirtas pėstiesiems toliau nuo senamiesčio nutolusiose kampuose. Šiandien ieškojau Magneti interneto, bet nuėjom apie 12km per 3 žmones per daug, kad suprasti, kad imam biliaka, kad nelikti be ryšio.
Sėdžiu dabar balkone ir girdžiu rusakalbių kaimynų pliatkus… Nemėgstu miestų, rytoj išvažiuoju ten kur mano širdis.
Nepažadu, kad rytoj papasakosiu daugiau.
Uf. Tai buvo kieta.
Dabar gailiuosi, kad nesustojau pasigrožėti gražiais vaizdais kur nors pakeliui. Gal būtume atvykę į nakvynės vietą anksčiau?
Ar esat kada pagalvoję, kad jei būtumėt išvykę iš namų keliomis minutėmis anksčiau arba vėliau, į jums nutikusią blogą situaciją nebūtumėte papuolę? Tiesiog čia ir dabar, būtent tą laiko tarpą. Minutę anksčiau, kliūtį apvažiuotum, niekas nenutiktų. Minutę vėliau, kitas scenarijus, kur tikėtina bus viskas gerai. O gal viskas būtų dar blogiau?
Laikas sako yra reliatyvus: Vienaip slenka kai stovi prispirtas gamtinio reikalo už užrakintų tualeto durų. Kitaip laikas eina kai viskas einasi sklandžiai, kai užsiimi mėgstama veikla.
Nuo pradžių: Ryte viskas ėjo sklandžiai. Pusryčiai šiandien Tbilisyje buvo sotesni nei vakar. Taksi iki mašinos nuomos punkto kainavo tik 13 larių už 15km. 12 dienų nuomos apie 200e. Pigu, bet Toyota Prius nebe pirmos jaunystės. Skydelyje dega mano nekenčiama nuo kelionės į Transilvaniją Check engine lemputė. Dar padangų keitimo lemputė. Kartvelė vadybininkė informavo, kad automobilis techniškai tvarkingas, prieš porą dienų pakeisti tepalai ir praeita techninė apžiūra…. Automatinė pavarų dėžė. Beveik neteko su ja važinėti per mano trumpą 43 vasarų gyvenimą, bet problemų nekilo.
Šiandien buvau pasiruošęs bent 6 vietas pavalgyti. Šašlykas buvo kietokas ir sūrus, bet man suėjo, Laimai nepatiko. Pauliui chinkaliai patiko, bet Laimai irgi buvo sūroki.
Prisipažįstu, 3 diena šioje planetoje, bet dar neragavom vietinio vyno… Blogas Simonas… Kartvelai šiek tiek sutrinka, kai užsakydamas pietus klausi kokio jie turi pilstomo alaus…
Nakvynės vietą pas boksininką Svanetijoje, Mestia, navigacija planavo pasiekti apie 20h. Pasiekėm apie 21.20 jau tamsoje… Kas nustebino šiandien, tai naminių gyvūnų skaičius besiganantis keliuose: Nr. 1: karvės. Nr. 2: kiaulės. Toliau be numeracijos: arkliai, antys, žąsys, šunys… Mačiau besiganančias karves autostrados skiriamojoje juostoje. Mačiau paršiukus viduryje plento, kur šiaip galėtum važiuoti bent 70 km/h… Šitoje planetoje tvartai matyt neegzistuoja…
Kelias nuo Zugdidi man buvo panašus kaip Transalpina Rumunijoje. Gal tik mažiau pakilom. Pilna duobių. Prieš 2 metus Transalpina kelyje mačiau bent kelias mašinas su pramušta padanga. Šiandien tapau vienu iš jų… Kelias toks šiaip sau, vingiai, daug duobių, plius prisivijau platformą su negabaritu ekskavatoriumi. Jį aplenkti kol nepasitraukia į šoną be šansų. Ir pataikyk tą minutę, kai jis pasitraukė tokiame posūkyje, kur buvo žiauriai aštri duobė. Barkšt… Bumbumbumbum daugiau nei visada. Stoti, važiuoti negalima. Kol apeidinėju mašiną, prisiveja Land Rover, atiduoda kalpoką, pasigyriau dar neapėjes mašinos iki galo, kad ratai sveiki… Galinis kairys… Skylė tokia, kad pirštas pralenda… Gerai, kad bent žaislinis atsarginis ratas buvo… Geras pusvalandis pasikeisti ir gerokai lėtesnis tempas likusius 25km iki nakvynės vietos. Dar prieš ją pasiekiant vos neįsiroviau siauroje gatvelėje. Aš jau buvau pavargęs, galvojau pralysiu, bet kelionių angelas vėl patapšnojo per petį ir atbuliniu išvairavau atgal sveikas…
Esu dabar viešbutyje, priklausančiame vienam žymesnių gruzinų boksininkų: Ramazan Paliani. Bokso čempionas man rytoj pažadėjo padėti susitvarkyti padangą.
Einu atsiprausiu ir už rytoj nutiksiančius gerus dalykus išlenksiu stiklinę čiačios. Labanaktis.
Pagaliau aš esu ten, kur ir noriu būti. Kaukazo kalnų apsuptyje.
Kaip išsisaugoti šitą jausmą, kai esi čia ir dabar? Kur tikriausiai niekada gyvenime nebesilankysi… Tikriausiai dėl to jau kelintoje didžiojoje metų kelionėje rašau dienoraštį. Kad užfiksuoti tą čia ir dabar akimirką.
Šiandien galvojau paimti iš kelionės plano mažiau aktyvią dieną, nes su pradaužta padanga užtrukome iki maždaug 11 valandos. Bet planas su mažiau aktyvia diena nelabai pavyko…
Planas buvo toks: Apsilankyti Svaneti istorijos muziejuje. Užkilti su vieninteliu keltuvu Mestijoje į kalnus ir pasivaikščioti aplinkui, paieškoti gražių vietų. Pasivaikščiojom apie 7 km, bet gražių vietų radom sąlyginiai nedaug. Papietauti Mestia ir rasti užsiėmimo miestelyje iki vakaro. Gal dar kokios gyvos muzikos vakaro pasirodyme sudalyvaut. Net suvenyrų nespėjau nusipirkt… Po pietų nuėjau į miestelio centrą, sumedžiojau (o gal mane sumedžiojo?) autobusiuko vairuotoją, man reikėjo surasti kas rytoj užveštų mus iki Kuruldi ežerų, iš kur galėtume nusileisti pėsčiomis į Mestia patys. Dar pasizonduoti dėl kelionės į Ushguli. Tas sako, gal norit pavažiuoti iki Khalaadi ledyno? Netoli. Mažiau nei valandą važiuot. Ten dar reikės kokias 1.5h pasivaikščiot. Nebuvau įtraukęs į namų darbus, kodėl gi ne. Super, tinka, dar tik apie 14.00, nusiderėjau nuo 80 iki 70 larių. Pakeliui pagavom rusą pakeleivį, gruzinas užsidirbo dar 40 larių. Vyrukas apie 30 metų, solo keliautojas su sužeista koja. Tai męs ofisiniai, 2 metus kalnuose nebuvę palaikėm panašų tempą su raišu… Norint pasiekti Khalaadi ledyną reikia apie 1.5 valandos lipti tik aukštyn, tarpais per didelius riedulius. Dar reikėjo nulipti. Gal reikėjo pasakyti apie tai einatiems į priekį, su kuriais pasilenkėm apie 2 valandas prieš sutemstant? Geras jausmas tiek toli į pietus paglostyti ledyną. Paragauti vandens, sušalusio prieš daugybę metų. Pakeleivis rusas labiausiai buvo paveiktas eglių kvapo, sakė tarpais burnoje juto ir saldumą. Man patiko nuo kalnų upės sklindanti vėsa.
O dabar ne į temą: Planetoje Sakartvelas būsi 100 proc apgautas. Aš jau užfiksavau apgavystes mažiausiai 2 kartus: 1. valiutos keitimas Tbilisyje. 2. Granatų sulčių stiklinė už 20 larių, kai žmogus vežęs mus 15 km paprašė tik 13… O jeigu atvažiavote į šitą planetą su organizuota ekskursija per agentūrą, jūs jau esate apgautas…. Pateiksiu įrodymus kelionei pasibaigus.
Rytoj vėl į kalnus.
Dar niekada gyvenime aš to nesu pajutęs.
Gali būti, kad Mestia, Svaneti galėčiau ir gyventi. Ir jau beveik žinau, iš ko čia galėčiau duonai užsidirbti…
Darydamas namų darbus, tikriausiai šiai dienai padariau geriausią sprendimą: Užkilti iki Kuruldi ežerų su džipu ir nusileisti pėsčiomis iki Mestia. Aukščiau virš jūros lygio esu buvęs tik vieną karta ir jau senokai: ant Teide ugnikalnio Tenerifėje. Tada dar kelionių dienoraščio nerašiau, bet kai artėjant žiemai nutariau atgaivinti prisiminimus, supratau, kad kai kurių dalykų jau neatgaminu…
Džipas /autobusiukas šiandien privažiavo iki pat nakvynės vietos ir mus tris miestiečius, nuo fizinio krūvio atpratusius užkėlė maždaug 1400 metrų vertikaliai aukštyn. Buvo smagu, man patiko, verta visų 180 sumokėtų larių. Nes patys savarankiškai mes būtume pakilę geriausiu atveju tik iki Mestia kryžiaus. Vairuotojas pakeliui į galutinį tašką žegnojosi 2 sykius: pirmą kartą pravažiuodamas maldos namus. Antrą kartą prieš maždaug 45 laipsnių kampo pakilimą likus porai kilometrų iki galutinio taško prie Kuruldi ežerų. Nufilmavau apie 20 minučių veiksmo, ten turėtų būti įspūdinga. Tikiuosiu pavyks įkelti į YouTube grįžus namo. Jei dienoraščio apačioje rasite nuorodas, reiškia man pavyko…
Nežinau kodėl, bet išlipus iš džipo, užsibrėžiau tikslą palipti iki pirmo sniego liežuvio. Laima ir Paulius manęs geografiją baigusio prieš 21 metus nelabai suprato… Vienas stojo pakilęs kokį porą šimtų metrų, kita pasidavė dar už maždaug dar 50. Įtariu, kad šiandien tikrai viršijau 3km virš jūros lygio, nes Kuruldi ežerai yra 2850 metrų aukščiau virš mano mylimo Karklės / Rikinės upelio. Šiais metais ir jis išėjo atostogų. Gal kas skaitote ir buvote jo patikrinti? Praeitais metais upelis neatostogavo, į tolimas keliones irgi nevažiavo….
Nuo Kuruldi pėsčiomis žemyn. Tarpais nuožulniai, tarpais statokai. Šeima buvo techniškai tvarkinga iki Mestia kryžiaus. Nuo ten pasukom pėsčiųjų takų žemyn ir buvo tikrai statu. Vakar džiaugiausi, kad Paulius buvo stipresnis už Laimą, bet šiandien jie pasikeitė vietomis. Nuo kryžiaus Pauliaus tempas sulėtėjo kelis kartus. Kaukazo kalnai yra antrieji, kurie pasiėmė jo ašaras. Prieš du metus tai padarė kalnai Transilvanijoje.
Ką tik balkone persimečiau keliais žodžiais su viešbučio savininku, bokso čempionu, Ramazan Paliani, dėl mano pramuštos padangos. Pažadėjo, kad rytoj jo svainis važiuos į Zugdidi ir nupirks dėvėtą. Penktadienį sako problema bus išspręsta. Gerai, nes šeštadienį ryte kylam į Batumi.
Buvo gera diena.
Rytoj važiuojam į Ushguli
Šiandien žiauriai skaudėjo kojas.
Mums visiems. Tas skausmas panašu yra pašalinis poveikis vakar patirtų galingų įspūdžių.
Po skiepo pašalinis poveikis buvo tikrai mažesnis…
Jau antrą dieną iš eilės mus vežantis vairuotojas pasirodė prie viešbučio 5 min anksčiau nei sutartas laikas 9 valanda ryto. Ačiū už punktualumą…
Šiandien važiavome į Ushguli, gyvenvietę esančią penketuke labiausiai vertų lankytinų vietų šitoje planetoje.
Tai yra tikrai kita planeta, ir žmonės ten realiai gyvena. Mačiau kiemelyje žaidžiančius vaikus. Gal ten turistai, bet jei yra vietinių, nelabai įsivaizduoju jų gyvenimą žiemos metu, kai kelią užverčia į sniegu ir realiai esi įkalintas ne mažiau 2-3 savaites kelis kartus per žiemą. Mestia, kurioje dabar esu jau yra kitokia, labiau civilizacijos paliesta. Čia yra net oro uostas, ne tarptautinis tiesa. Ushguli: toks pusiau laukinis kaimas snieguotų viršūnių šešėlyje jau sugadintas turistų kišenėse esančiais pinigais. Mačiau čiačios naminės, bet vynuogės juk čia neauga….
Darant namų darbus, buvo noras pasivaikščioti nuo Ushguli iki Shkhara ledyno, bet prieš porą dienų išsiaiškinau, kad maršruto ilgis būtų apie 20km su daugiau nei 1km pakilimu vertikaliai aukštyn…. Šiandien tai ne mums, bet paimti maksimumą iš šito gražaus kaimelio pavyko.
Mačiau žmones uzsilipusius ant bokštų stogų. Atrodė žiauriai ekstremaliai.
Šiandien vėl buvau išprievartautas, bet ne iki galo… Pasirinkau aštuoniukės formos pasivaikščiojimą po Ushguli, vienoje vietoje pėsčiųjų takas eina per privatų kiemą, šeimininkai savo sklypo pradžioj pakabino lentelę, kad praėjimas kainuoja po 2 larius už galvą … Apeiti nelabai išeina, tada aštuoniukės nesigautų, reikėtų vaikščiot žvyrkeliu pirmyn atgal… Mano kišenėje smulkių nebuvo, bandžiau žaisti su korta, kad man reikės atmesti 94 larius smulkiais, moteriškė prievartautoja tiek neturės, paskėsčiosim rankomis ir pažadėsim atiduoti skolą kitą kartą… Bet ne, grąžą ji rado, bet užtruko apie 10min. Mes neskubam, mums atostogos… Girdėjau kaip ji barškėjo skaičiuodama metalinius pinigus, atnešė 80 larių popieriniais, likusius smulkiais. Prisipažįstu, buvo kilęs noras susižerti juos į piniginę neskaičiuojant, bet suveikė prieš tai patirtų apgavysčių patirtis ir metalinius perskaičiavau. Trūksta 2 larių grąžos… Perskaičiavau prie moteriškės akių, ana tokiu nelabai įtikinamu balsu sako atsiprašau, apsirikau. Nejaugi? Viskas taip paprasta???? Dabar turiu kišenėje 2 lariais daugiau, galėsiu kam nors arbatpinigių daugiau palikti.
Kelias į Ushguli buvo toks nekoks. Mačiau porą lengvųjų mašinų, bet su jomis prasibrauti ten nelengva. 4 varomų ratų kol nelyja ten nebūtina, bet paaukštintas klirensas ten reikalingas. Koks Dacia parketinis visureigis ten laisvai praeitų, dar mačiau ne pačių aukščiausių Subaru Forester. Šiandien vairavo senukas, kuris mus nuvežė prieš 2 dienas iki ledyno. Žegnojosi ties kiekviena pravažiuojama cerkve. Matyt jie šitoje planetoje tikrai tokie religingi iš savęs? Taip, be abejo, šitame kelyje yra gerokai didesnė tikimybė gauti kelių tonų akmeniu per stogą nei Žemaičių plente.
Grįžtant su juo isišnekejom , kad jam jau 73 metai, dirba, nes pensija viso labo 300 larių (kažkur apie 80 eurų neturistiniu kursu). Turi 7 vaikus ir 18 anūkų…. Grįžtant ilgokai jis mane terorizavo, kad rytoj važiuojam su juo į Mazeri. Sakė, kad pakvies pas save vakare į svečius, jei pasirašysim…. Pasiūliau, kad jį mes ten rytoj su mūsų lengvąja mašina nemokamai nuvešim, tada ir atsisveikinom.
Papietavom šiandien pačioje Mestia širdyje, turistiniame restorane su mažoku reitingu. Žinojau, kad tik čia galima pasiklausyt gyvos muzikos, norėjau pasiklausti tuo pačiu apie grafiką. Pietus vėlyvi, baigėm apie 17.30, bet kaina apie 30e trims su sriubomis, antrais patiekalais ir gėrimais. Laukti maisto ilgokai, bet mums atostogos… Pavalgėm sočiai ir skaniai. Gyva muzika nuo 20h, dabar 21h, rašau dienoraštį, girdžiu kaip Laimos kvėpavimas lėtėja. Ne vyturiams gyva muzika Mestia…
Tik pradėjus rašyti dienoraštį balkone, bokso čempionas apačioje nudžiugino, kad padanga Zugdidi jau paimta, kainuos 70 larių. Jei rytoj nelis, atsargiai su žaisliniu ratu nuvažiuosim į Mazeri ir aplankysime aukščiausią krioklį šitoje planetoje.
Šiandien Paulius rimtu balsu prieš pareinant į autobusiuką Ushguli: tuoj grįšim, pasikeisiu atsargines kojas. Deja, bet papildomų atsarginių kojų mums jis nebeturėjo… Būtų super dabartines palikti dienai viešbutyje pailsėti…
Planavau, kad šiandien nueiti reiks mažiau, bet planas nelabai pavyko.
Internete tik valandų skaičius:apie 4 pirmyn/atgal, bet jis matyt skaičiuojasi su sveikomis kojomis.
Šiandien pavažiavom automobiliu iki Mazeri, pasibaigus asfaltui pėsčiomis nužygiavom iki aukščiausio šitoje planetoje krioklio: Shdugra. Mūsų skaudancioms kojoms čia buvo reikalų panašiai 5,5 valandoms. Laima jau buvo beveik pasidavusi nuėjus maždaug 2/3 atstumo, bet kažkaip persigalvojo. Su pailsėjusiomis kojomis šiaip būtų pakankamai nesunkus maršrutas.
Einant į priekį, Ushba visame savo gražume.
Visai netoli krioklio stovi pasieniečių namelis, porelė prancūzų užsirovė ant biurokrato pasieniečio. Pora pilnai ekipuoti, suplanavę per šiandien palipti iki Ushba ledyno, ten pernakvoti palapinėje ir rytoj grįžti atgal… Pasienietis tik rusiškai, aš gavau pabūti jiems už vertėją. Anot biurokrato, kad nakvoti prie ledyno reikia išsiimti kažkokį leidimą. Jei nenakvosi ir šiandien pat grįši, leidimo nereikia. Leidimą gauti galima nusileidus žemyn iki Highkers Cafe, ten jį privežtų kitas pasienietis. Tai reikštų apie papildomas 2 valandas intensyvaus ėjimo, mergina apkūnoka, sako jei aš to leidimo nueisiu, šiandien iki ledyno neužlipsiu. Suplanuotas atostogų planas šuniui ant uodegos. Pasieniečiui pa barabanu, jokių kompromisų. Negi pats negalėtų ta leidimą išrašyt? Juolab apie jį jokiuose turistiniuose šios planetos vadovuose niekas nebuvo minėta, skaičiau, kad tik reikalingi pasai, nes kitoje kalno pusėje jau Rusija. Palinkėjau porelei sėkmės, prasilenkėme su jais jai po krioklio aplankymo. Sakė susitart nepavyko, bet lipa toliau. Kaip elgsis dar nežino. Išsakiau savo subjektyvią nuomonę, kad naktį 3km aukštyje o gal ir daugiau, prie ledyno jų tikrai niekas neieškos ir nebaus, jų vietoje lipčiau toliau, rytoj tyliai apeičiau pasienietį aplinkui… Kaži ar jie ten jau uzsikorė?…
Krioklys gražus, buvom nuo jo už kelių šimtų metrų, dvelkė vėsa, net aš šaltį toleruojantis vilkausiu megztinį. Jei eisit link krioklio ir pradės lyti, sukit iš karto atgal, net jei ir nebedaug beliko. Ten kalnų takelis tikrai virsta kalnų upeliu per lietų…
Mačiau einančių be vandens atsargų su sportbačiais. Dar dėl batų puse velnio, išsipurvins , patys gaus plauti arba nurašyti į darbinius sodo batus, nes tarpais praslinkti neimerkus kojos purvan beveik neįmanoma. Bet be vandens atsargų tai soriukas. Greičiausiai jiems bus džigi džigi… Mums 3 suėjo apie 4 litrai. Teoriškai, galima būtų neštis talpų mažiau, pasipildyti upeliuke prieš pat apžvalgos kalvelę į krioklį.
Šiandien pagaliau pasikeičiau ratą, pramuštą 4 dienas atgal pakeliui į Mestia, boksininkas padėjo pasikeisti. Buvo reikalų su vienu varžtu, jis buvo kiek palinkęs, gal aš prisukinėdamas pirmadienį žaislinį ratą jį nulenkiau…? Rytoj iki Zugdidi pažadu važiuoti atsargiau… Po to jau Batumi nebetoliese.
Norisi išsimaudyti Juodojoje jūroje. Nepamenu ar tą dariau, kai prieš 30 metų su mama važiavome į sanatoriją Anapoje, Krasnodaro krašte spalio mėnesį. Pamenu pirmas porą dienų buvo pakankamai šilta. Beje, buvau man atrodo tokio pačio amžiaus, kaip dabar Paulius. Pamenu, mama siūlė važiuoti į ekskursijas po kalnus, tada atsisakiau. Nežinau ar gerai, kad mama manęs klausė… Aš Pauliui pasirinkti neduodu…
Blogas tėtis, kankina vaiką po kalnus…
Buvau beveik nusprendęs šiandien dienoraščio nerašyti… Beveik nieko įdomaus. Man…
Mano širdis pasiliko Svanetijoje, bet šiame pasaulyje esu ne vienas, turiu dar 2 sielas čia, kurios keliauja kartu su manimi. Jei klausyčiau Pauliaus, gali būti visada kelionėse liktume WiFi pasiekiamumo ribose Dėl Laimos šiek tiek sudėtingiau, jei perlenksiu, gali būti užsiblokuos, daugiau į kalnus nelips. Reikia sprendimo, namų darbuose, buvo numatyta padaryti pertrauką prie jūros.
Dar yra viena siela yra Klaipėdoje, bet jis prieš 2 metus nuteikė, kad niekur su mumis nebekeliaus… Jam jau 19 metų, aš šeimos kelionių tironas nebeturiu jam įtakos…
Šiandien beveik viskas pagal namų darbus, išskyrus… Pakeliui iš Svanetijos, važiuodamas palei gražią užtvanką, užsiblokavau ties vairavimu, ir gerokai su Laima pasiginčijom, kad reikia stoti, ne vien pavalgyti. Man ieškant duobių kelyje nelabai matosi, kur tos panoraminės vietos šalikelėje egzistuoja… Mums besibarant, radau vieną aikštelę, ir ką jūs manot? Mes įsikrovem vaizdus į atmintį ir privažiuoja džipas. Aš jau beveik išvažiuoju, Laima sako, čia tie patys prancūzai, kuriuos sutikome vakar, kur vertėjavau tarp jų ir biurokrato pasieniečio. Reik eit pašnekėti, kuom viskas jiems vakar baigėsi…? Pasirodo, iki ledyno jie nebedalipo, neužteko jėgų, grįžo iki pasieniečių laukymės ir ten per nakvojo palapinėje. Sakė, kad nuo Shdugra krioklio buvo tikrai statu, ir aš jais tikiu. Šiandien jie sakė važiuos į kažkokį tarpeklį, rytoj į Batumi. Beveik esu tikras, kad mes su jais rytoj vėl susitiksim….
Šiandien norėjau aplankyti Batumi botanikos sodą, nes tas mums buvo pakeliui, ir rytoj pasinerti į Palangos atmosferą.
Jei atvirai, per savo gyvenimą, vasarą, per patį mardabojų aš ten dar nesu nakvojęs … Aš iš Klaipėdos, man Palangoje vasarą nėra ką veikti…
Botanikos sodą privažiavom apie 16h, eilė žmonių šeštadienį per karantiną minimum valandai… Kažkoks bankomatas padėtas prieš įėjimą, gal ten mokant kartveliškai galima užsiregistruoti savarankiškai ir eiti be eilės? Mūsų laikas eina kitaip..
Tiesiog, išsimaudeme šiandien Juodojoje jūroje, nusipirkom pirmą gruzinišką arbūzą, brendžio, ir rytoj Batumi allf..inginclusive. Gal tik į botanikos sodą nuvažiuosim iškart po pusryčių…
Batumi all inclusive Simono stilius…
Batumi botanikos sode atvykom 9h ryte kai tik atsidarė ir užtrukome 3 valandas, kas esate čia ilgesniam laikui ir mėgstate augalus, galite rezervuoti visą dieną. Šitoje planetoje pirmą kartą per 9 dienas sutikome lietuviškai šnekancius botanikos sode.
Keistas jausmas maudantis jūroje. Lietuvoje prie tokių bangų būtų iškelta raudona vėliava, bet jos kitokios. Pabrendi iki pusės ir plūduriuoji, jūron netraukia. Vakar kalnų žaizdos maudantis perštėjo, šiandien jau nebe.
12 km pėsčiomis, 2 kartus pasikelta į apžvalgos aikšteles. 2 kartus išsimaudyta Juodojoje jūroje.
Batumi delfinariumas.
Kartveliškame restorane pirmą kartą paragauta adzariško chachapuri su žaliu kiaušinių viduryje . Vietoj deserto 3 skonių čiačia…
Nelabai ką daugiau turiu pasakoti. Miestai man nepatinka. Mano širdis vis dar Svanetijoje, rytoj ją nusiųsiu į Kazbegi. Vienintelis dalykas, nuo kurio dabar kaifuoju, musulmonų vakaro malda iš šalia esančios mečetės… Vakar pirmą kartą gyvenime ją išgirdau gyvai.
Jei grįžęs namo turėsiu kantrybės, įmesiu komentarus po nuotraukomis.
Apie kartvelus vairuotojus….
Mūsų planetoje tai matydavau panašiai prieš kokius 20 metų, kai prakutę geziukai viena ranka laiko vairą, kitą ranką iškiša per per vairuotojo durelių langa. Tai yra kieta, nesvarbu net ar važiuoji maždaug 120 km/h…
Pas mus tai beveik išnyko, esu tikras kalti oro kondicionieriai….
Planetoje Sakartvelas taip vairuoja apie 30 procentų. Kuo labiau išlindusi ranka, tuo esi kietesnis. Nes gali su ta atsargine ranka parodyti nemažai informacijos:
Kad tu praleidi kažką greitesnį…
Kaip miela…
Kad tu kažko nekenti.
Kad tau patinka pučiantis vėjas, kuri sukėlei pats nepakeldamas subinės nuo sėdynės…
Apie kartvelus vairuotojus planetoje Europa esu skeptiškos nuomonės iš asmeninės darbinės patirties: pamenu, vis paganydavau tokį tūlą Molashvili. Buvo tragedija. Žmogus dirbo praktiškai iš idėjos, arba nežinojimo, kad fūristui finansiškai atleidžiama tik vadybos nurodymu leisti pažeidimai…. Jei parkuodamasis nuversi koki stulpą, iš tavęs išskaičiuos draudimo frančizę. Jei įvažiuodamas į Belgiją pamirši įsijungti tos šalies kelių aparatą, bauda bus išskaičiuota iš atlyginimo. Jei neišeina pasiskaičiuoti savo nuosavo darbo / poilsio režimo ir gausi baudą, vėl tavo problemos. Žmogelis kankinosi vienoje didesnių Klaipėdos autotransporto įmonių apie 2 metus….
Jie yra ateiviai!
Jiems nieko nereiškia aplenkti tave dešiniąja kelio puse.
Būsi apipypintas iš galo bet kuriuo metu, net jei tu važiuoji savo eismo puse, viršydamas greitį maždaug 20 km/h. Bet…
Avarijon patekusių mašinų dar nemačiau. Kažkas juos saugo… Nors kiekvieną dieną už vairo kaip išlikimo žaidimas:
Policija su švyturėliais važiuoja iš paskos? Nemačiau nei vieno pasitraukiančio iš kelio. Aš pats pagavau save tokį šiandien, pasiteisinu, nes per Toyota Prius galinį langą nelabai kas matosi, šoniniai veidrodėliai beveik neįmanomi sureguliuoti… Matyt jie buvo jau pakeisti kreivais kažkokiais, matai arba automobilio šoną, arba pievas.. .
Boksininkas padėjo man keisti prieš kelias dienas ratą, jam sakau, kad mūsų planetoje neleidžiama ant vienos automobilio ašies turėti skirtingas padangas: U nas tak mozhno…
Ant nuomotos mašinos galinės ašies jau buvo skirtingo protektoriaus padangos, aš tik pakeičiau galinę kairę padangą į naujesnę… Nedrąsu dabar per lietų važiuoti… Dar lempos beveik matinės, tamsoje realiai beveik nieko nesimato… Šiandien buvo antra diena šioje planetoje, kai nakvynės vietą pasiekiau beveik tamsoje… Teko paklaidžioti po Stepantsminda, bet žinau mane saugo kelionių angelas, jis mane atvedė į paskutinę bazinę stovyklą per kokį pusvalandį nuo atvykimo į visagalio Google nurodyta vietą…
Keista, kad nuo Batumi iki Borjomi tiesiausiu keliu tik apie 160km, bet visagalis Google teigė, kad ten važiuodamas užtruksiu daugiau nei 6 valandas ir aš to pabijojau…
Vietoje 160km rinkausi maršrutą su panašiai 280 km ir užtrukau kiek daugiau nei 4 valandas, tiek kiek ir siūlė…
Ar kas esate važiavę ten tiesiausiu keliu? Kas ten per džiunglės?
Borjomi pasiėmiau tik tik dėl to, kad užsidėti paukščiuką ant nebūtina, bet netoli buvo lankytinų vietų sąrašo.
Papietavom charčio sriubos ir avienos, Pauliui pica nepatiko, sūris ten buvo su varške kaip chachapuri..
Šiandien tik 3000 žingsnių ir panašiai 500km…
Pasiėmėm tikro Borjomi vandens, pasivažinėjome keltuvu viršun ir žemyn. Neįsivaizduoju, ką man čia reikėtų veikti, manau yra tokių, kurie čia išbūna ir savaitę… Kurortas su sovietinėmis baidyklėmis. Kokių 70-80 metų diedukas atkabinantis grandinę prie durų keltuve pasigyrė buvęs Ignalinoje..
Kartvelų karo kelias mažiau duobėtas nei kelias iš Zugdidi į Svaneti, bet…
Pirmos furos laukiančios įvažiavimo pas Putiną pasirodė jau apie 37km nuo Stepantsminda. Nuo čia dar apie 20 km iki sienos… Laukiantieji išskirstyti po kelias kelių kilometrų kolonas. Nedrąsu buvo juos lenkti šiame kelyje, ypač jei priešais matai atvažiuojantį sunkvežimį…
Šiuo metu 23.01 salyginiu vietos laiku, lyja ir žaibuoja. Visi kalnų takeliai dabar virtę kalnų upeliais.
Turiu atsarginį planą sekančioms 3 dienoms, bet prašau savo kelionių angelo susitikti su Kaukazo orų Dievais. Transilvanijoje prieš 2 metus jo ryšiai mums padėjo išlikti beveik sausiems.
Galiu surasti ir pastatyti naminės čiačios deryboms…
Vakar anksti nulūžau. Pažiūrėjom lietuviškas žinias ir išsijungiau.
Dėl to vakar dienos dienoraštį pildau šiandien.
Atsikėlus pliaupė lietus, buvo ne daugiau +12 šilumos, visos orų prognozės rodė, kad taip bus iki maždaug 14h. Teko nužudyti laiką, išsitraukiau iš kišenės dieną prieš sugalvotą planą b.
Nusileidom kartvelų karo kelių iki Mskheta, senosios gruzinų sostinės. Ten po poros valandų nuo Kazbegi švietė saulė ir buvo apie +30c… Gavom palaiminimą iš provoslavų vienuolio. Bet miestukas toks mažiukas su savo įdomybėmis, jei ne lietus kalnuose, nebūčiau važiavęs.
Pietūs šiandien indiškame restorane pakeliui į Stepantsminda, buvo skanu. Mačiau, buvo valgančių tradiciškai jiems, rankomis…
Radau ką mums veikti rytoj, vienas iš slidininkų keltuvu netoli Stepantsminda veikia ir vasaros metu. Prie jo atvykom kiek per vėlai, liko tik 1 valanda iki jo sustabdymo. Nesinorėtų likti nakčiai 3km aukštyje…
Užkilom iki Gergeti bažnyčios. Yra asfaltuotas kelias, bet jis kažkurioje dalyje yra nuplautas, vietiniai laimingi užsidirbti, renka po 70 larių už tavo ir pakeleivių subinės užkėlimą su džipu į 2100m virš jūros lygio aikštelę. Kartvelas papasakojo, kad už poros mėnesių asfaltuotas kelias bus suremontuotas. Paklausiau kuom užsiims, kai bet kas su lengvąja galės privažiuoti, tas nelabai nusiminė. Sako yra tikras, kad žiemą kelias vėl bus nuplautas, išsilaikytų tik jei būtų klojamas storomis betono plokštėmis.
Tempiau laiką ten kaip galėjau, milijonas šiais laikais tapo šiek tiek nuvertintas, aplinkinius vaizdus įvertinčiau už milijardą.
Kazbegas buvo pasislėpęs debesyse, kaži ar ten viršuje snigo šiandien?
Vakare surengėme naminės čiačios degustaciją, gal ir dėl to vakar nulūžau taip anksti.
Šiandien planas pavažiuoti ir nueiti iki netoliese esančio krioklio. Po to pagrįžti iki keltuvų ir pavalkatauti kiek išeina ten viršuje.
Kazbego kalno šešėlyje…
Keista, bet jau ne pirmoje nakvynės vietoje pastebime, kad susimokėjus, sekantį rytą pusryčiai būna sotesni.
Šiandien pusiau pasyvi diena.
Ryte iš lėto nuriedėjome prie Gelveti krioklio. Iki jo panašiai apie valanda kopimo.
Aplinkui klasikiniai kalnai: tarpekliai, skardžiai, siauras takelis.
Šiandien vėl buvau tas, kuris tempia gumą, neleidžia šeimai eiti toliau. Prie krioklio pasėdėjome apie pusvalandį, buvome čia ne vieni.
Vienas anksčiau už mus atėjęs vaikinas ilgokai sėdėjo prie krioklio basomis, kol susikaupė, nusirengė ir palindo po kriokliu, išsimaudė. Vanduo kažkur tarp +5 – +10 laipsnių… Tik užlipus, o prieš pabaiga buvo statoka, visai nebloga idėja, bet mane vis dar naktimis kankina sloga, pabijojau. Nes jei prisidirbčiau ir už kelių dienų atvykčiau į oro uostą karščiuodamas, bijau kad įstrigčiau su šeima šioje planetoje ilgam laikui, net jei esu skiepytas ir korona tikrai nesergu…
Grįžus iki automobilio ir pajudėjus link sekančio dienos tikslo, kuro lygis pas Toyota Prius parkrito iki 2 padalu, lygiai tiek, su kiek paėmiau jį pačioje vizito šioje planetoje pradžioje. Šiandien dapyliau 10 ltr, kad užtektų rytojaus pasivažinėjimui ir poryt nusileisti iki Tbilisi.
Pasiekėme keltuvus prieš 12 valandą, žmonių tuščia, viso labo pora paliktų mašinų. Keltuvai apynaujai, keistokas jausmas iš po Lenkijos ir Slovakijos sausakimšų gondolų laisvai sėdėti ir daugumą prasilenkianciu kabinų matyti tuščias. Tiek ilgai keltis į vieną pusę dar neteko: kad pasiekti galutinį tašką reikėjo pakeisti 3 kabinas. Užsikėlus su antrąja buvome aukščiau nei 3km virš jūros lygio. Senas geras jausmas, kai kiekvienas judesys toks sukaustytas. Sulėtintas. Deguonies 3km aukštyje yra 30 proc mažiau nei jūros lygyje…
Vėl tempiau gumą, stengiausi išlikti ten kuo ilgiau.
Gudauri sniego sporto Meka. Kas esate prakutę slidininkai, ten jums žiemą yra būtina aplankyti vieta. Daug papildomų jau atvirų keltuvų, kurie vasarą neveikia. Vienas užkelia taip aukštai, kad šiandien aukščiausia jo vieta buvo debesyse…
Nusileidus su keltuvais žemyn, papietavome Stepantsminda ir grįžome i viešbutį Kazbego kalno šešėlyje.
Geras vakaras, pažiūrėjome filmą „Laukinė”. Labai motyvuojantis keliauti filmas apie kuprinetoją merginą, kuri ieško savo gyvenimo prasmės vakarinės JAV pakrantės pėsčiųjų kelyje.
Rytoj paskutinis žygis į kalnus…
Blogas Simonas. Blogas turisto Lituano.
Po pusryčių užsukome pasipildyti Borjomi atsargas Stepantsminda, prisigretino vienas kartvelas:
Priviet daragoi, mozhet prakatitsia na taksi?
Net, u menia svaja masina…
No ty na nei nikuda nedojedesh, ochenj nyzkaja, vverhu u cerkvi byl?
DA, v samyj pervyj denj…
A u vadapadov?
DA, vchera, padjehali na svajei mashine…. Schias vot pajedem v dalinu Truso, tozhe na svajei mashine…
Ochenj nizkaja mashina!
DA, ja znaju, dajedem kuda praidiom, patom astanovymsia į daidiom peshkom…
Numojo kartvelas ranka, blogas turisto…
Truso slėnio tako pradžią nuo buvusio Kazbegi miestelio pasiekėme per maždaug valandą. Nuteikiau šeimyną, kad šiandien reikės nueiti apie 20km, bet lipti reikės nedaug. Truputį pamelavau, aš laipiojau kiek daugiau už visus, man gavosi apie 500 metrų vertikaliai aukštyn.
Snieguotų viršūnių šitame take nebuvo, bet…
Buvo kanjonas su kalnų upe apačioje.
Buvo kriokliukas trykštantis iš vidurio kalno. Jokios upės iš viršaus, kažkaip tas vanduo prasisunkia, virš jo kokie 500 metrų vientiso akmens.
Buvo ledyno likutis, praėjusios žiemos atminimas.
Buvo spalvotos uolienos nuo trykštančių mineralinių šaltinių.
Buvo skanus natūralus mineralinis vanduo, išgėrėme jo 2 litrus.
Buvo buvusios pilies griuvėsiai tako pabaigoje.
Buvo burbuliuojančio mineralinio vandens baseinas nusukus nuo vienuolyno kairiau nei atėjome.
Beveik visą pasivaikščiojimą lydėjo sieros kvapas, mes jį jutome aštresnį Islandijoje prieš daugiau nei 5 metus.
Buvo antrą kartą pratrintos pūslės ant kojų grįžus iki automobilio.
Buvo įmerktos kojos į ledinę kalnų upę, prieš persimaunant kerzavus į sandalus baigus žygį.
Dalelė mano širdies liko čia, Truso slėnyje.
Ar ji kada besugrįš į gimtuosius namus Klaipėdoje?
Dėmesio visiems!
Simono, kurį pažinojote anksčiau: nebėra.
Paskutinį kartą jį mačiau Truso slėnio gale. Perdavė man savo įgaliojimus parvežti jo šeimą namo, pažadėjo grįžti kai susirinks savo išsibarsčiusias sielos daleles.
Sakė viena pamesta prie Kuruldi ežerų Svanetijoje.
Kita kažkur Kazbego kalno šešėlyje…
Kol jį atstovauju, vadinkite mane Sakartvelo…
Šiandien viskas ėjosi neįtikėtinai sklandžiai, kankino tik pratrintos kairės kojos pūslės. Tai pašalinis poveikis patirtų įspūdžių per paskutines 2 savaites….
Po skiepo pašalinis poveikis buvo tikrai mažesnis.
Atiduoti nuomotą mašiną, moteriškė grąžino 100 larių užstatą ir net neišlindo iš savo būdelės apžiūrėti automobilio….
Taksi išsikviesti naudojau Yandeks programėlę, už 15km atstumą iki viešbučio mokėjau 17 larių, kas mūsų planetos pinigais yra apie 5 eurai…
Šiandien uždėjau paukščiukus ant pirmomis dienomis šioje planetoje nelankytų vietų:
Tbilisi botanikos sodas, išsimaudyti sieros pirtyse / baseinuose.
Dar užlipome iki Narikala pilies griuvėsių.
Dienos vinis: sieros pirtys / baseinai. Du baseiniukai, vienas karštas taip, kad apie 5 minutes reikėjo pratintis, kad galėtum išsitiesti. Kitas toks vesesnis, apie +15c. 120 larių šitoje planetoje yra nemaži pinigai, bet valanda asmeninio SPA su 2 baseinais, sauna ir dušais už maždaug 33 eurus pačioje sostinės širdyje manau verta nuodėmės.
Balkonas su tuo pačiu TV kanalu, kaip ir prieš 13 dienų, kuriame baiginėju šios planetos prisiminimų dienoraštį.
Rytoj atgal į realybę….
Laima jau susisiekė su Petru, tas sako namie šaldytuve yra realiai tik ketčupo…
Neramu dėl tepalų lemputės mūsų mašiniuke, ar papildžius tepalų datempsim 300km iki Klaipėdos…
Neramu, ar kolegos darbe nebus sumanę išeiti kitur po paskutinio gauto atlyginimo, kai visi arėme savaitgaliais naktimis, bet gavome tiek pat kaip už ofisinį, 8 val per dieną / 5 dienas per savaitę su laisvais savaitgaliais darbą….
Sakartvelo deda tašką Simono dienoraštyje.
Kas Simoną pažįsta ir nori susitikti su Sakartvelo, kviečiu užsukti į svečius iki kol sugrįš tikrasis Simonas. Pavaišinsiu čiačia, parodysiu kur jis šiuo metu klaidžioja.
Telydi jus asmeninis kelionių angelas.
Kavagne 
Aruna 
pirmas